2026-03-18 Nr. AB-5812-3-61-3-00376-2026-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-826-968/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00376-2026-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 26S21811 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Departamento 2024 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 24S166724 (toliau – ir 2024 m. Sprendimas) vykdymą (dalyje dėl išsiuntimo) laikinai uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamento 2024 m. Sprendimas yra įsiteisėjęs, juo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti asmens išsiuntimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti pareiškėjo išsiuntimą į (duomenys neskelbtini), grindė tuo, kad neuždraudus išsiųsti pareiškėją, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjui kilmės šalyje bei jo išsiuntimo klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti jo negalima, nes nesiėmus užtikrinimo priemonių, kilmės šalyje gali būti pasikėsinta į pareiškėjo laisvę, sveikatą ir / ar gyvybę. Todėl pareiškėjo išsiuntimas į kilmės šalį turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar jis gali grįžti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad, atsižvelgiant į neatitaisomą žalą, kuri gali būti padaryta, jei tariama kankinimų ir netinkamo elgesio grėsmė materializuosis, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas veiksmingos teisių gynimo priemonės sąvoka reikalauja nepriklausomo ir kruopštaus patikrinimo, ar egzistuoja grėsmė, kad, asmenį išsiuntus į kilmės valstybę, jam gresia kankinimai arba netinkamas elgesys, taip pat teisių gynimo priemonės su automatiniu suspensyviniu efektu.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, t. y. laikinai sustabdė Departamento 2024 m. Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu.

Buvo nustatyta, kad Departamentas 2024 m. liepos 15 d. priėmė 2024 m. Sprendimą, kuriuo pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Teismas nurodė, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teismas taip pat nustatė, kad Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą, priėmė ginčijamą 2026 m. sausio 22 d. Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendime pažymėta, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas yra išspręstas 2024 m. Sprendime, kuris yra įsigaliojęs, todėl išsiuntimo klausimas iš naujo nesvarstomas.

Vertindamas sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas sprendė, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumą, t. y. teismas nenustatė, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl minėto sprendimo neteisėtumo, taip pat nebuvo pagrindo pripažinti, kad skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Spręsdamas dėl antrosios sąlygos (t. y. dėl galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) egzistavimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Todėl atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus ir byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo argumentus, kad jo grąžinimas į kilmės valstybę būtų atliekamas neįvertinus galutinio teisinio ginčo dėl prieglobsčio suteikimo, o grąžinimas į (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjo individualias aplinkybes, keltų realią persekiojimo ir netinkamo elgesio grėsmę, dėl kurios patirti neigiami padariniai vėliau nebegalėtų būti atitaisomi. Teismo vertinimu, pareiškėjui galinti kilti žala buvo pakankamai tiksliai apibrėžta. Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos pobūdį, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilmės valstybėje, įvykdžius 2024 m. Sprendimo dalį dėl išsiuntimo, buvo nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjui galinčius kilti teisinius padarinius, t. y. kad iki galutinio teismo sprendimo priėmimo jis gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl ko būtų faktiškai paneigta pareiškėjo galimybė efektyviai realizuoti procesines teises ir apginti savo interesus, taip pat atsižvelgęs į tai, jog administracinėje byloje dėl ginčo esmės teismo sprendimas dar nėra priimtas, ir nenustatęs, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, įvertinęs skunde nurodytus argumentus, sprendė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2024 m. Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą iki galutinio procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo – taikymas atitinka proporcingumo principą.

III. Atsakovas Departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį ir taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Departamentas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus paskesnį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, t. y. po to, kai jau buvo priimtas 2024 m. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs pilna apimti. Departamentas pažymi, kad teisiškai svarbi aplinkybė – pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui – yra nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024 m. gruodžio 4 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Departamento įsitikinimu, nei pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia tiksliai pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjo argumentai, kad jo grąžinimas į kilmės valstybę būtų atliekamas neįvertinus galutinio teisinio ginčo dėl prieglobsčio suteikimo, o grąžinimas į (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į individualias aplinkybes, keltų realią persekiojimo ir netinkamo elgesio grėsmę, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė 2024 m. Sprendimo dalies vykdymą. Toks vertinimas prieštarauja LVAT suformuotai praktikai, kad išsiuntimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad teisė pasilikti prieglobsčio prašytojui nesuteikiama, jeigu užsienietis pateikia naują paskesnį prašymą, kai dėl ankstesnio paskesnio prašymo suteikti prieglobstį yra priimtas galutinis sprendimas, ir nėra šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių negalima jo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama prieglobsčio teise siekiant sutrukdyti išsiuntimą, ir tam numatė specialias taisykles dėl prieglobsčio prašytojų, kurie teikia paskesnius prieglobsčio prašymus.

Departamentas tvirtina, kad vertinant naujai atsiradusias aplinkybes, kurios leidžia konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu priimtas Departamento Sprendimas yra pagrįstas, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pažeidžia proceso šalių interesų pusiausvyros principus ir viešąjį interesą. Taip pat turėtų būti įvertinta ir tai, jog atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kelia rimtą grėsmę valstybės saugumui ir šis faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka LVAT praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prieglobsčio bylose bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką dėl prieglobsčio prašytojų neišsiuntimo, kol nėra išnagrinėta prieglobsčio byla, bei EŽTT praktiką dėl būtinybės stabdyti išsiuntimo vykdymą, kai nagrinėjama prieglobsčio byla.

Pareiškėjo įsitikinimu, 2024 m. Sprendimo vykdymo nestabdymas darytų neigiamą įtaką asmens teisinei padėčiai. Jei būtų priimtas teismo teigiamas sprendimas, bet pareiškėjas jau būtų išsiųstas, jis netektų tarptautinės apsaugos gavėjams taikomos apsaugos ir garantijų. Teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip turėtų būti pareiškėjas perkeliami iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad buvo išsiųstas nepagrįstai.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teikia argumentus dėl pačio skundo ir bylos esmės, kadangi sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą byla iš esmės nenagrinėjama.

Dėl Departamento vertinimo, kad nei pareiškėjas, nei pirmos instancijos teismas nutartyje nenurodė, kokia tiksliai pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, kad argumentai dėl ateityje galinčios kilti žalos nepatvirtinti jokiais įrodymais, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pati prieglobsčio bylų esmė lemia, kad jose sprendžiama, ar asmuo, jei bus grąžintas į kilmės valstybę patirs persekiojimą, žiaurų, nežmonišką, žeminantį elgesį. Tai reiškia, kad dažniausiai nesiėmus laikino sprendimo sustabdymo, gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala (pasireiškianti poveikiu gyvybei ar sveikatai), nes asmuo būtų išsiųstas į valstybę, kur gresia patirti tokį elgesį, nuo kurio prašė apsaugos.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl manytina, kad atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Sprendimą, kuriuo, skubos tvarka išnagrinėjęs paskesnį pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, atsakovas nusprendė nesuteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas paskesnį prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad atsirado naujos aplinkybės, kurios lemia individualią persekiojimo riziką kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Departamentas ankstesniu 2024 m. Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant, be kita ko, į VSD išvadose pateiktą vertinimą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į teismą, tačiau Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atmetė jo skundą. LVAT 2022 m. gruodžio 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 275 dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

Pagal Įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta ESTT praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G., C-181/16, EU:C:2018:465).

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas yra pasisakęs, kad minėta teisės norma negali paneigti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., ABTĮ 6 str.), kompetencijos įvertinti visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes ir imtis tokių priemonių reikalavimui užtikrinti, kokių taikymas, teismo vertinimu, yra reikalingas konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje (žr., pvz., LVAT 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-325-520/2024, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-931-415/2024).

Esant nustatytomis aplinkybėmis, tai, kad pareiškėjas ginčija Sprendimą, o ne 2024 m. Sprendimą, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti 2024 m. Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas administracinėje byloje dėl Sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, teisėtumo. Pažymėtina, kad tokios ABTĮ 70 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., LVAT 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025, 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-624/2025, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1119-415/2025).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025).

Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius 2024 m. Sprendimo dalyje dėl išsiuntimo vykdymo, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pažymi, kad pareiškėjas siejo jam galinčią kilti žalą su aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jam (duomenys neskelbtini) ir dėl to gali kilti neatitaisoma žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindė paskesnį prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, konstatuoja, jog, neišnagrinėjus pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo iš esmės, nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jei ankstesnis 2024 m. Sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis patirtų (duomenys neskelbtini). Šioje byloje yra pateikti duomenys, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, kad nesustabdžius 2024 m. Sprendimo vykdymo ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas išvadas, į tai, kad motyvai, kuriais pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu (administracinė byla dėl Sprendimo bus nagrinėjama 2026 m. balandžio 2 d. (paskirtas teismo posėdis)), sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (draudimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos), gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui, o kartu ir sudarytos kliūtys efektyviai įgyvendinti vieną iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas pareiškėjo teisinės padėties klausimas.

Pasisakydama dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, kad byloje ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas, kad pareiškėjas, kuris įsiteisėjusia LVAT nutartimi pripažintas keliančiu grėsmę valstybė saugumui, piktnaudžiauja prieglobsčio procedūromis, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimas, ar taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atliekamas individualiai pagal byloje nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė