2022-02-23 Nr. AB-4856-3-61-3-03967-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1317-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03967-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. R. J. A. ir A. A. S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. R. J. A. ir A. A. S. A. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai B. R. J. A. ir jos (skundo padavimo momentu) nepilnametis sūnus A. A. S. A. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32049 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas), Departamento I-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 6K-1206 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes kilmės šalyje nesaugu gyventi. Jų gyvenamą teritoriją valdo ginkluota grupuotė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vyras yra (duomenys neskelbtini), todėl iš jų buvo reikalaujama pinigų. Grasinimų rimtumą patvirtina tai, kad 2017 metais buvo nužudytas pareiškėjos vyro brolis, kuris negalėjo sumokėti. Be to, 2019–2021 metais kilmės šalyje vyko daug protesto akcijų, kuriose dalyvavo ir pareiškėjos vyras, vienoje jų jam sužalota koja. Dalyvavimo protestuose tikslas – išsakyti savo nuomonę ir pakeisti esamą korupcinę aplinką, sumažinti skurdą ir nepriteklių kilmės šalyje. Protestuose dalyvavo taikiai. Po protestų sulaukė grasinimų nužudyti.

3. Pareiškėjų nuomone, Komisija jų skundą nepagrįstai nagrinėjo ne žodinio proceso tvarka, nemotyvavo tokios būtinybės. Tokiu būdu neužtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjų išklausymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjai akcentavo labai trumpą skundų nagrinėjimo trukmę, minimalius apskundimo terminus ir pan., šiomis aplinkybėmis grindė poreikį teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai. Komisija skundą išnagrinėjo neatidžiai ir neteisingai. Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

4. Pareiškėjai teigė, kad Departamentas neteisingai įvertino jų nurodytus faktus ir nepagrįstai konstatavo, jog jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjai atvirai nurodė, kad pabėgo nuo persekiojimų ir realios grėsmės savo gyvybei. Vien pareiškėjų nurodyti faktai įrodo, kad jiems gresia realius pavojus. Pareiškėjai neturėtų būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes kilmės šalyje jie nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos, ten jiems gresia, be kita ko, mirtis. Pareiškėjai taip pat manė, kad jiems nepagrįstai nesudaryta galimybė išvykti savanoriškai. Be to, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo atmestas, nėra savaime pakankama pritaikyti jiems maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą terminą. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tačiau, tinkamai neįvertino jų paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

6. Atsakovas tvirtino, jog, atlikus pareiškėjų situacijos tyrimą bei atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus, istorija, kuria pareiškėjai grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, buvo laikoma pramanyta. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų istoriją. Vadovaujantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikta informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjai nepriklauso nė vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini), pabėgo iš šalies, kur jai asmeniškai nebuvo grėsmės, o jos vyras, būdamas (duomenys neskelbtini), liko su vaikais (duomenys neskelbtini). Apklausoje pareiškėja patvirtino, kad jai asmeniškai nekilo jokią grėsmė. Tyrimo metu nenustatyta nei galimo persekiotojo, nei jo motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių. Dėl šių priežasčių nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams prieglobstį ar papildomą apsaugą. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, priimtų sprendimų motyvai detaliai aptarti Sprendime. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad paskutiniųjų metų informacija nebepatvirtina pareiškėjos pasakojimo, o šiuo metu kilmės šalyje nėra funkcionuojančios (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovo vertinimu, Sprendime pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš šalies bei uždrausta jiems atvykti 5 metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra jų tikslas. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai pateiks tokį prašymą, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas bus išspręstas.

8. Atsakovas teigė, kad Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas buvo būtinas, jų skunde neįvardijo ir pareiškėjai. Vien tai, kad skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Komisijos sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų B. R. J. A. ir A. A. S. A. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32049 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams B. R. J. A. ir A. A. S. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32049 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams B. R. J. A. ir A. A. S. A. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 6K-1206 dalį.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikyti pasienio pareigūnų. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

11. Pareiškėja pirminėje apklausoje nurodė, kad ji išvyko, nes visa šeima gyvena nesaugiai. Rajoną, kuriame ji gyvena, valdo (duomenys neskelbtini), kuri reikalauja mokėti pinigus, nes gyvena jų rajone. Jos vyras yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), tai dėl tos priežasties iš jo reikalaujama pinigų, priešingu atveju nužudys. Pareiškėjos vyras su vaikais irgi paliko (duomenys neskelbtini), tačiau ji nežino, kur jie yra. Grasinimai yra rimti, nes 2017 metais buvo nužudytas jos vyro brolis, kuris negalėjo sumokėti reikalaujamų pinigų. Vėliau vyras dalyvavo demonstracijose, kurių metu buvo sužalota jo koja. Pareiškėjos vyras prašė prieglobsčio Austrijoje, tačiau kai viena iš grupuočių pagrasino, kad, jei jis negrįš iš užsienio, tai jie nužudys jo šeimos narius, jis grįžo atgal.

12. Pareiškėja 2021 m. spalio 11 d. apklausoje nurodė, kad ji su šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Turi tris vaikus, tačiau į Lietuvos Respubliką atvyko tik su vienu, nes visiems pabėgti nepakako pinigų. Iš šalies pabėgo, nes jiems grasino (duomenys neskelbtini). Minėtos armijos nariai ateidavo į kirpyklą, kur pareiškėjos vyras dirbo kirpėju, ir prašydavo pinigų. 2015 m. vyras pabėgo į (duomenys neskelbtini) ir tuomet šios armijos ginkluoti vyrai buvo atėję ir liepė jam grįžti iš (duomenys neskelbtini), o jei negrįš, tai išprievartaus jo vaikus. Vyras (duomenys neskelbtini) negavo prieglobsčio, tai išsigando dėl šeimos ir grįžo. Jų rajone gyvena daugiausiai (duomenys neskelbtini), neturtingi žmonės. Karinė grupuotė prašydavo pinigų arba liepdavo išeiti iš to rajono. 2019 metais pareiškėjos vyras dalyvavo demonstracijose, grįžo sumuštas ir pašautas į koją, tai daugiau į demonstracijas nėjo. Ji pati yra baigusi mokslus, tačiau darbo negavo, o vyras labai mažai uždirbo. Niekas nepadėjo finansiškai.

13. Departamentas ginčijamu 2021 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 21M32049 nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Įsigaliojus 2021 m. spalio 13 d. sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečių išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 6K-1206 atmetė pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei atsakovo surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų kriterijų papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu būtinybę suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jos istoriją, nepateikta. Pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nedetalūs.

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašyme suteikti prieglobstį pareiškėja teigė, jog (duomenys neskelbtini) grupuotė persekiojo jos vyrą ir reikalavo iš jo pinigų; neįvardijo sau asmeniškai kylančios grėsmės, tik nurodė, kad nėra darbo, niekas nepadeda finansiškai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjos išvykimą iš kilmės valstybės lėmė ekonominė jos situacija. Pareiškėja pirminėje apklausoje bei pagrindinėje apklausoje nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o savo persekiojimo istoriją siejo su savo vyru, kuris yra (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėja teigė, kad ji yra (duomenys neskelbtini), ja tapo po santuokos sudarymo. Kadangi pareiškėja Departamentui keliskart nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini), teismui kilo abejonių dėl teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, jog ji yra (duomenys neskelbtini).

17. Teismas pažymėjo, kad 2013 metų kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) prašydavo iš (duomenys neskelbtini) „apsaugos“ pinigų, kad (duomenys neskelbtini) padėtis (duomenys neskelbtini) yra sunkesnė nei (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo rasta informacijos apie tai, jog tokio pobūdžio spaudimas ar (duomenys neskelbtini) diskriminacija lėmė (duomenys neskelbtini) gyvybės atėmimą. 2014 metų pabaigoje (duomenys neskelbtini) buvo išformuota ir sukurtos (duomenys neskelbtini), kurios 2020 metais vėl buvo išformuotos. Yra žinoma, kad 2006 metais (duomenys neskelbtini) prašydavo „apsaugos“ pinigų, tais metais buvo žudomi (duomenys neskelbtini), tačiau pastarųjų metų informacija tokių duomenų nebepatvirtina. Šiandieniniame (duomenys neskelbtini) nėra funkcionuojančios (duomenys neskelbtini).

18. Teismas pastebėjo, jog per pirminę apklausą pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini) grasino jos vyrui, jog jei jis nesumokės pinigų, tai jį nužudys, o per pagrindinę apklausą – kad reikės išsikraustyti iš jų gyvenamojo rajono. Per pirminę apklausą ji teigė, kad, vyrui išvykus į (duomenys neskelbtini), buvo liepta jam grįžti, nes priešingu atveju nužudys jo šeimos narius, o per pagrindinę apklausą – kad išprievartaus jo vaikus. Per pirminę apklausą pareiškėja teigė, kad nežino, kur yra jos vyras su vaikais, nes jie irgi išvyko iš (duomenys neskelbtini), o per pagrindinę apklausą – kad jie liko (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėja tvirtino, kad vyras su vaikais išėjo iš namų prieš du mėnesius iki jų išvykimo ir ji nežino, kur jie. Galiausiai nurodė, kad neseniai vaikai su ja susisiekė ir pasakė, kad yra pas vyro draugus, kur yra vyras – ji nežino iki šiol. Taip pat nurodė, kad grupuotės reikalauja, jog sūnus, su kuriuo ji atvyko į Lietuvą, bendradarbiautų su jais, tai yra žudytų (duomenys neskelbtini).

19. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad prieštaravimai jos pasakojimuose galimi dėl netikslaus vertimo, nes apklausose pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jeigu ji nesupranta vertėjo arba mano, jog jis verčia neteisingai, turi apie tai informuoti apklausą vykdančią specialistę, tačiau pareiškėja buvo nurodžiusi, kad supranta vertėją. Jokių pastabų dėl vertimo apklausos metu nebuvo išsakyta. Teismas nenustatė pagrindo abejoti vertimo tikslumu.

20. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad asmeniškai pareiškėjai nekilo jokios grėsmės kilmės valstybėje. Tikėtina, jog pareiškėja pasakojo apie daug ankstesnius įvykius, su kuriais susidūrė gyvendama kilmės valstybėje, o ne tai, kas vyksta šiandien. Departamentas, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, klaidingą persekiotojo įvardijimą, esamus nesutapimus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pasakojimas apie tai, jog ji išvyko, nes (duomenys neskelbtini) prašė iš jos vyro (duomenys neskelbtini) pinigų, nėra tikėtinas, todėl pagrįstai juos atmetė spręsdamas klausimą dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, apklausose pareiškėja nebuvo nurodžiusi aplinkybės, kad jos sūnus verbuojamas bendradarbiauti su gaujomis, kurios žudo (duomenys neskelbtini), todėl teismas nelaikė šių paaiškinimų patikimais įrodymais, tuo labiau, kad jie buvo neišsamūs, deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais.

21. Teismas pabrėžė, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), ir konstatavo, jog pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į kilmės šalį, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Nei iš pareiškėjų pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos negalima daryti išvados, kad pareiškėjams jų kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Teismo vertinimu, pagrįstai nenustatyta nei galimo persekiotojo, nei jo motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Taigi, nei pareiškėjų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojams grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

22. Teismas pažymėjo, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas ne tik įvertinus kilmės valstybės informaciją, bet ir pareiškėjų pateiktus paaiškinimus. Buvo įvertinta duomenų visuma, pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės kontekste. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini). Departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai ar mirties bausmė, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nekonstatuoti kriterijai, nurodyti to paties straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Teismas akcentavo, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 p.). Pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jų skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Be to, pareiškėja žodžiu buvo išklausyta pirminėje apklausoje, apklausoje Departamente ir teismo posėdyje. Teismo posėdyje buvo išklausytas ir pareiškėjos sūnus (pareiškėjas), kuris taip pat nepateikė jokių realių grėsmės kilmės valstybėje įrodymų. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjų pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi, pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos ji pateikė tris kartus, iš jų vieną kartą – teismui. Taigi, pareiškėjų teisė būti išklausytiems (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį pateikė ir pareiškėjo vardu, bet nei šiame prašyme, nei apklausose nenurodė individualių aplinkybių, kurios liestų tik jį. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad pareiškėjas kartu su tėvu dalyvavo demonstracijose. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas nepilnamečiu asmeniu, nebuvo aktyvus iniciatyvus protestų ar demonstracijų organizatorius, netgi dalyvis, o tik yra dalyvavęs demonstracijoje kartu su tėvu. Nepateikta įrodymų, kad dėl tokio dalyvavimo pareiškėjas sulaukė grasinimų ar persekiojimo.

25. Teismo vidiniu įsitikinimu, Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta ir teisėta, nes pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstai atmestas, jų prašymas išnagrinėtas skubos tvarka, pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtę valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Taigi, pareiškėjai pažeidė teisės aktų reikalavimus ir yra tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis. Pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

26. Teismas nesutiko su Sprendimo dalimi dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo. Teismas apžvelgė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatas ir pažymėjo, kad Departamentui suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau toks draudimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nagrinėjamu atveju 5 metų draudimo laikotarpis nėra proporcingas. Nors buvo konstatuota, jog pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga skirti pareiškėjams draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje buvo pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje arba kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų pateikti prašymai išnagrinėti iš esmės skubos tvarka.

27. Teismas taip pat nepritarė Sprendimo daliai dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Teismas apžvelgė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), nuostatas. Nurodė, jog kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką keistina, yra pagrindas keisti ir minėtą kitą Sprendimo dalį, t. y. nurodyti įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 28. Pareiškėjai B. R. J. A. ir A. A. S. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

29. Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjos pasakojimai prieštaringi, nenuoseklūs ir nedetalūs. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė dviem priežastimis. Pasakojimo dėl pirmosios priežasties (ginkluotos grupuotės reikalavimas sumokėti pinigus, nes pareiškėjos vyras – (duomenys neskelbtini)) nepaneigia jokia byloje esanti informacija; priešingai, atsakovo surinkta informacija apie kilmės šalį patvirtina pareiškėjos teiginius. Byloje esanti informacija taip pat nesudaro pagrindo abejoti pasakojimu dėl antrosios priežasties (pareiškėjos vyro dalyvavimas demonstracijose), pareiškėjos teiginius patvirtino jos sūnus (pareiškėjas). Pareiškėjai visąlaik dėstė tuos pačius motyvus, tas pačias priežastis, tuos pačius faktus. Pareiškėjai mano, kad tam tikri netikslumai pasakojimuose galėjo atsirasti dėl apklausų per vertėją bei streso. Pareiškėja, nesuprasdama lietuvių kalbos, negalėjo žinoti, kuriuo metu vertėjas jos sakomą ar jai sakomą informaciją išvertė netiksliai. Be to, pareiškėjai teigia, kad teismas išvis neanalizavo prašymo suteikti prieglobstį dalies, susijusios su pareiškėjos vyro dalyvavimu demonstracijose. Teismo išvada, kad pareiškėjo dalyvavimas demonstracijose kartu su tėvu neįrodo jam kylančios grėsmės, nepagrįsta objektyviais duomenimis ir nesuderinama su kilmės valstybės informacija. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Sprendimas grindžiamas tik viešai prieinama metų senumo informacija, t. y. EPPB gairėse (ataskaitoje) apibendrinta informacija iki 2020 metų. Atsakovas neįvykdė pareigos remtis naujausia ir aktualia informacija apie kilmės valstybę, susijusia su pareiškėjų prašymu ir surinkta iš skirtingų šaltinių. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas nesurinko informacijos, pakankamos individualiam prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimui. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitinkantys jiems keliamų reikalavimų.

30. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

31. Atsakovas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pabrėžia, kad pareiškėjai nenurodė jokių jiems kylančių individualių grėsmių, o karinė grupuotė, jų teigimu, persekiojo pareiškėjos vyrą. Pareiškėja dėl savęs paaiškino tik tai, kad nėra darbo, niekas jai nepadeda finansiškai. Atsakovo įsitikinimu, nustatytas pareiškėjos pasakojimo nenuoseklumas kilo ne dėl netinkamo vertimo, o pareiškėjos pasakojimas buvo nenuoseklus ir teismo posėdyje. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nei jis, nei teismas iš esmės neįvertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl jos vyro ir sūnaus (pareiškėjo) dalyvavimo demonstracijose 2019 metais, kurių metu pareiškėjos vyras buvo sužeistas. Pažymi, kad pareiškėjos vyras buvo eilinis protestų dalyvis, po sužalojimų daugiau nedalyvavo demonstracijose, be to, ši pareiškėjos pasakojimo dalis nepagrįsta jokiais įrodymais. Aplinkybę, kad demonstracijose dalyvavo ir pareiškėjas, pareiškėja nurodė tik teismo posėdyje, nepagrindė jos jokiais įrodymais. Atsakovas tvirtina, kad tiek jis, tiek teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Pareiškėjų pozicija, kad atsakovas netinkamai surinko ginčui aktualią informaciją, nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

V. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

36. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32049 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams B. R. J. A. ir A. A. S. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32049 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams B. R. J. A. ir A. A. S. A. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 6K-1206 dalį.

37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė teisę, atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

40. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

45. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl pareiškėjų nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamais dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, kuriais jie grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei nepatvirtina, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų persekiojimas.

47. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjos B. R. J. A. nurodoma ginkluota grupuotė (duomenys neskelbtini) pačios pareiškėjos atžvilgiu niekaip neveikė, nedarė jai asmeniškai jokio poveikio, be to pagrįstai atsižvelgta į tai, jog minėta karinė grupuotė yra išformuota. Įvertinus pareiškėjos nurodytus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos įrodymais, nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento padarytomis išvadomis, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pareiškėjai pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

48. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo A. A. S. A. vardu prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė jo motina ir prašyme nenurodė jokių individualių aplinkybių, kurios liestų tik jos nepilnametį sūnų. Aplinkybė, kad A. A. S. A. kartu su tėvu dalyvavo demonstracijose, atsižvelgiant į tai, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad dėl tokio dalyvavimo pareiškėjas būtų sulaukęs grasinimų ar persekiojimo, nagrinėjamu atveju neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai pagrįsta, t.y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso.

49. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška ir objektyvia informacija: EPPB duomenimis, Jungtinių Tautų duomenimis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas nesirėmė naujausia ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad jų prašymas buvo vertinamas nesurinkus naujausios informacijos apie padėtį jų kilmės valstybėje, selektyviais duomenimis ir pan., yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

50. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

51. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjais, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, atsakovas nustatė, kad pareiškėjos kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų reali rimta žalos rizika, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai gali grįžti į kilmės valstybę ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

53. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjų argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. R. J. A. ir A. A. S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Gintaras Kryževičius