2016-06-01 Nr. AB-11982-3-63-3-01238-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-113-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01238-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 5–6).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 2 d. yra statutinis valstybės tarnautojas (A lygio, 11 kategorijos pareigybė). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Įsigaliojus įstatymui jo einamos pareigybės pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas, kuriame nustatyti sumažinti 11–20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas prašymą išmokėti už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos dalį grindė tuo, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jam buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 14–16).

Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu ėjo skunde nurodytas pareigas, tačiau pažymėjo, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi kompensuoti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Nesant teisinio reguliavimo, nustatančio, kaip bus kompensuojamas neteisėtai sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, atsakovas negali patenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovo teigimu, darbo užmokestį pareiškėjui jis skaičiavo ir mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog neveikė taip, kaip turėjo veikti. Be to, prašė taikyti trejų metų senatį, įtvirtintą Darbo kodekso 301 straipsnyje ir atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, jeigu pareiškėjo prašymas būtų tenkinamas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino: priteisė iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės A. K. 433,29 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbdavio funkcijas įgyvendino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė, kurioje pareiškėjas ėjo Uosto užkardos vado pavaduotojo pareigas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas mokant pareiškėjui darbo užmokestį už atliktas pareigas pareiškėjas patyrė praradimus. Nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, kad tokios nuostatos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Nagrinėjamoje byloje teismas netaikė atsakovo prašytos senaties. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), kur konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi 2013 m. spalio 16 d., t. y. nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, jo reikalavimo laikotarpis taip pat neviršija Darbo kodekso 301 straipsnyje numatyto piniginių reikalavimų tenkinimo laikotarpio. Teismas byloje nenustatė kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti pareiškėjui teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo. Atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjui 2012 metais buvo neišmokėta 117,76 Lt darbo užmokesčio, 2013 metais – 315,53 Lt darbo užmokesčio, iš viso 433,29 Lt, todėl teismas pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Įvertinęs pareiškėjui priteistos sumos dydį, teismas konstatavo, jog nėra objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui, todėl prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkino.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde palaiko atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 37–39). Papildomai pažymi, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės tarnautojams darbo užmokestis mokamas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės biudžeto, todėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimas sukeltų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės biudžetui papildomą finansinę naštą.

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas laikosi pozicijos, nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 43–44).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas sumažinus pareiškėjo pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią ginčo laikotarpiu.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis jis galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tai turėtų padaryti įstatymų leidėjas, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2012 m. liepos 2 d. 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą;

2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė