2013-10-02 Nr. AB-5592-3-61-3-02690-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-165/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02690-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-913, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo darbo užmokestį bei kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu įsakymu buvo nutraukta su juo profesinės karo tarnybos sutartis. Sutarties nutraukimas buvo motyvuojamas tuo, kad pertvarkius Karo prievolės administravimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), Lietuvos kariuomenėje ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Skundžiamas krašto apsaugos ministro įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 pateiktus siūlymus.

Pareiškėjo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 1, 3 dalių, 28 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 41 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 9, 10, 11, 129, 135 straipsnių nuostatas nagrinėjamu atveju turėjo būti patikrinta, ar visoje krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, tačiau nei krašto apsaugos ministras, nei Patariamoji komisija to nepadarė.

M. G. manymu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Be to, pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs jaunesniųjų karininkų kursus. Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido suteikti pareiškėjui vyresniojo leitenanto laipsnį. Todėl pareiškėjas, kol sukaks 40 metų amžių, turi teisę eiti krašto apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o išimtinais atvejais – ir aukštesnes pareigas.

Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis krašto apsaugos sistemos karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200.

Iš to skaičiaus: profesinės karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; privalomosios pradinės karo tarnybos karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu, – nuo 300 iki 600; karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4 500 iki 6 000; kariūnų – nuo 150 iki 200. Pareiškėjo manymu, tai reiškia, kad krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki jo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatus tvirtina, struktūrą ir etatus nustato krašto apsaugos ministras. Tarnyba yra atskiras juridinis asmuo, kuris turi savo padalinius – regioninius karo prievolės centrus, ir jiems tiesiogiai pavaldžius teritorinius skyrius. Tarnybos struktūrą, nuostatus ir pareigybių sąrašą tvirtina krašto apsaugos ministras arba jo įgaliotas asmuo. Tarnybos struktūra buvo pritaikyta karo prievolei įgyvendinti, todėl, perėjus prie profesinės kariuomenės, ji nebeatitiko poreikių ir reikalavimų.

Dėl to, siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos agitaciją personalo komplektavimo sistemą ir racionaliai naudoti ribotas valstybės biudžeto lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti Tarnybos funkcijas, pertvarkyti Tarnybos struktūrą, sumažinti karių, tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1160 buvo patvirtinta nauja Tarnybos struktūra ir nauji Tarnybos nuostatai. Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1161 patvirtino naują Tarnybos pareigybių sąrašą, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 10 dienos.

Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Tarnyboje vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53) buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pakeistas Tarnybos darbo organizavimas, nutraukiant dalies Tarnybos teritorinių skyrių veiklą ir perduodant jų teises, pareigas bei turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Ministerija pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas suteikia krašto apsaugos ministrui teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į tai, ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą „<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ atsakovas laikė savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Ministerija pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba buvo pertvarkyta realiai ir karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius buvo sumažintas, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos, vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atsakovas pabrėžė, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos.

Ministerija paaiškino, kad pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 10 d. ir 2010 m. balandžio 18 d. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas, vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė, tokiu būdu pripažindamas, kad jo teisės nėra pažeistos.

Pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos. Ši komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra. Atsakovo manymu, pareiškėjo minimos DK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Ministerija pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 10 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies 2, 3, 17 punktų ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia krašto apsaugos ministrui diskrecijos teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti, kokių kategorijų kariai šiuo metu yra reikalingi.

Ministerija darė išvadą, kad teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Atsakovas vadovavosi Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, kitais karo tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais, darė išvadą, kad karys, skiriamas į tam tikrą patvirtintą pareigybę, turi atitikti ir šiai pareigybei nustatytus reikalavimus, ir pareiškėjo teiginį, kad skiriant karį į pareigas turi būti atsižvelgta tik į karinį laipsnį, laikė nepagrįstu. Ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pagal savo turimą vyresniojo leitenanto laipsnį negali būti paskirtas ir eiti tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakūno, karo mediko, teisininko, ryšininko ir kt. pareigas vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta nauja Tarnybos struktūra žymiai sumažinant pareigybių skaičių, t. y. vietoje buvusių 260 pareigybių buvo patvirtintos 88 pareigybės, ir darė išvadą, kad Tarnybos sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir Tarnybos teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus. Teismas vadovavosi Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad DK 135 straipsnyje numatytos garantijos darbuotojams tęsti darbo santykius nėra susijusios su Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe taikyti kitų teisės aktų nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnio nuostatas laikė netaikytinomis. Teismas rėmėsi Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1, 2 dalimis, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginio, jog Patariamosios komisijos išvada apie laivas pareigybes, atitinkančias pareiškėjo laipsnį bei kvalifikaciją, nėra objektyvi, nepagrindė jokiais teisiškai ar faktiškai reikšmingais argumentais. Pareiškėjo argumento, kad kai kuriems žemesnius už jį balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys, teismas nelaikė reikšmingu. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2007 m. spalio 31 d. profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui, todėl ši sutartis galėjo būti vykdoma tik iki 2010 m. spalio 31 d., todėl darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į profesinę karo tarnybą negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios aplinkybės.

III. Pareiškėjas M. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymas nenustato tikslių profesinės karo tarnybos kario atleidimo nuostatų, todėl darė išvadą, kad atleidžiant jį iš tarnybos turėjo būti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nėra reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo kario statusą, – svarbu tai, kad su pareiškėju buvo sudaryta tarnybos sutartis, kuri pagal savo paskirtį yra analogiška darbo sutarčiai. Pareiškėjas darė išvadą, kad jam turėjo būti siūlomos kitos laisvos pareigos ir turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas neturi pirmenybės likti dirbti.

Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 42 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą išreikalauti iš atsakovo informaciją apie pareiškėjo atleidimo metu buvusias laisvas krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybes ir vertino tik atsakovo pateiktą informaciją apie laisvas pareigybes Tarnyboje, kuri yra tik viena iš daugelio krašto apsaugos sistemos įstaigų. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatomis.

M. G. pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo reikalaujama, kad pareiškėjas atitiktų dvi sąlygas, t. y. turėtų tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį. Pareiškėjo nuomone, vertinant Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 teisėtumą ir pagrįstumą reikėtų atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3134-437/2010.

Pareiškėjo teigimu, teismo išvada, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis suteikia vadovybei teisę spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų. Pareiškėjo tvirtinimu, krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas, todėl profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju negalėjo būti nutraukta Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Savo prašymą atsakovas grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl kario atleidimo Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartyje padarė išvadą, jog Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymas, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindus bei tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan. (civilinė byla Nr. 3K-3-825/2000). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat padarė išvadą, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo įstatymo 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl pareiškėjo teiginį, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, atsakovas laikė nepagrįstu. Ministerija taip pat atkreipė dėmesį, kad teismo 2011 m. sausio 26 d. posėdžio metu pareiškėjo atstovas atsisakė prašymo dėl laisvų pareigybių sąrašo pateikimo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A261-2681/2011, A261-2711/2011, A438-2914/2011 ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Krašto apsaugos sistemos įstatymo nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, yra tas teisės aktas, kurio nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę.

Iš Patariamosios komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priedo Nr. 1 esančios vertinimo lentelės teisėjų kolegija nustatė, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai, pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagrindo pripažinti, jog minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, nėra. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo išvada, kad skiriant karį į laisvas pareigas turėjo būti atsižvelgta tiek į jo turimą laipsnį, tiek ir į kvalifikaciją, nes to reikalauja Krašto apsaugos sistemos įstatymo 38 str. 2 d. 2 p.

Pareiškėjo argumentus, grindžiamus teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo teisnius santykius, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus, nes darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos įstatyme numatyta procedūra ir tvarka pažeista nebuvo.

V. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 (b. l. 3-5, II t.).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo prašymą išreikalauti iš atsakovo informaciją apie laisvas krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybes pareiškėjo atleidimo metu ir vertino atsakovo pateiktą ne visą informaciją apie laisvas pareigybes Tarnyboje, kuri yra tik viena iš daugelio Ministerijos sistemos įstaigų. M. G. atkreipia dėmesį į 2013 m. gegužės 22 d. dienraštyje „Kauno diena“ paskelbtą straipsnį, iš kurio sužinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-966/2013, ir daro išvadą, kad jam turėjo būti siūlomos laisvos pareigos, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas nėra įgijęs karinio išsilavinimo Lietuvos karo akademijoje ir negalėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, susijusių su kvalifikacijos reikalavimais, kurie buvo būtini, kad pareiškėjas galėtų užimti laisvas pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, bei kvalifikacijos reikalavimų nenagrinėjo ir nevertino, kai atsilaisvino pareigybės. Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog jis neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų.

Pareiškėjas nelaiko pagrįstais atsakovo argumentų, kad pareiškėjui negalėjo būti siūloma užimti pareigybes, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, vien dėl to, kad pareiškėjas neturėjo leidimų, be to, atsakovas nebuvo sudaręs galimybės pareiškėjui gauti tokius leidimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad atitiko minėtoms pareigybėms keliamus reikalavimus, turėjo vyr. leitenanto laipsnį, realiai mokėjo ir moka anglų kalbą 2222 lygiu, mano, kad būtų atitikęs reikalavimus, keliamus asmeniui dėl jo patikimumo leidimui dirbti su įslaptinta informacija.

M. G. teigimu, minėtos aplinkybės jam paaiškėjo tik 2013 m. gegužės 22 d. ir yra esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo pareiškėjui būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, kadangi Ministerija nebuvo pateikusi tokios informacijos, o teismai netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovo informaciją apie visas laisvas pareigybes, buvusias iki pareiškėjo atleidimo dienos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi Nr. A520-966/2013 suformuota praktika iš esmės skiriasi nuo praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Administracinių bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, atnaujinimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyrius. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai nustatyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Šiuo atveju ABTĮ nustatyti terminai skaičiuotini nuo galutinės teismo procesinio sprendimo paskelbimo dienos, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-169/2013). Atsižvelgus į administracinės bylos medžiagą nustatyta, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2013 m. birželio 5 d. (b. l. 35, II t.), tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 priimta 2011 m. birželio 2 d., t. y. prašymas paduotas akivaizdžiai praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu paduoti. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija šio pagrindo pagrįstumo toliau nevertina.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjas naujai paaiškėjusia aplinkybe nurodo 2013 m. gegužės 22 d. dienraštyje paskelbtą straipsnį apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 iš kurio jis sužinojo apie kitas buvusias laisvas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytas aplinkybes, pažymi, kad pareiškėjo rėmimasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutarties motyvais yra iš esmės prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje ne ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, bet 12 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu dėl teismo procesiniuose sprendimuose suformuotos, pareiškėjo manymu, skirtingos praktikos. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą tą patį argumentą dėl proceso atnaujinimo – t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 suformuotos praktikos skyrimąsi nuo 2011 m. birželio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-2913/2013, laiko pagrindu atnaujinti procesą tiek ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tiek tos pačios dalies 12 punkte įtvirtintais pagrindais. Darytina išvada, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti argumentai, jo manymu, sudarantys pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, yra motyvai, grindžiantys ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytą pagrindą. Nustačius, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu paduotas praleidus prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, teisėjų kolegija šių pareiškėjo argumentų nevertina.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-192/2013).

Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Pareiškėjo argumentas, kad teismai neatsižvelgė į jo prašymą išreikalauti iš atsakovo informaciją apie laisvas krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybes pareiškėjo atleidimo metu, vertino ne visą informaciją, o jis pats neturėjo tokios informacijos, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo, kadangi šios aplinkybės galėjo būti žinomos pareiškėjui administracinės bylos nagrinėjimo metu. Taip pat nėra akivaizdu, kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai ir dėl jų galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, be to, šis prašymas nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 atsisakoma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011 pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė