2013-06-18 Nr. AB-2824-3-61-3-03565-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1226/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03565-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8855-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos po 334,95 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 11SP-1422 jam buvo paskirta pareigūnų pensija – 1 352,42 Lt (be mokamo valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – 360 Lt). Taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo apskaičiuotas 0,8044 perskaičiavimo (mažinimo) koeficientas. Nuo 2010 m. gegužės 17 d. jam paskirta pensija sumažinta nuo 1 712,42 Lt iki 1 377,47 Lt, taigi neišmokėtą pensijos dalį sudaro 334,95 Lt. Aptartas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kitais nutarimais, tvirtino, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę gauti pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Pertvarkant pensinę sistemą, privalu nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 12–13, 44–45) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris gali pasireikšti įstatyme nustatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Abiem atvejais konstatuojamas teisės viešpatavimo principo pažeidimas, todėl visi valstybinių valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu. Pareiškėjui buvo išsamiai paaiškintos aplinkybės, lėmusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą, ir šios pensijos perskaičiavimo metodika. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, tvirtino, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 62–68) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8855-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 62,87 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; atmetė kitą skundo dalį.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 15 straipsniu. Pažymėjo, jog vadovaujantis Laikinuoju įstatymu socialinės išmokos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1, 2 dalimis (nuo 2010 m. sausio 1 d.), 5 straipsnio 1 dalimi (nuo 2010 m. kovo 1 d.), 5 straipsniu (nuo 2010 m. gruodžio 1 d.); Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Remdamasis nurodyto teisinio reglamentavimo analize, teismas padarė išvadą, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į paminėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).

Teismas nustatė, kad, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8044), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją su priedu sumažino iki 1 377,47 Lt. Sumažinta pensija nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. buvo perskaičiuojama dar kartą, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas atsižvelgė į šio nutarimo argumentus. Teismas konstatavo, kad valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą.

Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, dirbantis tam tikrą darbą, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad dirba tam tikrą darbą. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-107, teismas nustatė, kad pareiškėjui susidarė 62,87 Lt nepriemoka. Nors pareiškėjas prašė sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau pateikti duomenys apie pensijos išmokėjimą iki 2012 m. lapkričio mėn. Todėl teismas išsprendė ginčą dėl laikotarpio iki 2012 m. lapkričio 1 d. Pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., todėl jei nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas ir turėtų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, jam būtų mokama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, padarė išvadą, kad pareiškėjui 2011 m. kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 62,87 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės. Pažymėjo, jog byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 4 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Pažymėjo, jog, nagrinėdamas šį ginčą, teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Teismas, be to, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi. Pareiškėjo prašomą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8855-(2) teismas laikė sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Atsakovai nepagrįstai teigė, kad pareiškėjui turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas.

Priešingai, nei teigė atsakovai, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjo valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama, taikant koeficientą, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jam turint draudžiamųjų pajamų. Teismo vertinimu, prašomas panaikinti sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas. Atsižvelgęs į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. buvo dirbantis ir valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamas asmuo, teismas padarė išvadą, kad jam valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nemokamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78–79) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį dėl atsisakymo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos po 334,95 Lt kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, jog nėra jokio mechanizmo, pagal kurį jam būtų grąžinta priklausanti neišmokėta pensijos dalis 334,95 Lt. Valstybė nesiruošia grąžinti visą nuo 2010 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. sausio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, kuri sudaro 10 874,71 Lt. Pensininkui tai yra didelė žala. Tai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Kai valstybei buvo reikalinga jo parama, ją suteikė. Atsižvelgęs į tai, prašo dabar grąžinti jo nuosavybės dalį – 10 874,71 Lt.

Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 72–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą visa apimtimi.

Atsakovai nurodo, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8855-(2), nepažeidė pareiškėjo teisių ir/ar jo teisėtų interesų, kadangi pensija jam buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojančių, teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos konstatavo, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai/sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 83–84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl, Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovų nuomone, teismas pagrįstai atmetė apelianto skundo reikalavimą, todėl priešingi teismo sprendime nustatytiems apeliacinio skundo argumentai (reikalavimai) atmestini.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovai savaip traktuoja teismo sprendimą, iškreipdami turinio dalyką ir esmę. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai pasisakė, kad teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. gegužės 17 d., skundą Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2010 m. spalio 20 d., o į teismą kreipėsi 2010 m. gruodžio 13 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo aspektu iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jam paskirtos pareigūnų pensijos sumažinimo neteisėtumo, kolegija pabrėžia, kad toks pensijos sumažinimas buvo atliktas, vadovaujantis (kaip jau buvo pasakyta aukščiau, Konstitucijai neprieštaraujančios) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau kolegija akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (19,56 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. (G. K.) ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis