2018-06-27 Nr. AB-12241-3-61-3-02002-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-798-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02002-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl žalos atlyginimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)-R-2469 „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI), 2 227 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 24 d. pateikė prašymą VMI dėl 2 227 Eur turtinės bei 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas patirtą žalą kildino iš mokestinio patikrinimo metu atliktų Vilniaus AVMI ir VMI neteisėtų veiksmų, kurie konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimu, kuriuo VMI netenkino jo prašymo atlyginti žalą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jo mokestinis patikrinimas tęsėsi nuo 2011 m. sausio mėnesio. Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus apygardos valdyba pradėjo ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasi Vilniaus AVMI pateikta nepatikrinta bei neteisinga informacija. Pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju, jo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš deklaruotos gyvenamosios vietos, apribotos jo teisės į nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą, paskelbta pareiškėją žeminanti informacija žiniasklaidoje. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau VMI tarnautojai 2013 m. rugsėjo 12 d. surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo pareiškėjo turto 33 000 Eur sumai. Apie areštą pareiškėjas teigė sužinojęs po pusmečio, kuomet laiptinėje rado atplėštą voką su turto arešto aktu, taigi turto arešto aktas jam buvo išsiųstas pažeidžiant nustatytą tvarką.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl VMI ir Vilniaus AVMI neteisėtų veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Turtinę žalą sudaro išlaidos, susiję su neteisėtų VMI ir Vilniaus AVMI veiksmų ir sprendimų apskundimu bei nagrinėjimu (žyminis mokestis, išlaidos dokumentų kopijoms, skundų rašymui, kuro išlaidos, išlaidos už automobilio stovėjimą, pašto išlaidos, dalyvavimas nagrinėjant skundus Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), teisme). Pareiškėjas akcentavo, kad dėl nuolatinio neteisėtų VMI ir Vilniaus AVMI pareigūnų veiksmų atlikimo jautė bejėgiškumą ir pažeminimą, jam pablogėjo sveikata, 2013 m. vasario 13 d. (duomenys neskelbtini), 2013 m. vasario mėn. 20 d. jam buvo atlikta (duomenys neskelbtini), po kurios jis apie 3 mėnesius turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir negalėjo eiti į darbą. Po operacijos pareiškėjui buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), kuris išsivystė nerviniu pagrindu ir jis likusį gyvenimą turės nuolat vartoti didelį kiekį vaistų.

5. Pareiškėjas nesutiko su VMI Sprendimu ir teigė, kad VMI nepaneigė pareiškėjui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o tik nurodė, kad jai nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti pareiškėjo prašymą atlyginti žalą.

6. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaudama ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas siekia prisiteisti 2 227 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias įvardija kaip turtinę žalą. VMI neturi teisės atlyginti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų, tokias išlaidas ji atlygins teismui jas priteisus iš pralaimėjusios šalies išnagrinėtoje byloje. Bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos kaip civilinės teisės institutas ir vertinamos kaip žala, o pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos jokiais įrodymais.

8. Atsakovas pažymėjo, kad būtent teismas, netaikydamas išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, nagrinėja ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o VMI nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti ginčus dėl žalos atlyginimo. Administracinio akto panaikinimas savaime nėra aplinkybė, pagrindžianti reikalavimą atlyginti žalą. VMI, kaip ikiteisminė institucija, nagrinėjo mokestinį ginčą pagal jai suteiktą kompetenciją. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų VMI neteisėtus veiksmus ir kurie sukėlė jam neturtinę žalą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos faktą. Turi būti sprendžiamas kiekvieno atsakovo, kaip Lietuvos valstybės atstovo, individualios atsakomybės ir jos dydžio klausimas, atsakomybė turi būti individualizuota.

9. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atstovaudama atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas Vilniaus AVMI nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir VMI, papildomai akcentavo, kad VMI veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, VMI neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015 nurodė tam tikrus mokestinio patikrinimo trūkumus, tačiau nenurodė, kad Vilniaus AVMI neteisėtai ir nepagrįstai atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą bei viršijo suteiktus įgaliojimus. Pareiškėjas teismui nepateikė turtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčiui administratoriui nagrinėti iš naujo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 24 d. kreipėsi į VMI su prašymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi ir 36 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atlyginti 2 227 Eur padarytą turtinę žalą bei 20 000 Eur neturtinę žalą. VMI 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (24.4-31-5)-R-2469 pareiškėjo prašymo netenkino, kadangi VMI nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti prašymus dėl žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi, prašo priteisti neturtinę ir turtinę žalą, kurią kildina iš, jo vertimu, neteisėtų VMI ir Vilniaus AVMI veiksmų, atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

13. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, konstatavo, kad reikalavimui atlyginti žalą dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmų, šiuo atveju dėl mokestinio patikrinimo metu priimtų sprendimų, nėra nustatyta privaloma tokiems ginčams nagrinėti ikiteisminė tvarka, todėl sutiko su tokia VMI išvada.

14. Teismas, įvertinęs Mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies ir 36 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, sprendė, kad minėtos nuostatos patvirtina, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę reikalauti žalos atlyginimo dėl neteisėtų VMI veiksmų. Teismas sutiko su VMI skundžiamame Sprendimo išvada, kad VMI neturi teisės tenkinti pareiškėjo prašymo, o tokiems ginčams nėra nustatyta privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka. Teismas vertino, kad VMI Sprendimu atsakė į pareiškėjo prašymą, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų normas. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas, atitinka pareiškėjo prašymo turinį, ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių jis turi būti naikinamas.

15. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

16. Teismas vertino, ar VMI ir Vilniaus AVMI pareiškėjo atžvilgiu mokestinio patikrinimo metu neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. ar veikė pagal joms suteiktą kompetenciją. Teismas nurodė, kad prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-4480-208/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2014-8) teismas pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė panaikinti: MGK 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. S-120(7-83/2014), VMI 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-57, Vilniaus AVMI 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (4.65)-FRO682-19 bei grąžinti jo skundą iš naujo nagrinėti VMI, atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-2210-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2014-8) pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą pakeitė ir panaikino MGK 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. S-120(7-83/2014), VMI 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-57 bei grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai duomenų pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokestinės prievolės tinkamam dydžiui ginčo laikotarpiu nustatyti; nėra jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto; ginčą nagrinėjusios institucijos bei pirmosios instancijos teismas sprendimuose pasisakė dėl ginčo pajamų paskirstymo sutuoktiniams, taip iš esmės pasisakant ir dėl trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą neįtraukto asmens mokestinių prievolių apimties, nors ir neįvykdė pareigos surinkti ir pateikti tokius duomenis, kurie leistų šiuos duomenis, vertinant pagal protingumo ir teisingumo kriterijus, pareiškėjo sutuoktinę pripažinti gyventojų pajamų mokesčio mokėtoju Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų prasme; toks procesinės teisės normų pažeidimas yra savarankiškas pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčijo, jog mokesčių administratorius neturėjo teisės atlikti mokestinio patikrinimo ar jį atliko neturėdamas įgaliojimų. Teismas, įvertinęs Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnio, 33 straipsnio 1 dalies 15 punkto, 70 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje nenustatė, kad VMI ar Vilniaus AVMI neturėjo teisės, ar viršydama suteiktus įgaliojimus atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, o mokesčių administratoriaus priimtų administracinių aktų panaikinimas teismine tvarka savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė.

19. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog nebuvo tinkamai surinkti duomenys apie pareiškėjo ir jo šeimos pajamas, negali būti vertinama kaip VMI ar Vilniaus AVMI neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti žala. Teismas vertino, kad minėtoje nutartyje nustatyti trūkumai gali būti pašalinami mokesčių administratoriui pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo skundą ir surinkus papildomus duomenis, juos tinkamai įvertinus. Taigi, tik galutinai baigus pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2006 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. mokestinį laikotarpį, gali būti sprendžiamas VMI ar Vilniaus AVMI galimas neteisėtų veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo klausimas ir atitinkamai reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą.

20. Teismas vertino, kad VMI ir Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal joms teisės aktais suteiktus įgaliojimus, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatomis. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokias minėtų teisės aktų nuostatas mokesčių administratorius pažeidė. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekonstatavus akivaizdaus mokesčių administratoriaus ginčijamų sprendimų nepagrįstumo, teismas nenustatė aiškaus mokesčių administratoriaus diskrecijos ribų ar teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma žala negalėjo kilti dėl priimtų mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino, konstatavęs, jog būtina surinkti papildomus duomenis mokestinės prievolės dydžiui nustatyti. Taigi, mokesčių administratorius privalo atlikti papildomą tyrimą ir juo pagrįsti pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, o mokestinio patikrinimo procedūra dar nebaigta. Teismas sprendė, kad tai, jog ankstesniuose sprendimuose mokesčių administratorius nepakankamai ištyrė mokestinės prievolės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai vertino ir šeimos turtą, neleidžia daryti išvados, kad jis peržengė suteiktos diskrecijos ribas.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 2 227 Eur bylinėjimosi turtinę žalą, kurią sudaro: žyminis mokestis Vilniaus apygardos administraciniam teismui – 29 Eur; žyminis mokestis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui – 14 Eur; bylos dokumentų kopijų darymas – 34 Eur; skundo dėl Vilniaus AVMI neteisėto sprendimo apskundimo rašymas VMI – 400 Eur; skundo dėl VMI neteisėto sprendimo apskundimo rašymas MGK – 400 Eur; pareiškėjo skundo nagrinėjimas MGK – 200 Eur; kuro išlaidos – 70 Eur; automobilio parkavimas –2 Eur; skundo surašymas teismui – 400 Eurų; dalyvavimas teismo posėdyje – 200 Eur; kuro sąnaudos dalyvaujant teismo posėdyje ir automobilio parkavimas – 72 Eur; skundo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui surašymas – 400 Eur; pašto išlaidos skundų nusiuntimui (4 skundai x 1,50 Eur) – 6 Eur.

22. Teismas sutiko su VMI teiginiais, kad minėtos išlaidos atitinka bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies (redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d.) nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjo skunde įvardyta turtinė žala yra bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidoms taikytinas ABTĮ 45 straipsnis, bet ne žalos, kilusios dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, atlyginimo institutas.

23. Teismas pažymėjo, kad, priklausomai nuo materialinio teisinio pobūdžio ginčo baigties, atitinkamai išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Jis negali būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas naujoje byloje. Reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio pobūdžio teisės institutas. Tokio pobūdžio prašymu negali būti sprendžiami materialiniai reikalavimai. Todėl išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4480-208/2015 galėjo būti reiškiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jokių įrodymų jo nurodomai turtinei žalai pagrįsti nepateikė.

24. Teismas konstatavo, kad neteisėtų VMI ir Vilniaus AVMI veiksmų, viršijus jiems suteiktus įgaliojimus atliekant mokestinį patikrinimą, nenustatyta. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė, todėl byloje nevertino kitų pareiškėjo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos baigčiai.

III. 25. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti VMI 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)-R-2469 „Dėl žalos atlyginimo“, priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI ir Vilniaus AVMI, jam padarytą 2 227 Eur turtinę žalą ir 20 000 Eur neturtinę žalą.

26. Pareiškėjas remiasi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teigia, kad teismas nepagrįstai sutiko su VMI išvada, kad VMI neturi teisės pagal Mokesčių administravimo įstatymo 35 ir 36 straipsnius tenkinti pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo, nes tokiems ginčams nėra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Mokesčių administravimo įstatymo 35 straipsnio 1 punktas nurodo, jog mokesčių administratorius, savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaręs žalos mokesčių mokėtojui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, VMI turi teisę ir pareigą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015 nustatytas faktines aplinkybes, nepagrįstai VMI ir Vilniaus AVMI pažeidimus vertino kaip mažareikšmius, neturinčius esminių pasekmių.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jam padarytos turtinės žalos kilmę ir nepagrįstai ją pripažino bylinėjimosi išlaidomis ABTĮ 45 straipsnio prasme. Toks faktinių aplinkybių vertinimas neteisėtas ir ši teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta.

29. Pareiškėjas nurodo, kad išsamiai pagrindė jam padarytą neturtinę žalą faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą įvairių išgyvenimų, tačiau teismas nepagrįstai pasisakė, kad nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pateikti argumentai dėl neturtinės žalos nebus vertinami. Pareiškėjas teigia dirbęs teisėsaugos institucijose, pats nurodydavęs mokesčių administratoriaus pažeidimus, atliekamus jo ir jo šeimos atžvilgiu, reikalavo atlikti patikrinimą nepažeidžiant įstatymų, tačiau nuolatiniai pažeidimai sukeldavo bejėgiškumo jausmą, nepasitikėjimą teisės galiojimu Lietuvos Respublikoje.

30. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias įvardino kaip turtinę žalą. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, nurodo, kad išaiškino pareiškėjui, jog apmokės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas tik pateikus teismo procesinį sprendimą, kuriuo jam priteista konkreti išlaidų suma jau išnagrinėtoje byloje, t. y. teismas neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir išspręsti galimų išlaidų atlyginimo klausimo atskiroje (savarankiškoje) byloje kaip žalos atlyginimo. Teismui nusprendus nagrinėti minėtą reikalavimą, atsakovas pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų realiai patirtas, būtinas ir protingo dydžio išlaidas, todėl toks pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

32. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas aprašo galimai neteisėtus Vilniaus AVMI veiksmus, tačiau reikalavimą formuluoja VMI. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje teismų praktikoje konstatavo, kad viešojo administravimo subjektas gali veikti tik teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose, t. y., asmuo, kuris tvirtina, jog viešosios valdžios institucija neveikė įgaliojimų ribose, privalo pagristi tokius teiginius įgaliojimus nustatančiomis teisės normomis. Šiuo atveju, Vilniaus AVMI yra savarankiškas juridinis asmuo (mokesčių administravimą atliekanti valstybės institucija), teisės aktai nenustato pareigos VMI atlyginti žalą už teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją, todėl VMI neturi teisinio pagrindo atsakyti už VMI veiksmus, o VMI nesuteikti įgaliojimai neteismine tvarka nagrinėti prašymus dėl galimos žalos atlyginimo.

33. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo, kaip ginčą nagrinėjusios institucijos, neteistus veiksmus, kurie sukėlė neturtinę žalą pareiškėjui. Prieš taikant solidarią atsakomybę turėtų būti sprendžiamas kiekvieno atstovo, nors atsakovas Lietuvos valstybė, individualios atsakomybės ir jos dydžio klausimas.

34. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

35. Atsakovo atstovas nurodo, kad Vilniaus AVMI veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti, nėra vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartyje nurodė tam tikrus mokestinio patikrinimo trūkumus, tačiau nenurodė, kad Vilniaus AVMI neteisėtai ir nepagrįstai atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, ar jį atlikdama viršijo kompetenciją. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas, be to, pareiškėjo apeliacinis skundas mokestiniame ginče tenkintas iš dalies.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byloje sprendžiamas ginčas dėl 2 227 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos.

37. Šios žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų, atliekant jo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, mokestinėje byloje.

38. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. pareiškėjo atžvilgiu atliko mokestinį patikrinimą bei 2013 m. spalio 22 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-04-77-22 papildomai apskaičiavo sumokėti į biudžetą 7 101 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 37 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumą. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (4.65)-FRO682-19 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013 m. spalio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-22 bei papildomai priskaičiavo 4 060 Lt GPM delspinigių, 14 Lt PSDĮ delspinigių, skyrė 710 Lt GPM baudą ir 4 Lt PSDĮ baudą. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos grynais pinigais 59 630,72 Lt (2008 m. – 59 409,77 Lt, 2009 m. – 1 220,95 Lt) viršijo disponuojamas, deklaruotas pajamas.

39. Dėl šių mokesčių administratoriaus sprendimų kilo mokestinis ginčas, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo nagrinėjamas tiek ikiteisminėse - Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), tiek teisminėse - Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teisme, institucijose.

40. Pareiškėjas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš esmės grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-2210-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03609-2014-8), priimtoje nagrinėjant minėtą mokestinį ginčą. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą pakeitė ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. S-120(7-83/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-57 bei grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Šį savo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės grindė tuo, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo pažeistos įrodymų surinkimo bei vertinimo, jų visapusiškumo, pilnumo bei pakankamumo aspektais, taisyklės bei neįtraukus į bylos nagrinėjimą pareiškėjo sutuoktinės buvo pažeistos ir pastarosios procesinės teisės.

41. Toks teismo sprendimo pobūdis, teisine prasme reiškia, kad mokestiniai - teisiniai santykiai, kurie atsirado atlikus pareiškėjo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, nėra įgiję teisinio stabilumo, nes mokestinis ginčas nebuvo užbaigtas iš esmės. Šie teisiniai santykiai įgis teisinį stabilumą, o tuo pačiu turės ir prejudicinę galią kitų bylų atžvilgiu (ABTĮ 57str. taikymo prasme), kai šis mokestinis ginčas bus užbaigtas iš esmės, kompetentingai institucijai priėmus atitinkamą sprendimą dėl atitinkamų mokesčių priteisimo arba nepriteisimo iš pareiškėjo.

42. Byloje duomenų, kad aptartas mokestinis ginčas teisės aktų nustatyta tvarka yra baigtas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

43. Minėta, kad byloje sprendžiamas deliktinės atsakomybės klausimas, remiantis CK 6.271; 6.250 straipsnių nuostatomis, pagal kurias viena iš būtinų sąlygų šiai atsakomybei atsirasti yra atsakovo neteisėtų veiksmų nustatymo faktas (CK 6.246 str.).

44. Tai lemia, kad kol teisės aktų nustatyta tvarka nėra baigtas minėtas mokestinis ginčas, nėra galimybės nustatyti, ar atsakovas pagrįstai/nepagrįstai ir teisėtai/neteisėtai pareiškėjui buvo priskaičiavęs mokėti į biudžetą atitinkamus mokesčius, kokia apimtimi atsakovo padaryti procesiniai pažeidimai, atliekant pirminį mokestinį patikrinimą, įtakojo pareiškėjo subjektines teises mokestinių teisinių santykių srityje, o tuo pačiu pareiškėjui padarytos/nepadarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį.

45. Apibendrinus darytina išvada, kad įrodymų pakankamumo prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. Nr. A-2210-502/2015, nustatyti atsakovo padaryti procedūriniai pažeidimai, kol nėra priimtas baigiamasis aktas dėl mokestinio ginčo baigties, nėra pakankami konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo bei žalos padarymo faktus CK 6.246; 6.249 straipsnių taikymo aspektu.

46. Šiuo atveju pažymėtina, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato Mokesčių administravimo įstatymo ar kitos, reglamentuojančios viešojo administravimo teisinius santykius, teisės normos, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos.

47. Visa tai lemia, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo – priteisti žalą, pagrįstumas, negali būti vertinamas vien tik per Mokesčių administravimo įstatymo prizmę, kurio pažeidimai konstatuoti minėtoje teismo nutartyje, nes deliktinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių dispozicijose, kurios ir apsprendžia įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį.

48. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas vykdydamas jo atžvilgiu mokestinį patikrinimą atliko neteisėtus veiksmus bei padarė jam turtinę ir neturtinę žalas.

49. Kolegija sutinka su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 2 227 Eur bylinėjimosi turtinę žalą, kurią sudaro: žyminis mokestis Vilniaus apygardos administraciniam teismui – 29 Eur; žyminis mokestis LVAT – 14 Eur; bylos dokumentų kopijų darymas – 34 Eur; skundo dėl Vilniaus AVMI neteisėto sprendimo apskundimo rašymas Inspekcijai – 400 Eur; skundo dėl Inspekcijos neteisėto sprendimo apskundimo rašymas Mokestinių ginčų komisijai – 400 Eur; pareiškėjo skundo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje – 200 Eur; kuro išlaidos – 70 Eur; automobilio parkavimas 2 Eur; skundo surašymas teismui – 400 Eurų; dalyvavimas teismo posėdyje – 200 Eur; kuro sąnaudos dalyvaujant teismo posėdyje ir automobilio parkavimas – 72 Eur; skundo LVAT surašymas – 400 Eur; pašto išlaidos skundų nusiuntimui (4 skundai x 1,50 Eur.) – viso 6 (šeši) Eur, atitinka bylos vedimo išlaidų statusą, kurios, kaip taisyklė, gali būti priteisiamos toje byloje kurioje jos atsirado (ABTĮ 40 str.). Nagrinėjamu atveju, šių išlaidų atlyginimo pareiškėjas gali prašyti mokestinėje byloje, kuri buvo pradėta nagrinėti dar 2013 m..

50. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

51. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

52. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas