2025-12-03 Nr. AB-21598-3-61-3-05817-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1551-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05817-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. A. P. atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 10 d. sprendimą atsisakyti priimti prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą arba laikiną leidimą gyventi bylos nagrinėjimo metu iki sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjas grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tuo, kad, pareiškėjui neišvykus savanoriškai iš Lietuvos respublikos, bus pradėta deportacijos procedūra, nors pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos dėl sveikatos būklės, taip pat dėl sveikatos būklės jis negali kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo į išorės paslaugų teikėją, nes negali išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas akcentavo, kad žalos dydis dėl deportacijos būtų labai didelis, o neigiamos pasekmės – sunkiai įvertinamos.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 20 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (70 str. 3 d.), pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo dalykas šioje administracinėje byloje yra sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti prašymą išduoti nacionalinę vizą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau – ir VSAT) 2025 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 25S220364 nusprendė pratęsti pareiškėjui savanoriško išvykimo terminą, nustatytą 2025 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 25S201081, iki 2025 m. lapkričio 11 d., nes pareiškėjas buvo gydomas, todėl negali išvykti nustatytu laiku. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl to nėra pagrindo vertinti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas dėl pareiškėjo skunde aptariamų argumentų yra būtinas.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą bylos nagrinėjimo metu iki sprendimo įsiteisėjimo, siekia išspręsti ginčą iš esmės, nes taip iš esmės būtų patenkintas jo reikalavimas, dar neišnagrinėjus bylos iš esmės. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi, peržengia kilusio administracinio ginčo ribas, kadangi ginčas dėl leidimo laikinai gyventi neišdavimo šioje byloje apskritai nekeliamas.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindų būtų galima vienareikšmiškai spręsti, jog, netaikius prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas I. A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nes į bylą pateiktas VSAT 2025 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 25S220364, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę iki 2025 m. lapkričio 11 d., nors pareiškėjas negali keliauti dėl sveikatos sutrikimo.

Pareiškėjas nurodo, kad prašo užtikrinti jam sąlygas teisėtai būti Lietuvos Respublikoje bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus patirta didelė žala. Pareiškėjas nurodo, kad gydytojas uždraudė jam keliauti, tačiau pareiškėjas yra verčiamas išvykti iš Lietuvos.

Pareiškėjas įrodė abi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas – pagrindė, jog pareiškėjo reikalavimas yra preliminariai pagrįstas, ir įrodė, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis patirs didelę žalą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti jį.

Atsakovas paaiškina, kad įstatymų leidėjas yra reglamentavęs procedūrą, kaip turi būti elgiamasi, kai užsieniečiui priimtas grąžinimo sprendimas, o jis negali išvykti iš Lietuvos, – užsienietis gali teikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) numatyta procedūra yra taikoma pareiškėjui, o pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra perteklinis ir nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį visa apimtimi, tačiau nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalyku gali būti tik teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo (ABTĮ 152 str. 1 d. ir 70 str. 7 d.). Pareiškėjas atskirajame skunde išdėstė argumentus tik dėl nesutikimo su teismo nutarties dalimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertins tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Pažymėtina, kad, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – bylos nagrinėjimo metu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti jam nacionalinę vizą arba laikiną leidimą gyventi. Pareiškėjas grindė šį prašymą tuo, kad, pareiškėjui neišvykus savanoriškai iš Lietuvos, bus pradėta deportacijos procedūra, nors pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos dėl sveikatos būklės, taip pat dėl sveikatos būklės negali kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo per išorės paslaugų teikėją, nes jis negali išvykti iš Lietuvos.

Teisėjų kolegija nustatė, kad VSAT 2025 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 25S220364 nusprendė pratęsti pareiškėjui savanoriško išvykimo terminą, nustatytą 2025 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 25S201081, iki 2025 m. lapkričio 11 d., nes pareiškėjas buvo gydomas, todėl negali išvykti nustatytu laiku. VSAT 2025 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 25S220364 priimtas, vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi ir Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Pagal Įstatymo 127 straipsnio 32 dalį, šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė galimą didelės žalos atsiradimą tuo, jog bus padaryta žala jo sveikatai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog VSAT atsižvelgė į pareiškėjo būklę ir pratęsė savanoriško išvykimo terminą. Byloje nėra duomenų, kad VSAT būtų priėmusi kitus sprendimus ar atlikusi kitus veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui kiltų didelė žala.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija išaiškina pareiškėjui, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti teikiamas teismui bet kurioje proceso stadijoje. Taigi, pasikeitus faktinei situacijai, pareiškėjas gali kreiptis į teismą su nauju prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis