2021-01-13 Nr. AB-922-3-65-3-00122-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3604-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00122-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.2.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra), priteisti 18 038,50 Eur turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. balandžio 22 d. jam buvo išduotas TIPK leidimas Nr. TU(2)-66, kuris koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 2 d. (toliau – ir TIPK leidimas). Šio TIPK leidimo pagrindu atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), yra surenkamos, superkamos, apdorojamos bei laikomos pavojingos ir nepavojingos atliekos. Tai yra pagrindinis UAB „Krisminda“ pajamų šaltinis. Agentūra 2016 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nutarė prieštarauti tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų kodu 16 06 01*, vežimui į UAB „Krisminda“. Bendrovė šio Sprendimo pagrindu neteko teisės įvežti 200 t akumuliatorių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.32 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. Dl-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 Agentūros Sprendimas buvo panaikintas.

3. Pareiškėjas skunde citavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį ir teigė, jog Sprendimo neteisėtumas yra konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. sprendime, todėl Agentūros veiksmų neteisėtumas šioje byloje papildomai neįrodinėtinas. Jei Sprendimas nebūtų buvęs priimtas, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 2 d. Bendrovė būtų įvežusi iš Latvijos Respublikos 200 t naudotų akumuliatorių, kuriuos buvo galima nupirkti už 151 580 Eur (200 000 kg x 0,7579 Eur).

Iš 2 t naudotų akumuliatorių yra gaunama 165 000 kg švino plokštelių, 11 000 kg plastiko ir 24 000 kg elektrolito. Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 2 d. vidutinė 1 kg švino plokštelių kaina buvo 1,0273 Eur, taigi, pardavusi 165 000 kg švino plokštelių, Bendrovė būtų gavusi 169 504,50 Eur pajamų (165 000 kg x 1,0273 Eur). Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 2 d. vidutinė 1 kg plastiko kaina buvo 0,5001 Eur. UAB „Krisminda“, pardavusi 11 000 kg plastiko, būtų gavusi 5 501,10 Eur (11 000 kg x 0,5001 euras). 24 t elektrolito utilizavimo Bendrovei būtų kainavę 590,88 Eur, 20 t akumuliatorių būtų išardyta per 17 darbo dienų, ardymo procese dalyvautų 3 darbuotojai.

Laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 2 d. 1 UAB „Krisminda“ darbuotojo minimalaus darbo užmokesčio sąnaudos per mėnesį buvo 498,48 Eur. Taigi, trijų Bendrovės darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos per 17 darbo dienų sudarytų 1 260,60 Eur. Akumuliatorių išardymo linijos nusidėvėjimas per 17 darbo dienų yra 202,36 Eur. UAB „Krisminda“ už 200 t naudotų akumuliatorių būtų gavusi 175 005,60 Eur pajamų, šioms pajamoms uždirbti būtų patyrusi 153 783,24 Eur dydžio išlaidas, kurias sudaro 151 580 Eur 200 t akumuliatorių pirkimas, 590,88 Eur elektrolito utilizavimas, 1210 Eur darbuotojų darbo užmokestis, 202,36 Eur akumuliatorių ardymo staklių nusidėvėjimas ir apie 200 Eur galimos papildomos išlaidos.

Bendrovės ikimokestinis pelnas būtų buvęs 21 222,36 Eur, o atskaičius 15 procentų dydžio pajamų mokestį – 18 038,50 Eur. Agentūra, neteisėtai prieštaraudama dėl naudotų akumuliatorių įvežimo, sąlygojo tiesioginį priežastinį ryšį dėl UAB „Krisminda“ negautų pajamų už perdirbtus įvežtus naudotus akumuliatorius, todėl Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti Agentūros darbuotojų padarytą turtinę žalą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda“ išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Tokią išvadą Agentūra padarė vadovaudamasi Įsakymo 2.32 punktu ir atsižvelgdama į Įstatymo 191 straipsnio 10 dalies 3 punktą, 12 dalies 2 punktą, taip pat 13 dalies nuostatą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino, kad Įsakymo 2.32 punktas (redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms jau po to, kai buvo priimtas Sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 panaikino Sprendimą kaip neteisėtą dėl to, kad jis prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, bet ne dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje teismų praktikoje nurodoma, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės civilinės deliktinės atsakomybės pagrindas. Ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (nuo pradžios). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Pagal 2016 m. galiojusių Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 25.3 papunktį, atsakinga institucija – Agentūra – turėjo teisę panaikinti pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimą, jei panaikinamas ar neatnaujinamas TIPK leidimas. Priimant Sprendimą buvo vadovautasi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumas negalėjo būti kvestionuojamas. Taigi, nesant civilinės deliktinės atsakomybės būtinosios sąlygos – atsakovo veiksmų neteisėtumo, atsakovui civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negali būti taikoma.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Krisminda“ skundą atmetė.

8. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, akcentuodamas CK įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad UAB „Krisminda“ yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas TIPK leidimas, koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d. Agentūra priėmė Sprendimą prieštarauti tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų kodu 16 06 01*, vežimui į UAB „Krisminda“ naudojimo operacijoms pagal pranešimą Nr. LV000457. Sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad numatomas atliekų gavėjas pagal Įstatymo 191 straipsnio 2 dalį, 192 straipsnio 2 dalį, Įsakymo 2.32 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir TIPK taisyklės) 1 priedo 5.6 papunktį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taršos leidimų taisyklės) 1 priedo 3.1 papunktį neturi galiojančio TIPK ar taršos leidimo planuojamų vežti pavojingųjų atliekų apdorojimui ir pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (toliau – ir Reglamentas) 2 straipsnio 35 dalies e punktą gali susidaryti situaciją, kad atliekos bus panaudojamos pažeidžiant Europos Bendrijos taisykles ir prieštaraus nacionaliniams teisės aktams, susijusiems su aplinkos apsauga.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 buvo panaikintas Sprendimas, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 buvo nuspręsta pripažinti, kad Įsakymo 2.32 punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-510 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2015 m. liepos 2 d.) prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

10. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo nagrinėjamo ginčo kontekste pagrįstumą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata (teismo išspręsta byla) principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Kita vertus, teismo atliekama tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tokia kontrolė šiuo atveju gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje. Taigi, aplinkybių, nagrinėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu.

11. Teismas, vertindamas Agentūros veiksmų, dėl kurių galėjo kilti žala pareiškėjui, teisėtumą, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos valstybės neteisėtais veiksmais iš esmės įvardija tai, jog Agentūra, vadovaudamasi, be kita ko, Įsakymo 2.32 punktu, priėmė Sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 pripažino šį punktą prieštaraujančiu konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams ir Įstatymo 191 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatoms.

13. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje dėl atitinkamų valdžios institucijų priimtų aktų pripažinimo prieštaravusiais aukštesnės galios teisės aktams, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma.

14. Teismas, apžvelgęs ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad norint į Lietuvos Respubliką įvežti pavojingas atliekas kodu 16 06 01 pagal TIPK taisyklių ir Taršos leidimų taisyklių reikalavimus, buvo privalu turėti galiojantį TIPK ar taršos leidimą. Sprendimo priėmimo dieną galiojęs Įsakymo 2.32 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d.) nustatė, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai Įsakymo 2.3 papunktyje nurodytu atveju negavus TIPK leidimo pagal taisyklių reikalavimus, TIPK leidimas, išduotas pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą, ir taršos leidimas, išduotas pagal Taršos leidimų taisykles (jei toks buvo išduotas), laikomas negaliojančiu. Atsakovo atstovas, priimdamas Sprendimą, sprendė, jog pagal Įsakymo 2.3 punktą dėl šio įsakymo 2.4 punkte nurodytų ūkinių veiklų ūkiniai subjektai privalėjo gauti naują TIPK leidimą, todėl Bendrovės pagal 2002 m. TIPK taisyklių 2 priedą išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal Įsakymo 2.32 punkto nuostatas. Nagrinėjamu atveju Sprendimas buvo priimtas iki oficialaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 paskelbimo, taigi Agentūra, vadovaudamasi Įsakymo 2.32 punktu, veikė teisėtai, nes Sprendimo priėmimo metu šis punktas buvo galiojantis ir nepanaikintas. Taigi, viešojo administravimo subjektas, t. y. Agentūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams principams ir aukštesnės galios teisės aktui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

15. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 spręsdamas dėl neteisėtu pripažinto teisės akto (Įsakymo 2.3 punkto) taikymo momento, konstatavo, jog nagrinėtu atveju taikoma ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė taikyti šio straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtį, teisės aktas laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo, priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis; tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 panaikindamas Sprendimą, jo neteisėtumą siejo ne su kokiais nors Agentūros neteisėtais veiksmais, o vien tik su Įsakymo 2.32 punkto pripažinimu neteisėtu teismo sprendimu, priimtu norminėje administracinėje byloje, iškeltoje kitoje byloje (administracinio teisės pažeidimo byloje).

16. Teismas, nenustatęs Agentūros neteisėtų veiksmų ar neveikimo CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo.

III. 17. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 500 Eur išlaidas, patirtas už apeliacinio skundo parengimą.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumą susiejo tik su administracinio akto panaikinimu. Pareiškėjas siekė įrodyti, kad atsakovas netinkamai taikė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, dėl to buvo priimtas administracinis aktas ir vėliau panaikintas dėl žemesnės galios teisės aktų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos valstybės veiksmų neteisėtumą pareiškėjas siejo su Agentūros netinkamu funkcijų atlikimu, pasireiškusiu įstatymo viršenybės principo pažeidimu, t. y. administracinio akto, atėmusio galimybę pareiškėjui verstis ūkine veikla, priėmimu, vadovaujantis ne įstatymo, o poįstatyminio akto nuostatomis. TIPK leidimo galiojimo panaikinimas laikytinas esminiu ūkinės veiklos laisvės ribojimu, nes negaliojant TIPK leidimui yra naikinama ir pavojingų atliekų tvarkymo licencija, o tokiu atveju ūkio subjektas netenka teisės verstis pavojingų atliekų tvarkymo ūkine veikla. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų, išsakytų teismo posėdyje, nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.

19. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad norint į Lietuvos Respubliką įvežti pavojingas atliekas kodu 16 06 01, pagal TIPK taisyklių ir Taršos leidimų taisyklių reikalavimus buvo privalu turėti galiojantį TIPK ar taršos leidimą. Tačiau nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo priėmimo dieną Įsakymo 2.32 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d.) galiojo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5-662/2017 nepasisakė dėl ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 2 dalies taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2019 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019, pasisakė dėl ABTĮ 118 straipsnio 2 dalies taikymo ir, be kita ko, konstatavo, kad Įsakymo 2.32 punktas negalioja ir negali būti taikomas nuo jo priėmimo momento, o ne nuo 2017 m. balandžio 3 d. nutarties paskelbimo momento ir tai reiškia, kad agentūra Spendimo priėmimo dieną negalėjo spręsti, kad pareiškėjui išduoto TIPK leidimo galiojimas panaikintas.

20. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju, visų pirma, reikia tiksliai ir išsamiai išnagrinėti, ar buvo pažeistos Agentūros veiklą reglamentuojančios teisės normos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Būtent viešojo administravimo subjektas, prieš priimdamas teisės aktą, turi įsitikinti, kad jis atitinka teisinį reguliavimą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad Agentūra negalėjo prieštarauti naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457, remdamasis tuo, kad pareiškėjas neturi galiojančios licencijos ir TIPK leidimo, nes TIPK leidimo galiojimas buvo panaikintas ne Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 19 straipsnio 12 dalyje įtvirtintais įstatyminiais pagrindais. Agentūra turėjo vadovautis įstatymo viršenybės principu bei Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio 12 dalimi, o TIPK taisyklėmis galėjo vadovautis tik kaip teisės aktu, be kitų klausimų reglamentuojančiu / detalizuojančiu TIPK leidimų galiojimo panaikinimo tvarką.

22. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Agentūra neprivalėjo vadovautis Įsakymo 2.32 punktu ir iki 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 priėmimo, nes Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio 12 dalyje buvo įtvirtintas baigtinis sąrašas TIPK leidimo galiojimo panaikinimo pagrindų. Taigi, Agentūros darbuotojai, vadovaudamiesi Įsakymo 2.32 punktu, o ne Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 191 straipsnio 12 dalimi neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, atimdami iš ūkio subjekto galimybę verstis licencijoje suteikta ūkine veikla vadovavosi poįstatyminiu reglamentavimu, nors TIPK leidimo galiojimo panaikinimo pagrindų klausimas buvo detaliai sureglamentuotas įstatyminiu lygmeniu.

23. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad Agentūrai priėmus Sprendimą, pareiškėjas neteko teisės įvežti 200 t naudotų akumuliatorių ir gauti 18 038,50 Eur. Agentūros Sprendimas buvo panaikintas teismine tvarka, tačiau turtinė žala negautų pajamų forma pareiškėjui nėra atlyginama neįvertinus tuo, kad Agentūra, aplaidžiai vykdydama savo funkcijas, formaliai taikydama teisės normas, netaikė aukštesnės galios teisės aktų ir neteisėtai apribojo pareiškėjo ūkinę veiklą. Agentūros klaida taikant poįstatyminį aktą, o ne įstatymo nuostatas, atsirado dėl Agentūros kaltės, o jos taisymas atliktas pareiškėjo, kaip sąžiningo ūkio subjekto, interesų sąskaita.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pasisakė tik dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų teisėtumo / neteisėtumo ir nepasisakė dėl kitų atsakomybės sąlygų, t. y. žalos ir priežastinio ryšio, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

25. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 panaikino Sprendimą, nenurodydamas Agentūros Sprendimo ar veiksmų neteisėtumo kriterijų, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017. Administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 nustatyta aplinkybė, jog Agentūra Sprendimu panaikino pareiškėjui 2010 m. balandžio 23 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000476, o pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017, atsakovo Sprendimą pripažino neteisėtu, nėra reikšminga, nes Agentūros Sprendime nėra jokių faktinių duomenų apie pavojingų atliekų tvarkymo licenciją, be to, jis priimtas anksčiau, nei Agentūros 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (27)-A4-4426 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“.

27. Atsakovas paaiškina, kad Sprendimas buvo priimtas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 paskelbimo, todėl Agentūra Sprendime, nurodydama, kad pareiškėjas neturi galiojančio TIPK leidimo ar taršos leidimo taikant Įsakymo 2.32 punkto nuostatas, veikė teisėtai, nes Sprendimo priėmimo metu šis punktas buvo galiojantis ir nepanaikintas. Agentūros Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui išduotas TIPK leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2016 m. sausio 1 d. vadovaujantis Įsakymo 2.32 punktu ir atsižvelgus į Įstatymo 191 straipsnio 10 dalies 3 ir 12 dalies 2 punktus, taip pat 13 dalies nuostatą, taip pat į aplinkybes, kad pareiškėjas neatliko poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Sprendime buvo nurodyta, kad gali susidaryti situaciją, kad atliekos bus panaudojamos pažeidžiant Bendrijos taisykles ir prieštaraus nacionaliniams teisės aktams, susijusiems su aplinkos apsauga. Taigi, nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 panaikino Agentūros Sprendimą, kiti Agentūros Sprendime nurodyti motyvai ir argumentai nebuvo teismo paneigti.

28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 atsisakė reikalavimo įpareigoti Agentūrą priimti sprendimą naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė pareiškėjo apeliacinio skundo dalies atsisakymą. Pareiškėjas tokiu atsisakymu pripažino, kad Agentūros Sprendimo panaikinimas nesudaro jam neigiamų teisinių padarinių.

29. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo taikytinos ABTĮ 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-5-662/2017 nekonstatavo, kad Įsakymo 2.32 punktas negali būti taikomas tik nuo sprendimo paskelbimo TAR dienos, t. y. kad jis turi būti taikomas sprendžiant ginčą teisme dėl administracinių aktų, priimtų iki minėto sprendimo paskelbimo TAR dienos, teisėtumo. Priešingu atveju būtų paneigta pareiškėjo teisė ginti savo pažeistas teises, o teismui – vykdyti teisingumą.

30. Atsakovo teigimu, pareiškėjas teisės akto taikymo negalimumą prilygina teisės akto negaliojimo faktui ir negalėjimui juo remtis priimant sprendimus teisinių santykių srityje, kai sprendimai buvo priimami dar tuo metu, kai nebuvo objektyviai žinoma dėl norminio teisės akto pripažinimo negaliojančiu ateityje. Pareiškėjo pozicija yra nelogiška, nes viešosios valdžios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negalėtų remtis jų kompetenciją reglamentuojančiais teisės aktais, jei ateityje jie gali būti pripažįstami negaliojančiais kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

31. Atsakovas akcentuoja, kad priimdamas Sprendimą vadovavosi aukšto lygio aplinkos apsaugos principu, todėl aptariamu atveju neturi jokios reikšmės pareiškėjo teiginiai dėl Įstatymo normų, reglamentuojančių leidimų panaikinimo pagrindus ir Įsakymo 2.32 punkto taikymo galimo pasirinkimo. Agentūra tinkamai vykdė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai viešo intereso aplinkos apsaugos tikslais.

32. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas 2016 m. balandžio 25 d., pareiškėjui išsiųstas registruotu paštu 2016 m. balandžio 26 d., todėl ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo Sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos. Pareiškėjas su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2019 m. gegužės 9 d., praleidęs trejų metų terminą skundo padavimui.

33. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-591-662/2019, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Agentūros Sprendimą kaip neteisėtą ne dėl to, kad jį priimant būtų pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Vien individualaus administracinio akto panaikinimas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nereiškia, kad pareiškėjas, vykdydamas pavojingų atliekų tvarkymo veiklą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir kad Sprendimas buvo nepagrįstas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Agentūra, priimdama Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumas pagal konstitucinį principą negalėjo būti kvestionuojamas.

34. Atsakovo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos taisyklė nagrinėjamo ginčo atveju suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo norminėje byloje paskelbimo Įsakymo 2.32 punktas negalėjo būti laikomas neteisėtu, o Agentūros veiksmai vykdant šį norminį teisės aktą ir priimant Sprendimą buvo teisėti. Agentūra turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykdyti tuo metu galiojusią Įsakymo 2.32 punkto nuostatą, todėl, priimdama Sprendimą, veikė teisėtai ir pagrįstai.

35. Atsakovas pažymi, kad nenustačius Agentūros veiksmų neteisėtumo, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra nustatinėjamos ir civilinė atsakomybė negalima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja Agentūros 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“, panaikintu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektas, t. y. Agentūra, priimdama 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV000457“, kuriuo nutarė prieštarauti tarpvalstybiniam pavojingųjų atliekų, žymimų kodu 16 06 01*, vežimui į UAB „Krisminda“, vadovavo tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu konstituciniams principams ir aukštesnės galios teisės aktui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme jis veiksmai nėra neteisėti. Nenustatęs Agentūros neteisėtų veiksmų ar neveikimo CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, teismas nevertino kitų valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo (nebuvimo).

38. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas savo apeliacinio skundo reikalavimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo grindžia teismo išvados dėl Agentūros neteisėtų veiksmų nebuvimo nepagrįstumu.

39. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Agentūros veiksmų (neveikimo), priimant Sprendimą, teisėtumo CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-591-662/2019 pagal pareiškėjo UAB „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Krisminda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (27)-A4-4254 „Dėl prieštaravimo naudojimui skirtų atliekų vežimui pagal pranešimą Nr. LV 000457“, kaip matyti iš jo motyvacijos, kaip neteisėtą iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Taigi, Agentūros veiksmų priimant Sprendimą, su kuriuo nagrinėjamoje administracinėje siejamas prašomos atlyginti žalos atsiradimas, neteisėtumas yra nustatytas kitoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, priimtu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.).

40. Kadangi byla neteisingai išspręsta dėl netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo, skundžiamame sprendime dėl visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti nepasisakyta, apeliantas byla prašo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

41. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas, kadangi sprendimas, kuriuo tarp šalių kilęs ginčas yra išspręstas, nėra priimtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas