2018-04-04 Nr. AB-6862-3-61-3-04362-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-580-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04362-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. (K.) K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. (K.) K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. (K.) K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) ji buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o Panevėžio pataisos namuose (toliau – ir Panevėžio PN) jai nebuvo suteikta galimybė gauti dietinį maitinimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad LAVL ji buvo laikoma perpildytose palatose, antisanitarinėmis sąlygomis, palatų oro temperatūra ir drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų, ventiliacija buvo prasta, tualetas įrengtas kameroje, atskirtas tik pertvara. Pareiškėjos teigimu, 2015 m. rugpjūčio 27 d., prieš etapuojant ją į LAVL, ji Panevėžio PN valgyti gavo tik 12 val. 15 min., o į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. Sausas davinys išvykstant iš Panevėžio PN jai nebuvo išduotas. Tokios aplinkybės kartojasi nuolat, dėl to pareiškėja būna alkana, jaučia diskomfortą. Be to, Panevėžio PN jai nėra suteikiamas dietinis maitinimas. Dėl skunde išdėstytų aplinkybių patyrė fizinius skausmus, emocinius išgyvenimus, neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, kad LAVL pareiškėja buvo gydoma atskirais laikotarpiais nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti pažeistos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas. Sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusios kameros dalies ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, teisės aktuose nenustatyta, kad unitazas (klozetas) turi būti uždengtas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, neužtenka nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio PN, atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašė skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą dėl dietinio maitinimo už laikotarpį iki 2013 m. vasario 27 d. palikti nenagrinėtą, o kitą skundo dalį atmesti jį kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjos 115 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Nurodė, kad dietinio maitinimo neskyrimo pareiškėjai klausimas dėl laikotarpio nuo 2005 m. iki 2013 m. vasario 27 d. jau buvo išnagrinėtas Panevėžio apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT). Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, nuteistieji maistu pagal dietinio maitinimo normas privalėjo būti aprūpinami tik jiems besigydant pataisos įstaigų gydymo įstaigose. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad pagal dietinį valgiaraštį maitinami nuteistieji, kuriems tokį maitinimą paskyrė kalinimo įstaigos gydantis gydytojas. Panevėžio PN tinkamai vadovavosi minėtu teisiniu reguliavimu ir pagrįstai neskyrė pareiškėjai dietinio maitinimo, nes tam neturėjo LAVL rekomendacijų. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai nė karto nebuvo rekomenduotas dietinis maitinimas, o pati nuteistoji dėl dietinio maitinimo skyrimo skundui aktualiu laikotarpiu į Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė. Be to, pareiškėjai yra rekomenduotinas ne dietinis maitinimas, o racionali mityba.

7. Paaiškino, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 27 d. per Kauną buvo konvojuota į LAVL. Panevėžio PN negali prognozuoti, kiek tiksliai užtruks nuteistųjų konvojavimas. Atsižvelgiant į turimą praktiką ir objektyviai vertinant, kiek gali užtrukti kelionė iš Vilniaus į Panevėžį, laiko tarpas tarp nuteistųjų maitinimo (pietų) iki nuvykimo į paskirties vietą nėra ilgesnis kaip 6 val., todėl papietavusioms nuteistosioms, konvojumi vykstančioms į Vilnių, sausas davinys nėra išduodamas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjos etapavimo į LAVL metu neišduodami jai sauso davinio Panevėžio PN pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Panevėžio PN laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 15 d. iki 2013 m. vasario 27 d. jai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad LAVL daliai pareiškėjos reikalavimų teismo prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nors skundą teismui surašė ir išsiuntė tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo minėtu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja per šį laikotarpį būtų veikusi protingai ir sąžiningai, būtų ėmusis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdama apginti savo pažeistas teises.

10. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėja šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėja teigė, kad jos laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, sukėlė jai dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėja jautė tokius išgyvenimus, ji turėjo suvokti, kad jos teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas įvykiui pasibaigus vertintinas kritiškai. Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti savo iniciatyva. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., atmetė.

11. Teismas vertindamas, ar pareiškėjos laikymo LAVL sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (t. y. iki skundo surašymo ir išsiuntimo dienos), nustatė, kad pareiškėja: nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. sausio 2 d. buvo gydoma Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m; nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 10 d. – Vidaus ligų palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m; 2013 m. liepos 4–30 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 kv. m; nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 kv. m; nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 kv. m; nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 10 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 kv. m; 2014 m. rugsėjo 11–25 d. – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m; 2014 m. lapkričio 14–20 d. – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m; 2015 m. balandžio 1–8 d. – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL teigimu, statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo palatose Nr. 21 ir Nr. 22 yra įrengta po 8 lovas, bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos.

12. Iš to teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, jog minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų sprendė, kad prieš tai paminėtais pareiškėjos buvimo LAVL laikotarpiais (143 lovadienius), jai nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma.

13. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde nurodė, jog buvo konvojuota į LAVL ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. Atsiliepime į pareiškėjos skundą LAVL apie tai nepateikė jokių duomenų, tačiau iš byloje pateiktos Panevėžio PN 2015 m. rugpjūčio 26 d. konvojavimo paraiškos Nr. S-4251 bei 2015 m. rugpjūčio 27 d. konvojuojamųjų sąrašo matyti, kad pareiškėja kartu su dar dviem nuteistosiomis minėtą dieną buvo konvojuota į LAVL. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad skundą teismui pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 31 d. surašė vis dar būdama LAVL. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad 2015 m. rugpjūčio 27–31 d. pareiškėja praleido vienoje iš LAVL atsiliepime nurodytų palatų, kurių plotas 15,39 kv. m ir kuriose yra įrengtos 8 lovos. Teismas konstatavęs, kad minimalus asmeniui tenkantis plotas šiose palatose neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, padarė išvadą, jog minėtu laikotarpiu, t. y. 5 lovadienius, pareiškėjai būnant minėtoje palatoje, taip pat nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma.

14. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjos buvimo LAVL atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. metu (iš viso 148 lovadienius) buvo pažeista jos teisė į minimalų 5,1 kv. m kameros plotą.

15. Byloje nustatytos aplinkybės suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Valstybė pagal teisės aktus 148 dienas neužtikrino pareiškėjai minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to atsirado pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai kilo atitinkamos pasekmės. LAVL administracijos kaltė nėra būtinoji valstybės atsakomybės sąlyga. Atsižvelgęs į pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jos bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nustatė, kad pareiškėja galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius dėl atviro tualeto LAVL palatose, nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Šiose teisės normose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pažymėjo, jog LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto gali būti atitverta tik 1,5 metro aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Teismas nustatytą aplinkybę, kad sanitarinio mazgo patalpa (tualetas) LAVL nebuvo atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, laikė higienos normų reikalavimų pažeidimu.

17. Teismas rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamais standartais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas), kuriuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad LAVL palatoje buvo antisanitarinės sąlygos – oro temperatūra ir drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų, ventiliacija buvo prasta, nurodė, kad šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė, taip pat rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 6, 24 ir 26 punktais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipusis į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. 13(15‑10)‑2-11314 nurodyta, jog šis centras ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjos skundų dėl jos laikymo LAVL sąlygų. Byloje nesant įrodymų, kad kuriuo nors pareiškėjos buvimo LAVL laikotarpiu palatų Nr. 21 ir 22 būklė neatitiko higienos reikalavimų, pareiškėjos argumentai dėl LAVL palatų antisanitarinės būklės buvo atmesti kaip nepagrįsti.

19. Teismas atmetė pareiškėjos teiginius, kad LAVL palatose rūkančios moterys buvo laikomos su nerūkančiomis, kaip nepagrįstus, nes rūkyti LAVL ir jos teritorijoje yra draudžiama.

20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų LAVL patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai atlyginti adekvati suma yra 1 700 Eur.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus, jog jai laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio PN nebuvo skirtas dietinis maitinimas, taip pat, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. konvojavimo į LAVL metu jai nebuvo išduotas sausas davinys, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, jog Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2013 m. vasario 27 d. gautas pareiškėjos skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, kuriame pareiškėja, be kita ko, skundėsi, kad nuo 2007 m. liepos 15 d. Panevėžio PN jai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-83-283/2014 pareiškėjos skundo dalį dėl dietinio maitinimo atmetė, LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015 minėtą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas, atsižvelgęs į tai, bylą dėl pareiškėjos skundo dalies, kuria ji prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Panevėžio PN laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 15 d. iki 2013 m. vasario 27 d. jai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas, nutraukė, nes jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

22. Teismas nurodė, kad nuteistųjų maitinimo ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 7 punktas. Dietinis maitinimas nuteistiesiems gali būti skiriamas jų gydymo pataisos įstaigų gydymo įstaigose metu, taip pat, kai jiems toks maitinimas yra paskirtas juos gydančių gydytojų. Šią aplinkybę 2014 m. vasario 17 d. sprendime bei 2015 m. sausio 26 d. nutartyje konstatavo ir Panevėžio apygardos administracinis teismas bei LVAT, kurie taip pat nurodė, kad dietinis maitinimas yra tam tikra rekomendacija, įrašyta į nustatyta tvarka išduotą epikrizę, ligos medicininės istorijos baigiamąją dalį, kurioje pagrindžiama diagnozė, apibūdinamas gydymas, ligonio būklė, ligos prognozė ir tolesnis gydymas, t. y. dietinis maitinimas yra skiriamas kaip tam tikra gydymo priemonė, nurodant jos skyrimo laiką. Nagrinėjamu atveju į teismo posėdį iškviesta specialistė bendrosios praktikos gydytoja R. P., įvertinusi byloje pateiktą pareiškėjos asmens sveikatos istoriją, nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja šiuo laikotarpiu būtų kreipusis dėl virškinamojo trakto sutrikimų bei kad jai būtų paskirtas dietinis maitinimas. Pagal pareiškėjos sveikatos būklę jai nėra reikalinga speciali mityba. Specialistė papildomai paaiškino, kad dietinė mityba nėra tapati racionaliai mitybai, kadangi pastaroji yra susijusi su organizmo aprūpinimu baltymais, angliavandeniais, riebalais, druskomis pagal atitinkamas normas bei tam tikrą maitinimosi rėžimą (valgymo valandas). Racionali mityba yra rekomenduojama tam, kad nuteistieji, maitindamiesi patys, nepiktnaudžiautų tam tikrais maisto produktais. Tuo tarpu laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems pagal konkrečią dienotvarkę ir patvirtintus valgiaraščius skiriamas maitinimas yra racionali mityba.

23. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs specialistės paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjai rekomenduota racionali mityba buvo užtikrinta Panevėžio PN, tiekiant maistą pagal teisės aktais patvirtintus valgiaraščius. Tuo tarpu dietinis maitinimas, kaip tam tikra rekomendacija ir konkretų laikotarpį trunkanti gydymo forma, ginčo laikotarpiu nebuvo skirtas, todėl Panevėžio PN neturėjo pareigos tokį maitinimą pareiškėjai užtikrinti.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d., prieš etapuojant į LAVL, ji Panevėžio PN valgyti gavo 12 val. 15 min., o į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min.; sausas davinys išvykstant iš Panevėžio PN jai nebuvo išduotas, todėl ji buvo alkana, jautė diskomfortą; esą tokios aplinkybės, etapuojant į LAVL, kartojasi nuolat, vadovavosi Maitinimo taisyklių (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 20 d.) 31 punktu, iš kurio matyti, kad būtent įstaigai, iš kurios yra etapuojamas nuteistasis, yra nustatyta imperatyvi pareiga racionaliai įvertinti, ar etapavimo į paskirties vietą laikas (laikas tarp etapuojamo asmens valgymų) nebus ilgesnis kaip 6 val., o šiam laiko tarpui esant ilgesniam kaip 6 val. – užtikrinti etapuojamam asmeniui tinkamą (papildomą) maitinimą.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog 2015 m. rugpjūčio 27 d. Panevėžio PN pietus gavo 12 val. 15 min., sutampa su Panevėžio PN direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. N-134 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarke, kurioje nustatyta, kad nuteistosioms karantine pietūs pristatomi 12–13 val., todėl teismas neturėjo pagrindo jomis abejoti. Byloje nėra pareiškėjos teiginius, kad į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. ir iki to laiko buvo nevalgiusi, paneigiančių įrodymų. Matyti, jog pareiškėjos etapavimas (laikas tarp valgymų) užtruko 8 val., todėl jai turėjo būti užtikrintas papildomas Maitinimo taisyklių 31 punkte įtvirtintas maitinimas (išduotas sausas davinys). Nors pareiškėja teigė, kad tokios situacijos kartojasi nuolat, tačiau detaliau nenurodė, kada dar konkrečiai (kurių etapavimų ir į kokias įstaigas metu) ji galimai nebuvo tinkamai aprūpinta maistu, kada tokių etapavimų metu ji gavo valgyti, ar tarp valgymų buvo ilgesnis kaip 6 val. tarpas. Šiuos pareiškėjos teiginius teismas įvertino kaip abstrakčius, todėl atmetė.

26. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjos etapavimo į LAVL metu Panevėžio PN pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu ir dėl to pareiškėja galėjo patirti diskomfortą bei tam tikrus nepatogumus. Teismas, vertindamas pareiškėjos dėl minėto pažeidimo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis protingumo principu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturinės žalos atlyginimo pinigais, nes jos teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija jos pažeistai teisei apginti.

27. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, jog Panevėžio PN ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą maitinimo užtikrinimą, Panevėžio PN neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 28. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo, prašydama konstatuoti, kad Panevėžio PN pažeidė jos teisę į maitinimą visus kartus, kai ji buvo etapuojama į LAVL, bei priteisti dėl šio pažeidimo patirtą neturtinės žalos atlyginimą (10 000 Eur), taip pat priteisti už kiekvieną jos laikymo LAVL dieną po 1 MGL.

29. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog Panevėžio PN neužtikrino jos tinkamo maitinimo kiekvieno etapavimo į LAVL metu. Ji savo skunde aiškiai nurodė, jog tokie pažeidimai, kaip kad vienas iš jų buvo pagrįstai konstatuotas pirmosios instancijos teismo sprendime, kartojosi nuolat. Tokiu būdu ji buvo kankinama ir verčiama jausti alkį. Dėl nustatyto pažeidimo (Konvencijos 3 str.) jos patirta neturtinė žala turėjo būti atlyginta pinigais (10 000 Eur), o ne pažeidimo pripažinimu.

30. Nurodo, kad jai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma už 148 dienas LAVL, kur buvo pažeistos jos teisės į minimalų kameros plotą, tinkamą sanitarinį mazgą bei higienos sąlygas, yra žymiai per maža. Jai turėtų būti priteista po 1 MGL už kiekvieną pažeidimo dieną. Be to, pareiga įrodyti, kad higienos normos (dėl drėgmės ir ventiliacijos nebuvimo) nebuvo pažeistos, turi tekti LAVL, o ne jai.

31. Atsakovo atstovas Panevėžio PN pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalies, kurioje konstatuota, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjos etapavimo į LAVL metu neišduodami jai sauso davinio Panevėžio PN pažeidė jos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu, prašydami šią dalį pakeisti ir atmesti pareiškėjos reikalavimus šioje dalyje kaip nepagrįstus, taip pat priteisti iš pareiškėjos visas bylinėjimosi išlaidas (115 Eur).

32. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Maitinimo taisyklių nuostatų interpretavimu. Panevėžio PN neturi realios galimybės tiksliai nustatyti, kiek laiko užtruks nuteistosios konvojavimas iš Panevėžio į Vilnių. Toks konvojavimas gali trukti (ir trunka) skirtingą laiko tarpą priklausomai nuo to, ar konvojui reikia sustoti paimti nuteistųjų ar suimtųjų kituose (tarpiniuose) paskirties punktuose. Tačiau atsižvelgiant į turimą praktiką ir objektyviai vertinant, kiek gali užtrukti kelionė iš Vilniaus į Panevėžį, vykstant per Kauną, laiko tarpas tarp paskutinio nuteistųjų maitinimo (t. y. pietų) Panevėžio PN iki nuvykimo į paskirties vietą nebūna ilgesnis kaip 6 val.

Todėl papietavusioms konvojumi į Vilnių vykstančioms nuteistosioms sausas davinys nėra išduodamas. Maitinimo taisyklėse įkalinimo įstaigai nustatyta pareiga informuoti (iš vakaro, o pakartotinai ir tą pačią dieną) įstaigą, į kurią konvojuojamas nuteistasis, apie atvykstančių asmenų skaičių. Tai daroma tam, kad įkalinimo įstaiga galėtų pasirengti atvykstančių asmenų tinkamam maitinimui. Jei asmenys į įstaigą atvyksta nepasibaigus dienotvarkėje nustatytam maitinimo laikui, jie gauna maitinimą pagal dienotvarkę. Pasibaigus dienotvarkėje nustatytam maitinimo laikui, jiems paprastai išduodamas sausas davinys.

Šiuo atveju pareiškėjos maitinimo klausimas jos konvojavimo į LAVL dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 27 d., turi būti nagrinėjamas (vertinamas) kompleksiškai, t. y. kartu vertinant abiejų įstaigų veiksmus, užtikrinant tinkamą nuteistosios maitinimą. Iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinto Valgiaraščio nedirbančioms moterims matyti, kad pastarosios maitinamos 3 kartus per dieną, patiekiant pusryčius, pietus ir vakarienę. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pusryčius ir pietus gavo Panevėžio PN.

Jei vakarienę (ar pasibaigus dienotvarkėje numatytam vakarienės laikui vietoj jos išduotą sausą davinį) pareiškėja gavo LAVL, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos maitinimas nebuvo organizuotas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo situacijos iš esmės, t. y. nesigilino ir nevertino skundui aktualių aplinkybių, kada tiksliai pareiškėja atvyko į LAVL (t. y. kiek konkrečiai užtruko jos konvojavimas), ar atvykusi į LAVL gavo, kada ir kokį gavo maitinimą ir t. t. Teismas turėjo išreikalauti šiuos duomenis iš LAVL, o ne remtis vien pareiškėjos parodymais, teigdamas, jog byloje nėra pareiškėjos teiginius paneigiančių įrodymų.

Be to, pareiškėja ir pati skunde nurodė, jog LAVL jai buvo pateiktas maitinimas (anot pareiškėjos, „pasiūlyta po bliūdelį šaltos bulvių košės, likusios nuo vakarienės“), kurio pareiškėja teigia atsisakiusi. Taigi, matyti, kad nepaisant galimai pasikeitusio vakarienės laiko, maitinimas pareiškėjai vis dėlto buvo patiektas. O atsisakyti tiekiamo maitinimo ar ne – tai pareiškėjos teisė ir asmeninio apsisprendimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos maitinimas 2015 m. rugpjūčio 27 d., konvojuojant ją iš Panevėžio PN į LAVL, nebuvo organizuotas tinkamai.

33. Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu Maitinimo taisyklių nuostatų interpretavimu dėl konvojavimo laiko skaičiavimo. Maitinimo taisyklių 31 punkte aiškiai nurodyta, kad konvojuojamiems nuteistiesiems maitinimas išduodamas, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis kaip 6 val. Tuo tarpu teismas konvojavimo laiką supranta kaip laiką tarp etapuojamo asmens valgymų. Be to, nustatydamas pareiškėjos konvojavimo trukmę, teismas neatsižvelgė į Panevėžio PN argumentą, jog nesant objektyvios galimybės nustatyti, kurią tiksliai valandą pareiškėja baigė pietauti, laiko tarpas nuo paskutinio maitinimo iki atvykimo į paskirties vietą turėtų būti skaičiuojamas nuo Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarkėje nustatyto pietavimo laiko pabaigos, t. y. 13.00 val. Ir vėl teismas rėmėsi tik pareiškėjos parodymais, ir konvojavimo trukmę skaičiavo nuo jos nurodyto pietų gavimo laiko (t. y. 12.15 val.), nors jokių objektyvių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti byloje nėra.

34. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Panevėžio PN, kiek tai objektyviai įmanoma, tinkamai atliko visas teisės aktuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su konvojuojamų nuteistųjų maitinimu, LAVL nuteistajai maitinimas taip pat buvo patiektas. Taigi pareiškėjos teisė į tinkamą maitinimo užtikrinimą 2016 m. rugpjūčio 27 d. pažeista nebuvo.

35. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje buvo nagrinėjamas ne tik maitinimo konvojuojant neužtikrinimo klausimas, bet ir dietinio maitinimo neskyrimo pareiškėjai klausimas, kurį nagrinėjant atsakovu taip pat įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio PN. Teismas, nagrinėdamas pastarąjį klausimą, dalį bylos nutraukė, o kitą dalį atmetė kaip nepagrįstą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad Panevėžio PN pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą maitinimą konvojuojant, prašo priteisti jam 50 proc. bylinėjimosi išlaidų, o tuo atveju, jei teismas nustatys, kad Panevėžio PN nepažeidė pareiškėjos teisių abiem prieš tai paminėtais klausimais – priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36. Pareiškėja atsiliepimu į Panevėžio PN apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

37. Mano, kad Panevėžio PN apeliacinis skundas nepagrįstas. Atsakovo atstovo skundžiamoje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje buvo padarytos teisingos ir pagrįstos išvados.

38. Nesutinka atlyginti Panevėžio PN jokių bylinėjimosi išlaidų, nes Panevėžio PN pateikti atsiliepimą į jos skundą įpareigojo teismas, Panevėžio PN niekas neatstovavo ir teismo posėdyje niekas nedalyvavo.

39. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kurioje konstatuota, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjos etapavimo į LAVL metu neišduodami jai sauso davinio Panevėžio PN pažeidė jos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu, ir atmesti pareiškėjos reikalavimus šioje dalyje kaip nepagrįstus, taip pat priteisti iš pareiškėjos visas bylinėjimosi išlaidas (115 Eur).

40. Nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai piktinasi tuo, jog pirmosios instancijos teismas jos teiginius, kad „tokios situacijos kartojasi nuolat“ įvertino kaip abstrakčius ir atmetė. Panevėžio PN nuomone, teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėja turėjo nurodyti, kada dar konkrečiai (kurių etapavimų ir į kokias įstaigas metu) ji galimai nebuvo tinkamai aprūpinta maistu, kada tokių etapavimų metu ji gavo valgyti ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja savo skunde nenurodė kitų konkrečių skundžiamų atvejų, susijusių su jos maitinimu konvojuojant, teismas abstrakčių pareiškėjos teiginių dėl nuolat besikartojančių panašių situacijų nenagrinėjo pagrįstai.

41. Teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo jos galimo konvojavimo į LAVL datas pagal LAVL atsiliepime į skundą nurodytus pareiškėjos gydymo ligoninėje laikotarpius (pirmąją gydymo ligoninėje dieną laikydama jos konvojavimo diena), teigdama, jog būtent visais šiais atvejais ji buvo netinkamai maitinama. Tačiau pareiškėjos nurodytos datos nėra tikslios, jos nesutampa su Panevėžio PN užfiksuotais nuteistosios konvojavimo duomenimis (konvojuojama į LAVL pareiškėja galėjo būti nebūtinai pirmąją jos gydymo ligoninėje dieną). Be to, vien konvojavimo datos pateikimas nėra pagrindas pripažinti netinkamą maitinimą konvojuojant. Siekiant įrodyti, jog maitinta netinkamai, būtina nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai – kada gavo valgyti Panevėžio PN, kada atvyko į LAVL (nes, kaip pirmiau minėta, kaskart atvyksta skirtingu laiku), ar LAVL gavo vakarienę ar sausą davinį, ar jo negavo, ar Panevėžio PN tinkamai vykdė pareigą informuoti LAVL apie atvykstančius asmenis ir t. t. Taigi, net ir esant aiškioms pareiškėjos konvojavimo į LAVL datoms, jos nusiskundimai dėl netinkamo maitinimo „kiekvieno į LAVL etapavimo metu“ vertintini kaip abstraktūs, todėl atmestini.

42. Pareiškėjos reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo siejami su laikotarpiu nuo 2005 iki 2015 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į pirmiau minėtų teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jos laikymo Panevėžio PN sąlygų, konstatuotina, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Skunde įvardijami Panevėžio PN pareiškėjai tariamai padaryti pažeidimai laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėja skundą pirmosios instancijos teismui surašė 2015 m. rugpjūčio 31 d. Dėl šios priežasties prašo teismo nagrinėti tik reikalavimus dėl žalos atlyginimo, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėja skunde neįvardija jokių svarbių priežasčių, kodėl ji nesikreipė į teismą anksčiau, sužinojusi apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėja skunde nurodo, jog dėl netinkamo maitinimo konvojuojant jautė neigiamus emocinius padarinius, diskomfortą, pažeminimą, kuriuos įvertino 10 000 Eur, todėl turėjo ir galėjo suvokti, kad jos teisės gali būti pažeidžiamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. neužtikrinimo pareiškėjai, taip pat dėl pareiškėjos teisės į tinkamą aprūpinimą maistu Panevėžio pataisos namuose pažeidimo, atlyginimo.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

45. Iš pareiškėjos pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog ji nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tik vienkartinį atvejį (2015 m. rugpjūčio 27 d.), kai jos etapavimo į LAVL metu neišduodami jai sauso davinio, Panevėžio PN pažeidė jos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo pagal jos skunde nurodytą išsireiškimą, jog tokie pažeidimai kartojosi nuolat, nustatyti, jog tokie pažeidimai buvo atliekami kiekvieną kartą, kai ji buvo etapuojama iš Panevėžio PN į LAVL, taip pat už šiuos pažeidimus patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais (10 000 Eur suma). Tuo tarpu už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL jai buvo priteista per maža neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjos vertinimu, jai turėjo būti priteista po 1 MGL už kiekvieną LAVL praleistą dieną. Tuo tarpu atsakovo atstovas Panevėžio PN apeliaciniu skundu nesutinka, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu, kai jos etapavimo į LAVL metu neišdavė jai sauso davinio, taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo bent iš dalies priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

46. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 29 ir 32–34 punktuose nurodytus pareiškėjos ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjos tinkamo maitinimo neužtikrinimu (sauso davinio neišdavimu), jos etapavimo iš Panevėžio PN į LAVL metu, pažymi, kad pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

47. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkte įtvirtinta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

48. Iš Maitinimo taisyklių 31 punkte nurodytos formuluotės „išvykstančiam asmeniui“ matyti, kad minėtame punkte nurodytos pareigos yra nustatytos būtent tai įstaigai, iš kurios asmuo išvyksta (nagrinėjamu atveju – Panevėžio PN). Taigi Panevėžio PN turėjo išduoti į LAVL išvykstančiai pareiškėjai atskirai įpakuotus maisto produktus, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į LAVL yra ilgesnis kaip 6 val.

49. Teisėjų kolegija atsakovo atstovo teiginius, kad jis negali tiksliai nustatyti, kada pareiškėja tiksliai nuvyks į LAVL; už pareiškėjos maitinimo užtikrinimą yra atsakinga LAVL; Panevėžio PN dėl šios priežasties ir informavo LAVL apie atvykstančią pareiškėją, nagrinėjamu atveju vertina kaip teisiškai nereikšmingus, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-2158/2013 jau yra išaiškinęs, kad teisės aktai skirti tiek nuteistųjų, tiek ir suimtųjų tinkamam maitinimui užtikrinti taikomi nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra vienoje laisvės atėmimo arba kardomojo kalinimo įstaigoje, ar pervežamas į kitą. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į areštinę arba laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinimas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingi nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. tarpas tarp paskutinio pareiškėjos maitinimo (pareiškėjos maitinimas pietumis Panevėžio PN buvo baigtas 13 val.; I t. b. l. 25) ir nuvykimo į LAVL buvo ilgesnis kaip 6 val. Byloje nėra pareiškėjos teiginius, kad į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. ir iki to laiko buvo nevalgiusi, paneigiančių įrodymų. Matyti, jog pareiškėjos etapavimas (laikas tarp valgymų) užtruko apie 8 val., todėl jai turėjo būti užtikrintas papildomas Maitinimo taisyklių 31 punkte įtvirtintas maitinimas (išduotas sausas davinys).

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors pareiškėja ir teigė, jog tokios situacijos kartojasi nuolat, tačiau detaliau nenurodė, kada dar konkrečiai (kurių etapavimų ir į kokias įstaigas metu) ji galimai nebuvo tinkamai aprūpinta maistu, kada tokių etapavimų metu ji gavo valgyti, ar tarp valgymų buvo ilgesnis kaip 6 val. tarpas.

52. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).

53. Nurodytos pareigos pareiškėja, teikdama skundą pirmosios instancijos teismui, neįvykdė, todėl teismas analizuojamus pareiškėjos teiginius pagrįstai įvertino kaip abstrakčius ir atmetė.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, prieš tai aptarto pareiškėjos teisės į tinkamą aprūpinimą maistu Panevėžio PN pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (nustatytas pažeidimas buvo vienkartinis, pareiškėja pietus gavo Panevėžio PN, o LAVL, nors ir vėlai vakare, tačiau buvo pasiūlyta vakarienė, kurios pareiškėja pati atsisakė), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjos laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjai atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju pagrįstai buvo nustatytas nacionalinės teisės pažeidimas, tačiau nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos pareiškėjos teisės, įtvirtintos Konvencijos 3 straipsnyje.

55. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 30 punkte nurodytus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos (I t., b. l. 34) matyti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. LAVL palatose Nr. 21 ir 22, kurios yra 15, 39 kv. m ploto ir jose yra po 8 lovas, iš viso 146 paras pareiškėjai teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose, t. y. tik 1,92 kv. m. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nustatė pareiškėjos teisių, įtvirtintų Konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimą.

56. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos laikymo LAVL sąlygas, taip pat nustatė, kad kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų bei neužtikrino pareiškėjos teisės į privatumą naudojantis tualetu. Tačiau atmetė pareiškėjos argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad turėjo būti konstatuoti higienos normų pažeidimai, susiję su drėgme ir ventiliacija.

57. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde pati patvirtino, kad „langai dalinai varstomi“ (I t., b. l. 2). Taigi teisės aktuose nurodytas vėdinimo būdas pareiškėjos kamerose buvo užtikrintas, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

58. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte įtvirtinta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis pateikti lentelėje (santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., o šaltuoju metų periodu – 35‑60 proc.). Tačiau nagrinėjamu aspektu įvertinus pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui turinį (skunde nurodyta, kad santykinė drėgmė neatitinka HN 76:2010; I t., b. l. 2), taip pat apeliaciniame skunde lakoniškai nurodytą frazę, jog ne ji turėjo įrodyti aplinkybes dėl drėgmės (III t., b. l. 93), nėra galimybės nustatyti, kuo konkrečiai pareiškėja skundžiasi – per didele ar per maža drėgme kamerose, taip pat, kaip šie pažeidimai pasireiškė, kokią neturtinę žalą jai sukėlė. Iš to darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėja neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos (žr. šiuo aspektu Nutarties 52 p.), todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

59. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino dėl byloje nustatytų kalinimo LAVL sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams jai padarytos žalos mastą.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjai rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas, kaip nustatyta šioje byloje, trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteistas 1 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jos skundą bei priteisti jai prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 650 Eur.

61. Papildomai pasisakydama dėl Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą išdėstyto prašymo priteisti iš pareiškėjos 115 Eur atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 str. 1 d.).

Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-143-375/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m., 303–316 p.; 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą.

Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio PN atstovavo direktoriaus pavaduotoja, laikinai einanti direktoriaus funkcijas (I t., b. l. 23), kuri ir pasirašė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, o šio atsiliepimo rengėja nurodyta Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė (I t., b. l. 23, 29). Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad Panevėžio PN atstovavimas buvo užtikrintas naudojantis esamais vidiniais resursais, todėl nėra pagrindo šias išlaidas vertinti kaip proceso šalies atstovavimo išlaidas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio prasme.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad atsakomybė už kiekvienos institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui, kuris duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-84-502/2017 ir kt.).

62. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 3 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tuo tarpu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

R. K. (buvusi K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjai R. K. (buvusiai K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3 650 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius