2019-04-03 Nr. AB-8758-3-62-3-01472-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2059-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01472-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4–14) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 840 Eur neturtinės žalos atlyginimui už neatitinkančias teisės aktų reikalavimų sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 9 būrio bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, pastatas buvo avarinės būklės ir nepritaikytas gyventi. Pareiškėjas teigė, jog buvo kalinamas pastate, kurio stogas nebuvo keistas 54 metus, jis buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos prasėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, kadangi seni, surūdiję gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų. Pažymėjo, jog buvo nedarbingas ir sirgo epilepsija, pareigūnai į jo sveikatos būklę neatsižvelgė, kadangi buvo priverstas lipti į lovą, esančią antrame dviaukštės lovos aukšte. Pareiškėjui trūko dirbtinio apšvietimo, jis buvo netinkamas, todėl negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėdavo akis. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. Tvirtino, kad blakių buvimo ir kandžiojimosi faktą patvirtina administracinių bylų Nr. I-4273-423/2015 ir Nr. I-151-664/2017 medžiaga. Nurodė, kad 3 sektoriaus 9 būrio patalpose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maisto produktus laikė miegamojoje patalpoje, kurioje buvo daug žiurkių ir tarakonų. 8–9 būriams buvo įrengta tik viena virtuvėlė, kuria naudojosi 222 nuteistųjų, ji buvo per maža, negalėjo tenkinti tokio skaičiaus nuteistųjų poreikių, joje nuolatos kildavo konfliktai, susistumdymai, tvyrojo įtampa.

3. Pareiškėjo teigimu, 8–9 būriuose trūko praustuvių ir tualetų, neįrengti sėdimi unitazai. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų ir prausimosi patalpų buvo didelės eilės, reikėjo ilgai laukti. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo apie 30 kv. m, jame buvo įrengta sunkiosios atletikos aikštelė, stalas ir du suoliukai, lauko džiovykla. Pasivaikščiojimo kiemeliu naudojosi maždaug 222 nuteistieji, todėl pareiškėjui akivaizdžiai trūko vietos pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos šulinių lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego, jie buvo patvinę, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji būtų galėję pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemeliui esant arti gamybinių patalpų, oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.

4. Pareiškėjas skunde taip pat kėlė pretenzijas dėl rūkymo bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, nurodydamas, kad 3 sektoriuje nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, o pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų. Buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose (išskyrus trumpus laikotarpius, kada jose apsilankydavo pareigūnai), todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodė, kad pataisos įstaigoje nuteistieji sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl pareiškėjas nuolat jautė baimę ir stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Pažymėjo, jog atvykus į įkalinimo įstaigą, nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teises ir pareigas, bei informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų įstaigoje teikimo tvarką, pacientų teises ir pareigas. Nurodė, jog bibliotekoje teisinė informacija buvo pasenusi, joje įrengtas tik vienas kompiuteris, kuriuo naudojosi apie 1 000 nuteistųjų, tačiau ir jis dažniausiai neveikdavo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis.

5. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 26 d. teismui pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 98–107) kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes, prašė netaikyti ieškinio senaties. Papildomai nurodė, jog Pravieniškių PN-AK teismui pateikė klaidingus duomenis, nepateikė teismui pareiškėjo argumentus pagrindžiančių dokumentų.

6. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (b. l. 24–32) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai teko daugiau. Nurodė, kad duomenų apie tai, kiek asmenų gyveno ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju, pateikti negali, nes tokie duomenys nekaupiami ir nesisteminami. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto nebuvo išskaičiuojamas, o pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nuo kėlimosi iki gulimo laiko ribojama nebuvo. Atsakovo teigimu, nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Nurodė, jog dėl vietos stokos įstaiga neturėjo galimybės įrengti nuteistiesiems poilsio kambarių, tačiau visuose būriuose buvo įrengtos virtuvėlės, jose nuteistieji turėjo galimybę gaminti ir laikyti maistą.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamąsias patalpas tvarkė patys nuteistieji, tam jiems buvo išduodamos valymo priemonės. Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kurios pagrindu buvo periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Esant poreikiui, administracija organizuodavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlikdavo asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Pataisos namuose gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo įrengtos ir pažymėtos vietos rūkymui. Ginčo laikotarpiu įstaigoje gamybinės atliekos nebuvo deginamos. Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie asbesto žalą jo sveikatai. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl atsakovo atstovas manė, kad pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui nėra. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

II. 9. Kauno apygardos administracinio teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. liepos 14 d., todėl konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, todėl senaties terminas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo pritaikytas ir ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pripažintas laikotarpis nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. – į 9 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m ir kurioje buvo 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,38 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d. – į 9 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,82 kv. m, joje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,83 kv. m ploto. Pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog abejose minėtose patalpose gyveno po 16 nuteistųjų bei pateikė Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618, kurioje buvo užfiksuota, kad ginčo patalpose buvo įrengta po 16 miegamųjų vietų. Įvertindamas šiuos pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas pažymėjo, jog minėta pažyma ginčo laikotarpiui neaktuali, kadangi sudaryta metais anksčiau, nei ginčo laikotarpio pradžia. Duomenų, jog toks miegamųjų vietų skaičius išliko ir vėlesniu ginčo laikotarpiu, byloje pateikta nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl atsakovo atsisakymo pateikti informaciją apie ginčo patalpose gyvenusių nuteistųjų skaičių nėra teisiškai reikšmingi, kadangi Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 14 d. rašte nurodė, jog duomenis apie ginčo laikotarpiu laikomų asmenų skaičių gyvenamosiose patalpose pateiks tiesiogiai teismui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai per mažo kamerų ploto atmesti. Teismas pažymėjo, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimo nenustačius, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto nenagrinėti.

13. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie avarinės būklės pastato keliamą pavojų pareiškėjo gyvybei ir sveikatai ar realiai sukeltą žalą, todėl pareiškėjo argumentai dėl saugios aplinkos neužtikrinimo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad, net ir nustačius, jog Pravieniškių PN-AK konstrukcijose buvo asbesto, jis negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų, kadangi nejudinant konstrukcijų, asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai negalėjo būti pavojingi. Byloje pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 36-1248(7) bei Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma patvirtino, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose remontai nebuvo vykdomi, nebuvo išardytų jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbesto, o aplinkoje nebuvo ir šiferio nuolaužų, todėl teismas šių pažeidimų nenustatė.

14. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK buvo sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atliko vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN-AK patalpose, todėl pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu nebuvo.

15. Teismas pažymėjo, jog byloje esančiame medicinos dokumentų išraše buvo užfiksuota, kad pareiškėjo medicininėje kortelėje įrašų apie blakių sukandimus nebuvo. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad drabužių skalbimo, džiovinimo paslaugos buvo teikiamos tinkamai. Teismas atmetė ir kitus pareiškėjo argumentus dėl sėdimų unitazų įrengimo, laisvalaikio kambarių bei sanitarinių patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai įvardijo, jo nuomone, pasivaikščiojimo kiemeliuose buvusius teisės aktų pažeidimus, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių, todėl pripažino, jog pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo šiuo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti. Iš pareiškėjo medicinos dokumentų išrašo bei pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų duomenų apie sveikatą teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo gydomas dėl įvairių lėtinių ligų, tokių kaip epilepsija, organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį ir kt., todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodomi psichologinės būklės sutrikimai galėjo kilti būtent dėl jam diagnozuotų nervinės sistemos ligų.

16. Teismo sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nebuvo pažeista ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 17. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde (b. l. 127–135) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus atmetė nemotyvuotai. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius savo reikalavimą, tačiau teismas jų neanalizavo. Teismas netinkamai įvertino skunde nurodytų galimų pažeidimų reikšmę, savaip interpretavo byloje pateiktą medžiagą. Pareiškėjas mano, jog ieškinio senaties terminas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. liepos 14 d. negalėjo būti taikomas.

19. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 15 d. pateikė apeliacinio skundo papildymą (b. l. 148–149), kuriame prašo teismo tinkamai įvertinti patirtą žalą, atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 139–142) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Teigia, jog byloje esantys įrodymai paneigia apelianto argumentus, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. vasario 18 d., atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas skundžiamu sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį ir ginčui aktualiu laikotarpiu pripažino laikotarpį nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.).

26. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

27. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. liepos 13 d.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111p.) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdami papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus (pvz., pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai kopijas, duomenis apie pareiškėjui priskirtos lovos numerį, duomenis apie gyvenamojoje patalpoje kartu kalėjusius asmenis bei jų paaiškinimus ir kt.).

30. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Be to, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

31. Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas, be kita ko, dėl miegamųjų vietų skaičiaus 9 būrio 10 ir 7 gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu. Pareiškėjas teigia, jog minėtose gyvenamosiose patalpoje, kurių plotas 33,82 kv. m, buvo įrengta 8 dviaukščiai gultai ir buvo laikoma 16 asmenų (minėtus duomenis patvirtina Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažyma, b. l. 20). Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, b. l. 34), Pravieniškių PN-AK 9 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, o 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje – 7 miegamosios vietos, tačiau neaišku, ar pateikti duomenys atspindi situaciją būtent ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl tikėtina, kad pateikta informacija, vadovaujantis atsakymo parengimo dienos duomenimis. Šios faktinės aplinkybės dėl miegamųjų vietų skaičiaus yra aktualios siekiant nuspręsti, ar byloje yra pagrindas konstatuoti minimalios ploto normos, tekusios pareiškėjui, pažeidimą.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir siekdamas pašalinti byloje kilusius neaiškumus, pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti tikslius duomenis apie miegamųjų vietų skaičių Pravieniškių PN-AK 9 būrio 10 ir 7 gyvenamosiose patalpose būtent ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d.), taip pat pateikti informaciją, ar per šį laikotarpį miegamųjų vietų skaičius keitėsi dėl rekonstrukcijos ir, jei keitėsi, kada tiksliai tai įvyko. To nepadaręs ir vadovaudamasis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kuriuos pareiškėjas, pateikdamas detalius paaiškinimus dėl miegamųjų vietų skaičiaus tiek skunde, tiek atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, ginčijo, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčui aktualaus laikotarpio nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d. negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir yra naikinamas.

33. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl laisvalaikio kambarių bei sanitarinių patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui nenagrinėjo, kaip neatsiejamai susijusių su pareiškėjo nurodomu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu. Todėl, įvertinus surinktus duomenis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, turėtų būti pakartotinai įvertintos ir aptartos aplinkybės. Be to, teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog laisvalaikio kambariai pataisos namuose neįrengti, tačiau vėliau šios aplinkybės, kaip galimo pažeidimo, neįvertino.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nes būtina rinkti papildomus įrodymus, jais remiantis nustatyti aplinkybes, susijusias su miegamųjų vietų skaičiumi ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d., perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2016 m. vasario 18 d., panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan