99e07fc3-9cfb-4e23-a3b4-d0ea2aee7f00 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                       Civilinė byla Nr. 2A-511/2012 Procesinio sprendimo kategorijos 30.3, 34 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. spalio 31 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: ArtÅ«ro Driuko, Danutės MilaÅ¡ienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų L.

J. (L. J.), K. C. (K. C.) ir J. J. (J. J.) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3851-104/2011 pagal ieÅ¡kovės G. J. ieÅ¡kinį atsakovams L. J. (L. J.), K. C. (K. C.) ir J. J. (J. J.) dėl turto, įgyto santuokoje, padalijimo ir nuosavybės teisės į butÄ pripažinimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė G. J. ieÅ¡kiniu atsakovams L. J., K. C., J. J. dėl turto, įgyto santuokoje, padalijimo, prašė padalinti turtÄ , įgytÄ santuokoje su atsakovų tėvu L.

J. (mirusiu 2009 m. liepos 13 d.), ir butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine ieÅ¡kovės nuosavybe. IeÅ¡kovė nurodė, kad nuo 1993 m. birželio 3 d. iki 1997 m. rugsėjo 11 d. gyveno santuokoje su L. J.. Santuokos metu buvo įgytas garažas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini). Bendra santuokos metu įgyto turto vertė santuokos nutraukimo metu buvo 110 788 Lt. Santuokos metu buvo parduotas ieÅ¡kovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), už 49 000 Lt, o gautos lėšos, ieÅ¡kovės teigimu, buvo panaudotos bendriems Å¡eimos reikalams, iÅ¡ bendrų lėšų nuolat buvo remontuojamas ir pertvarkomas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini).

Be to, iki santuokos sudarymo gyvenant su L. J. kartu ir vedant bendrÄ Å«kį, buvo 1993 m. balandžio 6 d. įgytas butas (duomenys neskelbtini), kuris 1994 m. gruodžio 23 d. buvo parduotas. IeÅ¡kovė nurodė, kad santuokos metu įgytas butas (duomenys neskelbtini), jau po santuokos nutraukimo 1997 m. gruodžio 19 d. buvo parduotas, o 1998 m. sausio 16 d. buvo įgytas butas (duomenys neskelbtini). Jie su L. J. buvo susitarę, kad jis šį butÄ nupirks ieÅ¡kovei kaip kompensacijÄ už santuokos metu įgytÄ turtÄ bei už į bendrÄ turtÄ patekusias jos asmenines lėšas, kurios buvo gautos pardavus ieÅ¡kovės asmenine nuosavybe esantį nekilnojamÄ jį turtÄ .

Nuo pat Å¡io buto įsigijimo ji su sÅ«numi minėtame bute apsigyveno ir prisiregistravo, gyveno ir valdė kaip savo, t. y. mokėjo mokesčius, darė remontÄ , pakeitė langus, ir tai ji daro iki Å¡iol. Nors po buto pirkimo ji sužinojo, kad butas įgytas L. J. vardu, tačiau jis paaiÅ¡kino, kad vėliau perleis jį ieÅ¡kovės nuosavybėn. Kadangi santykiai po santuokos nutraukimo tarp jų buvo draugiÅ¡ki, ieÅ¡kovė patikėjo jo teiginiu, kad butas 1998 m. vasarÄ perraÅ¡ytas jai. Apie tai, kad teisiÅ¡kai ji nėra buto savininkė, jai pasakė L.

J. 2009 m. vasarÄ , ligos metu ir pažadėjo, kad tai padarys nedelsdamas, 2009 m. liepos 15 d. buvo numatęs apsilankymÄ pas notarÄ . L. J. atidavė ieÅ¡kovei 2001 m. birželio 21 d. raÅ¡tÄ , kuriuo iÅ¡reiÅ¡kia valiÄ visÄ turtÄ palikti ieÅ¡kovei. Tuo L. J. norėjo įrodyti ieÅ¡kovei, kad nesiekia jos apgauti. Kadangi L. J. 2009 m. liepos 13 d. mirė ir dėl Å¡ios priežasties neperleido jos vardu ginčo buto, ieÅ¡kovė prašė įteisinti tokį pasidalijimÄ , kokį jie su L. J. buvo įvykdę faktiÅ¡kai, t. y. kaip kompensacijÄ jai nuperkant butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), nes Å¡io atveju L.

J. praturtėjo jos sÄ skaitÄ ir Å¡is butas laikomas palikimo dalimi. IeÅ¡kovė taip pat nurodė, kad ji nepraleido senaties termino, nes terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Apie tai, kad jos teisės yra pažeistos, ji sužinojo tik 2009 m. gegužės mėnesį. Atsakovai atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė taikyti senaties terminÄ , ieÅ¡kinį atmesti ir iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovų naudai iÅ¡ieÅ¡koti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad ginčo butas buvo įgytas po santuokos nutraukimo, kad buvo susitarimas įsigyti butÄ ieÅ¡kovės asmeninėn nuosavybėn, byloje nėra, todėl atsakovai įstatymo nustatyta tvarka butÄ paveldėjo. IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų, kad santuokoje įgytas butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už lėšas, gautas pardavus ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausantį butÄ (duomenys neskelbtini). PrieÅ¡ingai, butas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1994 m. birželio 3 d. mainų bÅ«du dar prieÅ¡ parduodant ieÅ¡kovės nuosavybės teise priklausantį butÄ .

Už mainais įgytÄ turtÄ buvo atsiskaityta mirusiajam L. J. asmeniniu turtu - ½ d. gyvenamojo namo. Butas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas prieÅ¡ parduodant butÄ (duomenys neskelbtini). Buto nuosavybės teisių atsiradimo neįmanoma patvirtinti žodiniu susitarimu, nes įstatymu nėra nustatyto tokio nuosavybės atsiradimo pagrindo. IeÅ¡kovė praleido senaties terminÄ , nes nuo 1998 m. vasaros žinojo, kad butas priklauso L. J.. Jokių svarbių senaties termino praleidimo priežasčių ieÅ¡kovė nenurodė, todėl atsakovai prašė taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino, pripažino ieÅ¡kovei G. J. asmeninės nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), registruotÄ L. J. vardu. Taip pat priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų 500 Lt žyminio mokesčio ir 3 000 Lt atstovavimo iÅ¡laidų, priteisė iÅ¡ atsakovų valstybės naudai 1 813 Lt žyminio mokesčio ir 18,40 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų.Teismas nurodė, jog ieÅ¡kovė teigia, kad tarp jos ir L.

J. buvo susitarimas dėl turto padalijimo, pagal kurį po santuokoje įgyto buto (duomenys neskelbtini), pardavimo ieÅ¡kovės vardu bus nupirktas kitas butas. Teismas konstatavo, kad šį teiginį patvirtino teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. D., kuri patvirtino, kad girdėjo tokį susitarimÄ , ji kartu su ieÅ¡kove ir jos buvusiu sutuoktiniu važiavo ginčo butÄ apžiÅ«rėti, vėliau lankydavo ieÅ¡kovę ginčo bute, o prieÅ¡ buto pirkimÄ ieÅ¡kovė gyveno pas jÄ . Taip pat konstatavo, kad liudytojas E. P. (ieÅ¡kovės sÅ«nus) patvirtino, kad butas buvo nupirktas jo mamai (ieÅ¡kovei), jis ten buvo registruotas, o mama gyveno bute kartu su liudytojo broliu, o kol buvo nupirktas butas gyveno pas kaimynę.

Teismo nuomone, ieÅ¡kovės nurodytÄ susitarimÄ patvirtina ir byloje esantys duomenys, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 1997 m. gruodžio 19 d. ir per mėnesį, t.y. 1998 m. sausio 16 d., buvo įgytas butas (duomenys neskelbtini), kuriame iÅ¡kart ieÅ¡kovė apsigyveno su savo sÅ«numi, prisiregistravo pati ir priregistravo savo vaikus iÅ¡ pirmos santuokos. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovės teiginį, kad ji butu naudojosi kaip savo turtu, t. y. iÅ¡laikė, remontavo, patvirtino byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai - AB „Informacinio verslo paslaugų įmonė“ pažyma, iÅ¡ kurios matyti, kad visuose mokėjimo dokumentuose pagal atsiskaitymo knygelę nurodyta G.

J., UAB „Vilmagda“ sutartis ir mokėjimo dokumentai, iÅ¡ kurių matyti, kad ieÅ¡kovė 2007 m. ginčo bute pakeitė langus. Remdamasis Å¡iomis aplinkybėmis, teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė įrodė aplinkybę, kad nutraukiant santuokÄ su L. J. jie susitarė dėl santuokinio turto padalijimo ateityje, o bÅ«tent, kad po santuokos nutraukimo ieÅ¡kovei bus nupirktas butas kaip kompensacija už santuokos metu įgytÄ turtÄ bei už į bendrÄ turtÄ patekusias jos asmenines lėšas, kurios buvo gautos pardavus ieÅ¡kovės asmenine nuosavybe esantį nekilnojamÄ jį turtÄ .

Teismas pripažino, jog esant įrodytam susitarimui ginčo butas (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė gyveno ir kurį valdo, gali būti pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe (tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 str., CK 1.5 str.). Pastebėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad toks ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio susitarimas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būtų pažeidęs trečiųjų asmenų teises ar būtų uždraustas imperatyviosiomis įstatymo normomis, taip pat nenustatyta, kad susitarimas būtų sudarytas nelaisva šalių valia.Nurodė, jog tai, kad ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santykiai buvo draugiški, liudija byloje esantis L.

J. 2001 m. birželio 21 d. raÅ¡tas, iÅ¡ kurio matyti, kad visÄ savo turtÄ jis ketino palikti ieÅ¡kovei su sÄ lyga, kad ji skirs dalį turto jo sÅ«nui. Atkreipė dėmesį, jog Å¡io raÅ¡to atsakovai neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas sutiko su ieÅ¡kovės teiginiu, kad ji turėjo pagrindÄ pasitikėti buvusiu sutuoktiniu ir patikėjo jo teiginiu, kad butas 1998 m. vasarÄ perraÅ¡ytas jai, o apie tai, kad teisiÅ¡kai ji nėra buto savininkė, ieÅ¡kovė sužinojo 2009 m. vasarÄ , kai apie tai jai pasakė L.

J. ligos metu. Atitinkamai teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė sužinojo apie savo teisės pažeidimÄ 2009 m. vasarÄ . Teismas nurodė, kad pagal santuokos nutraukimo metu galiojusio 1964 m. CK 86 str. ir CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jÄ taisyklę ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , teisės į ieÅ¡kinį atsiradimas, kartu ir ieÅ¡kinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimÄ ), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad Å¡ios yra pažeistos.

Kadangi ieÅ¡kovei teisė į ieÅ¡kinį atsirado 2009 m. vasarÄ , o reikalavimui dėl santuokinio turto padalijimo taikytinas 1970 m. Santuokos ir Å¡eimos kodekso 23 str. nustatytas bendrasis trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas, ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas 2009 m. lapkričio 16 d., tai teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido. Nurodė, jog atsakovai teigė, kad ginčas kilęs ne iÅ¡ Å¡eimos teisinių santykių, o iÅ¡ daiktinių teisių, todėl ieÅ¡kinys teismingas Vilniaus m. 2 apylinkės teismui pagal ginčo turto buvimo vietÄ , nes ginčo buto kaina ne didesne 100 000 Lt, ir jog 2011 m. vasario 14 d. atsakovai pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ bylÄ perduoti pagal teismingumÄ .

Teismas manė, kad ieÅ¡kovė kildina savo reikalavimÄ bÅ«tent iÅ¡ Å¡eimos teisinių santykių, todėl Å¡is ieÅ¡kinys galėjo bÅ«ti nagrinėjamas apylinkės teisme, tačiau jis Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atsisakytas priimti, Å¡alys nutarties neskundė, todėl ieÅ¡kinys buvo priimtas Vilniaus apygardos teisme ir byla buvo iÅ¡nagrinėta. Be to, pabrėžė, kad teismingumo klausimas Å¡io konkrečiu atveju negali bÅ«ti absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.Kitus atsakovų teisinius argumentus teismas įvertino kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingus nagrinėjamam ginčui teisingai iÅ¡spręsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovai pateikė apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Taip pat atsakovai praÅ¡o priteisti visas jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ atsakovai grindžia Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo Å¡alių ginčo teisinį santykį.Byloje ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė reikalavimÄ pripažinti atsakovų tėvo L.

J. vardu registruotÄ butÄ jos asmenine nuosavybe. Tokio ieÅ¡kinio esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinti minėtÄ butÄ asmenine jos nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad ieÅ¡kinio reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formÄ yra ieÅ¡kinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ ir toks reikalavimas turi bÅ«ti nagrinėjamas pagal iÅ¡imtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.

Dėl Å¡ių priežasčių konstatuotina, kad Å¡ioje byloje ginčas kilęs ne iÅ¡ Å¡eimos teisinių santykių, o dėl daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ pripažinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas Å¡iÄ aplinkybę įvertino klaidingai, o tai sudarė prielaidas netinkamam materialinių teisės normų taikymui ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.2. Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovės ir atsakovų tėvo santuoka nutraukta 1997 m. rugsėjo 1 d. Ginčo butas įgytas 1998 m. sausio 16 d., t. y. po ieÅ¡kovės ir atsakovų tėvo santuokos nutraukimo, todėl Å¡is turtas nėra santuokoje įgytas bendras turtas.

Å i aplinkybė taip pat leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad bylos dalykas yra ne santuokoje įgyto turto padalijimas, o daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ pripažinimas.3. Norint patenkinti ieÅ¡kovės reikalavimus, turi bÅ«ti nuginčyta ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kuriÄ atsakovų tėvas 1998 metais įgijo jį nuosavybėn. Taip pat turi bÅ«ti nustatyta, kokiu pagrindu ieÅ¡kovė ginčo butÄ Ä¯sigijo asmeninės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas Å¡ias aplinkybes ignoravo ir jų nevertino, kas suponavo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimÄ .4.

IeÅ¡kovė byloje neginčijo pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu atsakovų tėvas įgijo ginčo butÄ . Kadangi teismo sprendimu tokia sutartis nėra panaikinta ar pripažinta niekine, todėl ji yra galiojanti ir sukelia jos Å¡alims teisinės pasekmes, t. y. ginčo butas nuo jo įsigijimo momento yra laikytinas atsakovų tėvo nuosavybe ir sudaro jo palikimo turinį. Be to, ieÅ¡kovė neginčijo paveldėjimo teisės liudijimų, kurių pagrindu atsakovai įgijo ginčo butÄ , kaip tėvo palikimÄ , ir kurie pagal CK 4.47 str. 1 d. 2 p. yra nuosavybės įgijimo pagrindas.

Taigi pirmosios instancijos teismas išėjo už jo kompetencijos ribų ir nenurodęs teisinio pagrindo pripažino ginčo butÄ ieÅ¡kovės asmenine nuosavybe. Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas pažeidė esminius rungimosi ir teisėtų lÅ«kesčių bei teisinio tikrumo principus, o tokie pažeidimai suponavo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimÄ .5. Mirus atsakovų tėvui, atsakovai priėmė jo palikimÄ , todėl laikytina, kad jie yra sÄ Å¾iningi ginčo buto įgijėjai, todėl CK 4. 96 str. prasme ginčo butas negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas.

Pirmosios instancijos teismas Å¡ios aplinkybės nevertino ir dėl jos nieko nepasisakė.6. Aplinkybė, patvirtinanti, jog ieÅ¡kovė ginčo bute gyveno ir juo naudojosi, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes naudojimasis daiktu nėra pagrindas daikto naudotojo nuosavybės teisei į jį pripažinti, iÅ¡skyrus įgyjamosios senaties atveju. Taip pat buvusių sutuoktinių tariamas susitarimas – po santuokos įgytÄ ir savo turimÄ nuosavybę perleisti kito buvusio sutuoktinio nuosavybėn – nėra savarankiÅ¡kas pagrindas pripažinti nuosavybės teisę į perleistinÄ daiktÄ , jeigu toks daikto perleidimas neįvyko, nes buvę sutuoktiniai negali susitarti dėl turto, kuris nėra įgytas jų santuokoje ir kuris realiai neegzistuoja, padalinimo.

Tai, kad asmuo laisva valia ir niekieno neverčiamas ketina neatlygintinai ar atlygintinai perleisti jam priklausantį daiktÄ kitam asmeniui ir to nepadaro, vertintina, kaip jo valios iÅ¡raiÅ¡kos apsikeitimas, ir negali bÅ«ti vertinama kaip jo prievolė perleisti turtÄ ar priverstinis kito asmens nuosavybės įgijimas. Visgi pirmosios instancijos teismas tariamÄ ieÅ¡kovės ir atsakovų tėvo susitarimÄ perleisti ginčo butÄ ieÅ¡kovei pripažino savarankiÅ¡ku ieÅ¡kovės nuosavybės teisės į ginčo butÄ Ä¯gijimo pagrindu.

Taigi tokia teismo iÅ¡vada yra priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieÅ¡tarauja teisinio tikrumo principui bei imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms nuosavybės teisės atsiradimÄ ir jos įgijimo pagrindus.7. Byloje konstatavus, kad L. J. ginčo butÄ Ä¯gijo už bendras pinigines lėšas pardavus ieÅ¡kovės ir jo santuokoje įgytÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), darytina iÅ¡vada, kad buvusių sutuoktinių bendrÄ ja jungtine nuosavybe laikytinos tik piniginės lėšos, gautos už parduotÄ minėtÄ bendrÄ turtÄ .

Tokiu bÅ«du tik į jas ar jų dalį ieÅ¡kovė gali reikÅ¡ti pretenzijas, o ne į už jas įsigytÄ turtÄ . Taigi, net ir padarius prielaidÄ , kad atsakovų tėvas nepagrįstai praturtėjo ieÅ¡kovės sÄ skaita, pripažinti ieÅ¡kovės nuosavybės teisę į ginčo butÄ nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas Å¡ios aplinkybės nevertino.8. Teismo posėdžio metu pateikti ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimai paneigia aplinkybę, kad apie tai, kad ginčo butas jai nepriklauso, ji sužinojo tik 2009 metų vasarÄ .

PrieÅ¡ingai, ji tai žinojo nuo 1998 metų vasaros. Tuo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 84 str. 1 d. numatytas bendras 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju jis pasibaigė 2001 m. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė tik 2009 m., t. y. suėjus ieÅ¡kinio senaties terminui, kurio neprašė atnaujinti. Dėl Å¡ios priežasties nagrinėjamu atveju atsakovų praÅ¡ymu taikytina ieÅ¡kinio senatis, o ieÅ¡kinys atmestinas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti ieÅ¡kinio senatį ir tokiu bÅ«du pažeidė teisinio tikrumo principÄ bei priėmė neteisėtÄ skundžiamÄ teismo sprendimÄ .9.

Apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieÅ¡kinio suma didesnė kaip 100 000 Lt, iÅ¡skyrus Å¡eimos teisinių santykių bylas dėl turto padalinimo. Kadangi Å¡ioje byloje ginčas kilęs dėl daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ pripažinimo, o ieÅ¡kinio suma 77 100 Lt, ieÅ¡kinys buvo vienareikÅ¡miÅ¡kai neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Taigi byloje konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 6 p.10.

Patenkinus ieÅ¡kinį ir esant atsakovų daugetui, teismas bylinėjimosi iÅ¡laidas iÅ¡ atsakovų tiek ieÅ¡kovui, tiek valstybei priteisia lygiomis dalimis. Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta, todėl neaiÅ¡ku, kaip atsakovai turėtų jas mokėti.IeÅ¡kovė G. J. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovų apeliacinį skundÄ . Atsiliepimu praÅ¡o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės pakartoja savo ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytus ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime iÅ¡dėstytus argumentus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).IeÅ¡kovė su ginčijamo turto savininku L. J. buvo susituokusi nuo 1993 m. iki 1997 m. Å i aplinkybė lemia, kad tarp bylos Å¡alių kilusiam teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisių pripažinimo į butÄ (duomenys neskelbtini) yra taikytinas 1970 m. Santuokos ir Å¡eimos kodeksas. Å io kodekso 23 straipsnyje nustatyta, kad santuokos metu įgytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali bÅ«ti padalijamas tiek iÅ¡situokiant, tiek santuokos metu, kiekvieno sutuoktinio reikalavimu.

Santuokos ir šeimos kodekso 24 straipsnis numato, kad turtas padalijamas natūra arba kompensuojant kitam sutuoktiniui jo dalį. Reikalavimams dėl turto padalinimo, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas (Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 3 d.).Ieškovė nurodo, kad jos iki santuokos sudarymo turėtas butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 49 tūkst. Litų. Tai patvirtina 1994 m. gruodžio 8 d. registrų centro pažyma (b. l. 8, 12-13).

Nepaneigta ieÅ¡kovės nurodyta aplinkybė, kad Å¡ios lėšos buvo panaudotos gerinant kitÄ sutuoktinių turtÄ , konkrečiai remontuojant ir pertvarkant gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis santuokos metu buvo įgytas ir kitas turtas – butas (duomenys neskelbtini), butas su rÅ«siu (duomenys neskelbtini), žemės sklypas (duomenys neskelbtini), butas (duomenys neskelbtini). Esminę reikÅ¡mę Å¡ioje byloje sprendžiant ginčijamo buto priklausomybės klausimÄ turi ne jo įgijimo momentas, o tikrieji buvusių sutuoktinių G.

J. ir L. J. ketinimai dėl turto dalybų bei santuokinio turto atsiradimo Å¡altiniai.Santuoka buvo nutraukta 1997 m. rugsėjo 12 d., tuoj po skyrybų 1997 m. gruodžio 19 d. buvo parduotas santuokos metu įgytas turtas (duomenys neskelbtini) ir 1998 m. sausio 16 d. L. nupirktas ginčijamas butas (duomenys neskelbtini), kas patvirtina ieÅ¡kovės aiÅ¡kinimÄ , kad tokiu bÅ«du, t. y. nuperkant butÄ ne ieÅ¡kovės, o L. J. vardu, buvo įvykdytas jos ir L. J. susitarimas dėl santuokinio turto padalijimo, kompensuojant ieÅ¡kovei iki santuokos jos įgyto buto pardavimÄ .Nutraukus santuokÄ santykiai tarp buvusių sutuoktinių nebuvo prieÅ¡iÅ¡ki.

IeÅ¡kovė dirbo UAB ,,Leogena“, kurios savininku buvo atsakovų tėvas L. J., finansininkės pareigose. L. J. buvo įsipareigojęs butÄ Ä¯forminti ieÅ¡kovės vardu. Nuo pat Å¡io buto įsigijimo momento ieÅ¡kovė jame apsigyveno kartu su sÅ«numi, buvo Å¡iame bute registruoti, savo vardu kaip savininkė mokėjo buto iÅ¡laikymo mokesčius, atliko reikalingus remonto darbus.Nurodytas aplinkybes dėl ginčijamo buto įgijimo, t. y. kad L. J. butÄ nupirko kaip santuokinio turto dalį, pardavus kitÄ santuokoje įgytÄ butÄ , pagal jų tarpusavio susitarimÄ tenkantį buvusiai sutuoktinei G.

J., patvirtina ir 2001 m. birželio 21 d. raÅ¡tas, kuriame L. J. nurodo, kad savo asmeninį turtÄ mirties atveju palieka G. J., kuri 40 proc. Å¡io turto turi skirti L. J. sÅ«nui L. J. (b. l. 10). Akivaizdu, kad L. J. ir kitiems L. J. vaikams teko didesnė nei 40 proc. turto dalis.Minėtas raÅ¡tas savo forma neatitinka asmeniniam testamentui keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos CK 5.30 str.), tačiau savo turiniu yra reikÅ¡mingas dokumentas, kuris patvirtina ieÅ¡kovės G. J. nurodytas aplinkybes dėl santuokinio turto dalybų.

Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės pretenduoja į mažesnę santuokinio turto dalį.Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nutraukiant santuokÄ tarp Å¡alių galiojo 1970 m. Santuokos ir Å¡eimos kodeksas, kuris numatė trejų metų terminÄ santuokiniam turtui padalinti, todėl Å¡alių veiksmai sprendžiant santuokinio turto dalybas po iÅ¡tuokos įstatymui neprieÅ¡taravo (Santuokos ir Å¡eimos kodekso 23 str.). Pagal abipusį susitarimÄ L. J. atsirado pareiga įvykdyti šį susitarimÄ , t. y. kompensuoti ieÅ¡kovei dalį turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nuperkant ir perduodant jai nuosavybėn butÄ .

Ginčo butas buvo nupirktas L. J. vardu, tačiau nebuvo perduotas ieÅ¡kovės nuosavybėn kaip tai buvo numatyta susitarime (tikrieji Å¡alių ketinimai), todėl ieÅ¡kovė turi teisinį pagrindÄ ginti pažeistÄ teisę ir reikalauti, kad butas bÅ«tų pripažintas jos nuosavybe.Byloje nustatyta, kad G. J., pardavusi asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butÄ , prisidėjo prie bendrosios jungtinės nuosavybės. Kadangi Å¡is jos turtas, kaip asmeninės nuosavybės objektas, nustojo egzistavęs, akivaizdu, kad baigiantis bendrajai jungtinei nuosavybei ji turėjo teisę gauti iÅ¡ bendrojo turto kompensacijÄ .

Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.136 str. civilinės teisės ir pareigos atsiranda Å¡io kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iÅ¡ fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų (Å¡iuo atveju ieÅ¡kovės ir L. J. susitarimo), kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Å iuo atveju svarbu, kad asmenys įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus bei veiktų sÄ Å¾iningai, laikytųsi protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.).

Dalinant bendrÄ jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir kompensuojant ieÅ¡kovei jos dalį, kurį atsirado ieÅ¡kovei pardavus jai priklausantį butÄ ir iÅ¡ jo pardavimo gautas lėšas investavus į turtÄ , buvusį bendra jungtine nuosavybe, turi bÅ«ti atsižvelgta į jo kainÄ kompensavimo metu. Vykdant sutuoktinių susitarimÄ L. J. kaip kompensacijÄ nupirko G. J. 77 tÅ«kst. litų rinkos vertės butÄ .Apeliantas teigia, kad tenkinant ieÅ¡kovės G. J. pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, turi bÅ«ti ginčijama 1998 m. sausio 16 d. buto pirkimo sutartis, kuria L.

J. savo, o ne ieÅ¡kovės vardu, įgijo ginčijamÄ butÄ . IeÅ¡kovė buto pirkimo-pardavimo sutarties neginčijo, tačiau ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį mirusio buvusio sutuoktinio įpėdiniams dėl santuokinio turto, kuris nebuvo padalintas, padalinimo. TurtÄ paveldėjus atsakovams, ginčo objektas turėtų atitekti atsakovams, todėl ieÅ¡kovei nėra pagrindo ginčyti pirkimo pardavimo sutartį, nes sutuoktiniai turtÄ buvo pasidaliję bendru susitarimu.Nėra pagrįstas apeliantų argumentas, kad ieÅ¡kovė turėjo ginčyti ir paveldėjimo teisės liudijimus, kurių pagrindu atsakovai turi nuosavybės teises į ginčijamÄ butÄ , nes paveldėjimo teisės liudijimai atsakovams L.

J., K. C. ir J. J. nėra iÅ¡duoti (b. l. 45). Atsakovai nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo nustatyti G. J. nuosavybės teisės į ginčo butÄ . Tokia iÅ¡vada prieÅ¡tarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, sÄ Å¾iningumo, protingumo, teisėtų lÅ«kesčių principams. Å iuo atveju nuosavybės teisę į butÄ nustato teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimas pripažino negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimÄ , t. y. teismui pripažinus ieÅ¡kovei nuosavybės teisę į butÄ , paveldėjimo teisės liudijimas negali bÅ«ti iÅ¡duotas ir sukelti teisinių pasekmių.

Teismo sprendimas reiÅ¡kia, kad atsakovai netapo ginčo buto savininkais, nes mirusiajam jis faktiÅ¡kai nepriklausė ir po L. J. mirties Å¡is ginčo butas negalėjo bÅ«ti paveldėtas. Daiktinės teisės į nekilnojamÄ jį daiktÄ , Å¡ių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, susijusius su daiktinėmis teisėmis, įregistruoja ir iÅ¡registruoja vieÅ¡ojo registro tvarkytojas - VÄ® Registrų centras, remdamasis dokumentais, kurių pagrindu atsiranda ar pasibaigia nurodytos daiktinės teisės (Lietuvos Respublikos CK 4.255 str., 4.257 str. 1 d.).

Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamÄ jį daiktÄ iÅ¡registruojama, kai suinteresuotas asmuo pateikia vieÅ¡ojo registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius, kad ta teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Vienas iÅ¡ su daiktinėmis teisėmis susijusių juridinių faktų registravimo vieÅ¡ajame registre teisinių pagrindų yra teismo sprendimas (CK 4.255 str. 2 p.). Teismo sprendimu pripažinus nuosavybės teisę į ginčo butÄ nekilnojamojo turto registro duomenys pakeistini pagal teismo sprendimÄ .

Dėl Å¡ios priežasties apeliantai nepagrįstai kelia klausimÄ dėl jų, kaip sÄ Å¾iningo įgijėjo, statuso. Atsakovai neturėjo teisės paveldėti ginčo buto, nes jis negalėjo bÅ«ti palikėjo nuosavybė (CK 5.1 str. 1 d.). Apeliantai nurodo, kad ieÅ¡kovė praleido trejų metų senaties terminÄ ginčyti buto įgijimo sandorį, nes nuo pat buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo dienos žinojo, kad buto savininkas yra buvęs sutuoktinis L. J..Kaip minėta, ieÅ¡kovė buvo įsitikinusi, kad pagal susitarimÄ butas įformintas jos vardu, nes L.

J. vykdė įsipareigojimus dėl sutuoktinio turto dalybų, kita vertus, iki buvusio sutuoktinio mirties niekas netrukdė jai naudotis ginčo butu, todėl tik 2009 m., L. J. susirgus, ji sužinojo, kad butas nėra registruotas jos vardu. Å i aplinkybė ir toks ieÅ¡kovės, neturinčios teisinio iÅ¡silavinimo, situacijos suvokimas, kad ji yra buto savininkė, bylos medžiaga nepaneigtas. Atsižvelgiant į L. J. 2001 m. birželio 21 d. raÅ¡te iÅ¡dėstytas aplinkybes ir iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ dėl turto padalinimo, ketinimai teisiÅ¡kai įforminti ieÅ¡kovę ginčijamo buto savininke buvo visiÅ¡kai realÅ«s. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad jos pažeistos ir kad tik 2009 m. vasarÄ ji galutinai sužinojo, kad nėra ginčijamo buto savininkė, yra pagrįsta, t. y. ieÅ¡kovė nepraleido ieÅ¡kinio senaties termino.

Be to, kaip minėta, buto pirkimo – pardavimo sandorio ieÅ¡kovė neginčija ir neprivalėjo to daryti, nes kilo klausimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo.Pagal susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ , aplinkybė, kad apygardos teismas iÅ¡nagrinėjo iÅ¡ esmės apylinkės teismui teismingÄ bylÄ , nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos CPK 34 str.1 p.).Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikÅ¡mės teisingam klausimo iÅ¡sprendimui.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios pusės, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieÅ¡kovei. IeÅ¡kovė neprašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas bei nepateikė tokias iÅ¡laidas pagrindžiančių įrodymų. Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovei jos patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nėra priteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 ArtÅ«ras Driukas Danutė MilaÅ¡ienė Vytas Milius