9a43437077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-696/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00187-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. J. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko 2012 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 7R-3(4R-3)); panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (toliau – ir atsakovas) pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 17P-693-(7.4.8)); įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J. (toliau – ir Prašymas) bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Darbo nuostatai) 17 punkto 2 dalies ir 23 punkto atitikties pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas, Įstatymas) 10-14 straipsniams, Darbo nuostatų 24 punktui, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams.

Paaiškino, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas, vadovaudamasis šios komisijos nuostatų 21.3.1 ir 21.3.3 punktais, sprendimu Nr. 17P-693-(7.4.8) grąžino pareiškėjo Prašymą nenagrinėtą. Nurodė, jog pareiškėjas pateikė Komisijai 2012 m. sausio 2 d. skundą, kuriame prašė panaikinti sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti Prašymą, tačiau Komisijos pirmininkas vienasmeniškai sprendimu Nr. 7R-3(4R-3) atsisakė nagrinėti skundą, nurodydamas, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (jos pirmininko) priimtų sprendimų (veiksmų) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra priskirtas Komisijos kompetencijai. Pareiškėjo tvirtinimu, Komisijos pirmininko visos Komisijos vardu priimtas sprendimas Nr. 7R-3(4R-3) yra neteisėtas ir nepagrįstas bei turi būti panaikintas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisijos pirmininkas neįvykdė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 3 dalies reikalavimų, be to, atkreipė dėmesį, jog Darbo nuostatai (17 punkto 2 dalis, 24, 40 punktai) nesuteikia teisės nei Komisijos pirmininkui, nei nariui nepriimti ir grąžinti pareiškėjui skundą, juolab be Komisijos sprendimo, priimto Komisijos posėdyje. Rėmėsi ABTĮ 15 bei 28 straipsniais, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 85 straipsniu, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarime Nr. 13P-226-(7.1.2), pakeistų Teisėjų tarybos 2009 m. birželio 26 d. nutarime Nr. 13P-106-(7.1.2) ir 2010 m. gegužės 28 d. nutarime Nr. 13P-77-(7.1.2) (toliau – ir Nuostatai), 2, 4, 5, 21.4, 41 punktais ir nurodė, jog nors Teisėjų etikos ir drausmės komisijos priimti sprendimai neskundžiami, tačiau šiuo atveju nėra jokių duomenų, jog ši komisija būtų nagrinėjusi Prašymą ir priėmusi dėl jo kokį nors sprendimą, tai reiškia, kad atsisakyti nagrinėti šį prašymą neteisėtai ir nepagrįstai nutarė vienasmeniškai Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas, todėl šis atsakymas gali būti skundžiamas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko sprendime Nr. 17P-693-(7.4.8) visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas skundžiasi teismo priimta nutartimi, joje išdėstytais motyvais, taip pat byloje esančių duomenų netinkamu vertinimu.

Pareiškėjas nurodė, kad teisėjų kolegija, kurioje pranešėjas buvo teisėjas I. J., nagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) apeliacinį skundą, akivaizdžiai neatitinkantį įstatymo reikalavimų, ir patenkino tai, ko apeliantas net neprašė, tokiu būdu teisėjų kolegija sukūrė naują ydingą Lietuvos administracinių teismų darbo praktiką. Teigė, jog nagrinėtoje byloje buvo akivaizdžių dokumentų suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybės institucijų prievartavimo asmenis disponuoti suklastotais dokumentais požymių.

Pažymėjo, kad Komisijos, kuri yra kolegialus organas, pirmininkas neturi jokios teisės vienasmeniškai, be sprendimo, priimto Komisijos posėdyje, atimti iš pareiškėjo teisę ginčą spręsti ikiteismine tvarka. Teigė, jog, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ši administracinė byla turi būti sustabdyta ir turi būti kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl Darbo nuostatų 17 punkto 2 dalies ir 23 punkto atitikties pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Įstatymo 10, 11, 12, 13, 14 straipsniams, Darbo nuostatų 24 punktui, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams.

Atsakovas Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo išskirti ir administracinę bylą nutraukti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundė dviejų institucijų – Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos – veiksmus (neveikimą), tačiau skunde teismui atsakovu nurodė tik Teisėjų etikos ir drausmės komisiją. Pažymėjo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija neatsako už kitos institucijos veiksmus ir / ar priimtus sprendimus. Tai sudaro teisinį pagrindą šioje byloje reikalavimo dalį dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos išskirti ir administracinę bylą prieš ją nutraukti (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 69 straipsnio 2 dalis).

Nurodė ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjas kelia ginčą ne viešojo ar vidaus administravimo srityje, o siekia Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, kuri nėra viešojo administravimo subjektas, sprendimo Nr. 17P-693-(7.4.8) panaikinimo. Pareiškėjo keliamas ginčas, reikalaujant panaikinti sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8), nelaikytinas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurio sprendimas būtų priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Nurodė, kad atsakovo pirmininko įgaliojimai įtvirtinti Nuostatų 21 punkte, kuriame aiškiai nustatyta, kokius sprendimus šios komisijos pirmininkas, gavęs teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjui, gali priimti.

Sprendimus, tarp jų ir grąžinti teikimą jį pateikusiam asmeniui nenagrinėtą, informuojant apie tokio grąžinimo priežastis (Nuostatų 21.3 punktas), Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas turi teisę priimti vienasmeniškai. Nuostatuose detaliai nenurodyti nei atvejai, nei kriterijai, kurių pagrindu komisijos pirmininkas vienasmeniškai taiko 21.3.1-21.3.3 punktus, o dėl ko jis perduoda priimtinumo klausimą svarstyti Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Pagal susiformavusią praktiką Nuostatų 21.4 punkte numatytas pirmininko sprendimas perduoti komisijai artimiausiame posėdyje spręsti klausimą dėl konkretaus sprendimo priėmimo dėl gauto teikimo paprastai būna priimamas tuomet, kai pirmininkui iškyla klausimų dėl teikime nurodytų sudėtingų faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo ir jis ketina pasitarti su visais Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariais.

Nurodė, jog šis Nuostatų punktas buvo papildytas Teisėjų tarybos 2010 m. gegužės 28 d. nutarime Nr. 13P-77-(7.1.2), atsižvelgiant į išreikštą nuomonę, kad tam tikrais atvejais yra tikslinga dėl teikimo priimtinumo suteikti teisę spręsti visai Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Atsižvelgiant į tokio reglamentavimo tikslus ir turinį, visiškai nėra jokio pagrindo teigti, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas neturėjo teisės vienasmeniškai spręsti dėl pareiškėjo pateikto Prašymo grąžinimo. Pažymėjo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas sprendime Nr. 17P-693-(7.4.8) pareiškėjui aiškiai nurodyti grąžinimo motyvai ir Nuostatų punktai, kuriais remiantis Prašymas grąžintas.

Taigi, atsakymas pareiškėjui yra pagrįstas ir tinkamai argumentuotas. Jeigu pareiškėjas mano, kad jo teisės buvo pažeistos, jis turi teisę jas ginti įstatymuose nustatyta tvarka, o šiuo atveju pareiškėjas pasirinko ne tą instituciją, kadangi tokių skundų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. J. atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad su skundu nesutinka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ panaikinimo nutraukė, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį bei pagal Teismų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį teismai yra nepriklausomai ir jų nepriklausomumas lemia teismų organizacinį savarankiškumą, kuris įgyvendinamas per teismų savivaldą. Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teismas pabrėžė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija turi aiškiai apibrėžtas savo veiklos ribas, jai nėra priskirtinos viešojo administravimo subjekto funkcijos. Rėmėsi Nuostatų 18.4, 20, 21.3.1 bei 21.3.3 punktais ir nurodė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos ir jos pirmininko, kaip šios komisijos nario, sprendimai nėra teismingi administraciniams teismams. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus bei vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo skundą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ panaikinimo nutrauktina. Pažymėjo, kad Nuostatų 41 punkte nustatyta, jog šios komisijos priimti sprendimai neskundžiami. Teismo vertinimu, šios komisijos pirmininko priimti sprendimai taip pat nėra skundžiami. Kita vertus, teismų savivaldos institucijų sistemoje, taip pat Teisėjų etikos ir drausmės komisijos santykiuose su kitomis teismų savivaldos institucijomis svarbią vietą užima Teisėjų garbės teismas, kurio sprendimai pagal Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalį gali būti skundžiami Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko 2012 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“ panaikinimo teismas nurodė, jog Komisijos pirmininko sprendime Nr. 7R-3(4R-3), be kita ko, pažymėta, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo administravimo subjektas, ji nepriima individualių administracinių aktų ir neatlieka veiksmų viešojo ir vidaus administravimo srityje, todėl pastarosios komisijos (jos pirmininko) priimtų sprendimų (veiksmų) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra priskirtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Teismas sutiko su šia pozicija ir sprendė, jog naikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko 2012 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 7R-3(4R-3) nėra jokio materialinio teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas konstatavo, kad jam nekyla jokių abejonių dėl Darbo nuostatų 17 straipsnio 2 dalies bei 23 punkto atitikties Konstitucijai, Įstatymo nuostatoms. Todėl, teismui neturint abejonių dėl nurodytų Darbo nuostatų normų konstitucingumo, kuriose net nereguliuojamos Komisijos pirmininko funkcijos, o reguliuojamos Komisijos funkcijos, nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nurodė, kad, netenkinus pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir vertinant, jog Darbo nuostatų 17 straipsnio 2 dalies bei 23 punkto normos yra teisėtos, nėra jokio procedūrinio teisinio pagrindo panaikinti Komisijos pirmininko sprendimo Nr. 7R-3(4R-3).

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo atsakovui pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J. teismas pažymėjo, kad teismas administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ panaikinimo nutraukė, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą, panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko 2012 m. sausio 5 d. vienasmenišką atsakymą Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“ bei Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko A. N. 2011 m. gruodžio 8 d. vienasmenišką atsakymą Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“ ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pateiktą jam 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J..

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės analogiškais argumentais, kaip ir pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neįvykdyti ABTĮ 86 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai. Remiasi ABTĮ 32 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad, apskundus Komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas netiksliai citavo Nuostatų 21.4 punktą, papildytą Teisėjų tarybos 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 13P-77-(7.1.2). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 15 straipsnį. Teigia, kad 2011 m. lapkričio 25 d. prašymo iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J. nei Teisėjų etikos ir drausmės komisija, nei jos pirmininkas A. N. iš esmės neišnagrinėjo. Atkreipia dėmesį į Darbo nuostatų 24 punktą, kuris nustato, kad Komisijos pirmininkas paveda vienam iš komisijos narių ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui.

Atsakovas Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsiliepimu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiškėjas, selektyviai pateikdamas Nuostatų fragmentus, netinkamai juos aiškina. Pažymi, kad vien tai, jog atsakovas savo veikloje vadovaujasi kolegialumo ir kitais principais, nėra pagrindas kiekvieną teikimą nagrinėti kolegialiai. Klausimo svarstymas turi būti organizuojamas ekonomiškai, efektyviai ir racionaliai, jo svarstymui skiriant tiek laiko, dėmesio, sąnaudų, kiek protingai pakanka jam išspręsti. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas išsprendė, kad kilęs ginčas dėl atsakovo pirmininko atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą nevertinamas kaip administracinis ginčas, kuris pagal ABTĮ 15 straipsnį būtų teismingas administraciniams teismams, ir administracinė byla dėl šio reikalavimo buvo nutraukta, tai dėl ginčo esmės pateikti apeliacinio skundo argumentai nesudaro apeliacijos dalyko. Jie yra nesusiję su nagrinėjama byla ir iš esmės nebuvo nagrinėti, kadangi, nutraukdamas administracinę bylą, administracinis teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o tik sprendžia dėl jo pobūdžio ir priskirtinumo, ar jis yra administracinis ginčas, įstatymo priskirtas nagrinėti administracinių teismų kompetencijai. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė įstatymo, kurio pagrindu administracinių teismų kompetencijai būtų priskirtos bylos dėl teisėjų ir teismų savivaldos institucijų ar pareigūnų veiksmų ar sprendimų, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl ABTĮ 15 straipsnio netinkamo taikymo nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. J. atsiliepimu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. A. pateikė atsakovui Teisėjų etikos ir drausmės komisijai 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J., kuris kartu su kitais teisėjais (L. A., R. K.) apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo (administracinė byla Nr. A858-2355/2011). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, 2011 m. spalio 3 d. nutartimi pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmetė, trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinį skundą tenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 17P-693-(7.4.8) grąžino pareiškėjui Prašymą nenagrinėtą. Sprendimas Nr. 17P-693-(7.4.8) buvo grindžiamas tuo, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija neturi teisės spręsti su teisingumo vykdymu susijusių klausimų, t. y. negali nagrinėti ir vertinti Prašyme nurodytų aplinkybių bei komentuoti teismo priimtų procesinių sprendimų, nes teisėjai drausmine tvarka gali atsakyti trimis atvejais: už teisėjo vardą žeminantį poelgį, už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą, už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą. Atsakovas, susipažinęs su Prašymu, nustatė, kad iš esmės pareiškėjas skundžiasi teisėjo I. J. procesine veikla, kartu su kitais kolegijos nariais nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka.

Pareiškėjas R. A. nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimus: 1) panaikinti atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8); 2) įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J.. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl pareiškėjo pirmojo reikalavimo nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija turi aiškiai apibrėžtas savo veiklos ribas, yra institucija, kuriai nėra priskirtos viešojo administravimo subjekto funkcijos, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, jos pirmininko priimtų aktų administraciniai teismai negali vertinti administracinio proceso nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J. tuo pagrindu, kad nutraukta administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8) nenagrinėtinas administraciniame teisme, nurodydamas, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija nenagrinėjo jo prašymo ir nepriėmė sprendimo. Atsakovo pirmininkas neteisėtai ir vienasmeniškai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl būtina patikrinti, ar buvo pagrindai, kuriais vienasmeniškai vadovaujasi atsakovo pirmininkas ir kurie nurodyti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatuose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko atsakymas gali būti skundžiamas, ir šį teiginį grindžia ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 2 dalimi, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 2, 4, 5, 41 punktais.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti iš esmės Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8) ir kad tokio pobūdžio sprendimas nagrinėtinas administraciniame teisme, pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ) nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucija numato ne tik asmenų tam tikras teises, bet ir pareigas, t. y. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.

Nagrinėjamoje byloje įvertinus pareiškėjo suformuluotą skundo reikalavimą: panaikinti atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8), nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma tenkinti šį reikalavimą, subjektą, kuris priėmė šį sprendimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme. Byloje nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko sprendimas, kurį ginčija pareiškėjas, nėra viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktas, kuris pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, t. y. pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija turi aiškiai apibrėžtas savo veiklos ribas, yra institucija, kuriai nėra priskirtos viešojo administravimo subjekto funkcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Teisėjų etikos ir drausmės komisijos funkcijas, yra nustatęs, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, kuri yra teismų savivaldos institucija, sprendimai neskundžiami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas akcentuoja Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko veiksmus, t. y. tai, kad pirmininkas, nesilaikydamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, priėmė sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8), o ne Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariai kolegialiai. Ši aplinkybė nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininko veiksmų teisėtumo klausimą ir kad ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė daro ginčą priskirtiną administraciniam teismui. Pažymėtina, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas negali būti vertinamas kaip viešojo ar vidaus administravimo subjektas, kurio priimami sprendimai yra skundžiami administraciniam teismui. Administraciniam teismui nesuteikti įgalinimai nagrinėti klausimų, ar Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariai, pirmininkas tinkamai atlieka Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatuose nustatytas funkcijas, tinkamai organizuoja institucijos darbą, įgyvendina numatytus uždavinius. Pažymėtina, kad pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 43 punktą ši komisija atskaitinga Teisėjų tarybai.

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos dalies nutraukimo, daro išvadą, kad šios aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad bylos dalis nutraukta neteisėtai. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J..

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skundu prašė įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J.. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo ir vidaus administravimo subjektas, todėl ir pareiškėjo inicijuotas ginčas dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje. Dėl to konstatuotina, kad šis ginčas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai ir nenagrinėtinas administraciniame teisme.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, t. y. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2985/2012; kt.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju patikrinusi bylą nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, taip pat turėjo nutraukti bylos dalį ir dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J.. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, jei nustatomos ABTĮ 101 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo jam pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J., panaikintina ir bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininko 2012 m. sausio 5 d. vienasmenišką atsakymą Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 2 d. pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuriuo prašė panaikinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 17P-693-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“, įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją nagrinėti jai pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. Prašymą. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas, atsakydamas į 2012 m. sausio 2 d. gautą skundą, 2012 m. sausio 5 d. sprendime Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“ informavo pareiškėją, kad neturi teisės priimti ir nagrinėti jo skundą, kaip nežinybingą Komisijai, ir skundą grąžina pareiškėjui. Sprendimas Nr. 7R-3(4R-3) grindžiamas tuo, kad pagal ABTĮ 28 straipsnį skundas (prašymas) dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, gali būti paduotas Komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, o Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra viešojo administravimo subjektas, ji nepriima individualių administracinių aktų ir neatlieka veiksmų viešojo ir vidaus administravimo srityje, todėl pastarosios komisijos (jos pirmininko) priimtų sprendimų (veiksmų) teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nepriskirtas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su sprendimo Nr. 7R-3(4R-3) teisine argumentacija ir sprendimo nepanaikino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas, neišnagrinėjęs Komisijai pateikto skundo iš esmės, neturėjo nei teisės, nei galimybės nuspręsti, yra ar nėra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 21.3.1 ir 21.3.3 punktų pagrindai, kuriais vadovaudamasis Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas grąžino pareiškėjo prašymą 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 17P-693-(7.4.8). Pareiškėjas akcentuoja, kad Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai nesuteikia teisės nei Komisijos pirmininkui, nei nariui nepriimti ir grąžinti pareiškėjui skundą, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, kuri yra kolektyvinis organas, pirmininkas neturi jokios teisės vienasmeniškai, be sprendimo, priimto Komisijos posėdyje, atimti iš pareiškėjų teisę ginčą spręsti ikiteismine tvarka.

Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencijai yra priskirta nagrinėti iš esmės dvejopo pobūdžio ginčus: 1) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo; 2) ir šių subjektų atliktų veiksmų teisėtumo, įskaitant atsisakymą ir vilkinimą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 10 punktas numato, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 23 punkte numatyta, kad Komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus: ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto skundo (prašymo) padavimo termino; ar skundas (prašymas) atitinka šių nuostatų 13-15 punktų reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą).

Nagrinėjamu atveju Komisijos pirmininkas pareiškėjui grąžino jo pateiktą skundą dėl to, kad buvo nustatyta, jog Komisijos kompetencijai nepriklauso nagrinėti pareiškėjo skundą. Teisėjų etikos ir drausmės komisija bei jos pirmininkas nėra centriniai valstybinio administravimo subjektai, jie nėra viešojo administravimo subjektai, priimantys individualius administracinius aktus, neatlieka veiksmų viešojo ir vidaus administravimo srityje, todėl teigti, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas 2012 m. sausio 5 d. raštu Nr. 7R-3(4R-3) „Dėl Jūsų skundo“ nepagrįstai ir neteisėtai grąžino pareiškėjui jo skundą, nurodydamas, kad toks skundas Komisijos nenagrinėtinas, nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 17 punkto 2 dalies ir 23 punkto atitikimo pagal normos turinį ir reguliavimo apimtį Administracinių ginčų komisijų įstatymo 10-14 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principams. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo nurodomi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 17 punkto 2 dalis ir 23 punktas prieštarauja Konstitucijai, konstituciniams principams, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo išreikalauti iš atsakovo visą medžiagą, pagal kurią atsakovo pirmininkas paruošė atsakymą pareiškėjui, išreikalauti iš Vyriausiosios administracinės ginčų komisijos visą medžiagą, pagal kurią Komisijos pirmininkas paruošė, priėmė ir pateikė pareiškėjui atsakymą. Šie pareiškėjo reikalavimai netenkintini, nes atsižvelgiant į byloje pareiškėjo pareikštų reikalavimų pobūdį, nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad tam, jog būtų tinkamai išnagrinėta byla pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus, nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti, pareiškėjo nurodomi dokumentai nėra reikalingi. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtins pareiškėjo prašoma išreikalauti medžiaga.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją nagrinėti pareiškėjo pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J., bylos dalis dėl šio reikalavimo nutraukiama, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo R. A. skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją nagrinėti pareiškėjo pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J.. Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo R. A. skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją nagrinėti pareiškėjo pateiktą 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjui I. J..

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė