2020-02-19 Nr. AB-4011-3-61-3-01328-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-399-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01328-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo laikomasi teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, buvo sudėtinga išsikviesti priežiūros pareigūnus, periodiškai tekdavo susidurti su grėsme iš kitų kameroje esančių nuteistųjų. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo įrengtos tik dvi mažos kėdutės, mažas staliukas, todėl jam tekdavo valgyti stovint. Be to, ant langų buvo įtvirtintos grotos ir tai kliudydavo nuteistiesiems išsivalyti langus, Lukiškių TI-K nebuvo vykdomos jokios socialinės veiklos, nebuvo pakankamo nuteistųjų užimtumo. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė Lukiškių TI-K susitikti su kunigu, nebuvo vedamas į koplyčią.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K teigė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerose pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuleistieji bei suimtieji. Kameros įrengiamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai taip pat numato, kad languose privalo būti grotos. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas butų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418-Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

5. Taisyklių 14.4 punkte numatyta, jog kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Lukiškių TI-K nurodė, kad ginčo laikotarpiu pirmojo ir trečiojo korpuso aliarmo mygtukai nebuvo veikiantys (buvo sugadinti suimtųjų ir nuteistųjų), o antrojo gyvenamojo korpuso aliarmo mygtukai buvo veikiantys, išskyrus trumpalaikius gedimus, kuomet Lukiškių TI-K darbuotojai atlikinėjo sugedusių aliarmo mygtukų remonto darbus. Duomenų, ar kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo įrengti veikiantys aliarmo mygtukai Lukiškių TI-K neturi, kadangi tokia informacija nėra kaupiama. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas, ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.

6. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Kalinimo įstaigoje periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turi galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Lukiškių TI-K nuolat vyksta pozityvus užimtumas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d. ir dėl to kilusio 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2017 m. rugpjūčio 19 d., tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 19 d., šią dieną jis buvo išgabentas į Kybartų pataisos namus. Atsižvelgdamas į tai, teismas vadovavosi atsakovo atstovo Lukiškių TI-K pateiktais rašytiniais įrodymais apie pareiškėjo kalėjimo laikotarpį. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.

10. Pareiškėjas teigė, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, taip pat nuolat tvyrojo blogas kvapas. Lukiškių TI-K pateikė informaciją, kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau teismas nurodė, kad pareiškėjas tokiose kamerose nebuvo laikomas. Atsiliepime taip pat paaiškinta, kad nuo 2017 m. kamerose yra įrengtos užuolaidos, tačiau teismas konstatavo, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad pareiškėjas 92 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo – su keliais asmenimis, arba liekant galimybei pareigūnams stebėti asmenį, besinaudojantį sanitariniu mazgu, pro stebėjimo akutę.

11. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad naudojantis sanitariniu mazgu patalpoje tvyrojo nemalonus kvapas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nenumato reikalavimo kalinimo įstaigoms įrengti atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos. Toks reikalavimas taip pat nėra įtvirtintas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog sanitarinio mazgo patalpoje turėtų būti įrengta atskira ventiliacijos sistema, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tokios pareigos nenumato teisės aktai bei yra sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langą.

12. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, buvo sudėtinga pasikviesti pareigūnus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis LVAT praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), teismas laikė, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kalinimo įstaigos administracija nekaupia duomenų apie tai, kuriose kamerose bei kuriuo metu pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikė, tačiau atkreipė dėmesį, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas vertino, kad vien iškvietimo mygtuko nebuvimas ar neveikimas tam tikru metu savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, nekonkretizavo, iš ko konkrečiai, kokiose kamerose ir kuriuo metu jautė grėsmę. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną tą padaryti būtų sudėtinga, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad ant langų buvo grotos, dėl kurių asmenys negalėjo išsivalyti langų, teismas nurodė, jog Taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginį, kad kameros langai buvo purvini, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat pastebėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo, todėl pareiškėjo argumentus, susijusios su grotomis ant langų bei su tuo susijusiu lango nešvarumu, atmetė kaip nepagrįstus.

14. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo įrengtos tik dvi mažos kėdutės, mažas staliukas, todėl jam tekdavo valgyti stovint. Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalo ir dvejų pasukamų kėdžių komplektai. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo 2 kėdutės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kamerose pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, taigi teismas konstatavo, kad kiekvienam asmeniui, tame tarpe ir pareiškėjui, kameroje buvo skirta po vieną kėdutę. Įvertinęs teisės aktų nuostatas bei Lukiškių TI-K pateiktus duomenis dėl kamerų įrengimo teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodomas kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam tekdavo valgyti stovint ir dėl to jis patyrė nepatogumų, atmetė.

15. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo vykdomos jokios socialinės veiklos bei buvo nepakankamas nuteistųjų užimtumas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nebuvo nuvedamas į koplyčią bei nebuvo sudarytos galimybės susitikti su kunigu. Lukiškių TI-K nurodė, kad asmuo, laikomas Lukiškių TI-K norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreipdamasis į būrio viršininką. Teismas nurodė, kad byloje esantis Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus tarnybinis pranešimas patvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę žiūrėti per televiziją transliuojamas programas bei filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą (taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Pareiškėjas kiekvieną dieną turėjo galimybę eiti į pasivaikščiojimą gryname ore, ten užsiimti fiziniu lavinimu, eilės tvarka dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose ir mankštos kambaryje. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę pagal rašytinį prašymą (yra įrengta speciali prašymų dėžutė) lankytis pas įvairių konfesijų dvasininkus, kurie apsilanko Lukiškių TI-K, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl socialinių reabilitacijos programų ar dėl apsilankymo pas kunigą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais, nedetalizavo, kokios socialinės programos jam nebuvo suteiktos ar kokių programų stygių jautė, skunde nedetalizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje ar susitikti su kunigu. Atsižvelgdamas į tai, bei įvertindamas byloje esančių tarnybinių pranešimų duomenis, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais į administraciją nesikreipė, teismas pareiškėjo teiginius atmetė.

16. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgė į nustatytus pažeidimus, o būtent, kad pareiškėjui 92 paras buvo pažeidinėjamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tinkamai jo neatitveriant (o tik užuolaida) nuo gyvenamosios patalpos bei stebėjimo akutės, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų piktybiškai nesilaikius teisės aktų reikalavimų, todėl teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma 2 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 2) tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi ir priteiti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos; 3) arba grąžinti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka konstitucinėje doktrinoje įtvirtintų aiškumo, motyvuotumo, argumentavimo racionalumo, draudimo nuslėpti motyvus reikalavimų. Teismas vadovavosi melagingais atsakovo pareiškimais ir paaiškinimais. Teismas, vadovaudamasis atsakovo teiginiais, nurodo jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tačiau nepateikia teisinio vertinimo. Pareiškėjas paaiškina, kad jam tenkanti apgyvendinimui skirta kameros ploto dalis turi būti ne mažesnė kaip 5 kv. m. ir nepritaria teismo padarytai išvadai, jog sanitarinio mazgo įrenginiuose nėra privaloma įrengti atskiros ventiliacijos sistemos. Taip pat pažymi, kad grotos lango angoje turi būti vienos, o ne iš abiejų lango pusių, taip trukdant kalinamiems asmenims pasiekti langus, juos valyti ir vėdinti kamerą. Be to, neteisėtai aptraukus tankiu tinklu išorines lango grotas, kameros natūralus apšvietimas nebesiekia reikalaujamo, higienos normas atitinkančių reikalavimų. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą, perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Teismas pripažino, jog kameros privalo būti aprūpintos baldais, tačiau pateikia tik vieną šį ginčo klausimą reglamentuojančio teisės akto citatą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog privalomi baldai Lukiškių TI-K kamerose buvo.

19. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui 92 paras buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

26. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas byloje pateikė duomenis ir įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl asmeniui turinčio tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

28. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

29. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

30. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenumato reikalavimo kalinimo įstaigoms įrengti atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, pažymi, jog Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą, perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien aplinkybės, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje tuo metu nebuvo (jis neveikė). Taigi pareiškėjas neįrodė, kad dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė jam įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė neturtinę žalą, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros aprūpinimo baldais, pagrįstai nurodė, jog Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (b. l. 21–22) pažymėta, kad gyvenamosiose kamerose yra lovos, stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalo ir dvejų pasukamų kėdžių komplektai. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo 2 kėdutės, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad kamerose pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, todėl kiekvienam asmeniui, tame tarpe ir pareiškėjui, kameroje buvo skirta po vieną kėdutę. Atsižvelgiant į tai, kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

34. Taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimu, nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos bei metalinis tinklas nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl kameroje įrengtų grotų, pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog yra nevalomi langai dėl dvigubų grotų įrengimo, negalima prieiti prie langų, tačiau Lukiškių TI-K nėra gavusi pareiškėjo skundų ar prašymų sudaryti galimybes nuvalyti langą, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

35. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), mastą ir trukmę (92 dienos), ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys