A-525-2684-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2684/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02839-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rimantui Preskieniui,

atsakovo atstovui Jurgitai Miliauskaitei – Merkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. individualios įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. A. individuali įmonė (toliau – ir Įmonė) skundu (b. l. 1−3), kurį patikslino (b. l. 45−47), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimą Nr. ATK2-69/11 (toliau – ir Nutarimas) arba, nepanaikinus Nutarimo, paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje ar administracinės nuobaudos visai neskirti.

Nurodė, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 24 d. priėmė Nutarimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34, 35, 38, 39 straipsniais ir 2011 m. spalio 25 d. patikrinimo protokolu Nr. ATK2-097, pareiškėjui paskirta 1 000 Lt bauda. Rėmėsi Įstatymo 9 straipsniu ir darė išvadą, kad Įstatymo nuostatose nėra nustatyta pilstomo alaus ženklinimo tvarka ir reikalavimai, įtvirtinta tik blanketinė teisės norma, neatskleidžianti reikalavimų pilstomo alaus ženklinimo turiniui. Taip pat, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (toliau – Taisyklės) 8.6 punktu, teigė, kad Taisyklėse taip pat taip pat neatskleistas reikalavimų pilstomo alaus ženklinimui turinys.

Nurodė, kad tokie reikalavimai nustatyti tik Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (toliau – ir Higienos norma) 8 punkte. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Nutarime neteisingai konstatavo, kad, sprendžiant ar buvo padarytas teisės pažeidimas ar ne, privaloma vadovautis Higienos normos 8 punkto antru sakiniu. Pažymėjo, kad pirmasis Higienos normos 8 punkto sakinys reglamentuoja reikalavimus produktų ženklinimui kai jie parduodami viešojo maitinimo įstaigose, o antrasis – mažmeninės prekybos įmonėse, todėl, Departamento išvada, kad pareiškėjas vykdė mažmeninę prekybą alumi, prieštarauja faktinėms ir teisinėms aplinkybėms.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra konkrečiai apibrėžta, kas laikytina viešojo maitinimo įstaiga, šios sąvokos turinys yra atskleistas tik netiesiogiai. Remdamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, darė išvadą, kad prie viešojo maitinimo įstaigų yra priskiriami restoranai, kavinės, barai. Nurodė, kad Alytaus miesto savivaldybės pareiškėjui išduotoje licencijoje Nr. 379 nurodyta, kad prekybos vieta yra „Baras“, pardavimo būdas − „Gerti ten pat ir išsinešti“.

Taigi, pareiškėjo baras, esantis (duomenys neskelbtini), Alytuje, yra viešojo maitinimo įstaiga, kurioje alus buvo pakuojamas pardavimo vietoje tiesioginiam pardavimui. Dėl šios priežasties, spręsdamas parduodamo alaus ženklinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, Departamentas privalėjo vadovautis Higienos normos 8 punkto nuostata, numatančia, kad jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, šios Higienos normos 13 ir 29 punktuose nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose.

Iš pareiškėjui išduotos licencijos matyti, kad pirkėjas, įsigijęs alų, kuris buvo išpilstytas pardavimo vietoje, gali savo pasirinkimu arba vartoti alų vietoje, kadangi alų jis įsigijo bare, arba išsinešti. Pareiškėjo nuomone, vertinant Departamento argumentus akivaizdu, kad administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra tik tuomet, kai išpilstytas alus yra išsinešamas iš baro patalpų. Toks teisinis reglamentavimas ir teisinis faktinių aplinkybių vertinimas prieštarauja teisės principams, nes, sprendžiant pažeidėjo atsakomybės klausimą, visiškai neatsižvelgiama į kaltę, t. y. susidaro situacija, kai teisės pažeidimo padarymas priklauso tik nuo trečiojo asmens valios.

Remiantis tuo, pareiškėjo nuomone, Departamento išvada, kad patikrinimo metu įsigytas alus privalėjo būti paženklintas etikete yra nepagrįsta, perteklinė teisės aktuos nustatytų reikalavimų atžvilgiu ir negali būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, o nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, nuobauda negalėjo būti paskirta.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 21−24), kurį patikslino (b. l. 56−57). Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Nutarimą.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo bare, adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, parduodami alkoholiniai gėrimai (alus), kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. 2011 m. spalio 25 d. 11 val. 20 min. minėtame bare išsinešimui buvo pirktas vienas butelis alaus „Tauras Pilsneris“ 4,6 % alk. tūrio, geriausias iki 2011 m. lapkričio 12 d. Gautas 2011 m. spalio 6 d. krovinio važtaraštis Nr. 74300257, išduotas 2011 m. spalio 25 d. kasos kvitas Nr. 174588 9,20 Lt sumai, tačiau alus etikete (ar kitokiu būdu) nepaženklintas.

Taip pareiškėjas pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus. Rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Higienos normos 2 ir 13 punktais ir, atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė minėtą Įstatymo nuostatą. Atsakydamas į pareiškėjo skunde pateiktus argumentus, rėmėsi Higienos normos 23 ir 8 punktais ir atkreipė dėmesį, kad iš 2011 m. spalio 25 d. kvito Nr. 174588 matyti, kad pareiškėjas prekiauja specialia tara, į kurią yra pilstomas alus, o pareiškėjo veikla nagrinėjamu atveju yra alkoholinių gėrimų (alaus) išsinešti pilstymas į specialią tarą, t. y. faktiškai pareiškėjas vykdo mažmeninę prekybą, nes alus parduodamas ne vartojimui vietoje, o išsinešti.

Todėl pareiškėjo veiklai taikytinas Higienos normos 8 punkto antrasis sakinys, iš kurio turinio matyti, kad dalis informacijos aptariamu atveju privalėjo būti nurodyta kainų etiketėje. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas faktiškai verčiasi mažmenine prekyba, šiuo atveju taikytinos ir 2001 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės (toliau – ir Mažmeninės prekybos taisyklės), kurių nuostatų (11.9 ir 25.7 punktų) sisteminis aiškinimas, leidžia daryti išvadą, kad kainų etiketė – tai kiekvieno atskiro produkto etiketė, kurioje turi būti nurodyta tam tikra informacija.

Taip pat rėmėsi iš esmės analogiškomis Mažmeninės prekybos taisyklių 25.7 punkto ir Higienos normos 23.1 punkto nuostatomis, ir darė išvadą, kad kai maisto produktą prekybos vietoje pirkėjo prašymu fasuoja mažmeninės prekybos įmonė, ji ant to produkto, t. y. pakuotės, privalo pritvirtinti kainų etiketę. Nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas neruošė, neperdirbo alaus, nenaudojo jo viešojo maitinimo patiekalų gamybai, o fasavo alų į PET butelius ir pardavinėjo išsinešti, t. y. buvo galutinio vartotojo prašymas pakuoti maisto produktą vietoje, todėl pareiškėjo vartotojui parduodamas alus turėjo būti paženklintas etikete, kaip tai numato Higienos normos 23.1 punktas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Higienos normos reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į tikslus, kurių šiais reikalavimais siekiama, ir nurodė, kad Higienos norma yra priimta įgyvendinant Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t. y. nustatyti privalomuosius realizuojamų maisto produktų ženklinimo reikalavimus. Rėmėsi Maisto įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir, atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad sisteminis teisės normų aiškinimo būdas parodo, kad poįstatyminio teisės akto, Higienos normos, reikalavimas ženklinti pardavimo vietoje vartotojo prašymu fasuojamus maisto produktus etikete aiškintinas kaip imperatyvus, užtikrinantis Maisto įstatyme ir Vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatytus tikslus.

Nurodė, kad Departamento poziciją patvirtina ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 487 patvirtintų Alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 55 punktas. Atsakovo nuomone, akivaizdu, kad nusipirkęs neženklintą (be etiketės) butelį alkoholinio gėrimo, vartotojas nežino šio gėrimo tinkamumo vartoti termino, kas gali sąlygoti nesaugų alkoholinio gėrimo vartojimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2011m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-3139/2011 ir atkreipė dėmesį, kad tinkamas prekės ženklinimas yra ypatingai svarbus tokiai prekei kaip alkoholis, nes valstybė šiai prekei nustatė specialų teisinį reguliavimą, prekybai alkoholio produktais keliami padidinti reikalavimai palyginus su kitomis prekėmis.

Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymas sumažinti ekonominę sankciją nėra motyvuotas, todėl vertintinas kritiškai ir atmestinas. Remdamasis Įstatymo 34 straipsnio 2, 7 ir 8 dalimis, pažymėjo, kad priimdamas Nutarimą, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, skirta bauda yra individualizuota, atsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, atsakovas savo kompetencijos ribose pareiškėjui skyrė minimalią baudą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-07-09 ir 2004-01-26) ir pažymėjo, kad skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo Įstatymas ir ypač į normas, kurių pagrindu skirta ginčijama sankcija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą (b. l. 72−77), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Nutarimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Nutarimas turėtų būti panaikintas.

Rėmėsi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Higienos normos 8, 13, 14, 23.1 ir 29 punktais, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl tų faktinių aplinkybių, jog Departamento darbuotojų 2011 m. spalio 25 d. atlikto kontrolinio pirkimo metu nupirktas alaus butelis nebuvo paženklintas, t. y. ant jo nebuvo pateikta jokia informacija apie produktą, jo kainą ir panašiai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju svarbūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-3139/2011 pateikti išaiškinimai.

Atsižvelgęs į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir įvertinęs byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Departamento Nutarimu pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas, parduodamas pilstomą alų išsinešti ir nepaženklindamas pirkinio pakuotės etikete, kurioje būtų pateikiama Higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 punktuose nurodyta informacija, pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, draudžiančias Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų, todėl skundo reikalavimas minėtą Nutarimą panaikinti yra atmestinas.

Teismas taip pat rėmėsi Įstatymo 34 straipsnio 2 ir 7 dalimis ir darė išvadą, kad iš Departamento Nutarimo matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į padaryto pažeidimo pobūdį, įvertintos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pažeidimas padarytas pirmą kartą, pažeidimo nustatymui ir tyrimui nebuvo kliudoma), todėl pareiškėjui paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pateikti įrodymai liudija, kad pareiškėjo 2010 metų apyvarta nėra maža, pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad jam paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam nusižengimui, todėl pareiškėjo reikalavimas Nutarimą pakeisti, paskiriant mažesnę baudą negu sankcijoje numatyta minimali ar visai neskirti ekonominės sankcijos, yra nepagrįstas ir atmestinas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79−82), kuriuo teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti pareiškėjo skunde keliami reikalavimai.

Pareiškėjas be skunde jau pateiktų argumentų, papildomai remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 vasario 23 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės reorganizavimo sąlygų aprašo ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Departamento nuostatų 10.15 punktu ir analogiška nuostata, įtvirtinta iki reorganizacijos veikusios Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatose, ir nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – patikrinimo aktų kopijos, patvirtina, kad kompetentingos valstybės institucijos, vykdžiusios ir vykdančios nurodytą funkciją, keturis kartus atliko patikrinimus Įmonėje ir konstatavo, kad Įmonėje nebuvo nustatyta teisės aktų, reglamentuojančių prekybą alkoholiniais gėrimais, pažeidimų. Pažymi, kad Įmonė nuo 2001 metų verčiasi identiška veikla, o teisės normos, kurių pažeidimu pareiškėjas kaltinamas, nesikeitė nuo 2002 m. gruodžio 24 d. Taigi teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes esant identiškai veiklai, nesikeičiant reglamentavimui, kontroliuojančiai institucijai nuolat konstatuojant, kad pareiškėjo veikla nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, staiga situacija pasikeičia ir už tokį patį elgesio modelį skiriama nuobauda. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad vykdydamas savo veiklą jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl jam negalėjo būti skiriama nuobauda. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A858-3139/2011), nors patikrinimas Įmonėje buvo atliktas anksčiau, t. y. 2011 m. spalio 25 d., todėl, pareiškėjo nuomone, akivaizdu, jog jis negalėjo žinoti apie minėtą nutartį ir ja vadovautis savo veikloje.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 89-90), kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą.

Atsakovas remiasi iš esmės analogiškais, atsiliepime į skundą pateiktiems, argumentais, papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų motyvų ir argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima panaikinti Nutarimą ar Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą, procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir vertintinas kaip subjektyvi nuomonė bei gynybinė pozicija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimo „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui skirta 1 000 litų bauda už tai, jog jis prekiaudamas pilstomu alumi ant butelio, į kurį buvo išpilstytas alus išsinešimui, nepatalpino informacijos apie prekę, t. y. nepaženklino alaus butelio, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad alus buvo pilstomas prekybos vietoje, teisės aktai jam nenumatė pareigos ženklinti parduodamą alų ir ant butelio pateikti tam tikrą informaciją (pritvirtinti etiketę). Pirmosios instancijos teismas tokius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Bauda pareiškėjui buvo paskirta vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų reikalavimų nesilaikymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės nekyla ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjas neginčija Nutarime nurodytos faktinės aplinkybės, kad parduotas alaus butelis nebuvo paženklintas etikete, kurioje būtų pateikta tam tikra informacija apie parduotą alkoholinį gėrimą.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad taikytinos Lietuvos higienos normos HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 677. Minėtoje higienos normoje numatyta, kad ši higienos norma nustato bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus (1 punktas), ji privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką (2 punktas). Higienos normos 23.1 punkte nurodyta, kad jei maisto produktai yra fasuojami, šios higienos normos 13 ir 14 punktuose numatyta ženklinimo informacija nurodoma ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje, tuo tarpu higienos normos 13 punktas išsamiai apibūdina, kokia informacija apie maisto produktą turi būti pateikta vartotojui. 8 punkte nustatyta, jog jei maisto produktai galutiniam vartotojui arba viešojo maitinimo įstaigoms yra pateikiami nefasuoti arba jei vartotojo prašymu yra pakuojami pardavimo vietoje, arba fasuojami tiesioginiam pardavimui, šios higienos normos 13 ir 29 punktuose nurodyta informacija pateikiama atitiktį patvirtinančiuose dokumentuose. Mažmeninės prekybos įmonėse parduodamiems produktams šiame punkte nurodytais atvejais informacija, nurodyta šios higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 punktuose, pateikiama kainų etiketėje, kita informacija gali būti pateikiama raštu kitaip.

Vertinant higienos normos 8 punkto turinį matyti, kad ji numato išimtį 23.1 punkte įtvirtintam reikalavimui, kad ženklinimo informacija būtų pateikta būtent ant pakuotės arba prie jos pritvirtintoje etiketėje, nes higienos normos 23.1 punktas taikomas visiems fasuojamiems maisto produktams, o 8 punktas – pardavimo vietoje fasuojamiems produktams (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3139-11).

Pareiškėjo teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė minėtos Higienos normos 8 punkto antrąjį sakinį, kadangi, pareiškėjo vertinimu, jis veikė ne kaip mažmeninės prekybos įmonė, bet kaip viešojo maitinimo įstaiga.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepaisant to, jog pareiškėjas pilstė ir pardavinėjo alų kavinėje, faktiškai jis veikė kaip mažmeninės prekybos įmonė, kadangi pardavinėjo alų išsinešti. Pažymėtina ir tai, kad teisė verstis mažmenine prekyba alumi ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procentų pareiškėjui numatyta ir Alytaus miesto savivaldybės pareiškėjui 2002 m. rugsėjo 16 d. išduotoje licencijoje Nr. 379. Apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju vertinant, ar įmonė veikia kaip kavinė (baras) ar kaip mažmeninės prekybos įmonė, priklauso išimtinai nuo pirkėjo ir toks vertinimas prieštarauja teisės principams, vertintini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjęs bylos faktines aplinkybes ir įvertinęs susiklosčiusius teisinius santykius pagrįstai konstatavo, kad parduodamas alų, išpilstytą į butelius, pareiškėjas veikė kaip mažmeninės prekybos įmonė. Tokiu atveju pareiškėjo veiklai byloje aptariamu atveju taikytinas higienos normos HN 119:2002 8 punkto antrasis sakinys, t. y. pareiškėjas privalėjo bent jau minėtos higienos normos 13.1, 13.5 ir 13.7 punktuose nurodytą informaciją apie alų pateikti kainų etiketėje, o kitą informaciją raštu kokiu nors kitu būdu.

Iš šios nuostatos turinio matyti, kad dalis informacijos aptariamu atveju privalėjo būti nurodyta kainų etiketėje, todėl būtina atskleisti „kainų etiketės“ sąvokos turinį. Kadangi pareiškėjas, parduodamas alų išsinešimui, faktiškai vertėsi mažmenine prekyba, byloje vertinamu atveju reikšmingos 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697 patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės. Sistemiškai aiškinant šių Taisyklių nuostatas (pvz., Taisyklių 11.9 punkte kalbama apie informacijos apie produktą pateikimą ją nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, parduotuvių vidaus ar lango vitrinose; 25.7 punkte nurodyta, kad informacija apie prekių kainas (įskaitant visus mokesčius) teisės aktų nustatyta tvarka pateikiama prie (ant) ne maisto ir maisto prekių (prekių pavyzdžių) tvirtinamose kainų etiketėse) darytina išvada, kad kainų etiketė – tai kiekvieno atskiro produkto etiketė, kurioje turi būti nurodyta tam tikra informacija.

Kaip minėta Mažmeninės prekybos taisyklių 25.7 punkte aiškiai nurodyta, kad tokia kainų etiketė tvirtinama prie (ant) maisto produkto. Ši nuostata iš esmės analogiška higienos normos HN 119:2002 23.1 punktui, kurioje nurodyta, kaip turi būti pritvirtinta etiketė – ji turi būti ant pakuotės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3139-11). Taigi kai maisto produktą prekybos vietoje pirkėjo prašymu fasuoja mažmeninės prekybos įmonė, ji ant to produkto, t. y. jo pakuotės, privalo pritvirtinti kainų etiketę.

Tokio teisės aiškinimo nepaneigia ir 2002 m. gruodžio 11 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 487 (2005 m. sausio 28 d. redakcija) patvirtinto Alaus apibūdinimo, gamybos ir prekinio pateikimo techninio reglamento nuostatos, kurio 56 punkte nurodyta, jog „alaus etiketėje ar kitu būdu pateikiamame apibūdinime turi būti ši privalomoji informacija ...“. Taigi reglamente, kurio 55 punkte nurodyta, kad alus ženklinamas pagal Lietuvos higienos normos HN119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr.677 (Žin., 2003, Nr. 13-530), Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 (Žin., 2002, Nr. 50-1927; 2004, Nr. 76-2630), kitų teisės aktų, reglamentuojančių alkoholinių gėrimų ženklinimą, bei šio reglamento reikalavimus, nurodyta, jog atitinkama informacija gali būti pateikiama alaus etiketėje arba kitu būdu.

Kaip minėta byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas parduoto butelio apskritai nepaženklino, todėl darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nubaudė pareiškėją už ženklinimo taisyklių pažeidimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo D. A. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė