2021-03-03 Nr. AB-4921-3-61-3-03276-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2721-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03276-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.6.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (15/01-3) 31-254/44U-5122/4U-637„Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos (D) Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. P.“ (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Pareiškėjas reiškė alternatyvų reikalavimą, netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. P. 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos, bei dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. P. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra baigęs tinkuotojo mokymus, įgijęs tinkuotojo kvalifikaciją, taip pat baigęs tikuotojo mokymus Lietuvos Respublikoje, be to, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir Lietuvoje dirbo tiesiogiai pagal įgytą kvalifikaciją – tinkuotoju. Ukrainoje dirbo statybininku, atliko įvairius statybos rangos darbus. 2014 metais baigus mokslus darbdavio pasiūlytoje profesinėje mokykloje, pareiškėjui buvo išduotas tinkuotojo kvalifikaciją patvirtinantis liudijimas. Faktinė aplinkybė, jog šis liudijimas galimai yra suklastotas jam tapo žinoma tik gavus Migracijos departamento Sprendimą. Nurodė, kad jam kyla pagrįsta abejonė, jog Migracijos departamentui profesinės mokyklos pateiktame atsakyme yra sąžiningai suklysta dėl pareiškėjo mokymosi fakto tikrumo. Šias abejones pagrindžia faktas, kad profesinės mokyklos atsakymas buvo gautas kitą dieną, kai buvo išsiųstas Migracijos departamento paklausimas. Pareiškėjas paaiškino, kad mokslus baigė prieš 6 metus, todėl gavus Migracijos departamento užklausimą dėl liudijimo tikrumo, profesinės mokyklos darbuotojams egzistavo objektyvi būtinybė šiuos duomenis patikrinti archyve, kas objektyviai reikalauja papildomų laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Todėl toks greitas ir skubotas atsakymo pateikimas (per vieną dieną) kelia abejonių dėl galimai įvykusios klaidos, tikrinant jo duomenis bei mokymosi faktą. Be to, atsakymas buvo gautas elektroniniu paštu, kas neleidžia patikrinti elektroninį laišką surašiusio asmens kompetencijos ir įgaliojimų tokį atsakymą pateikti bei iš esmės panaikina galimybę įsitikinti tokio atsakymo autentiškumu.

3. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad jis yra Lietuvoje baigęs tinkuotojo mokymus, ką objektyviai įrodo pareiškėjui išduotas VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro 2020 m. liepos 22 d. pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas išklausė ir baigė tinkuotojo – glaistytojo neformalaus mokymo programą, jis įgijo tinkuotojo ir glaistytojo kompetenciją. Todėl, priešingai, nei nurodoma Sprendime, pareiškėjo pateikta informacija apie jo įgytą tinkuotojo kvalifikaciją yra tikra, jis disponuoja tikrais jo kvalifikaciją pagrindžiančiais dokumentais. Duomenys apie pareiškėjo baigtus mokymus Lietuvoje buvo pateikti atsakovui, tačiau jie buvo ignoruoti. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, faktas, kad pareiškėjas yra baigęs profesinius mokymus Lietuvoje nebuvo vertintas ir nagrinėtas.

4. Nurodė, kad jis neturėjo tyčios apgauti atsakovą, pateikti suklastotus dokumentus, kadangi gyvena Lietuvoje ir realiai dirba tinkuotoju, t. y. realiai vykdo jam išduotos darbinės vizos sąlygas. Tuo tarpu faktinė aplinkybė, kad Migracijos departamentui buvo pateiktas galimai suklastotas liudijimas, šiuo atveju vertintina kaip klaida, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir negalėjo būti jo kontroliuojama. Todėl pareiškėjas padarė išvadą, kad jis atitinka visus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikinti jo daugkartinę nacionalinę vizą.

5. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas netaikyti judėjimo laisvę ribojančios priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jis nekelia realios nelegalios migracijos grėsmės. Ginčijamas Sprendimas – uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kartu įvedant į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie galiojantį draudimą buvo priimtas remiantis išimtinai Migracijos departamento Sprendimu.

6. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nenagrinėjo teisės aktuose, tame tarpe ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460, nustatytų kriterijų įtakos tokiam sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Migracijos departamentas neįvertino, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Taigi, kaip nurodė pareiškėjas, Sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų, tai pripažįsta pats atsakovas. Todėl pareiškėjas manė, kad Sprendimo dalis dėl judėjimą ribojančių priemonių taikymo naikintina kaip nepagrįsta.

7. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją (Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos 2014 m išduota pažyma neatitinka tikrovės). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, į tai, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šios užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, konstatuota, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas gavo oficialų Vinicos aukštosios mokyklos raštą, kuriame teigiama, jog pareiškėjas mokykloje nesimokė ir Migracijos departamentui pateiktame dokumente nurodytos kvalifikacijos neįgijo. Taip pat Migracijos departamentas minėtos aukštosios mokyklos buvo informuotas, kad aukštoji mokykla neturi licencijos mokyti užsienio piliečius. Pareiškėjas nepateikė jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti kitokias išvadas.

9. Priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini) išduota pareiškėjui kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamentas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Šiuo pagrindu viza panaikinta.

10. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo nustatytas atsižvelgus į pagrindą, kuriuo remiantis buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, kaip tai reglamentuoja teisės aktai. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitiko tikrovės, tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, jog šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS), jo duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teiktini C.SIS.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas savo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui 2020 m. liepos 22 d. išduoto VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro pažymėjimo nepateikė. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas imperatyviai reikalauja kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, o minėtas pažymėjimas pareiškėjui kvalifikacijos nesuteikė. Migracijos departamentas 2020 m. liepos 15 d. gavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento raštą Nr. SR-3266, kuriame konstatuojama, jog VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotas pažymėjimas šiuo atveju nepatvirtina, kad jis (asmuo) įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Šio dokumento pateikimas nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos išduotą tikrovės neatitinkančią pažymą apie jo įgytą tinkuotojo kvalifikaciją.

12. Migracijos departamentas teigė, kad nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka teisės aktuose įtvirtintus kriterijus. Vertinant objektyviai Migracijos departamento nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pareiškėjui ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas imperatyviai teisės akte numatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pagal nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą Migracijos departamentas negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino.

13. Nurodė, kad pareiškėjo minimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 4-460 laikytinas iš esmės vidiniu teisės aktu, kuriuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba vadovaujasi teikdama išvadas dėl užsieniečio. Tačiau pagal Įstatymo 4 straipsnį Migracijos departamentas yra savarankiškas subjektas, vykdantis užsieniečių kontrolę. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus pagal kompetenciją, vadovaujasi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta „Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka“. Teigė, kad pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

14. Atsakovas manė, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (15/01-3) 31-254/44U-5122/4U-637 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos (D) Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. P.“, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinta pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini); pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos bei priimtas sprendimas įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtintais kriterijais, t. y. pareiškėjo pateikti duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, yra rimtas pagrindas, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo nustatytu pagrindu.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas leidimui gyventi Lietuvoje gauti pagrįsti pateikė Ukrainos Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos 2014 m. pažymą, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas baigė profesinę mokyklą ir įgijo tinkuotojo kvalifikaciją. Tačiau Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 11 d. oficialiu elektroniniu paštu pažymą išdavusiai mokyklai išsiuntė paklausimą su prašymu patvirtinti, ar pareiškėjo pateikta pažyma buvo išduota, yra tikra, ar pareiškėjas iš tikrųjų mokėsi toje mokykloje ir įgijo tinkuotojo kvalifikaciją. Į bylą pateikti atsakovo ir minėtos profesinės mokyklos direktoriaus atsakymai (raštai), pateikti elektroniniu paštu, kaip nurodė teismas, paneigia pareiškėjo teiginius dėl įgytos profesinės tinkuotojo kvalifikacijos. Ukrainos Vinicos aukštoji meno profesinė mokykla pateikė duomenis raštu, kad pareiškėjas šioje mokykloje nesimokė ir nurodyta pažyma mokyklos nebuvo išduota, pažymoje esantis direktoriaus parašas nesutampa su originaliu mokyklos direktoriaus parašu. Teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo abejoti pateiktu profesinės mokyklos atsakymu dėl pažymos tikrumo, kadangi atsakymas buvo pateiktas oficialiu mokyklos elektroniniu paštu, pasirašytas direktoriaus, tai yra oficialus raštas. Be to, Ukrainos Vinicos aukštoji meno mokykla informavo Migracijos departamentą ir apie tai, kad ši mokykla neturi licencijos mokyti užsienio piliečius, todėl pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu, negalėjo mokytis šioje mokykloje ir įgyti profesinės kvalifikacijos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad nurodyti pareiškėjo argumentai dėl pateikto mokyklos atsakymo tikrumo, autentiškumo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, teismas nurodė, kad nėra pagrindo manyti, jog pateikta informacija Migracijos departamentui neatitinka tikrovės ir nėra pagrindo abejoti šiuo dokumentu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnis). Todėl Migracijos departamento Spendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pateikta pažyma dėl įgytos tinkuotojo kvalifikacijos yra neatitinkanti tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

19. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 konstatavo, jog nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto (neteisėtai įgyto ar suklastoto dokumento pateikimo) konstatavimu, o tai, ar asmuo dokumentą suklastojo pats, ar asmuo žinojo, kad dokumentas buvo suklastotas, ir siekė tokį dokumentą pateikti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, LVAT praktiką, teismas priėjo išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo apie pažymos suklastojimą ir buvo apgautas, šiuo atveju negali turėti teisinės reikšmės, nes dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, yra atsakingas pats užsienietis.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat yra pateikęs skundui pagrįsti ir VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro 2020 m. liepos 22 d. pažymėjimą, kaip teigė, patvirtinantį, jog jis Lietuvoje mokėsi pagal tinkuotojo-glaistytojo neformalaus mokymo programą ir jam suteikta kompetencija – „geba tinkuoti ir glaistyti“. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą yra pateiktas 2020 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento raštas Nr. SR-3266, kuriame konstatuota, jog VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotas pažymėjimas, kuris liudija, kad jį gavęs asmuo mokėsi pagal neformaliąją mokymo programą bei įgijo tam tikrą, pavyzdžiui, tinkuotojo, kompetenciją, nepatvirtina, jog jis (asmuo) įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Asmuo laikomas įgijusiu kvalifikaciją, kai jis baigė formaliojo profesinio mokymo programą, registruotą valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre. Programos baigimas ir kvalifikacijos įgijimas paliudijami tik išdavus profesinio mokymo diplomą, kuriame turi būti įrašas, kad asmuo įgijo atitinkamą kvalifikaciją.

21. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas nevertino VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro 2020 m. liepos 22 d. išduoto pažymėjimo. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas savo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, minėto pažymėjimo nepateikė. Tačiau teismas, įvertinęs nurodytus argumentus dėl šio pažymėjimo teisinės reikšmės ginčo situacijai, pažymėjo, kad šis dokumentas nebūtų pagrindas Migracijos departamentui padaryti priešingą, nei Sprendime padaryta, išvadą. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas imperatyviai reikalauja kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, o minėtas pažymėjimas pareiškėjui profesinės kvalifikacijos nesuteikė.

22. Teismas nurodė, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 166 redakcija), nustato, jog Lietuvos teisinis reglamentavimas ir teisės aktų nuostatų liberalizavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 12.5.3, 12.5.3.3 p.). Teismas įvertino, remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinęs visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad yra nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, – pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

23. Taigi, teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes bei įrodymus, nustatė, kad Migracijos departamentui šiuo atveju pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas įvertino, kad vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis 12 punktu, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Be to, atsakovas įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad jo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė šių nustatytų aplinkybių.

24. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Teismas, įvertinęs tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, pagrindas panaikinti nacionalinę vizą yra pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Kadangi nacionalinė viza pareiškėjui buvo išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl, kaip nurodė teismas, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė dėl vizos panaikinimo vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Be to, Migracijos departamentui nustačius pareiškėjo nelegalios migracijos kilimo grėsmę, yra teisinis pagrindas panaikinti išduotą vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Taigi, teismas priėjo išvadą, kad Sprendimo dalis dėl vizos panaikinimo priimta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

25. Migracijos departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarką (toliau – ir Tvarka). Teismas vadovavosi Tvarkos 4, 11, 12 punktais ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra paneigtos aplinkybės dėl pareiškėjo pateiktų duomenų neatitikties tikrovei bei galimo suklastojimo, nepateikta įrodymų dėl pareiškėjo esamų šeiminių, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Kaip nurodė teismas, Tvarkoje yra aiškiai apibrėžtas draudimo atvykti terminas, kuris nustatomas esant nustatytiems pagrindams. Pažymėjo, kad Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešai tvarkai yra numatytas Įstatymo 133 straipsnio 5 ir 6 dalyse – tai savarankiškas draudimo atvykti pagrindas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nėra duomenų dėl jo padarytų teisės pažeidimų, dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei nedaro įtakos Sprendimo pagrįstumui.

26. Teismas pažymėjo ir tai, jog Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 4-460, kuriuo pareiškėjas remiasi skunde, yra vidinis teisės aktas, kuriuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba vadovaujasi teikdama išvadas dėl užsieniečio. Pagal Įstatymo 4 straipsnį Migracijos departamentas yra savarankiškas subjektas, vykdantis užsieniečių kontrolę. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus pagal kompetenciją, vadovaujasi Įstatymu, Tvarka, kitais ginčo atvejui aktualiais teisės aktais.

27. Pareiškėjo nurodyti skunde argumentai, kad Migracijos departamentas nenagrinėjo teisės aktuose nustatytų kriterijų įtakos tokiam sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti, neįvertino, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes, ir kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų, kas lėmė neproporcingos judėjimą ribojančios priemonės jo atžvilgiu taikymą atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą teismo įvertinti kritiškai ir atmesti kaip nepagrįsti. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė atsižvelgiant į aktualias ginčo situaciją reguliuojančias teisės aktų nuostatas.

28. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat sprendimas įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos, yra teisėta ir pagrįsta. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (15/01-3) 31-254/44U-5122/(15/5-5)4U-637 iš dalies“ dalį, kuria nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos; panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir pasigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos.

31. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimo išvada, jog pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką grindžiama vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją ir tuo pagrindu jam buvo panaikinta nacionalinė viza. Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje. Taigi nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju atsisakant išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje taikyti užsieniečiui papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tokių papildomų judėjimą ribojančių priemonių taikymas yra vertinamojo pobūdžio, jų taikymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei teisės normomis. Vertinimo tvarkos 5 punktas, kuriame nustatyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie, nei nustatyti, draudimo atvykti laikotarpiai (5 p.)

32. Pirmosios instancijos teismas nevertino Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, visiškai nevertino, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat neįvertino, ar priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Dar daugiau, pats atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atkreipia dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas gyveno Lietuvoje ir dirbo tinkuotoju, t. y. realiai vykdė jam išduotos darbinės vizos sąlygą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas yra baigęs tinkuotojų mokymus Lietuvoje. Taigi, pareiškėjas faktiškai vykdė darbinę veiklą Lietuvoje pagal Migracijos departamentui pateiktus duomenis, todėl deklaratyvūs samprotavimai, kad tikrieji pareiškėjo buvimo tikslai Lietuvoje kitokie, yra visiškai nepagrįsti bei prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjas neturėjo Lietuvoje jokių kitų tikslų, išskyrus dirbti tiesioginį tinkuotojo darbą.

33. Teigia, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Aprašo 9 punkto kriterijų, kas objektyviai pagrindžia, jog šiuo konkrečiu atveju nėra jokios realios nelegalios migracijos grėsmės, todėl pareiškėjui taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga.

34. Pareiškėjai mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas Vertinimo taisyklių 5 punkto taikymui, nes pareiškėjui judėjimo laisvę ribojanti priemonė – draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, yra visiškai neproporcinga, nes jokios realios nelegalios migracijos grėsmės pareiškėjas nekelia: pareiškėjas neatitinka nei vieno ir Apraše nurodyto kriterijaus, kuriuo remiantis galima būtų daryti išvadą, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę; byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs negaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų; pats atsakovas pripažįsta, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei; pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo profesinę kvalifikaciją sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo; pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką realiai dirbo tinkuotojo darbą; pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, tęsė profesinius tinkuotojo mokymus VšĮ “Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre” pagal neformaliojo ugdymo programą.

35. Pareiškėjas mano, kad, kad Sprendimo dalis dėl perspėjimo įrašymo į SIS II sistemą nelaikytina proporcingu, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota aktuali praktika ir analogiškose bylose, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020, panaikino Migracijos departamento sprendimo dalį, kuria Migracijos departamentas nusprendė įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus, būtent tuo pagrindu, kad vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikinta viza ir taikytas draudimas įvažiuoti į Lietuvą nesudaro pagrindo taikyti papildomą judėjimą ribojančią priemonę – duomenų įvedimą į C.SIS II sistemą.

36. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, jog vien faktas, kad jo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negali būti absoliučiu pagrindu priimti Sprendimą ir taikyti jame nurodytas poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo pagrįsti taikomas poveikio priemones, susiedamas jas su sprendime nustatytomis aplinkybėmis. VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju ginčijamu Sprendimu nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir būtent šiuo pagrindu taikė pareiškėjo atžvilgiu papildomas judėjimą ribojančias priemones. Tačiau vadovaujantis formuojama teismų praktika atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi negali būti absoliučiu pagrindu taikyti Sprendime nurodytas poveikio priemones. Priimdamas Ssprendimą, Migracijos departamentas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su atsisakymu išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, tačiau visiškai nepagrindė būtinumo taikyti pareiškėjo atžvilgiu papildomas judėjimą ribojančias priemones. Todėl darytina išvada, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su individualaus administracinio akto pagrįstumu.

37. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Teigia, kad Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus (atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau Tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą). Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taip pat, pagal Tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Vertinant objektyviai Migracijos departamento nustatytas aplinkybes ir imperatyvų teisinį reguliavimą, pareiškėjui ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytas imperatyviai teisės akte numatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pagal nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas negalėjo pareiškėjui nustatyti kitokio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino.

39. Pažymi, kad nors Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis ir nenumato imperatyvios pareigos uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi, tačiau numato, jog šiais atvejais draudimas atvykti gali būti nustatomas. Taigi, kiekvienu atveju turi būti nustatoma, ar nėra pagrindo nustatyti draudimo atvykti užsieniečiui, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Migracijos departamentas šį vertinimą atlieka vadovaudamasis Tvarka ir joje pateiktais kriterijais. Pažymi, kad Sprendime buvo aptarta ir įvertinta, kodėl nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priimti sprendimą dėl draudimo atvykti – pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą gyventi, nes jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo turimą profesinę kvalifikaciją, taigi apgaulės būdu siekė gauti leidimą gyventi, kas leidžia pagrįstai manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo gyventi darbo pagrindu, tačiau sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkantį vieną iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių leidimo gyventi išdavimo pagrindą. Mano, kad tai yra akivaizdus piktnaudžiavimas migracijos procedūroms, kuriam būtina užkirsti kelią.

40. Atsakovas teigia, kad ginčijamu sprendimu buvo objektyviai nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Minėta aplinkybė leido pagrįstai manyti, kad pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos pagal Migracijos departamentui pateiktus duomenis (pagal įgytą kvalifikaciją), nes Migracijos departamentui nurodytos kvalifikacijos pareiškėjas nebuvo įgijęs.

41. Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 p.); nustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, – pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šios užsienietės siekio dirbti Lietuvos Respublikoje (7 p.). Pareiškėjas šių objektyviai nustatytų aplinkybių nepaneigė jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, jog vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į Lietuvos migracijos politikos gaires (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016).

42. Atsakovo įvertinimu, pareiškėjo duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, o pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai ir deklaratyviai teigia, jog perspėjimas į C. SIS gali būti įvestas tik SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 43. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (15/01-3) 31-254/44U-5122/4U-637„Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos (D) Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui D. P.“, kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinta pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza, pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos bei priimtas sprendimas įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje 3 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Byloje nustatyta, kad:

44.2. 2020 m. gegužės 19 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tinkuotoju) uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė 2020 m. gegužės 18 d. darbo sutartį, Ukrainos Vinicos aukštosios meno mokyklos Nr. 5 2014 metais išduotą pažymą, kurioje nurodyta, kad D. P. turi tinkuotojo kvalifikaciją.

44.3. 2020 m. birželio 3 d. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 2020 m. spalio 20 d. Ši viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, jog daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

44.4. Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 11 d. elektroniniu paštu pateikė užklausimą Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos Nr. 5, kuri anot pareiškėjo išdavė pažymą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas turi tinkuotojo kvalifikaciją, ir tą pačią dieną gavo Ukrainos Vinicos aukštosios meno profesinės mokyklos raštą (elektroninį laišką), pasirašytą direktoriaus, kuriame teigiama, jog pareiškėjas D. P. šioje mokykloje nesimokė, pareiškėjo pateikta Migracijos departamentui pažyma nebuvo išduota mokyklos ir joje esantis direktoriaus parašas nesutampa su originaliu mokyklos direktoriaus parašu. Taip pat Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 11 d. elektroniniu paštu minėtos aukštosios mokyklos buvo informuotas, kad aukštoji mokykla neturi licencijos mokyti užsienio piliečius.

44.5. 2020 m. liepos 15 d. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento raštą Nr. SR-3266, kuriame nurodoma, kad VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro išduotas pažymėjimas, kuris liudija, jog jį gavęs asmuo mokėsi pagal neformaliąją mokymo programą bei įgijo tam tikrą, pavyzdžiui, tinkuotojo, kompetenciją, nepatvirtina, kad jis (asmuo) įgijo atitinkamą kvalifikaciją. Asmuo laikomas įgijusiu kvalifikaciją, kai jis baigė formaliojo profesinio mokymo programą, registruotą valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre.

44.6 Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Taisyklių 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais ir Tvarkos 12 punktu, nusprendė: atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi; panaikiti pareiškėjo daugkartinę nacionalinę vizą; uždrausti atvykti pareiškėjui 3 metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos; įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nurodo šiuo argumentus: pareiškėjas nesutinka, kad jam Sprendimu uždrausta 3 metus atvykti į Lietuvą įtraukiant įspėjimą apie galiojantį draudimą į C. SIS, ir teigia, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas jam judėjimo laisvę ribojančios priemonės – draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką – netaikyti. Pareiškėjo nuomone, jo nurodyta faktinių aplinkybių ir išdėstytų argumentų visuma objektyviai pagrindžia, kad pareiškėjas nekelia jokios nelegalios migracijos grėsmės, todėl jam taikyta papildoma judėjimą ribojanti priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga. Pareiškėjas teigia, kad tikrasis jos atvykimo į Lietuvą tikslas buvo dirbti tinkuotojo darbą, o atsakovui teikdamas dokumentus, pagrindžiančius profesinę kvalifikaciją, jis sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo, todėl pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios apgauti atsakovą bei piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

V. 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

47. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal minėto straipsnio 7 dalį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 8 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

48. Aplinkybės, kad užsieniečiui išduota viza buvo panaikinta, taip pat kad buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi, išskyrus Įstatyme aiškiai aptartus atvejus, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.

Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Dėl Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkto pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 11 punkte nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020).

49. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte numatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

50. Įvertinus, kad ginčijamo Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, yra galiojančios, pareiškėjas procesiniuose dokumentuose jokių pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Migracijos departamento išvada, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, tai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos, neatitinkančios VAĮ nustatytų reikalavimų tokio administracinio akto turiniui.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teikdamas Migracijos departamentui dokumentus, pagrindžiančius jo profesinę kvalifikaciją, sąžiningai klydo dėl teikiamų dokumentų tikrumo (pareiškėjas buvo apgautas trečiųjų asmenų dėl jo mokslų ir mokslų baigimo faktą, pagrindžiančių dokumentų tikrumo), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų pareiškėjo argumentų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai ar pareiškėjo paaiškinimai. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, jog atvykęs į Lietuvos Respubliką tęsė profesinius tinkuotojo mokymus VšĮ „Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre“ pagal neformaliojo ugdymo programą“, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtas dokumentas nėra pagrindas Migracijos departamentui padaryti priešingą, nei Sprendime padaryta išvada. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas imperatyviai reikalauja kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, o minėtas pažymėjimas pareiškėjui profesinės kvalifikacijos nesuteikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nebeginčija Sprendimo dalies dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl tai tik patvirtina išvadą, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tai suprato.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pareiškėjui uždrausta atvykti 3 metus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nustatytas 3 metų uždraudimo atvykti terminas yra neproporcinga, neadekvati poveikio priemonė ir šiuo atveju tokia priemonė nebuvo reikalinga. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai tas asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą (pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti toks asmuo tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto (faktiškai; iš tikrųjų) pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis), nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015; 2016 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3669-822/2016; kt.).

53. Pareiškėjas mano, kad, kad Sprendimo dalis dėl perspėjimo įrašymo į SIS II sistemą nelaikytina proporcinga, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

55. Šio reglamento 24 straipsnyje nurodyta, jog duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu (1 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Minėto reglamento 21 straipsnyje nurodyta, kad prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II.

56. Vertindama Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei minėto reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

57. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, atsižvelgęs į jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastis, t. y. kad pareiškėjas teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; kad įvertinus visas faktines aplinkybes galima pagrįstai manyti, jog užsienietis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nusatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedat įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C.SIS.

58. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendime taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina (žr., pvz. LVAT 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2412-556/2021).

59. Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti Sprendimą dėl to, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

60. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

61. Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, matyti, kad Sprendimas atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.

63. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan