2018-10-03 Nr. AB-17447-3-64-3-00083-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2589-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00083-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog jo buvimo periodiškai nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 9 d. Šiaulių TI metu buvo pažeidžiamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Aprūpinimo normos, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių. Jokie teisės aktai nereikalauja kas mėnesį iš kalinčio asmens pateikti prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, išskyrus Šiaulių TI daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – jam išsivystė parodontozė ir periodontitas, dėl ko negalėjo bendrauti su žmonėmis, jautė didelę gėdą, patyrė psichologinį sukrėtimą, atsirado emocinė depresija.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantys suimtieji ir nuteistieji aprūpinami asmens higienos priemonėmis vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. IR-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Šiose patvirtintose normose numatyta asmens aprūpinimo higienos priemonėmis tvarka, t. y. kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik jei jie yra nemokūs ir yra jų rašytinis prašymas. Detalesnė higienos priemonių aprūpinimo tvarka nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-154 patvirtintu Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašu, kurio 9 punkte taip pat nustatyta, kad suimtasis (nuteistasis), pageidaujantis gauti aprangą bei asmens higienos priemones, rašo prašymą įstaigos direktoriui ir įteikia jį Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nesikreipė dėl higienos priemonių išdavimo. Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis. Papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Šiaulių TI pareigų nevykdymas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo dantų pastos, tualetinio popieriaus kiekio yra labai individualios ir neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis.

2.2. Atsakovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, vertindamas pareiškėjo aprūpinimą higienos priemonėmis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), kuriuo nustatytos higienos priemonių normos, iš kurių matyti, jog vyrams, laikomiems tardymo izoliatoriuje, kas mėnesį turi būti išduodama skalbiamas muilas 200 g, tualetinis muilas 100 g, 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, suimtiesiems dar papildomai išduodama vienas dantų šepetėlis, 50 ml dantų pastos ir iki 4 vnt. vienkartinių skutimosi peiliukų.

Iš teismui pateiktos Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninės sąskaitos Nr. 662 matyti, jog pareiškėjui aptariamu laikotarpiu higienos priemonės išduodamos nebuvo. Šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo šešis kartus, kartą buvo vieną dieną, tris kartus keturias dienas ir du kartus aštuonias dienas, kadangi, kaip nurodo pats pareiškėjas, jis būdavo etapuojamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) arba į teismo posėdžius, kur jis buvo pareiškėjas, arba vežant į Klaipėdą.

Iš pateikto Pravieniškių PN-AK rašto matyti, jog pareiškėjas, būdamas ten, buvo aprūpinamas higienos priemonėmis pagal nustatytą tvarką, suteikiant skalbiamo muilo, tualetinio muilo ir tualetinio popieriaus. Tokiu būdu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI, o tik buvo ten trumpai perkeliamas dėl dalyvavimo teismo posėdyje ar kitų priežasčių, tuo metu jis atliko bausmę Pravieniškių PN-AK, kur ir buvo aprūpinamas higienos priemonėmis pagal minėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šis aktas reguliuoja higienos priemonių išdavimą visam mėnesiui, tad kitaip aiškinant šį teisės aktą, asmenys, tik trumpai perkelti į kitą įkalinimo įstaigą, po ko grąžinami į vietą, kur atlieka bausmę, gautų higienos priemones kelis kartus per mėnesį. Esant nepakankamam higienos priemonių kiekiui, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis su prašymu tiek į Pravieniškių PN-AK, tiek į Šiaulių TI dėl papildomo jų kiekių išdavimo, tačiau, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, tokių prašymų nebuvo.

Tokiu būdu teismas neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė.

5. Vertindamas laikotarpį nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 9 d., kai pareiškėjas buvo Šiaulių TI, teismas pažymėjo, kad tuo metu jau galiojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcija, kurioje numatyta, jog nemokamas higienos reikmenų paketas išduodamas pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, o vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjas tuo laikotarpiu jau buvo laisvės atėmimo vietoje – Pravieniškių PN-AK, prašymų dėl higienos priemonių išdavimo neteikė, tad neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta.

6. Teismas konstatavo, kad nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjas tinkamai buvo aprūpintas higienos priemonėmis, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Įvertinęs tai, teismas manė, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

III. 7. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo bei priteisti neturtinę žalą dėl patirtų nepatogumų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė šališką sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių. Teismas neįvertino tame pačiame teisme nagrinėtų bylų ir sprendimų, kuriuose akcentuoti tie patys dalykai dėl higienos priemonių išdavimo (2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. I-2947-257/2016, 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Nr. I-279-394/2016).

7.2. Teismas nesivadovavo tuo, jog gydytojas odontologas pateikė pažymą, kad jis negali to vertinti ir nurodė kreiptis į odontologų rūmus, be to, nevertino ir to, jog dėl negautų higienos priemonių atsirado uždegimai, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog iš pateiktų duomenų matyti, jog pataisos namai skalbiamąjį muilą pradėjo duoti tik nuo 2016 m. lapkričio mėnesio.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde nepateikiami jokie objektyvūs įrodymai, kurie pagrįstų neteisėtus atsakovo veiksmus ir pareiškėjo patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. sausio 9 d. neišdavus higienos priemonių, atlyginimo.

10. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, kadangi pareiškėjas tinkamai buvo aprūpintas higienos priemonėmis, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o pareiškėjas pats nesikreipė su prašymu dėl higienos priemonių išdavimo.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad teismas priėmė šališką sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių.

12. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

14. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

15. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

16. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas priėmė šališką sprendimą, neįvertinęs visų aplinkybių, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

17. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodomi Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimai (2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Nr. I-2947-257/2016, 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Nr. I-279-394/2016) neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, juo labiau negali būti precedentai šioje byloje. Pastebėtina, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Be to, šie pareiškėjo nurodyti Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimai nebuvo apskųsti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kita vertus, kitoje pareiškėjo byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas dėl pareiškėjo nusiskundimų higienos priemonių neišdavimu Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. spalio 10 d., vadovaudamasis taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, priėmė priešingą sprendimą pareiškėjo nurodytiems, t. y. analogišką kaip ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas į Šiaulių TI yra patekęs ne pirmą kartą, į jį atvykdavo iš Pravieniškių PN-AK, įrodymų, jog neturėjo higienos priemonių, nepateikė, savo pareiškime pats nurodė, jog prašymus dėl priemonių išdavimo rašyti atsisakė, todėl Šiaulių TI darbuotojų veiksmuose neteisėtos veikos požymių nenustatyta.

Pastebėtina, jog dėl aprūpinimo higienos reikmenimis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Suteikia tik tiek, kiek numatyta teisės aktuose, o jų pritrūkus, kalinamam asmeniui sudaryta galimybė įsigyti higienos priemones už jo sąskaitoje esančias lėšas (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tame pačiame teisme nagrinėtų bylų ir sprendimų, kuriuose akcentuoti tie patys dalykai dėl higienos priemonių išdavimo (t. y. kad iš nuteistųjų / suimtųjų neturi būti reikalaujama kiekvieną mėnesį rašyti prašymus dėl higienos priemonių išdavimo), yra nepagrįsti ir atmestini.

19. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįvertinimo, t. y. kad teismas nesivadovavo tuo, jog gydytojas odontologas pateikė pažymą, kad jis negali to vertinti ir nurodė kreiptis į odontologų rūmus, be to, nevertino ir to, jog dėl negautų higienos priemonių atsirado uždegimai, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad pataisos namai skalbiamąjį muilą pradėjo duoti tik nuo 2016 m. lapkričio mėnesio, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma.

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, t. y. išvadą, jog atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi pareiškėjas tinkamai buvo aprūpintas higienos priemonėmis, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, o pareiškėjas pats nesikreipė su prašymu dėl higienos priemonių išdavimo, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, o ne vieną kurį nors įrodymą atskirai.

Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad teismas nesivadovavo odontologo pažyma, nenurodo, kokia konkrečiai tai yra pažyma, kas joje nurodyta ir kokią reikšmę ji turi teismo padarytos išvados teisėtumui ir pagrįstumui. Byloje esančių įrodymų apie pareiškėjo sveikatą visuma taip pat nepagrindžia tiek neteisėtų atsakovo veiksmų, tiek pareiškėjui kilusios žalos fakto. Matyti, kad pareiškėjui buvo nustatyti įvairūs sveikatos sutrikimai, tačiau jie nebuvo nulemti išimtinai tik dėl galimo higienos priemonių neišdavimo. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog pataisos namai skalbiamąjį muilą pradėjo duoti tik nuo 2016 m. lapkričio mėnesio, nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi kalinimo sąlygų pataisos namuose klausimas šioje byloje nebuvo nagrinėjamas.

Atsižvelgus į tai, minėti pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

20. Pasisakydama dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas neįvertino visų aplinkybių), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ABTĮ 44 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų buvimo šiuo atveju, pareiškėjas nepateikia. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

21. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė