2021-12-22 Nr. AB-27771-3-62-3-02325-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1117-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02325-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 37.1; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. A. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus viršininko, atliekančio direktoriaus pavaduotojo funkcijas, L. N. 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 7-3750; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) Saugumo valdymo skyriaus viršininko E. G. 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3130; 3) įpareigoti Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti nuteistajam V. A. teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. 7-3750 skirtas ne bausmės prevencinei ar socialinei paskirčiai, o tik pareiškėjo tolesnio nubaudimo (valstybės keršto) funkcijai bei yra paviršutiniškas, diskriminacinis, formalus, priešingas oficialiai konstitucinei doktrinai, įstatymo leidėjo valiai, Europos Sąjungos teisės aktams. Pareiškėjo įsitikinimu, priimant ginčijamą aktą nebuvo taikomos jokios individualios socialinės reabilitacijos priemonės ir visiškai nesidomėta pareiškėjo ir likusios laisvėje jo didelės šeimos poreikiais bei lūkesčiais nei laikotarpiu iki teistumo, nei bausmės atlikimo metu, nei jį paleidus iš pataisos įstaigos, tai yra akivaizdus pataisos įstaigos pareigūnų tuščiažodžiavimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises į tinkamą administracinę procedūrą, sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl jo teisės išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

Pabrėžė, kad pagal nusikalstamumo rizikos įvertinimą (naudojant OASys metodiką) formaliai nustatyta, kad pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika yra vidutinė (67 balai), o pagal statinių (nekintamų) kriminogeninių veiksnių svertinių taškų sumą tesiekia tik 20 balų, tačiau tai objektyviai neparemti duomenys, kadangi pareiškėjas pirmą kartą gyvenime atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tokio asmens elgesio korekcija turi būti analizuojama itin atidžiai, įvertinant nuteistojo elgesį tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose, t. y. viso paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu.

Akcentavo, jog pareiškėjas nuo pat pirmos bausmės atlikimo dienos dirba administracijos pasiūlytą virėjo padėjėjo darbą, laisvalaikiu aktyviai sportuoja, jo padaryti vidaus tvarkos pažeidimai yra buitiniai ir niekaip nesusiję su agresija ar piktybiniu elgesiu prieš kitus nuteistuosius ar pataisos namų administraciją, jis vykdo visas pataisos įstaigos administracijos rekomendacijas dėl savo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo ir turėtų žalingų įpročių, paleistas iš laisvės atėmimo vietos ketina nedelsdamas pradėti dirbti kroviku, tačiau perspektyvoje planuojama jam patikėti vairuoti transporto priemones.

Teigė, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su motina, sutuoktine ir jo penkiais vaikais yra ypač artimi – jie nekantriai laukia grįžtančio iš pataisos įstaigos sūnaus ir tėvo.

3. Pareiškėjas manė, kad bausmės tikslai gali būti įgyvendinami ir pasiekti jam pritaikius teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos teritorijos ribų, nes jo padaryti nusikaltimai atsitiktiniai, o jam paskirta bausmė turi užtikrinti ir individualizuotą (jokiu būdu ne formalų) teisingumo principo įgyvendinimą – jam dirbant ir išlaikant bei rūpinantis penkiais mažamečiais savo vaikais. Teigė, jog pataisos įstaiga neįvertino, kad pareiškėjas pirmą kartą atlieka laisvės atėmimo bausmę, per savo gyvenimą neturėjo jokių ryšių su kriminaliniu pasauliu ir yra didelės šeimos (penkių mažamečių vaikų) tėvas, kuriam, nors ir 12 kartų teistam, bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant išvykimą be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Akcentavo, kad ginčijamame Pravieniškių PN-AK sprendime dominuoja tik neigiami pareiškėjo duomenys dėl ankstesnės (jau negaliojančios) drausminės nuobaudos pataisos namuose, tačiau nenurodyti trys gauti įstaigos administracijos paskatinimai už dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, nuolatinį darbą atliekant bausmę, teigiami pokyčiai mažinant nusikalstamo elgesio riziką, todėl yra neįtikinami, formalūs ir niekuo neparemti argumentai dėl pareiškėjo dabartinio pavojaus visuomenei, bausmės adekvatumo ar išimtinio teisingumo principo įgyvendinimo, nors jis, būdamas laisvėje, niekada nebuvo nuteistas už smurtinius nusikaltimus, o nuo 2019 m. gruodžio 19 d. atlikdamas bausmę nepadarė nė menkiausio pažeidimo, negavo nė vienos drausminės nuobaudos, t. y. kardinaliai pakeitė gyvenimo stilių ir prioritetus bei nutraukė visus ryšius su buvusiais draugais, veržiasi į laisvę rūpintis savo daugiavaike šeima ir ją išlaikyti. Pareiškėjo įsitikinimu, kalinimo įstaigos administracija visiškai netinkamai įvertino pareiškėjo asmenybę, likusios laisvėje šeimos dydį, pareiškėjo darbą ir elgesį bausmės atlikimo metu, todėl nepagrįstai sprendė, jog šiuo metu neįmanoma suteikti jam galimybę išvykti iš pataisos namų be sargybos arba be palydos.

4. Pareiškėjas pabrėžė, jog, priimant ginčijamą aktą, buvo vertintas tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis, tariamas pavojingumas bei dar neatliktos bausmės dydis, tačiau neįvertinta gan žema rizika pareiškėjui pakartotinai nusikalsti, taip pat jo nuolatinis darbas pataisos įstaigoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos, susijusios su valstybės įsipareigojimais – saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, nekreipiant jokio dėmesio į tai, kad pareiškėjo iki šiol nepaveikė laisvės atėmimo vietose egzistuojančios kriminalinės subkultūros apraiškos ir vertybių bei nuostatų sistema. Pareiškėjo nuomone, 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 7-3750 motyvai, kad reikalingas ilgesnis pareiškėjo stebėjimas, vertintini kaip formalūs, deklaratyvūs, kerštingi ir niekaip nesaugantys pareiškėjo ir jo daugiavaikės šeimos konstitucinių vertybių iš valstybės pusės, todėl realiai paneigia pareiškėjo viltį pasinaudoti teise be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu ir bus įvykdyti visi įstatyme keliami reikalavimai. Nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 154 straipsnio 1 dalimi, sprendžiant teisės be sargybos arba be palydos išvykimo už pataisos įstaigos teritorijos ribų klausimą, nusikalstamos veikos pavojingumas, pobūdis ir likusi neatliktos bausmės dalis gali būti vertinami tik kitų pareiškėjo elgesį ir asmenybę charakterizuojančių duomenų kontekste, vadovaujantis ne tik paskirtos bausmės tikslais, bet ir bausmės vykdymo principais bei tokio leidimo / neleidimo objektyvia motyvacija. Priešingai, tokio išvykimo be konvojaus institutas kasdieniame gyvenime ir praktikoje praranda savo prasmę, o Konstitucijos 38 straipsnis (saugantis ir globojantis šeimą) neveikia, nuteistieji neskatinami pasitaisyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas pirmą kartą gyvenime atlieka laisvės atėmimo bausmę už transporto priemonių vairavimą išgėrus. Teigė, kad Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. 2S-3130 nėra jokių individualių ir svarių argumentų dėl skunde nurodytų aplinkybių ir kriterijų, kad pareiškėjui teisėtai ir motyvuotai nebuvo suteikta teisė be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

5. Pareiškėjo vertinimu, nors pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, tačiau buvo priimtas nemotyvuotas ir formalus ginčijamas aktas, o tai pažeidžia pareiškėjo teisę žinoti jo teisėms ir pareigoms įtakos turinčias faktines aplinkybes ir naudotis teise į gynybą, taip pat apsunkina teismo funkciją patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą.

6. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad teisinis reglamentavimas pataisos įstaigai suteikia teisę, bet ne pareigą nuteistajam suteikti teisę vykti be sargybos arba be palydos, vien formalių sąlygų atitikimas savaime nesuponuoja pataisos įstaigai imperatyvios pareigos suteikti teisę išvykti be sargybos visiems to prašantiems nuteistiesiems. Priimant sprendimą nesuteikti teisės išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, buvo įvertintos teisės aktuose numatytos sąlygos ir kriterijai, atsižvelgta į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos rezultatus, kitas svarbias aplinkybes, t. y. pareiškėjo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį, nusikaltimo sunkumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra teistas 12 kartų, bausmės atlikimo metu yra gavęs nuobaudą už draudžiamų daiktų gaminimą, įsigijimą arba laikymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, jog jo darbo (būsimo darbo) ar mokymosi vieta, socialinės reabilitacijos užsiėmimai yra (planuojami) už pataisos įstaigos ribų, nors tai numato teisinis reglamentavimas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad jis, surinkęs ir išanalizavęs visą su pareiškėjo skundu susijusią dokumentinę medžiagą, nustatė, kad Pravieniškių PN-AK administracijai priimant sprendimą nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų buvo įvertintos teisės aktuose teisės išvykti be sargybos arba be palydos suteikimo sąlygos ir kriterijai, atsižvelgta į pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus, taip pat kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Manė, jog priimtas sprendimas grindžiamas objektyviais faktais bei motyvais, atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta apskundimo tvarka; individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens), todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra priimtas išanalizavus visą su skundu susijusią informaciją, tad aplinkybė, jog pateiktas atsakymas netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ ir įpareigojo atsakovą Pravieniškių PN-AK iš naujo išnagrinėti nuteistojo V. A. prašymą suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

12. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 7-3750 ir Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2S-3130 pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

13. Nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu suteikti jam teisę išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas, pasinaudodamas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje, 2020 m. rugpjūčio 20 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, prašydamas panaikinti Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 7-3750. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 7-3750, priėmė 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino ir ginčijamą sprendimą paliko galioti.

14. Teismas nurodė, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų išvykimo be sargybos arba be palydos – Bausmių vykdymo kodeksas (akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.). Teismas aptarė ginčui reikšmingas BVK 154 ir 156 straipsnių nuostatas.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas formaliai atitiko BVK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus ir todėl turėjo formalią teisę pateikti prašymą suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, tačiau vien to nepakanka, kadangi sprendžiant klausimą, ar suteikti nuteistajam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, svarbu ne tik tai, kad asmuo atitinka formaliąsias sąlygas, bet būtina įvertinti ir nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, jam taikytas socialinės reabilitacijos priemones ir jų įvykdymo rezultatus, galimybę dirbti ar mokytis laisvėje, kitas svarbias aplinkybes, kurios, Drausmės komisijos narių nuomone, gali turėti įtakos sprendimui dėl nuteistojo teisės be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų suteikimo. Atkreipė dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ nurodoma, jog buvo apsvarstyta visa pateikta medžiaga, įvertinta pareiškėjo asmenybė ir elgesys bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdis, nusikaltimo sunkumas ir aplinkybės bei konstatuota, kad reikalingas ilgesnis stebėjimas siekiant įvertinti teigiamo elgesio pokyčio pažangą, todėl nuspręsta šiuo metu nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti už įstaigos ribų be sargybos arba be palydos.

16. Teismas, įvertinęs skundžiamame Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. 7-3750 nurodytas priežastis (teismo vertinimu, abejojama pareiškėjo asmenybe, jo elgesiu bausmės atlikimo metu), dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, visų byloje surinktų įrodymų kontekste, pabrėžė, kad šios priežastys priskirtinos BVK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytosioms (nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu, nusikalstamo elgesio rizikos, darbas, mokslas ar kitokia veikla bausmės atlikimo metu, kitos aplinkybės), kurias Drausmės komisija turėjo pareigą aiškiai ir pakankamai motyvuoti bei pagrįsti faktiniais socialinio tyrimo išvadomis, pataisos namuose nustatytų režimo reikalavimų ir taisyklių nesilaikymo duomenimis, kitais objektyviais faktais bei paaiškinti, kodėl nurodytosios priežastys gali turėti įtakos sprendimui dėl nesuteikimo pareiškėjui teisės išvykti už įstaigos ribų be sargybos arba be palydos tikslingumo, tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Drausmės komisija apsiribojo tik šių priežasčių išvardijimu ir nepatvirtino savo išvadų jokiais konkrečiais ir objektyviais faktais, kurie suteikė Drausmės komisijai diskreciją priimti sprendimą dėl nuteistojo prašymo suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų netenkinimo. Tokių duomenų nėra ir Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, kuriame tik nurodoma, jog priimant Pravieniškių PN-AK sprendimą pareiškėjui nesuteikti teisės išvykti be sargybos arba be palydos buvo įvertintos teisės aktuose teisės išvykti be sargybos arba be palydos suteikimo sąlygos ir kriterijai, atsižvelgta į pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos rezultatus, taip pat kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei konstatuojama, kad priimtas Pravieniškių PN-AK sprendimas grindžiamas objektyviais faktais bei motyvais, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

17. Teismas sprendė, kad skundžiamas Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. 7-3750 ir Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2S-3130 neatitinka iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančių motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, nes, nagrinėdama nuteistųjų prašymus suteikti teisę išvykti be sargybos arba be palydos, Drausmės komisija veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl jos veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylančius imperatyvus. Nurodė, kad skundžiami sprendimai yra objektyviai nepagrįsti ir neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

III. 18. Atsakovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas tvirtina, kad nuteistųjų teisė išvykti be sargybos ar be palydos nėra absoliuti. Vien formaliųjų sąlygų, nustatytų BVK 154 straipsnio 1 dalyje, atitikimas nesuponuoja pataisos įstaigai imperatyvios pareigos suteikti nuteistajam tokią teisę. Pataisos įstaigos direktorius pasinaudoja jam suteikta diskrecijos teise ir sprendžia, ar tikslinga leisti nuteistajam išvykti be sargybos už pataisos įstaigų ribų, ar ne. Priimant sprendimą nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų, buvo įvertintos teisės aktuose įtvirtintos sąlygos ir kriterijai, atsižvelgta į pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus. Pareiškėjas yra teistas 12 kartų, bausmės atlikimo metu yra gavęs nuobaudą už draudžiamų daiktų gaminimą, įsigijimą ar laikymą. Priimtas sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo sutinkantis su atsakovo apeliaciniu skundu.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad teismas neteisingai vertino atsakovo priimto administracinio akto esmę. Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ buvo ne atimta pareiškėjo teisė išvykti be sargybos arba palydos už pataisos namų teritorijos ribų, nes pareiškėjui tokia teisė niekada nebuvo suteikta, jis jos neturėjo, o tokia teisė – išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, – vadovaujantis įstatyme įtvirtinta diskrecijos teise tokį prašymą tenkinti arba netenkinti, nebuvo suteikta. Atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, įvertino reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

22. Pareiškėjas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, iš esmės pakartoja skunde pateiktus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pravieniškių PN-AK trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus viršininko, atliekančio direktoriaus pavaduotojo funkcijas, 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 7-3750 ir Kalėjimų departamento Saugumo valdymo skyriaus viršininko 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2S-3130 bei pagrindo įpareigoti Pravieniškių PN-AK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Pirmosios instancijos teismas Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimas) ir Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. Sprendimas) panaikino tuo pagrindu, kad skundžiami sprendimai neatitinka iš VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančių motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Nurodė, kad skundžiami sprendimai yra objektyviai nepagrįsti ir neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimant sprendimą nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ribų buvo įvertintos teisės aktuose įtvirtintos sąlygos ir kriterijai, atsižvelgta į pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatus. Pareiškėjas yra teistas 12 kartų, atliekant bausmę yra gavęs nuobaudą už draudžiamų daiktų gaminimą, įsigijimą ar laikymą. Priimtas sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

27. BVK 154 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turi nuteistasis, kuriam pataisos įstaigos administracija leidžia dirbti darbą, kurio vieta yra už pataisos įstaigos teritorijos ribų, arba mokytis už pataisos įstaigos teritorijos ribų esančioje mokymo įstaigoje, arba dalyvauti įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones už pataisos įstaigos teritorijos ribų ir kuris atitinka visas šias sąlygas: 1) atlieka bausmę pataisos namuose paprastosios arba lengvosios grupės sąlygomis; 2) jo nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką; 3) neatlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės; 4) nėra pripažintas pavojingu recidyvistu ar ribotai pakaltinamu; 5) neturi galiojančios nuobaudos už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus; 6) dirba arba mokosi, užsiima individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla; 7) neserga pavojinga arba ypač pavojinga užkrečiamąja liga, kuri plinta lašeliniu būdu per orą.

28. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 6 d. Sprendime nurodytos priežastys (abejojama pareiškėjo asmenybe, jo elgesiu bausmės atlikimo metu), dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, priskirtinos nurodytosioms BVK 154 straipsnio 1 dalyje (nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu, nusikalstamo elgesio rizikos, darbas, mokslas ar kitokia veikla bausmės atlikimo metu, kitos aplinkybės), kurias atsakovas turėjo pareigą aiškiai ir pakankamai motyvuoti bei pagrįsti faktiniais socialinio tyrimo išvadomis, pataisos namuose nustatytų režimo reikalavimų ir taisyklių nesilaikymo duomenimis, kitais objektyviais faktais, bei paaiškinti, kodėl nurodytosios priežastys gali turėti įtakos sprendimui dėl nesuteikimo pareiškėjui teisės išvykti už įstaigos ribų be sargybos arba be palydos tikslingumo, tačiau atsakovas apsiribojo tik šių priežasčių išvardijimu ir nepatvirtino jokiais konkrečiais ir objektyviais faktais, kurie suteikė atsakovui diskreciją priimti sprendimą dėl nuteistojo prašymo suteikti jam teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų netenkinimo. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nurodo, jog pareiškėjas yra teistas 12 kartų, yra gavęs drausminę nuobaudą, nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, jog jo darbo (būsimo darbo) ar mokymosi vieta, socialinės reabilitacijos užsiėmimai yra (planuojami) už pataisos įstaigos ribų, nors tai numato teisinis reglamentavimas. Pažymėtina, jog nei Pravieniškių PN-AK, nei Kalėjimų departamentas sprendimuose nenurodė šių aplinkybių. Atsakovas tik formaliai konstatavo, jog buvo apsvarstyta visa pateikta medžiaga, įvertinta pareiškėjo asmenybė ir elgesys bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdis, nusikaltimo sunkumas ir aplinkybės bei konstatuota, kad reikalingas ilgesnis stebėjimas siekiant įvertinti teigiamo elgesio pokyčio pažangą, ir nuspręsta nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti už įstaigos ribų be sargybos arba be palydos. Išsamių motyvų nepateikta ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. Sprendime, kuriame Kalėjimų departamentas tik formaliai nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimas priimtas naudojantis įstatymo suteikta diskrecijos teise ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

30. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

31. Atsižvelgdama į administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Pravieniškių PN-AK 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. 7-3750 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ ir Kalėjimų departamento 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2S-3130 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ yra nemotyvuoti, nepagrįsti faktiniais argumentais, juose nėra nurodytos individualios aplinkybės ir priežastys, lėmusios tokių sprendimų priėmimą. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, jog asmeniui, dėl kurio šie sprendimai priimami, faktinis šių sprendimų pagrindas ir individuali argumentacija negalėtų būti žinomi. Analogiškas sprendimas galėtų būti priimamas bet kokiu atveju, kai asmeniui nesuteikiama teisė be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiami aktai neatitinka VAĮ nustatytų viešojo administravimo subjektų sprendimams taikomų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

32. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė