2015-11-09 Nr. AB-21537-3-61-3-02435-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1228-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02435-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Š. su skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 17R-4097 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje pareiškėjui atsisakyta kompensuoti 81 886 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu;

2) priteisti M. Š. iš atsakovo 81 886 Lt jo turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija Sprendimu iš dalies patenkino jo 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymą Nr. 15R-3259 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės plėtojimu, kompensavimo. Komisija nusprendė kompensuoti pareiškėjui 100 Lt valstybės rinkliavą, sumokėtą už leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimą, tačiau netenkino prašymo dalies dėl 81 886 Lt jo įrangos tiekėjui „Mr. Binmann Ltd“ pagal 2013 m. sausio 11 d. sudarytą įrangos tiekimo sutartį Nr. BIN-2013/01-4 (toliau – ir Sutartis) sumokėto, bet negrąžinto avanso kompensavimo.

Atsakovas nurodė, kad M. Š. įrangos tiekėjui sumokėtas, bet negrąžintas avansas nekompensuotinas, nes pareiškėjo su tiekėju sudarytos Sutarties ir avanso sumokėjimo data yra 2013 m. sausio 11 d., taip pat todėl, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog per trumpą laikotarpį sutarties vykdytojas už gautą 81 886 Lt dydžio avansą atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, nepateikė dvišalio sutarties nutraukimo dokumento ir dokumentais neįrodė, kad avansiniai mokėjimai negrąžinti, nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdariai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus.

Prašoma panaikinti Sprendimo dalis yra neteisėta, nes ja paneigta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teisė gauti sumokėto, bet negrąžinto avanso, vystant elektrinės projektą, kompensaciją. Pareiškėjas įvykdė visas Įgyvendinimo įstatymo sąlygas išlaidų kompensacijai gauti. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 ir 5 punktus, kompensuojamos išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., jos turi būti pagrįstos, nustatytos ir patvirtintos atitinkamais dokumentais ir turi būti priskirtos vienai iš kompensuotinų išlaidų kategorijų.

Komisija neatitikties Apraše įtvirtintiems reikalavimams nenustatė. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nesuteikė Komisijai teisės vertinti pareiškėjo prašymo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių kitais aspektais. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas. Sprendimas motyvuojamas argumentais, kurie nesusiję su pareiškėjo pateikto prašymo ir jį pagrindžiančių įrodymų atitiktimi. Tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti Sprendimo dalį negaliojančia.

Sprendimo motyvai tendencingi, kai kurie nelogiški. Komisijos argumentas, kad aplinkybė, jog pareiškėjo su įrangos tiekėju sudarytos sutarties data ir avanso sumokėjimo data (2013 m. sausio 11 d.) paneigia jo teisę į kompensaciją, nesuvokiamas. Tai, kad Sutartis su įrangos tiekėju buvo sudaryta ir avansas sumokėtas 2013 m. sausio 11 d., yra akivaizdus įrodymas, jog M. Š. patyrė išlaidas iki 2013 m. vasario 1 d. Apraše nenustatyta, kad kompensuojamos tik išlaidos, jei už jas buvo atlikti konkretūs darbai, kurių rezultatą būtų galima įrodyti Komisijai.

Reikalaudama įrodyti, kad įrangos tiekėjas atliko darbus, Komisija nepagrįstai perkelia pareiškėjui naštą įrodyti aplinkybes, susijusias su trečiųjų asmenų veikla. Pareiškėjas tokių aplinkybių įrodyti negali, tuo labiau, jis neneigia, jog įrangos iš tiekėjo negavo. Avansas liko tiekėjui kaip kompensacija už tai, kad pareiškėjas vienašališkai nutraukė sutartį, nelaukdamas jos įvykdymo, tokį Sutarties nutraukimą lėmė pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Sutikdamas, kad avansas liktų tiekėjui, pareiškėjas vykdė sutartinį įsipareigojimą.

Pareiškėjas pateikė Komisijai tiekėjui 2013 m. vasario 5 d. siųsto pranešimo apie Sutarties nutraukimą nuorašą bei tiekėjo 2013 m. vasario 19 d. pranešimą, kad tiekėjas neprieštarauja, su sąlyga, kad bus laikomasi Sutarties nuostatų dėl avanso negrąžinimo. Šalys apsikeitė atskirais dokumentais, taigi, Komisijos argumentas, kad aplinkybė, jog nebuvo surašytas vienas sutarties nutraukimo dokumentas, yra neteisėtas. Reikalaudama papildomais dokumentais įrodyti, kad avansiniai mokėjimai negrąžinti, Komisija reikalauja, kad pareiškėjas įrodytų tai, ko įrodyti neįmanoma.

Nesuprantamas Komisijos argumentas, kad pareiškėjas nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdariai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus. Sutartyje nebuvo numatyta užsakovo teisė reikalauti grąžinti avansą, jei sutartis nutraukiama užsakovo iniciatyva. Joje nustatyta, kad tokiu atveju avansas be ginčo lieka įrangos tiekėjui. Pareiškėjui nutraukus sutartį su įrangos tiekėju, įrangos tiekėjas aiškiai nurodė, kad avanso negrąžins. Taigi pareiškėjui siekiant atgauti avansą iš įrangos tiekėjo, jam būtų tekę kreiptis į teismą.

Pareiškėjas įvertino galimą riziką, kad dėl Sutarties su įrangos tiekėju turinio buvo didelė tikimybė, jog jo ieškinys įrangos tiekėjui bus atmestas, todėl bylos neinicijavo. Pareiškėjo reikalavimas per teismą būtų lėmęs papildomas jo išlaidas, kurios nesėkmės atveju jam nebūtų kompensuotos. Įgyvendinimo įstatymas ir jį detalizuojantis Aprašas sukūrė pareiškėjui teisėtą lūkestį, jog jo sumokėtas avansas bus kompensuojamas valstybės. Reikalavimas, kad pareiškėjas būtų išnaudojęs visas kitas galimybes atgauti avansą, pripažintinas pertekliniu.

Įvertinus kompensavimo teisinį reglamentavimą ir juo pareiškėjui sukurtą teisėtą lūkestį, toks reikalavimas nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Ginčijamo Sprendimo dalis yra neteisėta dar ir todėl, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, jog 2014 m. vasario 25 d. bus svarstomas jo prašymas dėl išlaidų kompensavimo, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti posėdyje ir atsakyti į visus Komisijai iškilusius klausimus. Taip buvo pažeistos Aprašo 14 punkto nuostatos. Pareiškėjo neinformavimas lėmė tai, jog Komisija neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių.

Tai yra grubus pareiškėjo teisės dalyvauti svarstant jo klausimą pažeidimas. Pareiškėjo teisė gauti patirtų išlaidų kompensavimą, kaip žalos atlyginimą, yra specifinė. Žala pareiškėjui padaryta teisėtais valdžios institucijų veiksmais. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra vienas iš žalos kompensavimo būdų, bet tai nėra civilinė atsakomybė. Komisija nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, taip paneigdama Įgyvendinimo įstatyme įtvirtintą jo teisę į turėtų išlaidų kompensavimą. Kai yra aiškus teisinis pagrindas, žalos, padarytos teisėtais valstybės veiksmais, atlyginimui ir yra akivaizdūs įrodymai, kad pareiškėjas patyrė išlaidų bei atitinka Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnius reikalavimus, 81 886 Lt avansu sumokėtų elektrinės projekto vystymo išlaidų, kaip M.

Š. teisėtais veiksmais padaryta žala, turi būti atlyginama iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija išlaidas kompensuoja, kai gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams avansai nebuvo grąžinti, o jų negrąžinimas yra pagrįstas.

Nagrinėdamas M. Š. prašymą dėl išlaidų kompensavimo, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie liudytų jo prašomų kompensuoti 81 886 Lt (avansinis mokėjimas) išlaidų pagrįstumą. Civilinėje teisėje laikomasi bendro pobūdžio nuostatų, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o tais atvejais kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Iš pareiškėjo Komisijai pateiktų dokumentų matyti, kad Sutartis buvo sudaryta 2013 m. sausio 11 d. ir tą pačią dieną M. Š. bendrovei „Mr. Binmann Ltd“ grynaisiais sumokėjo 20 000 Didžiosios Britanijos svarų (apie 81 886 Lt), o 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas pranešė bendrovei „Mr. Binmann Ltd“, kad nutraukia pasirašytą sutartį, atsisakydamas priimti įrangą bei mokėti likusią sumą. Komisija M. Š. pateiktus dokumentus ir paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius 81 886 Lt dydžio išlaidų patyrimą, todėl, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti.

Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad per trumpą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 5 d. bendrovė „Mr. Binmann Ltd“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė kokių nors realių faktinių išlaidų, todėl 81 886 Lt avanso negrąžinimas M. Š. bei jo pasyvumas laikytinas nepagrįstu, o abiejų sutarties šalių veiksmai vertintini kaip neatitinkantys pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisijos sprendimas nekompensuoti pareiškėjui 81 886 Lt dydžio prašomos kompensuoti sumos yra teisingas ir pagrįstas, nes nesant motyvuoto pagrindimo, kokias išlaidas, vykdydama sutartį patyrė bendrovė „Mr.

Binmann Ltd“, pareiškėjo pateikti dokumentai vertintini kaip nepagrindžiantys 81 886 Lt išlaidų patyrimo. Komisija, priimdama Sprendimą, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011. Dėl pranešimo apie Komisijos posėdį, pažymėjo, kad M. Š. 2014 m. vasario 3 d. elektroniniu paštu, t. y. tokiu būdu, kokį nurodė savo prašyme dėl išlaidų kompensavimo, buvo informuotas apie 2014 m. vasario 6 d. 8.30 val. Valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija): adresu Algirdo g. 27, Vilnius, posėdžių salėje, vyksiantį Komisijos posėdį, kuriame bus svarstomas pareiškėjo prašymas.

M. Š. į 2014 m. vasario 6 d. vykusį Komisijos posėdį neatvyko bei raštu nesikreipė į Komisiją ir neprašė nenagrinėti jo prašymo dėl išlaidų kompensavimo, kadangi jis negali atvykti į posėdį. Komisijai 2014 m. vasario 6 d. nespėjus išnagrinėti visų tą dieną teiktų nagrinėti prašymų, pareiškėjo prašymas dėl išlaidų kompensavimo buvo išnagrinėtas kitame posėdyje. Atkreipė dėmesį, kad Komisija, posėdžių metu nagrinėdama prašymus, visų pirma išnagrinėdavo tuos prašymus, į kurių nagrinėjimą atvykdavo pareiškėjai, todėl ir tuo atveju, jeigu M.

Š. būtų atvykęs į 2014 m. vasario 6 d. posėdį, jo prašymas pirmumo teise būtų nagrinėjamas su kitų į posėdį atvykusių pareiškėjų prašymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 77-83) skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. spalio 15 d. išdavė M. Š. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2643 (b. l. 39). Pareiškėjas Komisijai pateikė 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, kuriame prašė kompensuoti 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą bei 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo išlaidas (b. l. 36–37). Komisija Sprendimu iš dalies kompensavo M. Š. patirtas išlaidas. Pareiškėjui kompensuota 100 Lt išlaidų suma (b. l. 62). Sprendime pažymėta, kad įvertinus Sutarties sudarymo – 2013 m. sausio 11 d. ir avanso sumokėjimo datą – 2013 m. sausio 11 d. (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Įgyvendinimo įstatymas priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.), taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog per trumpą laikotarpį Sutarties vykdytojas už gautą 81 886 Lt dydžio avansą atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus, arba patyrė realių nuostolių, nepateikė dvišalio sutarties nutraukimo dokumento ir dokumentais neįrodė, kad avansiniai mokėjimai negrąžinti, nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis, todėl nekompensuotinos.

Teismas rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 4, 5.4.3, 6 punktais, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimo. Siekiant įvertinti tarp šalių kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar M. Š. išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Teismas nustatė, kad bendrovė „Mr. Binmann Ltd“ ir M. Š. 2013 m. sausio 11 d. sudarė įrangos tiekimo sutartį Nr. BIN-2013/01-4, kuria tiekėjas įsipareigojo tiekti pareiškėjui saulės plokštės elektros įrenginį vieno saulės plokštės energijos įrenginio plėtojimui Vytaučių k., Kretingalės r. Pagal Sutarties 2.1 ir 2.2 punktus, Sutarties vertė yra 40 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų be mokesčių, o išankstinio apmokėjimo suma – 50 procentų nuo sutarties objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir ši suma yra negrąžintina (b. l. 44–46, 47).

Iš grynųjų pinigų kvito Nr. 58749 matyti, kad M. Š. 2013 m. sausio 11 d. sumokėjo 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų negrąžintiną išankstinį mokėjimą pagal Sutartį (b. l. 57). Sutarties nuostatos patvirtina, kad aptartas mokėjimas yra avansinis. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.309 straipsnio 2 dalis nustato, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad nurodyta suma buvo sumokėta už realiai atliktus darbus – prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą ar technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų atlikimą.

Pareiškėjas su 2013 m. vasario 5 d. pranešimu kreipėsi į bendrovę „Mr. Binmann Ltd“ ir nurodė, kad dėl Seimo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo pakeisti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatas nebegali tęsti statybų ir pirkti užsakytos įrangos, nurodytos Sutartyje, todėl nebegali vykdyti įsipareigojimų ir Sutartį nutraukia bei atsisako priimti įrangą ir mokėti likusią sumą (b. l. 24). Bendrovė „Mr. Binmann Ltd“ 2013 m. vasario 19 d. rašte nurodė, kad nutraukia Sutartį, o visos sumos, sumokėtos tiekėjui iš anksto ir nurodytos Sutarties 2.2 punkte, nebus grąžinamos (b. l. 26).

Teismas pažymėjo, jog CK 6.221 straipsnis reglamentuoja sutarties nutraukimo teisines pasekmes. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad avanso suma buvo sumokėta už realiai atliktus darbus. Vadinasi, nuostolių nekilo. Kaip netesybos Sutartyje buvo numatytas avanso negrąžinimas. Tuo atveju, kai sutartyje numatoma sutarties šalies teisė dėl sutartyje aptartų sutarties vykdymo pažeidimų pasilikti avansą, avansas atlieka ne tik mokėjimo pagal sutartį, bet ir netesybų funkciją baudos forma. Taigi, sprendžiant dėl avansinių mokėjimų kompensavimo reikalinga atsižvelgti ir į CK 6 knygos XXII skyriaus II skirsnį „Sutartinė atsakomybė“. CK 6.258 straipsnio 3 dalis numato, kad ne visada šalys įgyja teisę į pilną sutartyje numatytų netesybų kompensavimą. Minėtas straipsnis suteikia teisę teismui svarstyti sutartinių netesybų dydį. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Teismas vertino, jog akivaizdu, kad Sutarties 2.2 punktas numato itin dideles netesybas – avanso negrąžinimą, kuris sudaro 50 procentų sutarties kainos. Tai leidžia daryti išvadą, kad teisminio proceso metu, jei nebūtų iš karto susimokėjęs, pareiškėjas būtų atleidžiamas nuo dalies netesybų sumokėjimo. Kadangi iš karto po avanso pervedimo atsirado aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas nutraukė Sutartį, tai veikdamas apdairiai ir sąžiningai pareiškėjas turėjo sukurti tokią padėtį, jog „Mr. Binmann Ltd“ nebūtų kilę nuostoliai.

Teismas taip pat nurodė, jog sutarčių sudarymo, prievolių vykdymo, netesybų taikymo ir avanso grąžinimo klausimai yra reglamentuojami CK normomis. Šiems santykiams taikomi pagrindiniai civilinių santykių principai. CK 1.5 straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Bylos aplinkybės, teismo vertinimu, rodo, jog pareiškėjas savo teisių ir pareigų klausimus sprendė netinkamai vadovaudamasis šiais principais.

Teismas pažymėjo, jog elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimas, dėl ko pareiškėjas atsisakė ketinimų įrengti elektrines, buvo numatytas 2013 m. sausio 17 d. įstatymu Nr. XII-169. Šio įstatymo bei Įgyvendinimo įstatymo projektai Seimui buvo pateikti 2013 m. sausio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 23, o Vyriausybės posėdžiui abu projektai pateikti Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. (8.1-10)-3-87 (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=169541&p_org=&p_fix=y&p_gov=n). Kaip matyti iš šio rašto, projektai buvo teikiami pakartotinai. Pirmą kartą Energetikos ministerijos pateikti projektai teisės aktų projektų duomenyse užregistruoti 2013 m. sausio 7 d. (http://www.lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.projektai_l?p_org=7331&p_sess=8F87534BB92B4C1088089CFED65EA17A&p_debug=&p_no=12). Jau minėta, kad Sutartis sudaryta ir avansas pervestas 2013 m. sausio 11 d. Šie duomenys rodo, jog pareiškėjas avansą pagal Sutartį sumokėjo tuo metu, kai visuomenei tapo žinoma apie mažėsiančius elektros energijos tarifus. Teismas taip pat pažymėjo tai, kad pareiškėjas avansą sumokėjo iš karto po sutarties sudarymo. Pagal Sutarties 2.2 punktą pareiškėjas avansą turėjo sumokėti per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo. Tai rodo, kad pareiškėjas itin didelį avansą sumokėjo gerokai anksčiau nei reikalavo sutartis. Pareiškėjas 2013 m. sausio 5 d. su prašymu kreipėsi dėl sutarties nutraukimo. Nors jau beveik prieš mėnesį rangovas buvo gavęs avansą, jis jokių darbų nebuvo atlikęs. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl rangovo ketinimų vykdyti Sutartį.

Dėl paminėtų aplinkybių teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir rangovas šalių susitarimu nusistatydami tarpusavio teises ir pareigas pagal Sutartį pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o sudarydamas ir vykdydamas Sutartį pareiškėjas siekė išlaidų kompensavimo, o ne elektrinių statybos, todėl Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog bendrovė nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus. Nors pareiškėjas, formaliai žiūrint, pateikė Aprašo 10 punkte reikalaujamus dokumentus, tačiau šie dokumentai nebuvo pakankami, kad būtų galima nustatyti, jog tenkinami Aprašo 4 punkto reikalavimai, kad išlaidos turi būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Nurodyta, jog CK 6.218 straipsnio 1 dalis leidžia nukentėjusiai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais, tame tarpe ir nukentėjusiai šaliai iš esmės negaunant to, ko tikėjosi iš sutarties, nesikreipiant į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Kadangi pareiškėjas 2013 m. vasario 5 d. išsiuntė Pranešimą apie sutarties nutraukimą, o rangovas nepareiškė jokių prieštaravimų, tai sutartis laikoma nutraukta.

Teismas taip pat vertino, jog Aprašo 14 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos posėdyje turi teisę dalyvauti pareiškėjas arba jo įgaliotas atstovas, svarstant jo klausimą. Nustatyta, kad M. Š. 2014 m. vasario 3 d. elektroniniu paštu, jo ant 2013 m. rugpjūčio 28 d. prašymo dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nurodytu elektroninio pašto adresu (b. l. 36) buvo informuotas, kad 2014 m. vasario 6 d. 8.30 val. Inspekcijoje: adresu Algirdo g. 27, Vilnius, posėdžių salėje, vyks Komisijos posėdis, kuriame bus svarstomas pareiškėjo prašymas (b. l. 63). Taigi, M. Š. teiginys, kad jis nebuvo informuotas apie tai, kad 2014 m. vasario 25 d. bus svarstomas jo prašymas dėl išlaidų kompensavimo, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti posėdyje ir atsakyti į visus Komisijai iškilusius klausimus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog M. Š. prašomos kompensuoti 20 000 didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 81 886 Lt) sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutarties dėl elektrinės projekto plėtojimo išlaidų nekompensuotinos, kadangi jos neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų. Prašoma panaikinti Komisijos Sprendimo dalis, kurioje atsisakyta tenkinti Bendrovės prašymą kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti. Pripažinus prašomą panaikinti Sprendimo dalį teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti 81 886 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu. Nurodyta, jog išnagrinėjus skundą, nebuvo nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio numatomų administracinio sprendimo panaikinimo teisinių pagrindų.

III. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86-90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pareiškėjo skundą dėl Komisijos Sprendimo tenkinti; 2) panaikinti Komisijos Sprendimą dalyje dėl pareiškėjo patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo; 3) priteisti iš atsakovo 81 886,00 Lt turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pasisakydamas dėl objektinės teisės gauti patirtų išlaidų kompensavimą įgyvendinimo sąlygų, nurodo, kad teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų Sprendimo dalies dėl avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo pareiškėjui teisėtumą. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas, nei kuris nors kitas teisės aktas nenustatė pagrindo rinkti ir vertinti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo pastangas susigrąžinant patirtas išlaidas, pareiga dėti pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas pareiškėjui nėra nustatyta.

Nei Komisija, nei teismas neturi teisės nustatyti įstatymais suteiktų teisių įgyvendinimui papildomų pareigų ar apribojimų, nei tų, kuriuos nustato įstatymas. Nesutinka, kad teisingais, protingais ir sąžiningais laikytini tik tie pareiškėjo veiksmai, kuriais patirtas išlaidas siekiama atgauti visomis kitomis teisinėmis priemonėmis, nei tomis, kurios numatytos Įgyvendinimo įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose. CK 1.5 straipsnyje nustatyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimai taikyti tik sutartiniuose santykiuose.

Jie netaikomi administracinių teisinių santykių kontekste įgyvendinant asmeniui suteiktas objektines teises, teismas, spręsdamas ginčus, kylančius iš administracinių teisinio santykių, jais remtis neturi teisės. Įgyvendinimo įstatymas ir Aprašas skirti sureguliuoti asmenų, kurie buvo saulės elektrinių projektų vystytojais (ne rangovais, konsultantais, pardavėjais ir kitais išlaidas gavusiais asmenimis), patirtų išlaidų kompensavimo klausimus. Komisija ir teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus apie tai, jog pareiškėjo saulės elektrinę turėjęs pastatyti rangovas „Mr.

Binmann Ltd“ realiai patyrė iš pareiškėjo gauto avanso dydžio išlaidas. Nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas, nei kitas teisės aktas nenustatė Komisijos teisės reikalauti pateikti įrodymus, kur ir kaip iš pareiškėjo gautas avansas buvo panaudotas trečiųjų asmenų. Teismas nenurodė teisinio pagrindo, patvirtinančio Komisijos teisę nekompensuoti pareiškėjo avansinių mokėjimų, dėl to, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtų išlaidų tolimesnį panaudojimą, esantį trečiųjų asmenų žinioje. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje avansas nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, dėl to nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto.

Vertindamas, kad pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad avanso suma buvo sumokėta už realiai atliktus darbus, vadinasi nuostolių nekilo, teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Komisijai suteikta teisė vertinti tų išlaidų pagrįstumą, kurių dydis viršija Aprašo 2 priede nustatytus maksimalius dydžius. Pareiškėjo sumokėtas avansas tik iš dalies viršija Aprašo 2 priede nustatytą maksimalų dydį, yra sumokėtas ir negrąžintas remiantis Sutartimi (Aprašo 5.4.3. punktas). Šias sąlygas patvirtinantys dokumentai pateikti Komisijai ir teismui (Aprašo 4 punktas).

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-616/2008.

2) Dėl pareiškėjo elgesio sumokant avansą pripažinimo neatitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, nurodo, jog pozicija, kad teisingais, protingais ir sąžiningais laikytini tik tie pareiškėjo veiksmai, kuriais patirtas išlaidas siekiama atgauti visomis kitomis teisinėmis priemonėmis, nei tomis, kurios numatytos Įgyvendinimo įstatyme ir jį lydinčiuose teisės aktuose, nepagrįsta. Teismas nepagrįstai pareiškėjui nustatė tokias apdairumo standartą turinčias atitikti prievoles, kurios teisinio reguliavimo pakeitimų bei bylos aplinkybių kontekste nėra pagrįstos. Bylos aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjas savo teisių ir pareigų klausimus sprendė netinkamai vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Sutarties sudarymo metu pareiškėjui nebuvo žinoma apie planuojamą pakeisti teisinį reguliavimą. Nors Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymo pirminiai projektai teisės aktų projektų registre užregistruoti 2013 m. sausio 7 d., tai nereiškė pareigos pareiškėjui, pirma, apie juos žinoti, antra, manyti, jog jie bus priimti tokie, kokie yra registruoti. Teismas, neatsižvelgė į Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo momentą, netinkamai vertino pareiškėjo veiksmus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų prasme. Pareiškėjas, laikydamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų iš karto po to, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė Pakeitimo ir Įgyvendinimo įstatymus, t. y. kai jie 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo, nedelsdamas, t. y. vos po 4 dienų 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi į Mr. Binmann Lt, jog Sutartį nutraukia. Pareiškėjas neprivalėjo Sutarties nutraukti iki minėtų įstatymų įsigaliojimo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant Sutarties sudarymas laikytinas nesąžiningu, neprotingu ir neteisingu. Vykdant Sutartį pareiškėjas neturėjo jokių galimybių atlikti veiksmus, kurie sumažintų galimus rangovo nuostolius. Pareiškėjas neturėjo galimybės daryti įtaką valstybės priimamiems sprendimams, dėl to negali būti atsakingas už priežasčių, lėmusių Sutarties nutraukimą, pašalinimą ar veiksmų joms išvengti įgyvendinimą.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Komisija nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad per trumpą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 5 d. bendrovė „Mr. Binmann Ltd“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė kokių nors realių faktinių išlaidų, todėl 81 886 Lt avanso negrąžinimas pareiškėjui, bei pastarojo pasyvumas, t. y. nesiėmimas jokių veiksmų siekiant susigrąžinti sumokėtą didelį avansą, laikytinas nepagrįstu, bei tuo pačiu abiejų sutarties šalių veiksmai vertintini kaip neatitinkantys pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo dalies, kuria Komisija dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, 81 886 Lt dydžio sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą, pripažino nekompensuotinomis išlaidomis. Pareiškėjas prašo šią Komisijos Sprendimo dalį panaikinti ir priteisti iš Komisijos 81 886 Lt jo turėtų išlaidų.

Skundžiamoje Sprendimo dalyje Komisija nurodė, kad įvertinus Sutarties sudarymo – 2013 m. sausio 11 d. ir avanso sumokėjimo datą – 2013 m. sausio 11 d. (Pakeitimo įstatymas ir Įgyvendinimo įstatymas priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.), taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog per trumpą laikotarpį Sutarties vykdytojas už gautą 81 886 Lt dydžio avansą atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, nepateikė dvišalio sutarties nutraukimo dokumento ir dokumentais neįrodė, kad avansiniai mokėjimai negrąžinti, nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis, todėl nekompensuotinos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog M. Š. prašomos kompensuoti 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 81 886 Lt) sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal Sutartį išlaidos nekompensuotinos, kadangi neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų. Teismas vertino, kad prašoma panaikinti Komisijos Sprendimo dalis, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos panaikinti. Atininkamai pripažinus prašomą panaikinti Sprendimo dalį teisėta ir pagrįsta, netenkintas ir reikalavimas dėl 81 886 Lt išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, tačiau ne visiškai tapačiais argumentais.

Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos –Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, jog kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, Komisija priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašytas kompensuoti sumokėtas ir negrąžintas avansinis mokėjimas viršijo Aprašo 2 priede šiai išlaidų kategorijai nustatytą maksimalų dydį – Aprašo 2 priede nurodyta – 45 procentai visos pagal sutartį mokėtinos sumos, pareiškėjas nagrinėjamu atveju Sutartimi sutarė ir sumokėjo 50 procentų avansą.

Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties. Taigi Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.).

Nurodyti argumentai leidžia atmesti apeliacinio skundo argumentus, kad Aprašas Komisijai nustato labai ribotą kompetenciją: teisę nustatyti kompensavimo sąlygų egzistavimo aplinkybes, teisę reikalauti tokias sąlygas įrodančių dokumentų, teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą, atitinkantį nustatytų išlaidų kompensuotinumo sąlygų visumą, tačiau Aprašu nei Komisijai, nei teismui nenustatyta teisė rinkti ir vertinti įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo pastangas susigrąžinti patirtas išlaidas ar teisė reikalauti pateikti įrodymus, kaip ir kur iš pareiškėjo gautas avansas buvo panaudotas trečiųjų asmenų. Kaip minėta, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog avansas – prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė, ir nėra prilyginamas atlyginimui už suteiktas paslaugas, dėl to nėra pareigos įrodinėti avanso dydį atitinkančių paslaugų ar prekių suteikimo fakto, pasakytina, jog toks aiškinimas nepagrįstas Aprašo 4 punkto bei 5.4.3 punkto prasme, nes nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Tuo tarpu šios bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, kaip klientas, ir „Mr. Binmann Ltd“, kaip tiekėjas, 2013 m. sausio 11 d. sudarė įrangos tiekimo sutartį Nr. BIN-2013/01-4.

Pagal Sutartį tiekėjas įsipareigojo tiekti klientui saulės plokštės elektros įrenginį 1 saulės plokštės energijos įrenginio plėtojimui, o klientas – priimti įrenginį ir sumokėti tiekėjui už jį pagal sutarties sąlygas. Taip pat nurodyta, jog tiekėjas patars klientui įrenginio montavimo klausimais ir, jei reikia, atstovaus klientą administracinėse procedūrose prijungiant elektros įrenginį prie elektros tinklo, taip pat dėl elektros tiekimo operatoriaus LESTO (Sutarties 1.1 ir 1.2 p.). Sutarties 2.1 punktas numato, kad Sutarties sutartinė vertė yra 40 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų be mokesčių. Išankstinio apmokėjimo suma yra 50 procentų nuo sutarties objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir ši suma yra negrąžintina. Ją tiekėjui reikia sumokėti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo šios Sutarties pasirašymo (Sutarties 2.2 p.). Sutarties 4.4 punktas numato, kad jei klientas vienašališkai nutraukia Sutartį ne dėl tiekėjo kaltės, kliento sumokėtas avansas lieka tiekėjui kaip kompensacija už nuostolius. Jei tiekėjas patiria daugiau nuostolių nei išankstinio apmokėjimo suma, klientas lieka atsakingas už visus tiekėjo nuostolius. Tačiau nuostoliai niekada neviršija sutartinio objekto vertės pagal Sutartį.

Pareiškėjas 20 000 svarų stelingų Mr. Binmann Ltd sumokėjo Sutarties pasirašymo dieną grynais pinigais, kvite nurodyta, kad tai negrąžinamas išankstinis mokėjimas pagal Sutartį.

2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas tiekėjui Mr. Binmann Ltd pateikė pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, jog dėl Lietuvos Seimo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo pakeisti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, jie nebegali tęsti statybų ir pirkti užsakytos įrangos, nurodytos Sutartyje, kas reiškia, jog nebegali vykdyti savo įsipareigojimų ir nutraukia pasirašytą sutartį, atsisakydami priimti įrangą bei mokėti likusią sumą.

2013 m. vasario 19 d. Mr. Binmann Ltd pareiškėjui taip pat pateikė pranešimą apie sutarties nutraukimą, nurodant, jog pareiškėjas nebegali vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį ir nori ją nutraukti, atsisakant priimti įrangą bei mokėti likusią sumą. Tiekėjas nurodė, kad nutraukia Sutartį vadovaujantis Sutarties 4.4 punktu. Visos sumos, sumokėtos tiekėjui iš anksto ir nurodytos Sutarties 2.2 punkte, nebus grąžinamos.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tiekėjas atliko (pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį. Nepaisant to, pareiškėjas, negavęs jokių prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimi, nutraukdamas Sutartį atsisakė priimti įrangą, o tiekėjui nurodžius, kad Sutartis nutraukiama remiantis Sutarties 4.4 punktu ir visos sumos, sumokėtos tiekėjui iš anksto ir nurodytos Sutarties 2.2 punkte, nebus grąžinamos, nesiėmė veiksmų siekdamas atgauti sumokėta avansą ar jo dalį – nesiderėjo dėl avanso ar jo dalies grąžinimo, nesiaiškino ar tiekėjas dėl Sutarties nutraukimo realiai patyrė kokių nors sąnaudų ar nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas Sutarties 4.4 punktas, be kita ko, numatė, kad jei tiekėjas patiria daugiau nuostolių nei išankstinio apmokėjimo suma, klientas lieka atsakingas už visus tiekėjo nuostolius, tačiau ši aplinkybė tarp Sutarties šalių išvis nebuvo aiškinamasi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, šiuo atveju – plėtoti saulės šviesos energijos elektrinės projektą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo, o tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su pardavėju dėl Sutarties nutraukimo sąlygų, nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Apibendrinant, tai kas išdėstyta, sutiktina su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo sumokėtas ir negrąžintas avansinis mokėjimas pripažintinas pagal Aprašą nekompensuotinomis išlaidomis.

Papildomai pastebėtina, jog kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Sutartį pasirašė tuo metu, kai visuomenei tapo žinoma apie mažėsiančius elektros energijos tarifus, iškart, nors tam turėjo mėnesį, sumokėjo avansą, o 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi dėl Sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės kelia abejonių, ar sudarydamas ir vykdydamas Sutartį pareiškėjas siekė elektrinės statybos ar išlaidų kompensavimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė nei vieno teisės norma pagrįsto motyvo, kuris patvirtintų sprendimo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti ginčijamą Komisijos Sprendimo dalį, teisėtumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra argumentuotas, išsamus, priimtas nustačius ir tinkamai įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, remiantis ginčui aktualių teisės aktų nuostatomis, tinkamu jų aiškinimu ir taikymu, nepažeidžiant taip pat ir procesinės teisės normų.

Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, jog veikdamas apdairiai ir sąžiningai pareiškėjas turėjo sukurti tokią padėtį, jog „Mr. Binmann Ltd“ nebūtų kilę nuostoliai, taip pat iškelta abejonė dėl rangovo ketinimų vykdyti Sutartį, nagrinėjimu atveju nereikšmingi, pertekliniai, tačiau nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti neteisėtu ir/ar nepagrįstu ir todėl naikintinu.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis