2013-06-13 Nr. AB-2399-3-61-3-01462-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1528/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01462-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–24), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3353-(2); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturinei žalai atlyginti; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies bei 16 straipsnio 4 dalies nuostatų konstitucingumo.

Skunde paaiškino, kad ginčijamu Vidaus reikalų ministerijos sprendimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, jam buvo sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu reglamentavimu (valstybines pensijas ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendrą sumą vienam asmeniui ribojant užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu) taip pat pažeidžiamos jo teisės. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 23, 25, 46, 47, 48, 49, 52 straipsnių nuostatos. Savo reikalavimų pagrįstumą pareiškėjas grindžia Konstitucijos 23, 25, 46, 47, 48, 49, 52 straipsniuose įtvirtintų nuostatų analize, Konstitucinio teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.250 straipsnio bei 6.271 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pagrįsdamas šį skundo reikalavimą paaiškino, kad visos paskirtos valstybinės pensijos nemokėjimas sukėlė sunkius išgyvenimus, dvasinį ir emocinį sukrėtimą. Pažymi, kad sprendimas nemokėti visos pensijos buvo priimtas pareiškėjo neinformavus, todėl buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Be to, negaudamas visos priklausančios pensijos, turėjo riboti savo šeimos poreikius.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 82–85) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2010 m. balandžio 6 d. raštu išaiškino paskirtos pensijos apskaičiavimo tvarką, todėl skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ministro pirmininko 2010 m. gegužės 4 d. potvarkiu Nr. 162 „Dėl įgaliojimo atstovauti teismuose“ šioje byloje valstybę turėtų atstovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 54–55) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Pažymėjo, kad V. K. paskirtos pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei taikant perskaičiavimo koeficientą. Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisino pagrindo elgtis kitaip, o sumažintų pensijų kompensavimo įstatymas nenumato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu V. K. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 78). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2010 m. balandžio 6 d. kreipėsi su prašymu į Ministeriją, kuri 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 1D-3353-(2) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 79–81). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 31, 108). Savo reikalavimus pareiškėjas iš esmės grindžia ta aplinkybe, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pažeidžia Konstitucijos 23, 52 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias nuosavybės teisių apsaugą ir pensinio aprūpinimo garantijas, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonominės krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai .

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją perskaičiavo pagrįstai ir teisėtai. Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendime pareiškėjui išaiškinta, kad jam paskirta pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pateikti pensijos apskaičiavimai, dėl kurių matematinio teisingumo nėra ginčo (b. l. 81). Pareiškėjui taip pat nurodoma, kad išmokėti jo prašomos pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtiną pensiją, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 29 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas teikė tinkamai, todėl skundo reikalavimas minėtą sprendimą panaikinti yra atmestinas.

Kadangi pareiškėjui pensija buvo mažinama dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo, kuris Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė nekyla.

Atsižvelgiant į tai, kad visi pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, netenkintas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 120–135) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytų materialinės ir procesinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas skundo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3353-(2), šio savo sprendimo nemotyvavo. Be to, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino visų byloje esančių įrodymų. Sprendimas neaiškus, nepasisakyta dėl dalies reikalavimų. Teismas neatsižvelgė ir į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje esantys įrodymai pakankami tam, kad būtų galima išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 141–142) prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepime (b. l. 139–140) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė atsakovai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad 1991 m. liepos 4 d. pareiškėjui V. K. nuo 1991 m. birželio 17 d. neterminuotai buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11SP-207 (b. l. 77) nuo 2007 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokamos pareigūnų ir karių pensijos už tarnybą dydis yra 418,70 Lt, o 2007 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 11SP-2254 (b. l. 78) – 430,00 Lt. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), atsižvelgiant į pensijos indeksavimą, pareiškėjui paskirta 430 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 108). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuotas ir sumažintas pareiškėjui mokamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis. 2010 m. balandžio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-3353-(2) (b. l. 81), atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 136 straipsnis) su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis sutinka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 108). Kadangi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu) nagrinėjamu atveju nebuvo taikytas, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo teises pažeidžiančiu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 11D(P)-4906 „apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 108) pateikti duomenis už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai), teisėjų kolegija sprendžia, kad nors skunde (b. l. 1–24) pareiškėjas prašė iš atsakovų priteisti neišmokėtos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vertintinas tik pareiškėjo pensijos ribojimas, taikytas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl 2010 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. 1D-3353-(2) faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Kadangi teisinio pagrindo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo nėra, apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį skundo reikalavimą, savo sprendimo nemotyvavo, taip pat, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų, atmetami.

Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevertino visų byloje esančių įrodymų, sprendimas neaiškus, nemotyvuotas, jame nepasisakyta dėl dalies reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas ) (žr., pvz., 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011). Tačiau įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P403-289/2006). Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė ir išsamiai aptarė teismo posėdyje nustatytas bylos aplinkybes, pasisakė dėl visų skunde iškeltų reikalavimų, pateikė argumentus, dėl kurių atmeta atitinkamus pareiškėjo teiginius. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė įstatymus, kuriais vadovavosi, taip pat pateikė nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 2-4 punktuose nustatytų reikalavimų nepažeidė. Be to, teismo išvados padarytos argumentuotai, išsamiai išnagrinėjus bei tinkamai įvertinus visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, jog teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, aiškintinas kaip reiškiantis inter alia įstatymų leidėjo įsipareigojimą įstatymu nustatyti esminius pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais Vyriausybė vadovautųsi rengdama ir tvirtindama dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo tvarkos aprašą. Tačiau įstatymų leidėjo pareiga įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus nereiškia, kad šie elementai turėtų būti nustatyti būtent Laikinajame įstatyme, inter alia jo 16 straipsnio 4 dalyje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, kuriame Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo teiginį, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Iš skundžiamo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo matyti, jog pareiškėjo prašymą priteisti 1 000 Lt neturtinę žalą, remdamasis CK 6.271 straipsniu, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jam paskirtos pensijos dydis apribotas tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Vadinasi, Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė