99ddd0d0-0e62-4ccf-99fe-280d72467edd · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas Bronius Zalaga                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-135/2014Teisėjas Augustinas Mitkus                                Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00508-2012-9                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1;                                                                                   1.2.14.12; 1.2.26.2.1; 2.1.15.1.2;

                                                    2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.         (S)                                                                                                                                                ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2014 m. balandžio 24 d.

Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos, teisėjų Vaclovo Iždono, Gražvydo PoÅ¡kaus, sekretoriaujant Audronei Peleckienei, dalyvaujant prokurorei Irenai Zgierskytei-Strumilaitei,nuteistajam A. C., jo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,nuteistajam D. P., jo gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,iÅ¡teisintajam Ž. P., jo gynėjai advokatei Vidai Povilaitienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Å iaulių apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro, nuteistųjų A.

C. ir D. P. skundus dėl RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 8 (aÅ¡tuonių) mėnesių laisvės atėmimu, bei pripažintas kaltu pagal BK 189 str. 1 d. ir nuteistas 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės iÅ¡ dalies sudėtos ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2012-11-28 iki 2012-12-13, bausmės pradžia nustatyta nuo jo sulaikymo dienos.             A.

C. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2012-12-05 iki 2013-01-04, bausmės pradžia nustatyta nuo jo sulaikymo dienos. Ž. P. nuosprendžiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d., iÅ¡teisintas, nesant jo veikose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti L.

N. ir L. J., tačiau nuosprendis dėl Å¡ių kaltinamųjų neskųstas. Nuosprendžiu visiÅ¡kai tenkinti civiliniai ieÅ¡kiniai ir iÅ¡ D. P., A. C., L. N. ir L. J. solidariai priteistas 5000 Lt (penkių tÅ«kstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas civiliniam ieÅ¡kovui V. P. ir 250,62 Lt (du Å¡imtai penkiasdeÅ¡imt litų 62 ct) turtinės žalos atlyginimas Å iaulių teritorinei ligonių kasai. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: D. P., A. C., L.

N. ir L. J. nuteisti už tai, kad pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , t.y., veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ , sudavė ne mažiau 5 smÅ«gius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo V.

P. kÅ«no vietas ir nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias nukentėjusiojo A. T. kÅ«no vietas, nukentėjusiesiems pabėgus už garažų, po to einant pro to paties pastato kitÄ pusę, juos vėl užpuolė ir sudavė ne mažiau 30 smÅ«gių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. P. ir daugybinius smÅ«gius nukentėjusiajam A. T. į įvairias kÅ«no vietas, bendrais veiksmais pargriovė nukentėjusįjį V. P. ant žemės ir spyrė nenustatytÄ skaičių smÅ«gių kojomis į įvairias nukentėjusiojo kÅ«no vietas ir tokiais veiksmais kartu nukentėjusiajam A.

T. sukėlė fizinį skausmÄ , nukentėjusiajam V. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ dėl padarytų sužalojimų: kraujosruvų akių vokuose, kraujosruvų, nubrozdinimų veido, kaklo, krÅ«tinės, rankų srityse. Be to, D. P. nuteistas už tai, kad įgijo ir realizavo turtÄ , o L. J. nuteistas už tai, kad įgijo, naudojo ir realizavo turtÄ , t. y. žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu bÅ«du, tai yra po to, kai 2012 metų birželio 23 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, kartu su bendrininkais sumuÅ¡us nukentėjusįjį V.

P. ir važiuojant į namus, automobilyje, L. J. žinodamas ir suprasdamas, kad Ž. P. rado svetimÄ , V. P. priklausantį turtÄ â€“ mobilų telefonÄ â€žNokia E52“, su SIM kortele – 1000 litų vertės, juos įgijo pasiimdamas sau ir naudojo iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, po to 2012 m. rugpjūčio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytÄ dienÄ realizavo, atiduodamas už automobilio remontÄ D. P., o D. P. įgijęs mobilų telefonÄ â€žNokia E52“, su SIM kortele, realizavo juos, perduodamas 2012 m. rugpjūčio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytÄ dienÄ naudojimui savo žmonai R.

P.. Ž. P. 2012 metų birželio 23 d., apie 03:00 val., RadviliÅ¡kio (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, po panaudoto smurto nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu, pagrobė svetimÄ , V. P. priklausantį turtÄ â€“ mobilų telefonÄ â€žNokia E52“, su SIM kortele - 1000 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. 1000 litų turtinę žalÄ . Ž. P. buvo kaltinamas, kad jis, kartu su D. P., A. C., L. N. ir L. J. pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , t.y., veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 23 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ , sudavė ne mažiau 5 smÅ«gius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo V.

P. kÅ«no vietas ir nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias nukentėjusiojo A. T. kÅ«no vietas, nukentėjusiesiems pabėgus už garažų, po to einant pro to paties pastato kitÄ pusę, juos vėl užpuolė ir sudavė ne mažiau 30 smÅ«gių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. P. ir daugybinius smÅ«gius nukentėjusiajam A. T. į įvairias kÅ«no vietas, bendrais veiksmais pargriovė nukentėjusįjį V. P. ant žemės ir spyrė nenustatytÄ skaičių smÅ«gių kojomis į įvairias nukentėjusiojo kÅ«no vietas ir tokiais veiksmais kartu nukentėjusiajam A.

T. sukėlė fizinį skausmÄ , nukentėjusiajam V. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ dėl padarytų sužalojimų: kraujosruvų akių vokuose, kraujosruvų, nubrozdinimų veido, kaklo, krÅ«tinės, rankų srityse, tai yra padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 284 str. 1 d.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , nustatė, kad Ž. P. nusikaltimo padarymo vietoje atsirado po jo padarymo, nusikaltime nedalyvavo, o telefonÄ paėmė per klaidÄ , manydamas, kad jis yra draugų, todėl jį iÅ¡teisino pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d., nesant jo veikose nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).Apeliaciniu skundu Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Å iaulių apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras praÅ¡o panaikinti 2013-12-20 nuosprendžio dalį, kuria Ž.

P. iÅ¡teisintas pagal BK 178 str. 1 d. ir pripažinti jį kaltu įvykdžius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 178 str. 1 d. bei paskirti 8 MGL (1040 Lt) baudÄ . Skunde prokuroras nurodo, kad teismas, iÅ¡teisindamas Ž. P. pagal BK 178 str. 1 d., netinkamai įvertino atliktus Ž. P. veiksmus pagrobiant nukentėjusiojo V. P. mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , netinkamai įvertino BK 178 str. 1 d. numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius Å¡ios veikos požymius, netinkamai įvertino surinktus ir iÅ¡tirtus baudžiamojoje byloje įrodymus.

Pažymi, kad visi kaltinamieji nurodė, kad Ž. P. paėmė mobilaus ryÅ¡io telefonÄ ir kartu su kitais kaltinamaisiais pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos. Teigia, kad atsisėdus į automobilį ir iÅ¡vykus iÅ¡ įvykio vietos vagystės nusikaltimo objektyvioji pusė buvo realizuota ir nusikaltimas buvo baigtas, nes Ž. P. galėjo naudotis telefonu ir juo disponuoti. Taip pat nurodo, kad buvo realizuota ir nusikaltimo subjektyvioji pusė, kai automobilyje kaltinamasis sužinojo, jog telefonas priklauso nukentėjusiajam ir nesiėmė jokių veiksmų šį telefonÄ nukentėjusiajam sugrÄ Å¾inti.

Å ie veiksmai, prokuroro nuomone, rodo, kad jis veikė tyčia ir taip norėjo veikti. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog Ž. P., važiuodamas automobiliu po įvykio už Baisogalos miestelio iÅ¡jungė telefonÄ ir išėmė iÅ¡ telefonÄ SIM kortelę, kuriÄ iÅ¡metė per langÄ . Pažymi, kad teismas iÅ¡ vis nevertino nukentėjusiųjų parodymų, kad jie iÅ¡ kart po įvykio skambino iÅ¡ A. T. telefono bandydami surasti pavogtÄ telefonÄ , tačiau Ž. P. į skambučius neatsakė. Tokie Ž.

P. veiksmai, prokuroro nuomone, rodo, kad jis veikė tyčia – pagrobė nukentėjusiojo telefonÄ ir konkliudentiniais veiksmais pritarė ir sudarė sÄ lygas, kad telefonÄ pasiimtų bet kuris iÅ¡ kitų įtariamųjų žinodamas, kad telefonas yra nukentėjusiojo V. P. ir jį neteisėtai užvaldė. Prokuroro teigimu, teismas neteisingai apraÅ¡omojo nuosprendžio dalyje vertino L. J. veiksmus nurodydamas, kad jam turėjo bÅ«ti pareikÅ¡tas kaltinamas dėl svetimo turto pagrobimo. Apelianto tvirtinimu, L.

J. jokių objektyviųjų nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d., veiksmų neatliko, nes iÅ¡ įvykio vietos nukentėjusiojo telefonÄ paėmė Ž. P. ir jis realizavo objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 178 str. 1 d. nusikaltimo sudėties požymius. Nurodo, kad L. J. veika buvo kvalifikuota teisingai pagal LR BK 189 str. 1 d., nes iÅ¡ Ž. P. jis mobilaus ryÅ¡io telefonÄ Ä¯gijo žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu bÅ«du. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. C. praÅ¡o pakeisti 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. ir bausmę suÅ¡velninti – paskirti bausmę, kuri bÅ«tų nesusijusi su realiu laisvės atėmimu arba sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės laikÄ .

Taip pat praÅ¡o sumažinti priteistÄ neturtinės žalos atlyginimÄ nukentėjusiajam V. P. iki 3500 Lt, kadangi, jo teigimu, V. P. buvo sumokėta 1500 Lt.Nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, o nuosprendyje iÅ¡dėstytos aplinkybės neatitinka faktinėms ir neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimÄ , todėl teismas turėjo jam skirti Å¡velnesnę bausmę, pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teigia, kad jis negalėjo duoti parodymus apie tai, ko nematė, todėl teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad jis buvo nenuoÅ¡irdus. Taip pat nurodo, kad teismas turėjo įvertinti ir tai, kad jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, pats nukentėjusysis V. P. nurodė, kad pirmas sudavė apeliantui, apeliantas savo veiksmus vertina kritiÅ¡kai. Be to pažymi, kad jis iÅ¡laiko Å¡eimÄ , o jo vaiko motina niekur nedirba, nes prižiÅ«ri mažametį vaikÄ , o jei bus pasiųstas atlikti bausmės jo Å¡eima neteks iÅ¡laikymo.

Taip pat nurodo, kad teismas iš jo ir kitų asmenų V. P. nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimui 5000 Lt, nes V. P. žalos atlyginimui iki nuosprendžio priėmimo buvo sumokėta 1500 Lt, todėl ieškinys šia suma turėjo būti sumažintas. Skunde nuteistasis pažymi, kad labai gailisi, jog nusikalto, pasižada ateityje daugiau niekada nenusikalsti, supranta, kad nusikalto neišnykus teistumui, tačiau mano, kad teismas galėjo skirti arešto bausmę ar trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. praÅ¡o panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, arba panaikinti nuosprendį ir tinkamai kvalifikuoti jo nusikalstamas veikas bei paskirti Å¡velnesnę bausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu. Taip pat praÅ¡o atmesti V. P. civilinį ieÅ¡kinį kaip nepagrįstÄ arba atitinkamai jį sumažinti. Be to praÅ¡o atlikti įrodymų tyrimÄ ir nustatyti jo telefono buvimo vietÄ nusikalstamos veikos padarymo metu. Skunde nurodo, kad iÅ¡ apklausų datų ir duotų parodymų akivaizdu, kad jam ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, tyrimas buvo pradėtas dėl plėšimo pagal nukentėjusiojo V.

P. susidariusiÄ nuomonę, jog jį norėjo apiplėšti. Pažymi, kad kai buvo surastas telefonas ir jis buvo sulaikytas, nukentėjusysis V. P. tÄ pačiÄ dienÄ papildomoje apklausoje nurodė, kad matė kaltinamųjų veidus ir tÄ pačiÄ dienÄ V. P. jį atpažino. Nuteistojo tvirtinimu, ta pati istorija pasikartojo ir su nukentėjusiuoju A. T., kuris jį atpažino, nors 2012-11-29 apklausoje tvirtino, kad konkrečių veido bruožų nurodyti negali. Pažymi, kad V. P. 2012-11-29 paklausoje nurodė, kad negali duoti tikslių parodymų, o po 5 mėnesių jau prisimena viskÄ .

Tvirtina, kad jis (D. P.) buvo atpažintas tik dėl to, kad jo namuose buvo rastas telefonas. Teigia, kad po atpažinimo V. P. apibÅ«dino kaltinamÄ jį, nors tÄ turėjo padaryti prieÅ¡ atpažinimÄ , o 2013-03-19 V. P. vėl pakeitė parodymus, tvirtindamas, kad buvo muÅ¡amas 8-9 asmenų, nors kaltinimai buvo pateikti tik 5 asmenims. Pažymi, kad iÅ¡ V. P. parodymų akivaizdu, jog jis dalyvavo dviejose muÅ¡tynėse ir nieko konkrečiai nurodyti negalėjo ir sumaišė įvykių sekÄ . Tvirtina, kad iÅ¡ parodymų matyti, kad jog V.

P. pirmas užpuolė A. C. ir toliau konfliktas vyko su stovėjusiais kitais 3 vaikinais - L. N., L. J., Ž. P., kurie nuosekliai teismo posėdžio metu patvirtino įvykio aplinkybes. Nurodo, kad įvykio vietoje nebuvo, o įtariamuoju buvo padarytas vien tik todėl, kad pas jį buvo rastas telefonas, nors iš nuosprendžio matyti, kad pirmas V. P. telefonu pasinaudojo L. J., tik vėliau D. P. žmona. Atkreipia dėmesį, kad pirminėse apklausose A. T. teigė, kad konkrečių kaltinamųjų bruožų nematė, o 2013-03-19 apklausoje jau nurodė kaltinamųjų ūgius, kūno sudėjimus, keitė kitus parodymus.

Apeliantas svarbiais laiko V. P. 2012-07-25 parodymus, kuriuose jis nurodė, kad buvo tamsu ir individualių veido bruožų jis neįžiūrėjo ir atpažinti negali, nes automobilis juos apšvietė ir apakino. Mano, kad A. T., būdamas apakintu, po 8 mėnesių prisiminti veido bruožų negalėjo, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Taip pat pažymi, kad nuolatiniai parodymų papildymai rodo, kad byla buvo keičiama taip, kaip reikėjo pareigūnams ir nukentėjusiam, nes nukentėjusieji, parėjus vis daugiau laiko, pradėjo vis daugiau prisiminti.

Mano, kad po atpažinimo duoti parodymai yra neteisingi, o duoti tam, kad jį (D. P.) nuteisti. Nurodo, kad iÅ¡ 2013-04-10 A. T. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ matyti, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir neatsimena įvykio aplinkybių ir jas maiÅ¡o, o jo atpažinimÄ Ä¯takojo kitos aplinkybės ir asmenys. Nuteistasis daro prielaidÄ , kad A. T. galėjo siekti padėti dėdei ir susitarus atpažinti. Tvirtina, kad jis muÅ¡tinėse nedalyvavo. Pažymi, kad nors liudytoja R. Å . 2013-01-03 paliudijo, kad jis 2012-06-23 vairavo tamsų automobilį, tačiau atpažinimo procesinis veiksmas buvo vykdomas nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos, numatytos BPK 192 str.

Be to, nurodo, kad Å¡i liudytoja, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , nurodė, kad buvo apklausinėjama nuo 10.00 val. ryto iki 6.00 val. vakaro, kol atsiminė ir jai buvo parodyta A4 dydžio formato nuotrauka su asmeniu, kurį ji vėliau atpažino. Pažymi, kad atpažinimas buvo atliekamas po 8 ar 9 mėnesių, todėl jis turėjo bÅ«ti vertinamas kritiÅ¡kai. Nuteistasis daro iÅ¡vadÄ , kad tik po dingusio telefono nustatymo nukentėję asmenys pradėjo labai tiksliai atsiminti D. P. duomenis.

Nurodo, kad R. P. turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau tokia teisė jai nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta, o teisme ji pasakė visÄ tiesÄ , todėl teismas turėjo į tai atsižvelgti. Pažymi, kad neįrodžius, jog L. J. neteisėtai įgijo telefonÄ , D. P. negali bÅ«ti nuteistas už tai, kad jis telefonÄ Ä¯gijo neteisėtai. Tvirtina, kad iÅ¡ teisme duotų parodymų akivaizdu, kad jis nežinojo tikrosios telefono kilmės, todėl, nesant jo tyčios, negali kilti ir atsakomybė. Dėl Ž.

P. išteisinimo dalyje dėl telefono įgijimo nesant tyčios ir nusikaltimo, o D. P. nuteisimo apeliantas tvirtina, kad tokie teismo veiksmai nėra suprantami ir nemotyvuoti, todėl neaiškūs. Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai nesirėmė teismo posėdžio metu paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t.y. tuo, kad paaiškėjo, jog gatvės nebuvo apšviestos, kad V. P. buvo daug išgėręs, kad vyko dvejos muštinės su dviem vaikinų grupėmis, kad V. P. buvo konfliktinių situacijų iniciatorius, todėl jis turėjo būti kaltinamuoju.

Nurodo, kad teismas atmetė praÅ¡ymÄ iÅ¡reikalauti D. P. naudoto numerio ir telefono buvimo vietÄ ir mano, kad tai buvo daroma sÄ moningai, siekiant surinkti tik jį kaltinančius įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nenuosekliai ir pavirÅ¡utiniÅ¡kai, nesilaikant BPK 20 str. Mano, kad yra nuteistas nepagrįstai.Dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam V. P. D. P. nurodo, kad V. P. buvo sužalotas keliose muÅ¡tynėse, todėl nebuvo pagrindo priteisti žalÄ , atsiradusiÄ ir dėl kitų muÅ¡tinių.

Atkreipia dėmesį, kad V. P. kreipėsi į medikus tik po kelių dienų, todėl žala galėjo būti padaryta ir kitur, nežymus sužalojimas nesukėlė ilgų ir sunkių pasekmių ir tai patvirtina ta aplinkybė, jog jam nebuvo išrašyta nedarbingumo pažyma. Pažymi, kad svarbu įvertinti ir V. P. elgesį, nes jis buvo neblaivus, kabinėjosi prie žmonių, pirmas trenkė, t.y. pats provokavo, todėl turi prisiimti kilusias pasekmes. Nurodo, kad priteistos žalos dydis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, taip pat liko neįvertinta kaltinamųjų turtinė padėtis ir tai, kad dalis žalos V.

P. buvo atlyginta. Dėl kaltinamųjų veiksmų kvalifikacijos apeliantas nurodo, kad teismas nesprendė BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos atribojimo nuo BK 138 str., 140 str. ir 155 str. bei kituose straipsniuose numatytų veikų, taip pat nuo administracinės atsakomybės, nenurodė kvalifikacijos motyvų bei nusikalstamos veikos aplinkybių atitikimo BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiams. Dėl D. P. pripažinimo kaltu pagal BK 189 str. 1 d., apeliantas nurodo, kad jis nežinojo, jog telefonas gautas neteisėtai ir tai patvirtina byloje apklausti asmenys.

Pažymi, kad jam telefonas buvo atiduotas be SIM kortelės, o jis telefonÄ atidavė žmonai ir nei jis, nei jo žmona net neįtarė, kad telefonas yra vogtas. Pažymi, kad dėl to, jog jis anksčiau jau buvo baustas pagal BK 189 str. 1 d., todėl žinojo, kokia atsakomybė gali kilti ir jis niekada nebÅ«tų ėmęs vogto telefono. Pažymi, kad dėl to, jog Ž. P. buvo iÅ¡teisintas, nebuvo teisinio pagrindo jį nuteisti pagal LR BK 189 str. 1 d., todėl turėjo bÅ«ti iÅ¡teisintas. Dėl bausmės D.

P. nurodo, kad ji paskirta per griežta, neatsižvelgta į tai, kad jis turi Å¡eimÄ ir neįgalius tėvus. Pažymi, kad teismas visiÅ¡kai nemotyvavo, dėl ko yra skiriama laisvės atėmimo bausmė, atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendžio priėmimo metu neturėjo jokių galiojančių administracinių nuobaudų, teismas nevertino to, kad baudžiamuoju įsakymu paskirtÄ bausmę jau buvo atlikęs, kas rodo, kad jis nėra linkęs darytį nusikaltimus, todėl nebuvo jokio pagrindo jam skirti realiÄ laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat nurodo, kad yra charakterizuojamas teigiamai, augina du mažamečius vaikus, iÅ¡ kurių vienas yra neįgalus, tėvai taip pat yra neįgalÅ«s ir jais reikia rÅ«pintis, pabrėžia, kad, kol vyko ikiteisminis tyrimas, jis jokių naujų pažeidimų ir nusikalstamų veikų nepadarė. Mano, kad paskyrus per griežtÄ laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeisti BK 41 str., 54 str. reikalavimai. Teigia, kad nors visos abejonės Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau Å¡ioje byloje visos abejones ir visos kitos aplinkybės, ir net kaltinamÄ jį teigiamai charakterizuojantys duomenys buvo vertinami jo nenaudai, o pats nuosprendis suraÅ¡ytas be motyvų, nesigilinant į bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratÅ«ros skundÄ tenkinti, nuteistieji A. C. ir D. P. bei jų gynėjai advokatai prašė A. C. ir D. P. apeliacinius skundus tenkinti, iÅ¡teisintasis Ž. P. ir jo gynėja advokatė prašė prokuratÅ«ros skundÄ atmesti. Šiaulių apygardos prokuratÅ«ros Å iaulių apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro ir nuteistojo D. P. skundai tenkinami iÅ¡ dalies, nuteistojo A. C. skundas atmestinas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnyje apibrėžiamos apeliacinio proceso ribos, apeliacinės instancijos teismo teisių nagrinėjant bylas pagal apeliacinius skundus apimtis.

Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. IÅ¡ minėtos normos analizės seka, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, apelianto iÅ¡reikÅ¡tų reikalavimų apibrėžtumo, konkretumo, tikslumo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, patikrina, ar pirmos instancijos teismo iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jos padarytos nepažeidžiant įstatymų ir bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, ar nepadaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmos instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo ir Ž. P. išteisinimo pagal LR BK 178 str. 1 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. P. išteisintas epizode dėl telefono vagystės, naikintina dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.).

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimÄ turtÄ . IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad epizode dėl mobilaus telefono vagystės Ž. P. iÅ¡teisintas pirmosios instancijos teismui padarius iÅ¡vadÄ , jog Ž. P. ginčo objektu byloje esantį mobilaus ryÅ¡io telefonÄ paėmė iÅ¡ įvykio vietos neturėdamas tyčios jo pagrobti.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagÄ Ä¯rodymų vertinimo aspektu, iÅ¡tyręs ir įvertinęs duomenis, surinktus bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, jog tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ vagystės dalyku nelaikomi tik beÅ¡eimininkiai daiktai, t.y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. BeÅ¡eimininkiais daiktais gali bÅ«ti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tik tokio beÅ¡eimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Radęs pamestÄ daiktÄ , nustatyta radusio asmens pareiga daiktÄ jį pametusiajam grÄ Å¾inti, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę nuo radimo dienos praneÅ¡ti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktÄ asmuo yra nežinomas, o daiktÄ radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (CK 4.62 str. 2 d.). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimÄ , ar turtas yra svetimas, ar pripažintinas beÅ¡eimininkiu, labai svarbu tinkamai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013).

Analizuojant byloje nustatytas faktines aplinkybes, ir visų pirma nukentėjusiojo V. P. parodymus, matyti, kad 2012-06-23 apie 2-3 val. po to, kai jo atžvilgiu jau nebuvo naudojamas smurtas, jis atsikėlė ir iÅ¡ kart pasigedo telefono, kitas nukentėjusysis A. T. pradėjo skambinti į jo (V. P.) telefonÄ , vėliau telefonas buvo iÅ¡jungtas, jie ėjo telefono ieÅ¡koti, įvyko antras konfliktas, nukentėjusiojo teigimu, telefonas dingo po pirmųjų muÅ¡tinių (6 t., 33-34 b. l.). Nukentėjusysis A. T. nurodė, kad V.

P. telefono pasigedo iÅ¡ kart po to, kai juos mušę asmenys iÅ¡važiavo, iÅ¡ kart bandė skambinti, pradžioje telefonas dar kvietė, o vėliau buvo iÅ¡jungtas (6 t., 34 b. l.). Nuteistasis A. C. teisme nurodė, kad važiuojant po įvykio Ž. P. iÅ¡sitraukė telefonÄ ir paklausė, kuris iÅ¡ jų jį pametė, telefonu nesidomėjo, nes jo jam nereikėjo (6 t., 31 b. l.), nuteistasis L. J. nurodė, kad važiuojant Ž. P. paklausė, ar kas pametė telefonÄ , jis suprato, kad telefonÄ pametė nukentėjusysis V.

P., vėliau jis telefonÄ atidavė A. P., taip atsilygindamas už automobilio remontÄ (6 t., 32 b. l.). Reikia pažymėti, kad iÅ¡teisintasis Ž. P. neginčijo aplinkybės, kad atbėgęs iÅ¡ už kampo pamatė gulintį nukentėjusįjį ir Å¡alia jo Å¡viečiantį telefonÄ , visi muÅ¡tynėse dalyvavę jau skirstėsi į maÅ¡inas, jis paėmė telefonÄ ir taip pat nubėgo į automobilį, važiuojant automobiliu, jis paklausė, kieno yra telefonas, visiems atsakius, kad ne jų, jis liepė telefonÄ iÅ¡mesti, tačiau pats telefonÄ padėjo automobilyje tarp priekinių sėdynių, kas atsitiko su telefonu vėliau, nežino, telefono negrÄ Å¾ino, nes bijojo, kad nebÅ«tų problemų, jo niekas taip ir neiÅ¡metė, teisme pripažino, kad pasiėmė svetimÄ telefonÄ (6 t., 33 b. l.).

Aukščiau iÅ¡dėstytos aplinkybės, įvertinus jas byloje surinktų duomenų visete, patvirtina, jog Ž. P., praėjus labai trumpam laiko tarpui po įvykio, sužinojo, kad mobilaus ryÅ¡io telefonas „Nokia E-52“ su SIM kortele, kurį jis rado prie gulinčio nukentėjusiojo ant žemės, yra svetimas turtas ir priklauso nukentėjusiajam V. P., tačiau jis nesiėmė jokių priemonių sugražinti telefonÄ nukentėjusiajam, sÄ moningai neinformavo nukentėjusiojo ar policijos apie jo radimo faktÄ .

Å iuo atveju galima daryti prielaidÄ , kad Ž. P., kaip pats tvirtina, gal ir galėjo nesuprasti, kad Å¡alia nukentėjusiojo gulintis telefonas yra ne nukentėjusiojo, tačiau tai, kad jis apie tai sužinojo kiek vėliau po įvykio ir telefonÄ paliko automobilyje, jo atsakomybės už svetimo turto pagrobimÄ neÅ¡alina, nes jis nesiėmė jokių veiksmų, kad telefonas bÅ«tų grÄ Å¾intas nukentėjusiajam. Tokiu bÅ«du, teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , jog Ž.

P. 2012 metų birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, po panaudoto smurto nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu, pagrobė svetimÄ , V. P. priklausantį turtÄ â€“ mobilų telefonÄ â€žNokia E52“, su SIM kortele - 1000 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. 1000 litų turtinę žalÄ , kas, kaip pagrįstai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, sudaro pagrindÄ pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 178 straipsnio 1 dalyje. Kolegija nelaiko įrodyta kaltinime nurodytÄ aplinkybę, kad Ž.

P. veikė sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi byloje kitų duomenų, iÅ¡skyrus paties kaltinamojo parodymus, jog jis buvo iÅ¡gėręs 2 stiklines alaus, apie apsvaigimÄ Ä¯vykio metu nuo alkoholio ir to įtakÄ nusikalstamos veikos padarymui, nėra, todėl Å¡i aplinkybė iÅ¡ kaltinimo Å¡alinama. Apeliaciniu skundu prokuroras už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ praÅ¡o Ž. P. skirti baudÄ .

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ , daro iÅ¡vadÄ , jog yra pagrindas Ž. P. skirti prokuroro praÅ¡omÄ bausmės rūšį. IÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Ž. P. padarė nusikalstamÄ veikÄ , kuri, pagal įstatymÄ , priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 2, 3 d.), dirbo užsienyje, praeityje neteistas, administracine tvarka baustas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, padaryta žala V.

P. atlyginta – pagrobtas mobilaus ryÅ¡io telefonas grÄ Å¾intas nukentėjusiajam V. P. (1 t., 120 b. l.), kas buvo užtikrinta ikiteisminio tyrimo metu atliekamais procesiniais veiksmais, o iÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, jog Ž. P. V. P. jokių pretenzijų neturi, nes, kaip nurodė nukentėjusysis, Ž. P. jam žalÄ atlygino (6 t., 30, 46 b. l.). Atsižvelgiant į tai, žalos nukentėjusiajam atlyginimas pripažintina Ž. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, Ž. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Atsižvelgdama į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, apibÅ«dinančias nusikalstamos veikos pavojingumÄ bei Ž. P. asmenybę, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog už Ž. P. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 178 straipsnio 1 dalyje, jam turi bÅ«ti skiriama bauda, Å¡iek tiek didesnė nei Å¡ios rÅ«Å¡ies bausmės minimumas (BK 47 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i bausmės rÅ«Å¡is yra adekvati tiek padarytai veikai, tiek nuteistojo asmenybei ir gali pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Dėl D. P. apeliacinio skundo IÅ¡nagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagÄ ir apeliacinio skundo argumentus, iÅ¡tyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. P. kaltės yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis įrodyta, jog nuteistasis D. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 189 str. 1 d., tačiau, kolegija sprendžia, kad teismas neteisingai paskyrė bausmę D. P..

Pirmosios instancijos teismo yra teisingai konstatuota, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų (nukentėjusiųjų, liudytojos parodymai, specialisto iÅ¡vada, asmens parodymo atpažinti protokolai), patvirtinančių, jog D. P. vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini) prie pastato Nr. 7 – matant kitiems asmenims kartu su A. C., L. N. ir L. J. naudojo smurtÄ nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. atžvilgiu, taip nukentėjusiajam V. P. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymÄ , o A. T. sukeldamas fizinį skausmÄ .

PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarÄ jÄ iÅ¡vadÄ apylinkės teismas padarė iÅ¡dėstęs, įvertinęs bei palyginęs tarpusavyje nukentėjusiųjų bei liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tokiu bÅ«du atkurdamas nusikalstamos veikos eigÄ . Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto vadovavimosi proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, atmestinas. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2, 3 p. p., buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekiant paÅ¡alinti atsiradusius prieÅ¡taravimus bei nustatyti bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, tad apylinkės teismas visiÅ¡kai pagrįstai vadovavosi jais priimdamas skundžiamÄ nuosprendį.

Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti tai, kad vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.Iš nuteistojo D.

P. skundo argumentų akivaizdu, jog jis, nesutikdamas su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog ir jis dalyvavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, nepatikimu laiko nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. jo atpažinimÄ parodant jį (D. P.) su kitais asmenimis, kadangi, D. P. teigimu, iki tol nukentėjusieji apklausose tvirtino, jog prieÅ¡ juos smurtavusių asmenų atpažinti negalėtų. Vertindamas nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygino juos tiek su jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek su kita bylos medžiaga (liudytojos parodymais, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, asmens parodymo atpažinti protokolais, kaltinamųjų ir paties D.

P. parodymais ir kita bylos medžiaga) bei padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog byloje pakanka įrodymų, jog D. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors kiti kaltinamieji viso bylos tyrimo metu tvirtino, kad D. P. P. kaime nebuvo ir jis muÅ¡tinėse nedalyvavo, o automobiliu vyko tik keturiese – A. C., L. N., L. J. ir Ž. P., tačiau nukentėjusieji V. P. ir A. T. nurodė D. P. asmens parodymo atpažinti metu kaip juos sumuÅ¡usį asmenį (1 t. 90-93, 160-163 b. l.), R. Å ., apklausiama liudytoja, parodė, kad automobilyje buvo penki asmenys – du priekyje ir trys gale, automobilį vairavo nelabai aukÅ¡tas ir pasportavęs vaikinas, kurį R.

Å . atpažino kaip D. P. iÅ¡Â fotonuotraukų kartotekos internetinėje duomenų bazėje (1 t., 194-196 b. l.). Taip pat D. P. ji atpažino kaip asmenį vairavusį automobilį ir iÅ¡ asmens parodymų atpažinti iÅ¡ nuotraukų metu (2 t., 7-10 b. l.), o pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ savo parodymus patvirtino (2 t., 13-15 b. l.). Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis D. P. nebuvo nuoseklus duodamas parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog 2012 m. birželio 23 d. P. kaime nebuvo, tÄ dienÄ ir naktį iÅ¡ namų iÅ¡važiavęs nebuvo (2 t., 41 b. l.), o teisme tvirtino, kad 2012-06-23 naktį iki paryčių savo kiemo garaže su draugu vartojo alkoholį (6 t., 36 b. l.).

MinėtÄ aplinkybę D. P. nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo metu, nors buvo apklaustas net tris kartus, apie tai net neužsiminė (1 t., 40-41, 43-44, 45-48 b. l.). IÅ¡ telefoninių skambučių iÅ¡klotinių matyti, kad 2012-06-22 ir 2012-06-23 D. P. skambino A. C., L. J., o A. C. skambino L. J., L. N., D. P. (1 t., 52-60 b. l.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu mobilaus ryÅ¡io tiekėjai buvo užklausti apie D. P. naudojamo mobilaus ryÅ¡io telefono įvykio metu galimas prisijungimo vietas pagal nustatytas mobilaus ryÅ¡io celių veikimo zonas, tačiau gauta informacija nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo D.

P. iÅ¡keltÄ versijÄ , kad įvykio metu jis nebuvo (duomenys neskelbtini) rajonas, o buvo namuose (duomenys neskelbtini) rajone, kadangi informacijoje nurodyta, kad celių veikimo atstumai bei kryptys nereiÅ¡kia garantuotos abonento buvimo vietos. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog D. P. 2012 m. birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, kartu su A. C., L. N. ir L. J. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusiuosius V. P. ir A. T.. Ir nors apeliantas D.

P. skunde tvirtina, kad kaltinamųjų veiksmai neatitiko vieÅ¡os tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėties, o teismas nepasisakė dėl Å¡ios nusikalstamos veikos atribojimo nuo kitų nusikaltimų, tačiau kolegijai nekyla abejonių, jog kaltininkų veiksmai vieÅ¡oje vietoje sumuÅ¡ant V. P., o A. T. sukeliant fizinį skausmÄ atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Akivaizdu, kad vieÅ¡oje vietoje sukeldami muÅ¡tynes, nuteistieji suprato, jog savo įžūliais veiksmais sutrikdys vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , kad tuo metu Å¡alia buvę asmenys pasijus nesaugiai, Å¡okiruoti dėl fizinio smurto panaudojimo kitų asmenų atžvilgiu.

Tačiau, to nepaisydami, smurtinio pobÅ«džio veiksmus tęsė. Be to, vieÅ¡osios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys: Nr. 2K-414/2010, 2K-719/2012). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo D. P. veika atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. IÅ¡ D. P. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka ir dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 189 str. 1 d., kadangi tvirtina, jog jis nežinojo, kad įgija nusikalstamu bÅ«du gautÄ turtÄ .

LR BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už žinomai nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimÄ , naudojimÄ arba realizavimÄ . Esminis Å¡io nusikaltimo objektyviosios pusės požymis yra iÅ¡ anksto nepažadėtas svetimo nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimas, naudojimasis arba realizavimas. Ä®gijimas yra bet kokios formos atlygintinis arba neatlygintinis sandoris. Pagal konstrukcijÄ Å¡io nusikaltimo sudėtis yra formali. Tai reiÅ¡kia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo.

Å ios veikos kvalifikavimui užtenka nustatyti bent vieno iÅ¡ straipsnyje nurodytų objektyviųjų požymių buvimÄ asmens veiksmuose. Tačiau tam, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi bÅ«ti nustatytas ir subjektyviosios pusės požymis – asmens kaltė. Kaltė Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kia tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi žinoti, kad turtÄ jam perdavė asmuo, kuriam tas turtas nepriklauso ir kurį jis įgijo neteisėtais bÅ«dais. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. iÅ¡ V.

P. pagrobtÄ mobilaus ryÅ¡io telefonÄ ,,Nokia E52“ įgijo iÅ¡ L. J., o šį telefonÄ iÅ¡ nukentėjusiojo pasibaigus muÅ¡tinėms pagrobė Ž. P.. Ir nors apeliantas teigia, kad jo tyčia dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 189 str. 1 d., neįrodyta, kadangi jam L. J. nenurodė, kokiu bÅ«du jis įgijo minėtÄ telefonÄ , teismas tokiÄ apelianto pozicijÄ vertino kritiÅ¡kai, kaip siekį suÅ¡velninti savo atsakomybę, kadangi, kaip minėta anksčiau, bylos tyrimo metu nustatyta, jog pats D. P. dalyvavo smurtaujant prieÅ¡ V.

P. ir A. T., su visais nuteistaisiais vyko vienu automobiliu, todėl žinojo, kad telefonÄ ,,Nokia E52“ Ž. P. paėmė iÅ¡ nukentėjusiojo V. P., t.y. tai, kad telefonas buvo įgytas neteisėtai. Nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys - nukentėjusiųjų V. P. ir A. T., kitų nuteistųjų, liudytojos R. P. paaiÅ¡kinimai, daiktų pateikimo protokolas, daiktų apžiÅ«ros protokolas patvirtina faktÄ , kad nusikalstamu bÅ«du įgytÄ telefonÄ ,,Nokia E52“ D. P. įsigijo iÅ¡ L. J., kuris taip pat žinojo, kad Å¡is telefonas įgytas nusikalstamu bÅ«du ir priklauso nukentėjusiajam V.

P.. Todėl ta aplinkybė, jog minėtu telefonu pradžioje naudojosi L. J., o tik vėliau jis buvo perduotas D. P., D. P. atsakomybės neÅ¡alina. Å ie faktiniai duomenys kartu su kitais byloje esančiais duomenimis apylinkės teismo pagrįstai vertinti kaip D. P. kaltę padarius LR BK 189 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ patvirtinantys įrodymai. Nesutikti su tokia apylinkės teismo iÅ¡vada kolegija neturi pagrindo.Todėl vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis D.

P., nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kas sukliudė priimti teisėtÄ bei pagrįstÄ nuosprendį. PrieÅ¡ingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje surinkti, iÅ¡tirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Patikrinus bylos medžiagÄ esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurių visuma patvirtina nuteistojo D.

P. kaltę dėl vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymo ir nusikalstamu bÅ«du gauto turto įgijimo ir realizavimo, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir 189 str. 1 d., tačiau iÅ¡ teismui pateiktos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam per griežtÄ bausmę.LR BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymÄ , bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę (LR BK 54 str. 3 d.). Taigi, aiÅ¡kus prieÅ¡taravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatÄ . Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sÄ vokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas.

Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka LR BK 41 str. 2 d. apibrėžtÄ bausmės paskirtį ir LR BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr.2K-7-259/2011). Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nustatyti LR BK 54 str. 2 d., t.y. skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Baudžiamojo įstatymo sankcijos numatytos tokios, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, numatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. IÅ¡imtiniais atvejais, numatytais LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d., teismas gali iÅ¡eiti iÅ¡ baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, jų padarymo metu turėjo neiÅ¡nykusį teistumÄ už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ , bausmę buvo atlikęs, baustas administracine tvarka, byloje nėra duomenų, kad po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo D.

P. bÅ«tų dar nusikaltęs, seniÅ«nijos charakterizuojamas teigiamai, Å¡eimoje augina du nepilnamečius vaikus, iÅ¡ kurių vienas turi negaliÄ , neįgalumas nustatytas ir jo tėvams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, parinkus nuteistajam bausmės rūšį - laisvės atėmimÄ , o jos vykdymÄ LR BK 75 str. pagrindu atidedant bei paskiriant teismo įpareigojimus, bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek kaltininko asmenybės pavojingumÄ , o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti LR BK 54 str.

Kolegijos nuomone, Å¡i bausmė nuteistajam padarys pakankamÄ poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir žalingumÄ visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes. Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principÄ ir yra pakankama ne tik nubausti D. P. už nusikalstamų veikų padarymÄ , bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo. Dėl A. C. paskirtos bausmės Kolegija, patikrinusi A. C. apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos per griežtos bausmės, baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nenustatė.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad prisipažino dėl nusikaltimų ir gailisi, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija atkreipia dėmesį, kad A. C. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu kaltu prisipažino tik iš dalies, apie nusikaltimų aplinkybes pasakojo neišsamiai, stengdamasis nuslėpti kai kuriuos faktus (2 t., 120-122, 125, 127, 128, 132, 133-134 b. l., 6 t. 31 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A.

C. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas nustatė A. C. vienÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Tokiu bÅ«du, kolegija nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad jam už padarytÄ nusikaltimÄ paskirta per griežta bausmė. LR BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. C. bausmę už nusikalstamÄ veikÄ , tinkamai taikė LR BK 41 ir 54 str. nuostatas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo sunkumÄ , pobÅ«dį, nuteistojo asmenybę. Nuteistasis A. C. iki Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 5 kartus, tačiau iÅ¡vadų iÅ¡ to nepadarė, nusikalto pakartotinai. Sutinkamai su LR BK 56 str., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymÄ teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A.

C. yra recidyvistas, nes padarė naujÄ tyčinį nusikaltimÄ neiÅ¡nykus ankstesniems teistumams, todėl teismas, paskirdamas įstatyme už jo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ laisvės atėmimo bausmę, paskyrė teisingÄ bausmę, ji savo rÅ«Å¡imi nėra per griežta, kaip nėra per griežta ir vertinant jos trukmę, kadangi ji nedaug virÅ¡ija Å¡ios bausmės rÅ«Å¡ies minimumÄ (BK 50 str. 2 d.), todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Å¡velninti bausmę nuteistajam A. C. nėra pagrindo.

Dėl priteisto civilinio ieÅ¡kinio nukentėjusiajam V. P. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinių skundų, nuteistieji D. P. ir A. C. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo V. P. naudai priteistos neturtinės žalos dydžiu tvirtindami, kad teismas nepagrįstai visiÅ¡kai tenkino nukentėjusiojo pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi, jų teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad vienas iÅ¡ kaltinamųjų – Ž. P. - V. P. iki nuosprendžio priėmimo atlygino dalį patirtos neturtinės žalos.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad V. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį, kuriuo prašė iÅ¡ kaltinamųjų priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ , kadangi po sužalojimo jautėsi nesaugiai, taip pat jautė didelį diskomfortÄ Â ir nepatogumÄ dėl sužaloto veido, nes tai trukdė bendrauti ne tik darbe, bet ir su artimaisiais bei vaikais (1 t., 121 b. l.). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. P. palaikė savo civilinį ieÅ¡kinį ir prašė teismo iÅ¡ kaltinamųjų priteisti 5000 Lt, tačiau nurodė, kad pretenzijų neturi tik Ž.

P., kadangi jis žalÄ atlygino (6 t. 30 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamų nuosprendžiu iÅ¡ kaltinamųjų D. P., A. C., L. N. ir L. J. neturtinės žalos atlyginimui solidariai priteisė V. P. naudai 5000 Lt įvertinęs tai, kad nukentėjusysis dėl panaudoto smurto jo atžvilgiu patyrė fizinį skausmÄ , nemalonumus, kas trukdė jam normaliai dirbti, jis privalėjo vartoti vaistus. Kaip ne kartÄ savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d.).

Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali bÅ«ti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Žmogaus sveikata neabejotinai yra tokia vertybė ir nuteistieji savo neteisėtais veiksmais šį teisinį gėrį pažeidė ir tÄ Ä¯rodo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Å iaulių skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. G 1680/12(04), kurioje konstatuota, kad V. P. buvo padarytos kraujosruvos akių vokuose, kraujosruvos, nubrozdinimai veido, kaklo, krÅ«tinės, rankų srityse, dėl kurių nukentėjusiajam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 126 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis patyrė papildomus nepatogumus, skausmÄ , neigiamus emocinius iÅ¡gyvenimus, pažeminimÄ , reputacijos darbovietėje pablogėjimÄ , turėjo gydytis padarytus sužalojimus. Ir nors, nuteistųjų D. P. ir A. C. įsitikinimu, teismas privalėjo sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį Ž. P. atlygintos žalos V. P. dalimi, tačiau kolegija su tuo nesutinka.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra šios atlygintos žalos dydį patvirtinančių dokumentų, apie tai buvo nurodyta tik teismo posėdyje, tačiau nenurodyta atlygintos žalos konkreti suma. Be to, skundžiamu nuosprendžiu kaltais dėl nežymaus V. P. sveikatos sutrikdymo pripažinti tik D. P., A. C., L. N. ir L. J., o Ž. P. pripažintas kaltu tik dėl nukentėjusiajam priklausiusio telefono vagystės. Atsižvelgiant į tai, jog 5000 Lt neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta D.

P., A. C., L. N. ir L. J. neteisėtais veiksmais nežymiai sužalojant V. P. sveikatÄ , todėl Ž. P. atlyginta žala dėl jo veiksmais padaryto nusikaltimo – vagystės - negali kompensuoti kitų asmenų nusikaltimu padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino priteistinos neturtinės žalos dydį už sveikatos sužalojimÄ ta suma, kuria buvo atlyginta žala, padaryta pagrobiant telefonÄ . Kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti bÅ«tent 5000,00 Lt dydžio nukentėjusiajam priteistinÄ neturtinės žalos atlyginimÄ yra teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatas, teisingumo ir protingumo reikalavimus, jo dydžio mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

IÅ¡ nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas suklydo nurodydamas nukentėjusiojo pavardę priteisiant neturtinės žalos atlyginimÄ , todėl Å¡is netikslumas iÅ¡taisomas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., n u s p r e n d ž i a : Nuteistojo A. C. apeliacinį skundÄ atmesti.Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros Å iaulių apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro ir nuteistojo D. P. apeliacinius skundus tenkinti iÅ¡ dalies.

RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti: Ž. P. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir jam paskirti 6 MGL (780 Lt) dydžio baudÄ ; D. P. paskirtos galutinės bausmės laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams vykdymÄ , vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., atidėti 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu bÅ«ti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo.Bausmės vykdymo atidėjimo pradžiÄ skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.IÅ¡taisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytÄ raÅ¡ymo apsirikimÄ ir nurodyti, kad iÅ¡ D.

P., A. C., L. N. ir L. J. solidariai priteisiamas 5000 Lt (penkių tÅ«kstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas civiliniam ieÅ¡kovui V. P..Kitoje dalyje RadviliÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                           Bronius Zalaga Teisėjai                                                                       Vaclovas Iždonas                                                                               Gražvydas PoÅ¡kus                                                                                   Â