2025-03-12 Nr. AB-4503-3-61-3-05907-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1388-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05907-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. I. (I. I.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. I. (I. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. I. (I. I.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S227529 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Migracijos departamento išvada, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nepagrįsta, nes ji paremta vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštu ir pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje 2014 – 2017 m., dėl ko pareiškėjas neva privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2.2. Pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, gyveno su šeima (duomenys neskelbtini) mieste, Donecko srityje, kuris nuo 2014 m. buvo okupuotas, tačiau tas faktas, kad po okupacijos pareiškėjas neišvyko iš savo namų ir liko dirbti gaisrinės dalinyje, niekaip nepatvirtina, jog jis buvo lojalus Rusijos valdžiai, būdamas Ukrainos piliečiu ir nuo pat gimimo visą laiką gyvenęs savo gimtajame mieste. Pareiškėjas niekada nepalaikė ir nepalaikys Ukrainos okupacijos, tačiau jis yra eilinis pilietis ir po okupacijos neturėjo kur išvykti, todėl nenorėdamas prarasti vienintelio pragyvenimo šaltinio ir likti be pajamų liko dirbti gaisrinėje. Pareiškėjas laukė ir tikėjosi, kad tokia susiklosčiusi situacija netrukus pasikeis ir Rusija paliks okupuotas teritorijas, tačiau taip neįvyko ir pareiškėjas viltį prarado.

2.3. Pareiškėjas jokių sprendimų įstaigoje nepriiminėjo ir neužėmė vadovaujančių pareigų bei susipykus su vadovybe 2017 m. išėjo iš darbo. Pareiškėjas Donecko Liaudies pasą gavo, nes neturėjo kito pasirinkimo, kadangi kitu atveju jis iš karto būtų atleistas iš darbo ir netektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio, taip pat jis rizikavo prarasti savo nekilnojamąjį turtą, nes jį tapo privaloma perregistruoti, o be šio paso to padaryti nebuvo galima. Pareiškėjas, nusprendęs su šeima pasitraukti į Lietuvą, nesidomėjo kaip tokio paso atsisakyti.

2.4. Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kadangi jis nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Lietuvos įmonėse ir iki dabar yra įregistravęs individualią veiklą pagal pažymą, o nuo 2023 m. gegužės 22 d. iki 2024 m. gegužės 23 d. gyveno Lietuvoje su leidimais laikinai gyventi. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje su sutuoktine ir trimis nepilnamečiais sūnumis, kurie turi išduotus skaitmeninius leidimus laikinai gyventi iki 2025 m. kovo 4 d. laikinosios apsaugos pagrindu. Pareiškėjas su šeima atvyko gyventi į Lietuvą, nes kilmės valstybėje jų sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, o situacija Ukrainoje blogėja. Pareiškėjas turi glaudų ryšį su Lietuva, jo vaikai lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje, sutuoktinė yra įregistruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbė. Nors ji gauna socialinę pašalpą ir išmoką vaikui, tačiau jos vienos gaunamų lėšų nepakaks pragyventi visai šeimai su trimis nepilnamečiais vaikais. Jeigu pareiškėjas negalės likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, jo šeima negalės išgyventi, nes jie neturi jokių santaupų ir jų finansinė padėtis yra sunki, todėl pareiškėjui yra gyvybiškai svarbu dirbti Lietuvoje, kad jis galėtų išlaikyti šeimą ir padėti sutuoktinei auginti vaikus.

2.5. Pareiškėjas aiškiai išreiškė savo poziciją atsakydamas į Klausimyno klausimus, nurodė, kad nepritaria Rusijos pradėtam karui; kad Krymas priklauso Ukrainai, o papildomos apklausos metu paaiškino, kad referendumai okupuotose teritorijose buvo organizuojami neteisėtai, jis pats referendumuose nedalyvavo, todėl atsakovas nepakankamai įsigilinęs į pareiškėjo individualią situaciją bei neišsiaiškinęs visų faktinių aplinkybių, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Rusijos valdžia niekaip negali šantažuoti ar paveikti nei pareiškėjo, nei jo šeimos ir artimųjų, nes jie nėra Rusijos piliečiai ir Rusijoje niekada negyveno, todėl su šia šalimi neturi nieko bendro. Atsakovas grindžia savo Sprendimą vien abstrakčia VSD išvada, kuri nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

2.6. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą, todėl išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina formalia. Sprendimu yra neproporcingai apribojama pareiškėjo teisė gyventi kartu su savo šeima, kai jis nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Sprendimas nėra grindžiamas vien VSD išvada, yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, t. y. valstybinėje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Rusijos valdžiai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

4.2. Nagrinėjamu atveju buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu patekti duomenys buvo įvertinti kartu su kitais duomenimis (Klausimynas, VSD išvada, ryšiai su Lietuvos Respublika ir t.t.). Aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) miestą gaisrinės dalinyje nuo 2009 m., dirbo ir 2014 m. Rusijos Federacijai okupavus šį miestą, ir dirbo iki 2017 m., iki šiol turi ir nebandė atsisakyti nuo Donecko Liaudies Respublikos paso, patvirtina jo lojalumą ir patikimumą Rusijos Federacijos valdžiai ir esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina grėsmės galimybę valstybės saugumui. Pareiškėjas dirbo vyresniuoju ugniagesiu, buvo atsakingas už dokumentacijos tvarkymą, o už papildomas privilegijas (pvz. laisvadienius) po darbo dažė gaisrinės automobilius, kas reiškia, kad turėjo glaudų ryšį su gaisrinės dalinio vadovybe. Nustatytos aplinkybės didina jo pažeidžiamumą ir kartu didina pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas vykdant Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

4.3. Atsakovo vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą, taip pat pareiškėjas įgijo Donecko Liaudies Respublikos pasą dėl ekonominių paskatų, t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas. Pareiškėjo akcentuojamas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje ir nepaneigia nustatytų aplinkybių.

4.4. Esant nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo pažeidžiamumo, pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti gyventi Lietuvoje negali būti svarbesnis už nacionalinio saugumo interesus, todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ir todėl atmestini pareiškėjo skundo teiginiai dėl Sprendimo neproporcingumo ar apribojimo jo teisės gyventi su šeima. Sprendimu nei pareiškėjui, nei jo šeimos nariams nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos šalis.

4.5. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

6.1. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

6.2. Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjas, 2014 – 2017 m. dirbdamas Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, buvo (yra) lojalus Rusijos Federacijai ir palaikė (palaiko) Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Rusijos Federacijos kontroliuojamoje institucijoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.3. Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose įsteigtose institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose), strateginės reikšmės objektuose, ginkluotosiose pajėgose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad jose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Dėl vykdomos agresijos prieš Ukrainą Rusijos žvalgybos tarnybos didžiausią dėmesį skiria kontroliuoti Ukrainos piliečių veiklai ir ryšiams Rusijoje. Į Rusijos žvalgybos tarnybų akiratį patekę Ukrainos piliečiai taip pat yra verbuojami vykdyti žvalgybos užduotis NATO ir ES valstybėse.

6.4. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą Rusijos institucijose (įstaigose, įmonėse, organizacijose), strateginės reikšmės objektuose ar profesinę karinę tarnybą, tarp jų ir įsteigtose (įkurtose) Rusijos okupuotose teritorijose, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies ir (ar) kitų šalių piliečiais, kurie yra anksčiau gyvenę ir (ar) dirbę Rusijos institucijose (įmonėse, įstaigose, organizacijose, strateginės reikšmės objektuose, ginkluotosiose pajėgose), tarp jų ir įsteigtose (įkurtose) Rusijos okupuotose teritorijose, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

6.5. Iš Sprendimo turinio matyti, jog buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje, jo ryšiai su Lietuva negali būti vertinami kaip stiprūs. Pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat pareiškėjas dirbo Lietuvos įmonėse, tačiau skunde pateikiami argumentai nepagrindžia Sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, kadangi yra surinkta pakankamai duomenų leidžiančių teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir jo tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ekonominiais ar jo šeimos interesais.

6.6. Pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Darbo (tarnybos) Rusijos Federacijos kontroliuojamoje institucijoje pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo I. I. (I. I.) skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2024 m. spalio 9 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas 2014 – 2017 m. dirbo Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, todėl jis privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią. Dėl šios priežasties jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime nurodyta, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kybartų pasienio užkardos pareigūnas 2022 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo metu atlikdamas pareiškėjo ir daiktų apžiūra rado Donecko Liaudies Respublikos piliečio pasą. 2024 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 – 2017 m. dirbo gaisrinės dalinyje (duomenys neskelbtini) mieste Donecko srityje. Pareiškėjas 2009 – 2011 m. dirbo inspektoriumi, tikrino gaisrinę saugą objektuose (kavinės, parduotuvės ir pan.), 2011 – 2012 m. tapo ugniagesiu, vėliau vyresniuoju ugniagesiu, buvo atsakingas už gaisrų gesinimą, avarijų likvidavimą, gelbėjimo darbus ir pan. Asmuo patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) miestas nuo 2014 m. buvo okupuotas, jis suvokė, kad dirba okupuotoje teritorijoje. Pareiškėjas papasakojo, kad jo dalinyje ir mieste valdžia nepasikeitė, pasikeitė žmonės valdyme. Taip pat pasikeitė įstaigos pavadinimas, reikėjo pakeisti dokumentaciją, konspektus. Asmuo dirbo vyresniuoju ugniagesiu, todėl prisidėjo prie dokumentacijos tvarkymo. Pareiškėjas papasakojo, kad iš pradžių mažai bendradarbių išėjo iš darbo, tačiau, kai arčiau jų teritorijos prasidėjo kariniai veiksmai, daug gaisrinės darbuotojų su šeimomis išvažiavo, bet jis tuo metu liko. Asmuo papildomai vykdė individualią veiklą, pardavinėjo automobilius, darbe kartais padėdavo dažyti gaisrinės automobilius, už tai asmuo gaudavo laisvadienius arba buvo atleidžiamas nuo dokumentacijos pildymo, bet vėliau vadovybė neva pamiršo apie susitarimus, kilo konfliktas ir asmuo 2017 m. išėjo iš darbo.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nurodyta, kad į klausimą „Kaip pareiškėjo šeima išgyveno pasikeitimus, ką jautė po 2014 m. įvykdytos Donecko teritorijos okupacijos?“, pareiškėjas atsakė, kad jie, kaip eiliniai darbuotojai tiesiog dirbo savo darbą, nuo jų mažai kas priklausė, karas džiaugsmo niekam neatnešė; nurodė, kad turi Donecko Liaudies Respublikos pasą, paaiškino, kad tuo metu arba reikėjo išeiti iš darbo, arba pasirūpinti Donecko Liaudies Respublikos pasu, taip pat kito pasirinkimo neturėjo, kadangi turėjo turto, jį reikėjo užregistruoti, o be Donecko Liaudies Respublikos paso to padaryti negalėjo, tokios buvo sukurtos sąlygos. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad šiuo metu jam šis pasas nei padeda, nei trukdo, atsisakyti nebandė. Po jų teritorijos okupavimo persikelti į neokupuotą Ukrainos dalį minčių ir galimybių nebuvo, paaiškino, kad vis tikėjosi, kad greitai viskas pasibaigs.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui. Aplinkybė, kad asmuo, 2014 m. Rusijos Federacijai okupavus (duomenys neskelbtini) miestą, liko dirbti gaisrinės dalinyje ir dirbo iki 2017 m., iki šiol turi ir nebandė atsisakyti Donecko Liaudies Respublikos paso, patvirtina jo lojalumą ir patikimumą Rusijos Federacijos valdžiai ir esant šiandieninei geopolitiniai situacijai, didina grėsmės galimybę valstybės saugumui. Asmuo apklausos metu nurodė, kad nemažai gaisrinės darbuotoju su šeimomis pasitraukė iš okupuotos teritorijos, tačiau jis tokių minčių neturėjo, be to, pareiškėjas dirbo vyresniuoju ugniagesiu, buvo atsakingas už dokumentacijos tvarkymą, o už papildomas privilegijas (pvz. laisvadienius) po darbo dažė gaisrinės automobilius, kas reiškia, kad turėjo glaudų ryšį su gaisrinės dalinio vadovybe, todėl nustatytos aplinkybės didina užsieniečio pažeidžiamumą ir kartu didina pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas vykdant Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Migracijos departamento vertinimu, asmens šeimyniniai ryšiai ir darbo laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui reikšmės.

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu – grėsme valstybės saugumui, kuri buvo konstatuota, be kita ko, atsižvelgiant į VSD išvadą, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje 2014 – 2017 m. suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas 2008 – 2009 m. atliko privalomąją karo tarnybą, buvo (duomenys neskelbtini) vadas, seržantas, 2014 – 2017 m. dirbo Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, jam išduotas Donecko Liaudies Respublikos piliečio pasas. Pareiškėjo nekilnojamas turtas yra okupuotoje teritorijoje ir ten gyvena jo tėvai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje tęsėsi ir po Rusijos okupacijos. Byloje nėra duomenų, kad darbą Rusijos Federacijos kontroliuojamoje institucijoje pareiškėjas 2017 metais paliko dėl opozicinių pažiūrų ar opozicinės veiklos, priešingai, pareiškėjas patvirtino, kad konfliktas su vadovybe įvyko dėl darbinių aplinkybių (tinkamo laisvadienių suteikimo ar darbų paskirstymo). Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ir kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų opozicines pareiškėjo pažiūras ar jo nepritarimą ir rėžimo nepalaikymą, kurie paneigtų pareiškėjo eitoms pareigoms taikytą lojalumo ir pavaldumo režimui reikalavimą. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad darbas gaisrinėje buvo su statutiniams darbuotojams taikomais apribojimais ir pavaldumu: pareiškėjas negalėjo dirbti kito darbo, įstaigos vadas turėjo majoro laipsnį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad kadangi pareiškėjas iš tarnybos išėjo 2017 m., yra galimybė, kad tarnybos metu turėti ryšiai gali būti išlaikyti ir (ar) jais gali būti pasinaudota.

13. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta ir pareiškėjas neginčijo, kad jis turi Donecko Liaudies Respublikos piliečio pasą. Nors pareiškėjas nurodė, kad šį pasą pasiėmė vien dėl galimybės dirbti okupuotoje teritorijoje ir išlaikyti savo nekilnojamąjį turtą, tai, teismo vertinimu, tik patvirtina jo ryšius ir galimą pažeidžiamumą, nes atskleidžia, kad esminis pareiškėjo pasirinkimus nulemiantis veiksnys yra patogumas ir ekonominė nauda. Šią poziciją pareiškėjas patvirtino ir posėdžio metu, nurodydamas, kad šiuo pasu jam yra patogu naudotis, atsisakyti jo nebandė. Teismas pažymėjo, kad toks pasirinkimo pagrindas pats savaime nėra blogas ar smerktinas, tačiau jis atskleidžia, kad pareiškėjo deklaruojamos vertybės ar nuostatos (net jei ir yra opozicinės), yra nusveriamos ekonominių motyvų. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad pareiškėju gali būti manipuliuojama ar juo naudojamasi taikant ekonominius ar socialinius svertus. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas turi nekilnojamo turto okupuotoje teritorijoje, ten gyvena jo tėvai ir sutuoktinės tėvai, kad pareiškėjas tarnybos metu turėjo karinį laipsnį, o privalomosios karinės tarnybos metu ėjo radiacinės, cheminės, biologinės žvalgybos skyriaus vado pareigas ir gali turėti reikalingų įgūdžių ar žinių, kurios gali būti naudingos Rusijos žvalgyboms, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

14. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, kad jis jokių sprendimų įstaigoje nepriiminėjo ir neužėmė vadovaujančių pareigų, tačiau iš pareiškėjo apklausos matyti, kad jis užėmė vyresniojo ugniagesio pareigas, kurios pasak pareiškėjo buvo aukštesnės, susijusios ir su dokumentacijos pildymu. Teismas pažymėjo, jog galimai grėsmei dėl priešiškų valstybių asmens išnaudojimo konstatuoti yra pakankamas pats darbo faktas, ypatingai turint omenyje tai, kad pareiškėjas turi karinį pasirengimą, jo tarnyba po Ukrainos dalies okupacijos truko gana ilgą laikotarpį (3 metus) ir baigėsi dėl priežasčių, kurios nėra susijusios su priešiškumu okupuotos teritorijos valdžiai (ekonominės priežastys).

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde deklaruojamo savo priešiškumo Rusijos režimui nepagrindė jokiais įrodymais, kurie objektyviai patvirtintų pareiškėjo poziciją. Objektyviais įrodymais nėra paneigta, kad tarnybos metu pareiškėjas nebuvo saistomas lojalumo režimui pareigos ir kad de facto nebuvo lojalus.

16. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad Migracijos departamento ir VSD išvadą, jog pareiškėjas 2014 – 2017 m. dirbdamas Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą politiką ir tai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, nėra paneigta. Vien tai, kad pareiškėjas nebeina pareigų gaisrinėje, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir (ar) jis ne(be)gali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui. Teismas sprendė, kad pareiškėjo darbo trukmė, užimtos pareigos, tarnybos metu turėti ryšiai, turimas turtas ir likę gyventi šeimos nariai (tėvai) suponuoja situaciją, kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog jis ten turi socialinių bei ekonominių (finansinių) ryšių (turimas nekilnojamasis turtas) ir jiems teikia aiškų prioritetą.

17. Teismas pabrėžė, nagrinėjamu atveju pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad pareiškėjas turėjo darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone, kad šiuo metu pareiškėjo šeimos nariai (kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai) laikinai gyvena Lietuvoje; kad jo sutuoktinė Sprendimo priėmimo metu nedirbo, o šiuo metu, kaip teigia pareiškėjas dirba kurjere, o vaikai lanko švietimo įstaigas, teismo vertinimu, savaime nereiškia, jog pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ir jo šeimos integracija Lietuvoje nėra pasiekusi tokio lygio, kuris turėtų esminę reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo ir valstybės saugumo interesų balanso.

18. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas teigė, kad Sprendime neatsižvelgta į jo individualią situaciją, tačiau iš Sprendimo matyti, kad pareiškėjo šeimyniniai ryšiai, darbo laikotarpis ir kitos aplinkybės (galimybė grįžti į kilmės valstybę) buvo analizuoti ir nuspręsta, kad šios aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nesikreipė dėl papildomos apsaugos suteikimo, patvirtino, jog Donecke tebegyvena jo tėvai, taigi, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo siekį likti Lietuvoje lemia saugumo, o ne ekonominės priežastys. Tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo individualią situaciją bei vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas I. I. (I. I.) apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

20.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, o ypač tai, kad jis yra ukrainietis, bei nesivadovavo aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl dėl pareiškėjo priėmė nepagrįstą sprendimą.

20.2. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui ir tokia menama grėsmė akivaizdžiai yra kildinama iš bendro pobūdžio bei visiškai nekonkrečios ir / ar individualizuotos informacijos, t. y. pačio pareiškėjo nurodytų duomenų apie jo buvusį darbą.

20.3. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjas tarnavo ne Rusijos, o Ukrainos kariuomenėje ir buvo lojalus bei visada liks lojaliu savo gimtajai šaliai – Ukrainai, o ne priešų valstybei.

20.4. Pareiškėjas niekada nepalaikė ir gyvenime nepalaikys Ukrainos okupacijos, tačiau jis yra eilinis pilietis ir po okupacijos paprasčiausiai, kaip ir daugelis kitų tautiečių neturėjo kur iš karto išvykti, todėl nenorėdamas prarasti vienintelio pragyvenimo šaltinio, būsto ir likti be pajamų, liko dirbti gaisrinėje savo gimtajame mieste.

20.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių, kaip apeliantas gavo Donecko Liaudės Respublikos pasą. Pareiškėjas neturėjo kito pasirinkimo, kadangi kitu atveju jis iš karto būtų atleistas iš darbo ir netektų vienintelio savo pragyvenimo šaltinio, o taip pat jis rizikavo prarasti savo nekilnojamąjį turtą.

20.6. Itin kritiškai vertino pirmosios instancijos teismo pasisakymus apie tai, kad esminį jo pasirinkimą nulemiantis veiksnys yra patogumas ir ekonominė nauda bei kad pareiškėjo deklaruojamos vertybės ar nuostatos (net jei ir yra opozicinės), yra nusveriamos ekonominių motyvų, kadangi pareiškėjas liko dirbti okupuotoje srityje ne dėl ekonominės naudos ir patogumų, o dėl to, kad galėtų išgyventi ir išmaitinti savo šeimą ir nelikti gatvėje.

20.7. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino apelianto šeimyninius ryšius su Lietuvoje gyvenančia sutuoktine Y. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir trimis nepilnamečiais vaikais – G. I. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir O. I. (gim. (duomenys neskelbtini)), kurie turi išduotus skaitmeninius leidimus laikinai gyventi iki 2025 m. kovo 4 d. laikinosios apsaugos pagrindu, gyvena, dirba ir mokosi Lietuvoje. Pareiškėjo šeima artimiausiu metu dėl saugumo negalės grįžti į Ukrainą, todėl vaikai nematys savo tėvo ir šeima bus faktiškai išskirta, kas reiškia, jog nebus užtikrinti vaikų interesai.

20.8. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nieko nepasisakė apie pareiškėjo skunde nurodytus teisinius argumentus dėl jo trijų nepilnamečių vaikų teisių, numatytų 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, užtikrinimo.

20.9. Pirmosios instancijos teismas subjektyviai interpretuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nepagrįstai ir neprotingai išplėsdamas galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei iškreipdamas nagrinėjamos normos prasmę ir tikslus, dėl ko pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tik dėl tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto pavojaus valstybės saugumui.

20.10. Konkrečiu atveju jo keliamą grėsmę valstybės saugumui pirmosios instancijos teismas grindė išimtinai jo buvusiu darbu, todėl nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali.

20.11. Pareiškėjas neturi nieko bendro su Rusijos valdžia ar jos institucijomis, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad jis yra lojalus Rusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo, yra visiškai niekuo nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantis tikrosioms faktinėms aplinkybėms.

20.12. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra surašytas formaliai ir atmestinai, nevertinant aplinkybių ir įrodymų visumos, todėl toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.

20.13. Atsisakius pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, jis yra išskiriamas su šeima, kadangi Lietuvoje lieka gyventi jo sutuoktinė ir trys nepilnamečiai sūnūs, todėl akivaizdu, kad pareiškėjui kylantys neigiami teisiniai padariniai yra neproporcingi su jam taikomais ribojimais, nes esant tokiam sprendimui, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos ir palikti savo šeimą.

20.14. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į apelianto individualią situaciją bei nesivadovavo aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, akivaizdžiai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei akivaizdžiai iškreipė nagrinėjamos normos prasmę ir tikslus, kadangi priėmė sprendimą remdamasis bendro pobūdžio informacija ir spėlionėmis, neįrodė pareiškėjo keliamos realios grėsmės valstybės saugumui, pažeidė proporcingumo principą, dėl ko sprendimas yra nepagrįstas ir privalo būti panaikintas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pakartoja argumentus nurodytos pirmosios instancijos teismui, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, teigia, kad pareiškėjas netinkamai interpretuoja teismų praktiką, pabrėžia, kad vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, nurodo, kad byloje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o neįvertinus šių aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Papildomai VSD nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai, darbo laikotarpis ir kitos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad yra persekiojamas nedemokratinio režimo, Įstatymo 40 str. 1 d. 8 p.). Pildydamas Klausimyną, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad 2008 – 2009 m. atliko privalomąją karo tarnybą [Ukrainos] kariuomenėje (duomenys neskelbtini) skyriaus vadas, seržantas; 2009 – 2017 m. dirbo priešgaisrinėje tarnyboje (duomenys neskelbtini) mieste, Donecko srityje.

VSD 2024 m. liepos 12 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą Nr. 18-6477 apie pareiškėją, kurioje nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas 2014 – 2017 m. Rusijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, buvo (yra) lojalus Rusijos valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 26 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas, be kita ko, pažymėjo, kad po 2022 m. įvykių su žmona nusprendė išvežti šeimą iš okupuoto Donecko, tokiu būdu apsaugojant šeimą nuo karo. Pareiškėjas nurodė, kad pasirinko Lietuvą, kadangi ten turėjo jau draugų, kurie žadėjo padėti. Pareiškėjas priešgaisrinėje tarnyboje dirbo inspektoriumi, vėliau gaisrininku, paskui vyresniuoju gaisrininku.

Pareiškėjas prisipažino, jog įgijo Donecko Liaudies Respublikos pilietybę, kad galėtų toliau dirbti. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 9 d. priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 24S227529, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Minėtą išvadą Migracijos departamentas padarė, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2014 – 2017 m. dirbo Rusijos Federacijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, įvertinęs pareiškėjo Klausimyne ir apklausos metu pateiktus duomenis bei VSD išvadą.

Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 22 d. iki 2024 m. gegužės 23 d. Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi. Asmuo nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. dirbo Lietuvos įmonėse, nuo 2023 m. gruodžio 12 d. iki dabar turi registravęs individualią veiklą pagal pažymą. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvoje gyvena asmens sutuoktinė ir trys nepilnamečiai vaikai. Visi šeimos nariai turi išduotus skaitmeninius leidimus laikinai gyventi iki 2025 m. kovo 4 d. laikinosios apsaugos pagrindu.

Migracijos departamentas vertino, kad asmens šeiminiai ryšiai ir darbo laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui reikšmės. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog, jo teigimu, Lietuvoje saugiai gyvena jo šeima, daugiau aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokia konkrečiai grėsmė jam kiltų. Migracijos departamento vertinimu, jeigu asmeniui nėra saugu grįžti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą kilmės valstybėje, asmuo gali pasinaudoti teise apsigyventi kitoje Ukrainos teritorijoje.

25. Pareiškėjas nurodė, kad su šeima atvyko gyventi į Lietuvą dėl to, jog kilmės valstybėje jų sveikatai ir gyvybei gresia pavojus ir visuotinai yra žinoma, kad situacija Ukrainoje blogėja. Pareiškėjas teigė, kad turi glaudų ryšį su Lietuva, jo vaikai lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje: sūnus G. I. mokosi (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos 7 klasėje, o sūnus M. I. tos pačios mokyklos 2 klasėje. Mažiausias sūnus O. I. lanko (duomenys neskelbtini) lopšelio–darželio (duomenys neskelbtini) grupę. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui metu buvo bedarbė ir yra įregistruota Užimtumo tarnyboje, gavo socialinę pašalpą ir išmoką vaikui. Pasak pareiškėjo, minėtos išmokos nepakanka pragyventi visai šeimai su trimis nepilnamečiais vaikais.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo individualią situaciją bei vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir teismų praktika, todėl jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo darbo trukmė, užimtos pareigos, tarnybos metu turėti ryšiai, turimas turtas ir likę gyventi šeimos nariai (tėvai) suponuoja situaciją, kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog jis ten turi socialinių bei ekonominių (finansinių) ryšių (turimas nekilnojamasis turtas) ir jiems teikia aiškų prioritetą. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad pareiškėjas turėjo darbo sutartį su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone, kad šiuo metu pareiškėjo šeimos nariai (kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai) laikinai gyvena Lietuvoje, kad jo sutuoktinė Sprendimo priėmimo metu nedirbo, o šiuo metu, kaip teigia pareiškėjas dirba kurjere, o vaikai lanko švietimo įstaigas, savaime nereiškia, jog pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo ir jo šeimos integracija Lietuvoje, teismo įsitikinimu, nėra pasiekusi tokio lygio, kuris turėtų esminę reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo ir valstybės saugumo interesų balanso.

27. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, prašė sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

30. Apeliacinio skundo ribose faktų ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, surinko būtinus įrodymus, o Sprendime nurodyti motyvai yra pakankami.

31. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjo darbas 2014 – 2017 m. Rusijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

32. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

33. Įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo atsakovas jo tinkamai nemotyvavo, išvados dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui tinkamai neindividualizavo, o pirmosios instancijos teismas, be kita ko, vertino faktines aplinkybes, kurių nevertino Migracijos departamentas priimant Sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas neatliko išsamaus pareiškėjo gyvenimo grėsmės saugumui tyrimo – aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo visiškai ištirtos ir kompleksiškai įvertintos kartu su kitomis pareiškėjo situaciją apibūdinančiomis aplinkybėmis, visiškai nebuvo motyvuota, kodėl pareiškėjo šeiminiai ryšiai ir darbo laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui.

34. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad ginčijamame Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada apie pareiškėjo gyvenimo keliamą grėsmę valstybės saugumui yra grindžiama iš esmės vienintele aplinkybe – kad pareiškėjas 2014 – 2017 m. dirbo Rusijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje, be to turėjo Donecko Liaudies Respublikos pasą, todėl buvo (yra) lojalus Rusijos valdžiai bei jos vykdomai agresyviai užsienio politikai bei, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

35. Teisėjų kolegija nekvestionuoja Migracijos departamento teisės remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, kuri grindžiama Rusijos valstybės ir jos vykdomos politikos grėsme Lietuvos valstybei, taip pat šių valstybių piliečių lojalumu kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai, tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybinėse ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, asmeniui sukeliantį materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti visuma objektyvių duomenų. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti surinkta pakankamai duomenų, vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga, o ne formali. Nagrinėjamu atveju Sprendimuose nebuvo ištirta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimas, apsiribota tik pareiškėjo biografijos faktų išvardinimu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie darbą 2014 – 2017 m. Rusijos okupuotame Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien šis faktas savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos pateikti kitus tokią išvadą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas Sprendime nevertino pareiškėjo darbo pobūdžio, tolesnės jo darbo veiklos, nedetalizavo, kaip pareiškėjo darbas savaime lemia lojalumą priešiškai Rusijos valdžiai, o kartu kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

37. Migracijos departamento Sprendime nėra surinkta duomenų apie aplinkybes, kuriomis remiantis galima būtų vertinti, kad nurodomu laikotarpiu okupuotose Ukrainos teritorijose tokios kaip pareiškėjo (gaisrininko, vyresniojo gaisrininko) ar panašios pareigos savo pobūdžiu buvo tos, kurios neišvengiamai reiškė jas užimančio asmens lojalumą Rusijos valdžiai, ir kad tai lemia tokias pareigas toliau po okupacijos ėjusio asmens pažeidžiamumą, t. y. galimybę išnaudoti jį Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui. Sprendime kompleksiškai neįvertina, kad pareiškėjas gaisrinės dalinyje dirbo ir iki Rusijos okupacijos, be to, nenurodyta, kodėl tai, jog pareiškėjas dažo gaisrinės automobilius, sudarė pagrindą vertinimui, jog jis turi glaudžius ryšius su gaisrinės dalinio vadovybe ir todėl nustatytos aplinkybės didina užsieniečio pažeidžiamumą ir kartu didina pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti išnaudotas vykdant Rusijos Federacijos valdžios užduotis.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos potencialios grėsmės valstybės saugumui negali būti vertinamos atsietai ir nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kitų pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas – jo darbo, šeimos situacija, integracijos į visuomenę laipsnis. Migracijos departamentas iš esmės apsiribojo formaliu aplinkybių apie pareiškėjo šeiminius bei socialinius ryšius išvardinimu, tačiau neatliko individualaus vertinimo pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybės proporcingumo jo atskyrimo nuo šeimos pasekmių aspektu, t. y. Sprendime nėra motyvų, kodėl pareiškėjo šeiminiai ryšiai ir darbo laikotarpis vertintini kaip nepakankamas integracijos laipsnis ir neatsveria iš esmės vienos aplinkybės – darbo Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto gaisrinės dalinyje 2014 – 2017 m., kuri nurodoma kaip realios grėsmės valstybės saugumui prielaida.

39. Kiekviena užsieniečio situacija vertintina individualiai, atsakovui tenka pareiga kruopščiai ir atidžiai patikrinti tam tikro profilio užsieniečių, siekiančių gyventi Lietuvoje, atvejus, įvertinti įrodymų visetą, neapsiribojant vieninteliu tarnybos / darbo faktu (žr. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2516-502/2024).

40. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas vertino su pareiškėju susijusias aplinkybes, kurių Sprendime nevertino Migracijos departamentas (pareiškėjo karinės tarnybos Ukrainos kariuomenėje reikšmės, tėvų gyvenimo ir nekilnojamojo turto buvimo okupuotoje Donecko srities (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje aplinkybės), tokiu būdu pažeidė aptartas įrodinėjimo taisykles (ABTĮ 56 str. 7 d.).

41. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, o Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas nustatytomis ir individualiai ištirtomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, išvada dėl to, kad pareiškėjo šeimyniniai ryšiais ir darbo laikotarpis neatsveria keliamos individualios grėsmės valstybės saugumui reikšmės yra apskritai nemotyvuota. VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus nepaneigia šios teisėjų kolegijos padarytos išvados.

42. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, negalima spręsti, kad atsakovo parinktos priemonės (atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) yra būtinos, siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat proporcingos individualioje situacijoje. Aptarti Sprendimą esminiai trūkumai sudaro pagrindą konstatuoti, kad, priimant Sprendimą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą bei nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. I. (I. I.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. I. (I. I.) tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S227529.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė