2020-04-01 Nr. AB-6471-3-62-3-01741-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1659-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01741-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4, 38–40, 91–92).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. kalėjo Marijampolės PN 20 būrio 1 kameroje, pažeidžiant gyvenamojo ploto normą. Teigė, kad kameroje kalėjo 6 asmenys, kameros plotas buvo apie 24 kv. m, be to, dalį kameros ploto užėmė badai ir kiti įrenginiai. Dėl kameros perpildymo neturėjo galimybės pajudėti, tarp asmenų buvo jaučiama įtampa, kildavo konfliktinės situacijos, teko laukti eilėje, norint prisėsti prie stalo, pasinaudoti sanitariniu mazgu. Dėl per mažo gyvenamojo ploto patyrė didelių nepatogumų, depresiją, dvasinių išgyvenimų, tapo nervingas, dirglus, pasikeitė vidinių vertybių sistema, pradėjo neigiamai vertinti įstatymus ir valstybę. Nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti kamerą, joje nebuvo mechaninės ventiliacijos (ventiliacija buvo sanitariniame mazge, bet ji neveikė). Kameroje buvę langai neatsidarė, ji buvo vėdinama per orlaides, per kurias dėl ant langų iš vidinės pusės uždėtų grotų nepateko pakankamai oro, oras necirkuliavo. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo patalpa buvo maža (apie 3 kv. m), atlikti gamtinius reikalus trukdė sanitariniame mazge buvusi praustuvė. Praustuvė ir tupimas klozetas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl to ne kartą yra kalbėjęsis su Marijampolės PN direktoriumi, kitais pareigūnais, tačiau problema nebuvo išspręsta. Teigė, kad kameroje nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Nurodė, kad nebuvo užtikrinta jo teisė išsimaudyti po šiltu dušu, nes dušinėje buvęs boileris buvo per mažas, senas, sudėvėtas, todėl nusiprausti neužtekdavo šilto vandens. Reiškė pretenzijas dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio, kurio plotas buvo apie 136 kv. m, dalis to ploto buvo užimta sporto inventoriaus, pavėsinės, stalo su suoliukais. Šiame kiemelyje galėjo pasivaikščioti tik 2 valandas per parą. Tvirtino, kad ne kartą dėl netinkamų kalinimo sąlygų 1 kameroje kreipėsi į atsakovo atstovą, tačiau jo prašymai nebuvo registruojami, į juos neatsakoma, dėl parašytų skundų jam buvo daromas psichologinis spaudimas, todėl buvo priverstas jų atsisakyti. Nurodė, kad į Psichologinę tarnybą buvo kreipęsis, tačiau jam pagalba nebuvo suteikta, o nurodyta laukti, kada susirinks reikiamas nuteistųjų skaičius grupiniams užsiėmimams. Tvirtino, kad būnant drausmės grupėje buvo draudžiama mokytis Suaugusiųjų mokymo centre ir vidurinėje mokykloje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą (b. l. 9–14), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 45–47, 80, 100–101) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu kameroje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, joje kalėjo 6 nuteistieji, todėl gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Sanitarinis mazgas šioje kameroje įrengtas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, reikalavimų atstumams tarp sanitarinių įrenginių teisės aktuose nėra numatyta. Tai, kad sanitariniame mazge buvo įrengtas tupimas tualetas, galiojančio teisinio reglamentavimo nepažeidžia. Nuteistųjų skundų dėl netinkamos 1 kameros būklės nebuvo gauta. Periodinio patikrinimo metu 20 būryje jokie pažeidimai nebuvo nustatyti, sanitariniai įrenginiai veikė. Pareiškėjas buvo laikomas užrakintas drausmės grupės kameroje, įrengtoje pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. ant langų įrengus vidines ir išorines grotas. Grotos yra stambios, orlaidės neuždengia, todėl oras į kamerą patekdavo. Patvirtino, kad pareigūnų postas yra antrame aukšte, tačiau pareigūnai nuolat vaikšto, stebi abu drausmės grupės aukštus. Marijampolės PN įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji pareigūnų iškvietimo mygtukus gadina. Kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja šias patalpas, jose esančią situaciją. Atvejų, kad pareiškėjas būtų siekęs išsikviesti pareigūną ir to padaryti negalėjo, nėra fiksuota. Pasivaikščiojimo kiemų dydis nėra reglamentuotas, juose esantis sporto inventorius bei baldai įrengti siekiant pagerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas. Pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėjo 2 valandas, nes bausmę atliko drausmės būryje. Teisės aktai nenumato reikalavimų vandens pašildymo boilerio dydžiui. 20 būrio nuteistieji karštu dušu galėjo pasinaudoti kartą per savaitę, 80 l boileris buvo pakankamas, tinkamai pašildydavo vandenį, duomenų, kad dėl šilto vandens trūkumo 20 būrio nuteistieji būtų teikę skundus ar pretenzijas, neturi. Į Marijampolės PN administraciją ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi 9 kartus, iš kurių tik vienas skundas buvo dėl 20 būrio patalpų – pasivaikščiojimo kiemelio inventoriaus ir kt. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 107–112).

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją ginčo laikotarpiu kreipėsi 9 kartus: 2016 m. gegužės 19 d. kreipėsi du kartus dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis, negauto atsakymo į skundą dėl medicinos darbuotojos elgesio, 2016 m. birželio 1 d. – dėl bausmės atlikimo sąlygų kamerų tipo patalpose, 2016 m. birželio 16 d. – dėl netikslios informacijos pateikimo, 2016 m. liepos 18 d. – dėl drausmės grupėje virtuvėlės, šaldytuvo, poilsio, laisvalaikio kambarių neįrengimo, žaliosios zonos pasivaikščiojimo kiemelyje, sporto ir sporto kilnojimo kiemelio nebuvimo, sporto užsiėmimo grafiko neparengimo, per retai matomo būrio viršininko, per trumpo pasivaikščiojimo ir pan., 2016 m. liepos 18 d. – dėl uždraustų įsigyti maisto prekių Marijampolės PN parduotuvėje, 2016 m. liepos 25 d. – dėl informacijos apie pareiškėjo kreipimąsi į Psichologinę tarnybą pateikimo, 2016 m. liepos 25 d. – dėl netinkamų atsakymų į skundus, 2016 m. rugpjūčio 31 d. – dėl skirtos drausminės nuobaudos. Atsakovo atstovas atsakė raštu į visus nurodytus pareiškėjo skundus, duomenų apie tai, kad, nesutikdamas su atsakovo atstovo atsakymais, pareiškėjas juos skundė teisės aktų nustatyta tvarka, į bylą nebuvo pateikta.

7. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kreipimosi į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų 20 būryje yra hipotetinio pobūdžio, nes jis tik abstrakčiai nurodė, jog ne visi jo prašymai buvo registruoti, į ne visus buvo atsakyta, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo.

8. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimosi dėl ginčui aktualių pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų 20 būryje, šio būrio 1 kameroje byloje vertinamu laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją ar pareigūnus faktą. Į bylą pateiktas Marijampolės PN 2016 m. birželio 1 d. raštas Nr. 20/07-842 patvirtino, kad pareiškėjas skundo atsisakė, tačiau tai neįrodė faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo priverstas atsisakyti skundo dėl patiriamo psichologinio smurto, nes iš rašto turinio matyti, jog buvo pateiktas jo raštiškas paaiškinimas, kad kilusios problemos buvo išspręstos, todėl jo skundas ir nebuvo nagrinėjimas.

9. Teismas nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.2. punkte nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

10. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. kalėjo kameroje Nr. 1, joje įrengtos 6 gyvenamosios vietos, kameros gyvenamasis plotas 24,27 kv. m. Teismas nustatė, kad vienam nuteistajam šioje kameroje teko 4,045 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpose atmesti kaip nepagrįsti.

11. Teismas iš byloje esančių fotonuotraukų nustatė, kad 1 kamerų tipo patalpos langai iš vidaus grotuoti, patalpa vėdinama per langų apačioje esančias orlaides, tai, teismo nuomone, atitinka teisinį reglamentavimą. Byloje nebuvo jokių faktinių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas Marijampolės PN pareigūnams, administracijai dėl negalėjimo išvėdinti kamerą, oro trūkumo, duomenų, kad į jo pretenzijas atsakovo atstovas nereagavo, šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl, nesant tokių duomenų, nebuvo pagrindo tikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl negalėjimo tinkamai išvėdinti ginčo patalpos.

12. Į bylą pateikta ginčo kameros schema patvirtino, kad 1 kamerų tipo patalpos sanitarinio mazgo plotas yra 2,16 kv. m, tai atitinka teisinį reglamentavimą. Teisės akte reikalavimų atstumams tarp sanitarinių įrenginių nėra nustatyta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam keliamų nepatogumų, naudojantis 1 kameros sanitariniu mazgu buvo laikomos nepagrįstomis.

13. Teismas nurodė, jog pagal ginčo metu (2015 m. gegužės 26 d. – 2016 m. rugsėjo 27 d.) galiojusį teisinį reglamentavimą, reikalavimo kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge įrengti sėdimą klozetą nebuvo įtvirtinta. Šiuo aspektu pažymėta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl kameroje įrengto „tupimo“ klozeto pablogėjo jo padėtis, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala, todėl pareiškėjo argumentai dėl tupimo klozeto įrengimo nepagrįsti.

14. Teismas nurodė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareigūnų iškvietimo sistema turėjo būti įrengta 20 būrio 1 kamerų tipo patalpoje. Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji pareigūnų iškvietimo mygtukus gadina. Šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų į bylą nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 13.10 ir 16.11 punktų pažeidimas. Tačiau, vertindamas šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, susijusių su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, byloje nebuvo jokių įrodymų, jog dėl šio pažeidimo pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms institucijos, todėl, nesant tokių duomenų, niekuo nepagrįstų, abstrakčių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovo atsakomybė negalima.

15. Teismas nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui, jame įrengto inventoriaus matmenims nėra nustatyta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl vietos trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje atmestos kaip nepagrįstos. Pareiškėjas nurodė, kad jam pasivaikščioti kiemelyje buvo leidžiama per parą dvi valandas, tai atitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog galimybė nusiprausti duše jam buvo sudaryta, tačiau reiškė pretenzijas dėl patiriamų sunkumų siekiant pasinaudoti šia teise, t. y. šilto vandens trūkumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, byloje nebuvo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl šilto vandens trūkumo pareiškėjas ar kiti nuteistieji būtų kreipęsi į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, o šie į jų prašymus nereagavo, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių, deklaratyvių ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstų pareiškėjo samprotavimų pagrindu atsakovo atstovo atsakomybė negalima.

17. Teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau drausmės grupei kalintiems nuteistiesiems teisė į mokymąsi nėra garantuojama, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo mokytis atmesti.

18. Pareiškėjas nurodytos aplinkybės dėl psichologo paslaugų neteikimo nedetalizavo, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl psichologinės pagalbos neteikimo jam kalint drausmės grupės sąlygomis, todėl nurodytų aplinkybių kontekste nebuvo pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

19. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ( neveikimo) valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 20. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo prašo iš naujo išnagrinėti jo skundą ir jį tenkinti (b. l. 118–119).

21. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN teismui pateikė klaidinančią informaciją dėl kamerų ploto, nes pateikė bendrą plotą, neišskaičiavus baldų, sanitarinio mazgo užimamo ploto. Įvertinus byloje esančią medžiagą matyti, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos judėti.

22. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis. Tačiau pareiškėjas buvo nurodęs, kad per langus nebuvo įmanoma išvėdinti kameros, langai neatidaromi, viena orlaidė buvo po metaliniais laiptais, o kita – po skardiniu stogeliu, be to, orlaidės buvo per mažos.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas priėmė sprendimą vadovaudamasis atsakovo teiktais neteisingais dokumentais. Pareiškėjas įrodymų pateikti negalėjo, nes jam kreipiantis į Marijampolės PN administraciją su skundais ar prašymais, jie būdavo atmetami arba dėl jų pareiškėjui būdavo daromas psichologinis spaudimas.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 123).

25. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN 20 būrio patalpoje Nr. 1, kurioje apgyvendinti drausmės grupei priskiriami nuteistieji, bei kitų pataisos namų pareigūnų veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, yra nepagrįsti, jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei jo skundą tenkinti visiškai.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nurodo tik nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo argumentais dėl jam tekusio ploto ir vėdinimo per langus, nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, motyvus. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

31. Vertindama pareiškėjo skundo argumentus dėl atsakovo pateiktų duomenų neatitikimo tikrovei bei pažeidimų, susijusių su per mažu pareiškėjui tekusiu plotu kameroje bei galimybės ją (kamerą) vėdinti neužtikrinimu, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

32. Ginčo atveju teismas vadovavosi Marijampolės PN pateiktais duomenimis apie 20 būrio patalpos Nr. 1 dydį ir čia laikytų asmenų kiekį ginčui aktualiu laikotarpiu, kurie iš esmės nesiskiria nuo pareiškėjo nurodytų, o apeliacinio skundo teiginiai dėl duomenų „melagingumo“ grindžiami netinkamu teisės normų turinio aiškinimu: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi, įvertinus, kad net pareiškėjo pateiktais duomenimis Marijampolės PN 20 būrio patalpoje Nr. 1, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau neišskaičiuojant baldų užimamo ploto, jam tekęs plotas viršijo 3 kv. m, teismas pagrįstai atmėtė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad jam plotas, nustatytas tiek nacionalinės teisės (3,6 kv. m. vienam asmeniui, neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), tiek EŽTT praktikoje, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, neatitiko nustatytų reikalavimų.

33. Vertindama pareiškėjo skundo argumentus dėl teismo išvadų, kuriomis atmesti pareiškėjo argumentai dėl galimybės vėdinti kameros tipo patalpas neužtikrinimo, nepagrįstumo, pažymėtina, kad teismas, atmesdamas šiuos argumentus, pagrįstai rėmėsi atsakovo patektais duomenimis apie šią patalpą, taip pat aplinkybe, kad pareiškėjas jo laikymo šioje patalpose metu tokio pobūdžio nusiskundimų nereiškė. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl Marijampolės PN pareigūnų spaudimo atsiminti skundus dėl kalinimo sąlygų nėra pagrįsti jokiais įrodymais: pareiškėjas dėl kitokio pobūdžio nusiskundimų kreipdavosi į pataisos manų administraciją (b. l. 23–25); su tokio pobūdžio skundu pareiškėjas galėjo kreiptis į kitas valstybės institucijas, iš jų – ir higienos normų reikalavimų vykdymo užtikrinimą kontroliuojančias įstaigas, ką kiti nuteistieji, kaip matyti iš tokio pobūdžio bylų, darydavo tikrai dažnai.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė