2017-07-03 Nr. AB-13332-3-61-3-03252-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-634-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03252-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.1.3; 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI) atliko mokestinį patikrinimą ir 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. FR0682-501 patvirtino 2014 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą, kuriame nustatė, jog pareiškėja D. S. (toliau – ir pareiškėja) įsigydama žemės sklypus lengvatine kaina (ne vidutine rinkos verte) gavo pajamas natūra, todėl apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 104 768 Lt papildomai mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 40 081,58 Lt GPM delspinigių, 31 430 Lt GPM baudą, 22 016 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), 10 363,30 Lt PSDĮ delspinigių, 6 605 Lt PSDĮ baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 69-238 pakeitė Panevėžio AVMI sprendimą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 104 708 Lt GPM, 40 062,16 Lt GPM delspinigių, 31 412 Lt GPM baudą, 22 016 Lt PSDĮ, 10 363,30 Lt PSDĮ delspinigių, 6 605 Lt PSDĮ baudą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. S-85(7-21/2015) patvirtino atsakovo sprendimą.

II. Pareiškėja D. S. skundu (I t., b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-85(7-21/2015), VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-238 ir Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. FR0682-501.

Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius jos pajamomis natūra laikė neva lengvatine kaina gautą nuosavybėn turtą, kai gauto turto ekvivalentas pinigine išraiška pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Tačiau pareiškėja pabrėžė, jog gauta nauda laikoma pajamomis natūra tik tuo atveju, jeigu egzistuoja visos sąlygos: 1) turto ar paslaugų davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą; 2) siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos; 3) naudos davėjas siekia duoti naudą konkrečiam gyventojui.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju tarp žemės sklypų (faktiškai – išvadų dėl nuosavybės teisės atkūrimo) pardavėjų ir, atskirais atvejais, J. V., R. K., R. S. susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Pareiškėja ir turto pardavėjai tiesiogiai nebendravo, nebuvo susitikę, pardavėjų vardu, jiems net nežinant, kam bus perleidžiamus turtas, visus veiksmus, būtinus nuosavybės teisės atkūrimui bei sklypų pardavimui, atliko įgaliotiniai. Apie tai, kad nepažinojo turto pirkėjo, nebuvo su juo susitikę ar bendravę kitais būdais, patvirtino visi pardavėjai, taigi naudos davėjai (turto pardavėjai) nesiekė duoti naudos konkrečiam gyventojui, nes pareiškėjos jie nepažinojo, net nežinojo jos vardo ir / ar pavardės, turto pirkėjo asmuo jiems nebuvo svarbus, tad naudos davimas objektyviai negalėjo būti nukreiptas į konkretų gyventoją, kaip to imperatyviai reikalauja įstatymas.

Pareiškėjos įsitikinimu, tai, kad turto pardavėjus atstovavę asmenys turėjo tikslą parduoti turtą pareiškėjai, negali būti traktuojama kaip neva jai naudos davusių asmenų (buvusių turto savininkų) valia. Pagrindinis turto pardavėjų tikslas buvo parduoti turtą, o sprendimą parduoti turtą būtent pareiškėjai priėmė pardavėjų atstovai, nors patys pardavėjai aiškios valios parduoti turtą būtent pareiškėjai nebuvo suformulavę. Pardavėjai išreiškė valią tik dėl turto pardavimo kainos. Atstovo valia parduoti turtą konkrečiam asmeniui negali būti sutapatinama su atstovaujamojo valia, todėl tiek mokesčių administratorius, tiek jo sprendimą patvirtinusi MGK nepagrįstai sprendė, kad naudos davėjai (šiuo atveju turto pardavėjai, o ne jų atstovai) siekė duoti naudos konkrečiai pareiškėjai.

Be to, pareiškėja pabrėžė, jog ne ji organizavo nuosavybės atkūrimą, o pardavėjų atstovai, taigi pardavėjų galimas siekis suteikti naudos nuosavybės atkūrimą organizavusiems asmenims negali būti sutapatintas su siekiu suteikti naudos pareiškėjai. Taip pat nurodė, kad turto pardavėjai nelaikė, jog turto įgijėjui yra suteikiama kokia nors nauda. Paaiškino, kad jie negalėjo arba nenorėjo patys atlikti turto atkūrimui būtinų procedūrų, tikslo išsaugoti nuosavybės teisės į turtą, į kurį turėjo būti atkurta jų nuosavybė, neturėjo, susitarimų dėl būsimo turto pardavimo metu nekilnojamasis turtas dar neegzistavo, jo sukūrimui buvo būtina atlikti daug įvairių procedūrų, todėl įvertinę tai, kad atitinkamas procedūras įgalioti asmenys atliks neatlygintinai, pardavėjai tinkama kaina už būsimą turtą laikė mažesnę kainą, nei būsimo turto rinkos vertė pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro skaičiavimus.

Pareiškėjos nuomone, naudos pirmiausia siekė patys pardavėjai, nes neturėdami konkretaus turto, tik turtines teises į jį, kurių realizuoti neturėjo galimybių, jie neatlygintinai gavo nuosavybės atkūrimo paslaugas, kas įgalino juos už sutartą kainą parduoti iki tol neegzistavusį, realios piniginės vertės neturėjusį turtą. Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjos įsitikinimu, rodo, kad nėra visų įstatyme imperatyviai nurodytų sąlygų, kurios įgalintų spręsti apie galimą gautos naudos pripažinimą pajamomis natūra.

Pareiškėja taip pat nesutiko, kad pajamų natūra dydžiui apskaičiuoti pakanka pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos turto pardavimo kainos ir VĮ Registrų centro nurodytos to turto vidutinės rinkos vertės kainos skirtumo. Pabrėžė, jog turto perleidimo sandoriuose turto kaina yra nustatoma šalių tarpusavio derybomis, pirkėjui ir pardavėjui sulygstant dėl abi šalis tenkinančios sumos. Įstatymai imperatyviai nenustato jokių taisyklių, pagal kurias šalys turėtų nustatyti sandorio kainą. VĮ Registrų centrui nustatant vidutines rinkos vertes neatsižvelgiama į konkretaus turto būklę, individualias savybes, ypatumus, turto įgijimo aplinkybes ir kt., taigi pateikiamos sumos pagal masinį turto vertinimą gali ir neatitikti realios konkretaus individualaus turto rinkos kainos tam tikru momentu. Paaiškino, kad sklypai, į kuriuos buvo atkurtos pardavėjų teisės ir kuriuos įgijo pareiškėja, lyginant su kitais toje pačioje teritorijoje buvusiais sklypais, buvo gerokai prastesnės būklės – apleisti, netvarkyti, reikalaujantys didelių investicijų, kad juos galima būtų naudoti kokiai nors veiklai. Po sklypų įsigijimo pareiškėja investavo laiko ir lėšų, kad sklypai būtų sutvarkyti, išvalyti, pagerino jų būklę, todėl ir jų vertė išaugo. Kadangi nuo to praėjo ne vieneri metai, sklypų būklė nuo jų įsigijimo yra reikšmingai pasikeitusi, nėra galimybės individualaus turto vertinimo būdu nustatyti sandorių sudarymo metu buvusios jų rinkos kainos, todėl pareiškėja neturi galimybių įrodyti sandorių sudarymo metu buvusių konkrečių sklypų rinkos kainų. Tačiau, pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų priežasčių remtis vien VĮ Registrų centro pateikiamais duomenimis, kaip vieninteliu rodikliu apie realią turto vertę rinkoje, neatsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes, ir tuo pagrindu apskaičiuoti pajamų natūra dydį, yra neprotinga ir nesąžininga.

Be to, pareiškėja nurodė, kad gyventojai gavo apmokėjimą prieš pasirašydami įgaliojimą, nežinodami, ar apskritai bus atkurta nuosavybė, kur bus atkurta nuosavybė į turėtus žemės sklypus, kokie bus tie sklypai ir kam jie galiausiai bus perleisti, taigi mokestine prasme teigti, kad sandorių dalykas buvo žemės sklypai, yra neteisinga. Paaiškino, jog pačių pardavėjų tikslas buvo parduoti išvadas, tačiau, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis neleido sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kurios pagrindu pareiškėja iš gyventojų būtų įgijusi reikalavimo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą (išvadas), buvo naudojama sudėtingesnė civilinių sandorių grandinė, kurios pasėkoje pardavėjai iš esmės pardavė turėtas išvadas (turtines teises), o pareiškėja, pardavėjų atstovams atkūrus nuosavybės teises į sklypus, įsigijo žemės sklypus. Pareiškėjos artimų asmenų R. S., R. K., J. V. atlikti veiksmai, teiktos paslaugos (atstovavimas dalyvaujant nuosavybės teisės atkūrimo procese) yra savaime vertingos ir gali būti įvertinamos piniginiu ekvivalentu, kadangi tokio pavedimo įvykdymui yra reikalingos specialios žinios ir tokių paslaugų atlikimas sukelia teisines pasekmes – sukuria galimybę įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir juo disponuoti. Įprastai už tokias paslaugas yra mokama, tačiau nagrinėjamu atveju nei turto pardavėjai, nei pareiškėja R. S., R. K., J. V. neatliko jokių mokėjimų. Šios sudėtingos schemos panaudojimas, aplinkybė, kad R. S., J. V., R. K., siekdami, kad D. S. įgytų žemės sklypus, neatlygintinai teikė nuosavybės teisių į turtą atkūrimui būtinas atstovavimo paslaugas, lėmė mažesnę žemės sklypų kainą, nei nurodyta jų vidutinė rinkos vertė Nekilnojamojo turto registre. Sandoriai buvo tik baigiamasis visus tarp pardavėjų, jų atstovų ir pareiškėjos susiklosčiusius sudėtingus santykius įforminantis etapas. MGK į šias aplinkybes neatsižvelgė, 2009–2011 m. pirkimo–pardavimo santykius vertino izoliuotai nuo iki tol tarp visų minėtų asmenų buvusių santykių, nors tai turėjo tiesioginės įtakos turto sukūrimui bei jo kainai.

Pareiškėjos nuomone, parinktas kainų palyginimo metodas (rinkos kainos, nurodytos Nekilnojamojo turto registre, ir kainos, nurodytos sandoriuose, neatsižvelgiant į to turto realią būklę ir individualią vertę sandorių sudarymo metu, R. S., R. K. ir J. V. atliktų veiksmų vertę bei šios vertės įtaka sandorių kainai) vertinant sandorių kainas bei apmokestinimo galimybes, yra neteisingas, prieštarauja turinio viršenybės prieš formą principui, taip pat dispozityvumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principui, neatskleidžia tikrojo šalių santykių turinio, yra formalus, taigi net laikant, kad yra pagrindas pareiškėjos gautą naudą pripažinti pajamomis natūra, jų dydis apskaičiuotas visiškai nepagrįstai. Pareiškėjos įsitikinimu, jei pinigine išraiška būtų įvertintas R. S., R. K. ir J. V. indėlis į turto sukūrimą, jų teiktų paslaugų vertė, ji būtų priskaičiuota prie už turtą sumokėtos kainos, galutinė suma būtų artima VĮ Registrų centro nurodomoms vidutinėms turto vertėms, kas reikštų, kad faktiškai pareiškėjos gauta nauda bei jos išraiška negautų pajamų forma būtų nežymi, o tai lemtų gerokai mažesnių nei sprendime nurodytų mokesčių, delspinigių, baudų apskaičiavimą arba visišką jų netaikymą.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (II t., b. l. 21–29) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad bendra žemės sklypų įsigijimo kaina sudarė 328 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 1 026 058 Lt, skirtumas tarp įsigijimo kainos ir vidutinės rinkos vertės – 698 058 Lt. Pareiškėjos įgyto turto kaina buvo ženkliai mažesnė nei rinkos kaina, o lengvatiniai pardavimo kainai turėjo įtakos sandorio šalių interesai, įgaliotų asmenų neatlygintinas paslaugų teikimas. Įgalioti asmenys, veikdami pareiškėjos interesais, siekė nupirkti kuo pigiau žemės sklypus, o pardavėjai buvo suinteresuoti parduoti žemės išvadas, neatsižvelgiant į siūlomą pardavimo kainą. Gyventojų pateiktuose paaiškinimuose teigiama, kad „kainą pasiūlė įgaliotas asmuo“, „daugiau nesiūlė“ arba „sutikau su pasiūlyta kaina“. Pareiškėją su įgaliotais asmenimis siejo ryšiai. Interesą duoti naudą turėjo ir žemės sklypų pardavėjai, siekdami gauti tam tikras pinigų sumas už parduodamus žemės sklypus turėdami vien tik teisę atkurti žemės nuosavybę, tačiau patys neatlikdami jokių veiksmų, susijusių su žemės nuosavybės teisių atstatymo procedūromis. Pažymėjo, kad už su nuosavybės teisės atkūrimu susijusių veiksmų atlikimą ir atstovavimą žemės sklypų pardavėjai nei pareiškėjai, nei R. S., R. K., J. V. nemokėjo, nors visuotinai žinoma, kad tokio pobūdžio paslaugų teikimas ir atstovavimas įprastai yra atlygintinas. Nurodytos aplinkybės, atsakovo nuomone, vertintinos kaip įrodančios žemės sklypų pardavėjų siekį suteikti naudą konkrečiam fiziniam asmeniui, kuris organizuotų nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimą. Bylos medžiaga akivaizdžiai įrodo, kad tokią naudą gavo konkretus fizinis asmuo, t. y. pareiškėja, visus veiksmus už žemės sklypų pardavėjus (tvarkant su nuosavybės į nekilnojamąjį turtą teisių atstatymu susijusius klausimus) atlikus pardavėjų įgaliotiems asmenims, tačiau būtent pareiškėjos interesais.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė papildomai nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į auditorių, kuris patvirtino, jog reikia atsižvelgti į preliminariose sutartyse nurodytas kainas. R. S. papildomai nurodė, kad sudarant notarines žemės pirkimo–pardavimo sutartis pinigai nebuvo mokami, nes šiose sutartyse nurodytos sumos jau buvo sumokėtos perkant išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjos D. S. skundą tenkino visiškai. Panaikino MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. S-85(7-21/2015), VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 69-238 ir Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. FR0682-501.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-501, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas, bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 69-238, MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-85(7-21/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu Panevėžio AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kurį mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK iš esmės paliko nepakeistą, išskyrus VMI atliktą aritmetinės klaidos ištaisymą, pareiškėjai buvo papildomai apskaičiuotos papildomos GPM, PSDĮ sumos, šių mokesčių delspinigiai bei skirtos baudos. Tokį sprendimą vietos mokesčių administratorius priėmė konstatavęs, kad 2009–2011 m. pareiškėja įgijo nekilnojamąjį turtą lengvatine kaina, kaip tai suprantama pagal GPMĮ 2 straipsnio 15 dalį, ir taip gavo pajamų natūra, nuo kurių turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM ir PSDĮ. Tokią išvadą Panevėžio AVMI, VMI ir MGK grindė aplinkybe, kad pagal atliktą ginčo nekilnojamojo turto vertinimą jo (turto) pirkimo–pardavimo sutartimis nustatyta kaina labai skyrėsi nuo vidutinės rinkos kainos, bei argumentais, susijusiais su šių sandorių sudarymo ypatumais.

Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, iš viso buvo vertinta 19 pareiškėjos sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias pareiškėja iš viso už 328 000 Lt įsigijo žemės sklypus, kurių vidutinė rinkos vertė 1 013 758 Lt. Šias sutartis pareiškėja sudarė su asmenimis, kuriuos pagal įgaliojimus atstovavo pareiškėjos pažįstami asmenys J. V. (O.), R. K. arba R. S., išskyrus 2009 m. birželio 30 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pareiškėja žemę įsigijo tiesiogiai iš R. K. Pažymėtina, kad J. V. (O.), R. K. arba R. S. pagal įgaliojimus tvarkė ir žemės sklypus pareiškėjai pardavusių asmenų nuosavybės teisės atkūrimo į minėtus sklypus reikalus, išskyrus L. L. K. atvejį, nes jos įgaliojimas R. K. buvo surašytas jau po nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismas pažymėjo, jog pajamos natūra apibrėžtos GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje ir atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, kurioje buvo nagrinėjama iš esmės analogiška situacija kaip ir šiuo atveju, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog plečiamasis sąvokos „lengvatinė kaina“ aiškinimas nėra galimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad loginė ir lingvistinė aptariamos nuostatos konstrukcija implikuoja, jog sprendžiant klausimą dėl „lengvatinės kainos“ buvimo ar nebuvimo atsižvelgiama ne į turto ar paslaugų gavimo, bet kainos nustatymo momentą. Tai reiškia, kad tokios GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje minimos aplinkybės, kaip „tam tikri interesai ar sandoriai“ bei „mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turi egzistuoti turto ar paslaugų davėjui priimant sprendimą dėl sandorio (ūkinės operacijos) kainos nustatymo (ar sulygtos (nustatytos) kainos keitimo).

Iš GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies taip pat matyti, kad būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teismui pateikė preliminarias sutartis, pagal kurias žemės pardavėjai J. F., S. V. N., M. N., J. N., V. A. N., L. Š., A. M., J. K., Z. J. T., M. G. ir S. V., dar neturėdami realiai atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus, įsipareigojo parduoti žemę, į kurią bus atkurta nuosavybė, už kainą, kuri vėliau, jau atkūrus nuosavybės teises, buvo nurodoma ir žemės pirkimo–pardavimo sutartyse. Teismas pažymėjo, kad minėtose preliminariose sutartyse pardavėjai patvirtino, jog pinigus gavo. Be to, iš A. Š., A. S., Z. B., J. P., D. D., D. O. paaiškinimų (MGK byla, II t., b. l. 30, 126, 33, 142–143; I t., b. l. 87, 89) matyti, žemės kaina taip pat buvo nustatyta dar iki atkuriant nuosavybės teises. Taigi šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai, preliminarios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutartys, žemės pardavėjų paaiškinimai nagrinėjamu atveju leidžia pripažinti, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių kaina buvo sulygta (nustatyta) keliais metais anksčiau, nei vyko realus žemės sklypų pardavimas, t. y. kainos nustatytos sudarant preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis ar pasirašant pardavėjų įgaliojimus R. K., J. V. (O.) ar R. S. tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo reikalus bei parduoti žemės sklypus.

Teismas pažymėjo, jog Panevėžio AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo vietos mokesčių administratorius neįvardijo jokių GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje minimų interesų ar sandorių, egzistavusių preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių ar įgaliojimų sudarymo metu. Daugelis žemės sklypų pardavėjų patvirtino, jog juos tenkino kaina, už kurią buvo parduota žemė (išvados dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Taigi nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, leidžiančių konstatuoti (ar bent manyti) apie tam tikrų interesų ar sandorių buvimą tam, kad preliminariosiose pirkimo–pardavimo sutartyse sulygtą ar pasirašant įgaliojimus veikti žemės pardavėjų vardu nustatytą kainą laikyti lengvatine aptariamos GPMĮ nuostatos prasme. Be to, sprendimą dėl kainos nustatymo priėmė turto pardavėjai, o ne jų atstovai, todėl tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, šių atstovų vėlesni veiksmai ir ryšiai su pareiškėja nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pastarosios įgyto turto pripažinimo pajamomis.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo su L. L. K. bei su R. K. aplinkybės skiriasi nuo anksčiau minėtų sandorių, kai buvo perkamos nuosavybės teisių atkūrimo išvados. L. L. K. atveju Pakruojo rajono žemėtvarkos skyriuje žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai procedūroje ją atstovavo advokatų Ivoškos, Rukštelės, Valiulio ir partnerių kontoros „Acta Juris“ advokatas D. V. Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, pareiškėja iš L. L. K. žemę nusipirko tą pačią dieną, kai L. L. K. įgaliojo R. K. atstovauti ją parduodant žemės sklypą. L. L. K. paaiškino, jog ji pati iš R. K. paprašė 11 000 Lt už parduodamą žemę (MGK byla, I t., b. l. 135–136). D. S. su R. K. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atveju pareiškėja pirko pačiai R. K. priklausantį žemės sklypą. Tiek pareiškėja, tiek R. K. nurodė, jog R. K. tuo metu skubiai reikėjo pinigų, todėl žemė buvo parduota už mažesnę nei rinkos kainą. Taigi šiais dviem nurodytais atvejais R. K. žemės pardavėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose nedalyvavo, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, jog interesą duoti naudą turėjo ir žemės sklypų pardavėjai, siekdami gauti tam tikras pinigų sumas už parduodamus žemės sklypus turėdami vien tik teisę atkurti žemės nuosavybę, tačiau patys neatlikdami jokių veiksmų, susijusių su žemės nuosavybės teisių atstatymo procedūromis, šiais atvejais yra visiškai nepagrįsti. Jokių kitų GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje minimų interesų ar sandorių, egzistavusių šių pirkimo–pardavimo sutarčių metu, mokesčių administratorius nenustatė, todėl nėra pagrindo teigti, jog šiais sandoriais įsigytos žemės rinkos kainos vertės ir įsigijimo kainos skirtumas pripažintinas pareiškėjos pajamomis natūra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėja neįgijo ginčo nekilnojamojo turto lengvatine kaina GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl nėra pagrindo pripažinti jos įgyto ginčo nekilnojamojo turto kainų skirtumo pajamomis apmokestinimo GPM tikslais, todėl Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. FR0682-501, VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 69-238 bei MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. S-85(7-21/2015) pripažinti nepagrįstais ir panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).

IV. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėja 2009–2011 metais iš fizinių asmenų įsigijo žemės sklypų, kurių bendra įsigijimo kaina sudarė 328 000 Lt, vidutinė rinkos vertė – 1 026 058 Lt, skirtumas tarp įsigijimo kainos ir vidutinės rinkos vertės – 698 058 Lt. Panevėžio AVMI pripažino, kad pareiškėja gavo pajamas natūra ir apskaičiavo GPM ir PSDĮ. Akcentuoja, kad teismui pareiškėja pateikė preliminariąsias sutartis, pagal kurias žemės pardavėjai įsipareigojo parduoti žemę, į kurią bus atkurta nuosavybės teisė už kainą, kuri vėliau buvo nurodoma žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartyse. Tačiau pažymi, kad minėtos preliminarios sutartys buvo pateiktos tik teismui, šių sutarčių mokesčių administratorius nevertino, nes jų patikrinimo medžiagoje nebuvo. Be to, kai kuriose nėra parašų arba jos pasirašytos vėliau, negu nurodyta data.

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog sprendimą dėl kainos nustatymo priėmė išskirtinai tik pardavėjai. Pardavėjų atstovams už veiksmus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu, nebuvo mokama, todėl jie veikė neatlygintinai išskirtinai pareiškėjos naudai. Iš bylos aplinkybių matyti, jog šią naudą gavo konkretus fizinis asmuo, t. y. pareiškėja. Taigi pareiškėja įgijo turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina. Lengvatinei kainai įtakos turėjo sandorio šalių interesai, įgaliotų asmenų neatlygintinas paslaugų teikimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepime pažymi, kad preliminarias sutartis pareiškėja pateikė tik teisminio nagrinėjimo metu, mokestinio patikrinimo metu apie jas nebuvo žinoma. Šiuo atveju pardavėjų neveikimas (leidimas atstovams veikti ne jų, o kitos šalies naudai, jokių piniginių lėšų nemokėjimas atstovams) sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad nurodytos aplinkybės atitiko pardavėjų interesus būtent perleisti žemės išvadas už mažesnę (nei rinkos) kainą.

Pareiškėja D. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, privalo būti aktyvus, surinkti visus reikalingus dokumentus ir informaciją visomis jam prieinamomis priemonėmis. Šiuo atveju VMI neprašė pardavėjų pateikti rašytinius dokumentus, susijusius su nagrinėjamomis aplinkybėmis. Kadangi buvo surinkti pardavėjų paaiškinimai, pateikti pakvitavimai apie pinigų sumokėjimą, kas patvirtino, jog pinigai buvo sumokėti bent keletą metų iki pagrindinių sutarčių sudarymo, pareiškėja nemanė, jog papildomas preliminarių sutarčių, kurios iš esmės įrodo tas pačias aplinkybes, pateikimas pakeistų VMI poziciją. Vieninteliu svarbiu dokumentu VMI laikė pirkimo–pardavimo sutartis, o kiti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės buvo ignoruojamos. Pažymi, jog tik vienoje iš preliminarių sutarčių trūksta pardavėjo parašo, taip nutiko dėl žmogiškos klaidos, nes sutartys sudarytos dviem egzemplioriais ir kitas egzempliorius su dviem parašais liko pas pardavėją, o pareiškėja to net nepastebėjo. Akcentuoja, kad siekiant įvertinti, ar pareiškėja gavo pajamas natūra, turėjo būti vertinamos turto rinkos kainos preliminarių sutarčių sudarymo metu, kuomet ir buvo susitarta dėl turto kainos bei už būsimą turtą atsiskaityta, o VMI to nepadarius, priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais. Pažymi, jog iki šiol nė vienas iš pardavėjų nėra kreipęsis nei į pareiškėją, nei į įgaliotus asmenis dėl per mažos kainos ar su kitomis pretenzijomis. Susitarimai dėl kainos buvo sudaryti suderinta abiejų šalių valia pasirašant preliminarias sutartis ir įgaliojimus. Pažymi, kad pardavėjai nesiekė duoti naudos konkrečiam asmeniui, nes pareiškėjos nepažinojo, pirkėjo asmuo jiems nebuvo svarbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-501, kuriuo buvo patvirtintas 2014 m. birželio 30 d. patikrinimo aktas, bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 69-238, MGK 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. S-85(7-21/2015) ir pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo.

Ginčijamu sprendimu, kuris nežymiai pakeistas mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, buvo nustatyta, kad pareiškėja D. S., įsigydama žemės sklypus lengvatine kaina (ne vidutine rinkos verte), gavo pajamas natūra, todėl galiausiai apskaičiuota ir nurodyta pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 104 708 Lt GPM, 40 062,16 Lt GPM delspinigių, 31 412 Lt GPM baudą, 22 016 Lt PSDĮ, 10 363,30 Lt PSDĮ delspinigių, 6 605 Lt PSDĮ baudą. Tokį sprendimą vietos mokesčių administratorius priėmė iš esmės konstatavęs, kad 2007 ir 2008 metais pareiškėjas įgijo nekilnojamąjį turtą lengvatine kaina, kaip tai suprantama pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, ir taip gavo pajamų natūra, nuo kurių turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM. Tokią išvadą mokesčių administratorius grindė aplinkybe, kad pagal atliktą ginčo nekilnojamojo turto vertinimą jo (turto) pirkimo–pardavimo sutartimis nustatyta kaina kelis kartus skyrėsi nuo vidutinės rinkos kainos, bei argumentais, susijusiais su šių sandorių sudarymo ypatumais.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinta 19 pareiškėjos sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias pareiškėja iš viso už 328 000 Lt įsigijo žemės sklypus, kurių vidutinė rinkos vertė 1 013 758 Lt. Šias sutartis pareiškėja sudarė su asmenimis, kuriuos pagal įgaliojimus atstovavo pareiškėjos pažįstami asmenys J. V. (O.), R. K. arba R. S., išskyrus 2009 m. birželio 30 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja žemę įsigijo tiesiogiai iš R. K. J. V. (O.), R. K. arba R. S. pagal įgaliojimus tvarkė ir žemės sklypus pareiškėjai pardavusių asmenų nuosavybės teisės atkūrimo į minėtus sklypus reikalus, išskyrus L. L. K. atvejį, nes jos įgaliojimas R. K. buvo surašytas jau po nuosavybės teisių atkūrimo.

Teismui pareiškėja pateikė preliminariąsias sutartis, pagal kurias žemės pardavėjai J. F., S. V. N., M. N., J. N., V. A. N., L. Š., A. M., J. K., Z. J. T., M. G. ir S. V., dar neturėdami realiai atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus, įsipareigojo parduoti žemę, į kurią bus atkurta nuosavybė, už kainą, kuri vėliau, jau atkūrus nuosavybės teises, buvo nurodoma ir žemės pirkimo–pardavimo sutartyse. Minėtose preliminariose sutartyse pardavėjai patvirtino, jog pinigus gavo. Ši aplinkybė nustatyta ir iš A. Š., A. S., Z. B., J. P., D. D., D. O. paaiškinimų (MGK byla, II t., b. l. 30, 126, 33, 142–143; I t., b. l. 87, 89), pagal kuriuos žemės kaina buvo nustatyta dar iki atkuriant nuosavybės teises. Sudarę preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis, minėti pardavėjai įgaliojo pareiškėjos pažįstamus asmenis J. V. (O.), R. K. arba R. S. atstovauti jiems tolimesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese bei sudarant žemės sklypų, į kuriuos jiems bus atkurtos nuosavybės teisės, pirkimo–pardavimo sutartis su pareiškėja. Visus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atkūrimu, atliko minėti įgalioti asmenys. Tuo tarpu preliminarias pirkimo–pardavimo sutartis sudarę ir atitinkamus įgaliojimus suteikę pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą (pardavėjai) patys daugiau jokių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ginčo turto pardavimo pareiškėjai neatliko. Vėliau buvo sudarytos jau minėtos mokestinio patikrinimo metu vertintos pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias ginčo turtą pareiškėja įgijo už preliminariose sutartyse sulygtą kainą.

Pareiškėja nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu teigdama, kad ginčo nekilnojamojo turto įgijimas negali būti laikomas pajamomis natūra apmokestinimo GPM tikslais, nes jis nebuvo įgytas lengvatine kaina.

Pajamos natūra apibrėžtos GPMĮ (remiamasi 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 2 straipsnio 15 dalyje, pagal kurią pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015 pastebėjo, kad iš GPM įstatymo 2 straipsnio 14 dalies (2004 m. balandžio 8 d. įstatymu Nr. IX-2103 redakcija), 15 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų sisteminės analizės matyti, jog ši sąvoka tiesiogiai apibrėžia GPM objektą bei, atitinkamai, apsprendžia konkretaus gyventojo (mokesčio mokėtojo) mokestines prievoles (jų apimtį). Iš tiesų, nesant atitinkamų mokesčių įstatymų nuostatų, konstatavimas, jog atitinkamas turtas ar paslaugos nebuvo gautos neatlygintinai, mainais ar lengvatine kaina, savaime eliminuoja galimybę pripažinti, jog tokį turtą įgijęs ar paslaugas gavęs gyventojas gavo pajamų GPM įstatymo prasme. Todėl plečiamasis sąvokos „lengvatinė kaina“ aiškinimas nėra galimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602‑200/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012 m.; 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013; 2014 m. vasario 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-994/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014 m.).

Aiškindamas GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatos turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (pvz., 2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442‑385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑585/2011).

Išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtame sprendime pastebėjo, kad loginė ir lingvistinė aptariamos nuostatos konstrukcija implikuoja, jog sprendžiant klausimą dėl „lengvatinės kainos“ buvimo ar nebuvimo atsižvelgiama ne į turto ar paslaugų gavimo, bet kainos nustatymo momentą. Tai reiškia, kad tokios GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje minimos aplinkybės, kaip „tam tikri interesai ar sandoriai“ bei „mažesnė negu tikroji rinkos kaina“ turi egzistuoti turto ar paslaugų davėjui priimant sprendimą dėl sandorio (ūkinės operacijos) kainos nustatymo (ar sulygtos (nustatytos) kainos keitimo) (2016 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015, Administracinė jurisprudencija. 2016, 31, p. 360–369).

Nagrinėjamu atveju skiriasi pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus vertinimas dėl mažesnės negu tikroji rinkos kaina nustatymo momento. Pareiškėja teigia, jog kaina buvo sulygta 2007–2008 sudarant preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartimis, o mokesčių administratorius – kad 2009–2011 metais sudarant galutines ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad minėtos preliminarios sutartys buvo pateiktos tik teismui, todėl šių sutarčių mokesčių administratorius nevertino, teisėjų kolegija pažymi, jog iš mokestinės bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius iš esmės nesiūlė pareiškėjai pateikti visos medžiagos, susijusios su ginčo sandorių sudarymu. Mokesčių administratorius kreipėsi informacijos į kitas institucijas, surinko pardavėjų paaiškinimus. Tuo tarpu pareiškėja, kaip nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą, manė, jog mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų (pardavėjų paaiškinimų dėl sandorių sudarymo ir kainos sumokėjimo ir pakvitavimų, patvirtinančių apmokėjimą pagal sudarytus sandorius ir tai, jog pardavėjai jokių pretenzijų atstovams dėl kainos neturi), užtenka pagrįsti tai, jog dėl mokėtinos kainos buvo susitarta ne sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o gerokai anksčiau, kai buvo suteikti įgaliojimai atitinkamiems atstovams ar sudarytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys. Atsižvelgdama į tai, papildomų dokumentų mokesčių administratoriui neteikė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos pozicija pažymėdama, kad ir iš mokestinio patikrinimo metu surinktos įrodymų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, jog dėl konkrečios mokėtinos kainos buvo susitarta ne sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o anksčiau, kad pardavėjų valia nustatyti konkrečią kainą buvo aiški ir tokia kaina, kokia buvo sutarta, vėliau buvo perkelta į nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis jau atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pagrindinės ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos vykdant minėtas preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis. Nėra ginčo dėl to, kad aptariamas turtas įgytas už šiose sutartyse nustatytą (sulygtą) kainą. Atitinkamai šios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai, taip pat preliminariųjų ir pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių turinio vertinimas nagrinėjamu atveju leidžia pripažinti, kad ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių kaina buvo sulygta (nustatyta) sudarant minėtas preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis ar išduodant įgaliojimus R. K., J. V. (O.) ar R. S.

Skundžiamame sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo mokesčių administratorius neįvardijo jokių GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje minimų interesų ar sandorių, egzistavusių preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo ar įgaliojimų išdavimo metu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, taip pat nenustatė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti apie tam tikrų interesų ar sandorių buvimą tam, kad preliminariosiose pirkimo–pardavimo sutartyse sulygtą (nustatytą) kainą laikyti lengvatine aptariamos GPM įstatymo nuostatos prasme. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad sprendimą dėl kainos nustatymo priėmė turto pardavėjai, o ne jų atstovai, todėl šių atstovų vėlesni veiksmai ir ryšiai su pareiškėja nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pastarosios įgyto turto pripažinimo pajamomis. Atitinkamai konstatuotina, kad pareiškėja neįgijo ginčo nekilnojamojo turto lengvatine kaina GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme, todėl nėra pagrindo pripažinti jos įgyto ginčo nekilnojamojo turto kainų skirtumo pajamomis natūra apmokestinimo GPM tikslais.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad lengvatinei kainai įtakos turėjo įgaliotų asmenų neatlygintinas paslaugų teikimas, t. y. pardavėjų atstovams už veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, nebuvo mokama, todėl jie veikė neatlygintinai išskirtinai pareiškėjos naudai, šie argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratorius pareiškėjos apmokestinimą siejo su pajamomis natūra, kurias apskaičiavo įvertinęs įsigytų žemės sklypų vidutinę rinkos vertę. Tuo tarpu nurodytų atstovų suteiktų paslaugų vertė nebuvo vertinta, jokie su tuo susiję skaičiavimai nepateikiami. Teisėjų kolegija nemato pagrindo laikyti, jog į mokesčių administratoriaus nurodytą valstybės įmonės Registrų centro pateikiamą vidutinę rinkos vertę būtų įskaičiuota tam tikrų suteiktų paslaugų vertė. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju mokesčių administratorius apskaičiuotas pajamų sumas siejo ne su suteiktomis paslaugomis, o išimtinai su žemės sklypų rinkos verte.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai laikytini neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius