2018-10-03 Nr. AB-17407-3-64-3-00436-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2320-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00436-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. su skundu (b. l. 2–8) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta. Taip pat dalį kameros ploto užėmė jose esantys baldai bei sanitarinis mazgas, kuris turėtų būti išskaičiuojami iš bendro kameros ploto. Be to, kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, pelėsis, grybelis, sanitarinis mazgas neatitiko keliamų reikalavimų, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus, o patirtą neturtinę žalą įvertino 4 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–53) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 46, 63, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,63 kv. m iki 18,30 kv. m kameros ploto. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus negalėjo. Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė. Atsakovas teigė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo teigimu toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 240 Eur pareiškėjo naudai.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d. kamerose Nr. 46 ir 63, kuriose buvo laikomas nuo 1 iki 5 asmenų. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam asmeniui teko nuo 3,67 iki 18,33 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis apie kameroje esantį sanitarinį mazgą (b. l. 27–31), teismas nurodė, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) teko nuo 3,26 kv. m iki 16,32 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas 18 dienų buvo laikomas kameroje Nr. 46 pažeidžiant nustatyta vienam asmeniui kameros ploto normą. Taip pat teismas, remdamasis Šiaulių TI 2017 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 60/09-16098 „Dėl A. A.“ (b. l. 18–20) bei kitais atsakovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus bei sanitarinį mazgą (b. l. 27–31), nustatė, jog pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (8 dienas), kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 46, 63, teko atitinkamai nuo 3,26 kv. m iki 5,44 kv. m kameros ploto (be sanitarinio mazgo). Teismas konstatavo, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 26 dienas.

7. Dėl higienos sąlygų teismas nurodė, jog kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Tokią išvadą teismas priėmė ir atsižvelgęs į Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. 61/04-857, kurioje nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, kuriuose buvo nurodyta, jog sanitariniai mazgai kamerose įrengti iš vienos pusės atitverti sienele, iš kitos – užuolaida, tačiau nėra duomenų, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumo ir nežmoniškai su juo elgtis, be to buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, todėl jo patirtą neturtinę žalą įvertino 240 Eur.

III. 9. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nevykdė savo pareigos teikti įrodymus, kadangi nekaupė duomenų, kiek asmenų kameroje buvo kalinama vienu ar kitu laikotarpiu. Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju teismo sprendimas turi būti priimamas atsakovo nenaudai. Kadangi nebuvo duomenų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pažeidimas truko tik 26 dienas. Tiek pagal įstatymą, tiek pagal teismų praktiką draudžiama už vienus pažeidimus bausti, o už kitus – ne. Todėl teismas, nustatęs higienos reikalavimų pažeidimus, turėjo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pareiškėjas teigia, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas skyrė nepakankamą dėmesį, ar neturtinės žalos suma galės kompensuoti patirtą pareiškėjos moralinę žalą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimu metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. A., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui 26 dienas Šiaulių TI nebuvo užtikrinimas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, jog teismas neįvertino ploto trūkumo kamerose, kadangi neišskaičiavo baldų užimamo ploto. Taip pat neįvertino higienos reikalavimų pažeidimų bei neturtinės žalos sumos pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

19. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

20. Įvertinus atsakovo atstovo teismui pateiktus duomenis (b. l. 18–20, 27–31), galima spręsti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. kovo 27 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 18,16 iki 18,33 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 5, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,26 iki 16,32 kv. m (išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą). Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 26 dienas Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose kamerose. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

21. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl higienos reikalavimų pažeidimų, teisėjų kolegija nurodo, jog atsakovo atstovas, turėdamas duomenų apie pareiškėjo laikymo konkrečiose kamerose laiką, įstaigos patalpų įrengimą bei kamerose atliktus darbus, pareiškėjo nurodytų konkrečių nusiskundimų dėl kamerų būklės nepaneigė įrodymais (ABTĮ 57 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įrodymų naštos tarp bylos šalių paskirstymo taisyklę, įvertinusi tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kamerose nurodė konkrečius nusiskundimus, o atsakovo atstovas jų nepaneigė įrodymais, konstatuoja atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) neužtikrinant pareiškėjui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos reikalavimus atitinkančių higienos sąlygų.

22. Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 240 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija jo patirtai skriaudai atlyginti.

23. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė