2016-09-05 Nr. AB-16880-3-61-3-03045-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1195-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03045-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 300 Eur žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gegužės 26 d. atvykus į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į laikiną patalpą laukti, kol bus atlikta krata. Užėję pareigūnai pasiteiravo, ar jis valgys vakarienę. Pareiškėjas atsakė, kad valgys, kai bus perkeltas į karantino kamerą, tačiau pareigūnai nurodė, kad reikės valgyti patalpoje, kurioje jis laukė kratos. Pareiškėjo teigimu, ši patalpa neatitiko teisės aktų reikalavimų, joje nebuvo sąlygų valgyti, todėl maisto atsisakė. Pareiškėjas nurodė, kad dėl pareigūnų veiksmų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis buvo kankinamas ir patyrė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo pasiūlytas karštas maistas. Patalpa, kurioje 2015 m. gegužės 26 d. laikomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovo teigimu, šiuo atveju Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalimi, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtinto Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), parengtomis vadovaujantis Bausmių vykdymo kodeksu, Fiziologinėmis mitybos normomis, patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, taip pat Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-144 nuostatomis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 26 d. buvo laikytas trumpalaikio laikymo kameroje, į kurią jam buvo pristatytas maistas. Teisės aktai leidžia nuteistiesiems teikti maistą į šias kameras. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog minėta trumpalaikio laikymo kamera neatitiktų tokioms kameroms keliamų reikalavimų. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo pristatytas vėlyvu metu – 19.30 val., ir patalpintas į minėtą trumpalaikio laikymo kamerą, iš kurios vėliau tą patį vakarą buvo perkeltas į karantino kamerą. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis, be kita ko, Maitinimo organizavimo taisyklių 10, 22, 25 punktais, maistas asmenims yra gaminamas pagal nustatytą grafiką.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog šiuo metu atsakovas yra nutraukęs veiksmus, kurie skundžiami sprendžiamoje byloje, maitinimas yra paduodamas į kamerą tinkamai. Atsakovas pareiškėjui suteikė galimybę pavalgyti, šia galimybe jis nepasinaudojo savo pasirinkimu, todėl teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas ir byloje nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Nenustatęs, kad valstybės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

III. Pareiškėjas T. O. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad atsisakė valgyti patalpoje, nepritaikytoje valgymui (nebuvo kur pasidėti maistą, puodelį, patalpoje buvo purvinos sienos, negeras kvapas), todėl tą dieną liko nevalgęs (valgė pietus tik apie 12.30 val.). Pareiškėjo teigimu, pareigūnai negalėjo ar nenorėjo suteikti jam maisto pavalgyti karantino kameroje, nors šiuo metu jau skiria maistą karantino kamerose. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių pareigūnų veiksmų patyrė nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, liko alkanas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad dėl jo skunde nurodytų nusiskundimų, patyrimų, jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Atsakovas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl neteisėtų laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, kad 2015 m. gegužės 26 d. jį atvežus į Lukiškių TI-K šios įstaigos pareigūnai jam pasiūlė vakarienę nešvarioje ir valgyti netinkamoje trumpalaikio laikymo kameroje, kurioje jis laukė asmens kratos, o pareiškėjui atsisakius valgyti ten ir paprašius pristatyti maistą į paskirtą gyvenamąją (karantino) patalpą, Lukiškių TI-K pareigūnai tai daryti atsisakė, todėl pareiškėjas tą dieną liko be vakarienės.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus ir teigia, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teismas lakoniškai aptarė teisinį reguliavimą, kuris nustato asmenų, kuriems įstatymų nustatyta tvarka apribota laisvė, maitinimo tvarką pristačius juos į tardymo izoliatorių – Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, Maitinimo organizavimo taisykles.

Papildomai pažymėtina, kad nuostatos dėl suimtųjų ir nuteistųjų maitinimo įtvirtintos ir tarptautiniuose dokumentuose, o būtent Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktuose, kuriose nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatkreipė reikiamo dėmesio į Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punkto taikymą praktikoje. Ši teisės norma numato, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Šiuo aspektu aktualus ir teisinis reguliavimas, numatantis privalomas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnį, Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 10-12, 19, 20 punktus bei Higienos normos HN 76:2010 40 punktą procedūras, kurios turi būti atliktos į tardymo izoliatorių pristatytam asmeniui. Pagal šias teisės normas matyti, kad pareiškėjui jo pristatymo iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K dieną (2015 m. gegužės 26 d.) turėjo būti atlikta asmens krata ir jo turimų daiktų patikrinimas, įforminti priėmimo dokumentai, atlikta sanitarinio švarinimo procedūra, po to jis turėjo būti nukreiptas į karantino kamerą, t. y. į gyvenamąsias patalpas. Teisės aktai atskirai neaptaria, kaip turi būti organizuotas maitinimas atvykusio į tardymo izoliatorių asmens, kuriam nėra baigtos patalpinimo į gyvenamąją patalpą procedūros, arba praėjus įstaigos dienotvarkėje numatytam maitinimo pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę laikui. Todėl tokiais atvejais tampa aktualus minėtas Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktas, t.y. pareigūnai privalo įvertinti, ar įmanoma objektyviai užtikrinti asmens maitinimą (atsižvelgiant ir į higienos sąlygas) pagal dienotvarkę, o jei ne, imtis priemonių, kad jam būtų išduotas sausas davinys.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pagal šios įstaigos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr.1-109 patvirtintą šioje įstaigoje laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, vakarienė numatyta nuo 17.30 val. iki 18.30 val. Byloje nėra ginčo tuo aspektu, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šios dienotvarkėje numatytu laiku pasiūlė pareiškėjui vakarienę įstaigos trumpalaikio sulaikymo kameroje, į kurią pareiškėjas buvo patalpintas iki asmens kratos atlikimo. Pareiškėjas nurodė, kad jis pasiūlyto maisto (vakarienės) atsisakė, nes patalpoje buvo nešvaru ir ji nepritaikyta valgyti (nėra stalo), prašė pareigūnų atnešti maistą į karantino kamerą, tačiau pareigūnai atsisakė tenkinti šį prašymą, todėl pareiškėjas liko be vakarienės. Atskirai pažymėtina, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog minėtu laiku pareiškėjas (pristatytas į Lukiškių TI-K asmuo) jau buvo supažindintas su šioje įstaigoje nustatyta vidaus tvarka, tame tarpe ir su Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtinta dienotvarke, t.y. kad jis žinojo kokios šioje įstaigoje nustatytos nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo tvarkos jis privalo laikytis, kokios jo teisės bei pareigos ir kokie jam nustatyti draudimai. Nustačius, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su minėtais reikalavimais, pareiškėjo atsisakymo valgyti trumpalaikio laikymo kameroje motyvai nėra reikšmingi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teisės aktų nepakankamumas, netobulumas, ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta kliūtimi neužtikrinti asmens maitinimo ir jo teisės į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas (LVAT 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-582/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-649/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2158/2013).

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, Maitinimo organizavimo taisyklių punktą bei Higienos normos HN 76:2010 9 punktą asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimą organizuoja tos įstaigos administracija.

Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai, kad jie 2015 m. gegužės 26 d. pristatytam į Lukiškių TI-K pareiškėjui dienotvarkėje nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų vakarinio maitinimo laiku pasiūlė maistą (vakarienę) patvirtina, kad pareigūnai organizavo pristatyto į tardymo izoliatorių asmens maitinimą, kaip to reikalauja minėtos teisės normos, tačiau šio proceso neužbaigė tinkamai. Teisėjų kolegija mano, kad tokia situacija, kai pareiškėjas, kurio atžvilgiu nebuvo baigtos priėmimo į tardymo izoliatorių procedūros ir jis nebuvo supažindintas su šios įstaigos vidaus tvarka, atsisakė maisto trumpalaikio laikymo kameroje ir prašė pristatyti į vėliau į karantino kamerą, Lukiškių TI-K pareigūnams buvo pakankamas pagrindas taikyti Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą ir tą dieną išduoti pareiškėjui sausą maisto davinį. Kadangi Lukiškių TI-K pareigūnai nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą, tai veikė neteisėtai CK 6.271 straipsnio prasme.

Sutiktina su pareiškėju, kad negavęs vakarienės jis patyrė neigiamus išgyvenimus (alkį ir šio jausmo sukeltą diskomfortą), kurie CK 6.250 straipsnio požiūriu gali būti traktuojami kaip neturtinė žala, susijusi su Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtais veiksmais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2014, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, kad pažeidimas truko iki pusės paros ir buvo vienkartinis, jo tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su pažeidimo trukme ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad dėl neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, maistas buvo patiektas, bet jo atsisakė pats pareiškėjas, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Lukiškių TI-K pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažįstant, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino į šią įstaigą pristatyto asmens maitinimo.

Priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija 2015 m. gegužės 26 d. vakare tinkamai neužtikrino į šią įstaigą pristatyto T. O. maitinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas