99ce4ef6-9a0c-4e67-a019-2999a5edf682 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Pranešėjas L Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-449/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29876-2017-5 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.19.4.2.; 1.2.19.6.; 2.1.14.; 2.1.15.3.1.;2.4.6.4.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. sausio 29 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, L. Š. (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui, gynėjui K.

J., nuteistajai R. S., nukentėjusiajai I. S., nukentėjusiosios atstovui advokatui ArtÅ«rui Andriukaičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios I. S. bei nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje, ir nuteista 128 MGL dydžio (4 820,48 Eur) bauda, įpareigojant paskirtÄ baudÄ sumokėti per dvejus metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sÄ skaitÄ , į kuriÄ pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo Å¡io nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

IÅ¡ nuteistosios R. S. priteista 1 973,65 Eur proceso iÅ¡laidų nukentėjusiajai I. S.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. R. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad bÅ«dama statutine valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, vykdydama 2017 m. sausio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko įsakymu Nr. 20-V-28 patvirtintas pagrindines Å¡ias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, turėdama pagal kompetencijÄ , teisės aktų nustatyta tvarka priimti, registruoti ir nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų praÅ¡ymus, skundus ir praneÅ¡imus, pradėti ikiteisminius tyrimus; gavus praneÅ¡imus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus bÅ«tinus veiksmus, kad operatyviai ir iÅ¡samiai bÅ«tų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar iÅ¡tirtos nusikalstamos veikos; pagal kompetencijÄ užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniÅ¡kai atsakant už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimÄ , jų intensyvumÄ , neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimÄ , tyrimo planų sudarymÄ , ataskaitų pateikimÄ ; pagal kompetencijÄ atlikti administracinių nusižengimų tyrimÄ ir priimti nutarimus Å¡iose bylose; užtikrinti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir visuomenės saugumÄ , patruliuoti; pagal kompetencijÄ vykdyti pasislėpusių įtariamųjų, kitų asmenų paieÅ¡kÄ ; pristatyti į policijÄ teisėtvarkos pažeidimus ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis, dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to Lietuvos policija, valstybė ir fizinis asmuo I.

S. patyrė didelę žalÄ , t. y. 2017 m birželio 13 d., bÅ«dama grupės (6089) vyresniÄ ja, dirbdama su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu D. Å ., pagal gautÄ budėtojo nurodymÄ , apie 19 val. nuvyko į eismo įvykio vietÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini). Ä®vykio vietoje matydama avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. naudojamÄ automobilį „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitame apvirtusiame automobilyje sunkiai sužalotÄ jos vairuotojÄ I.

S., iÅ¡ įvykio situacijos suprasdama, jog įvykyje dalyvavo automobilis „Audi A5“, kuriuo naudojosi L. T., bÅ«dama įvykio vietoje ir jos prieigose tiesiogiai bendravo su L. T., įvykio vietoje nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai ten pat rodė į L. T., kaip asmenį sukėlusį automobiliu „Audi A5“ eismo įvykį, nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. bÅ«tų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti. Tokiu bÅ«du netinkamai atlikdama savo tarnybines pareigas, sudarė sÄ lygas įtariamam L.

T. tuoj pat pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ . Po to, grįžusi į darbo vietÄ , suraÅ¡ydama tarnybinę ataskaitÄ dėl eismo įvykio, sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietÄ â€žAudi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, kad avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta bei neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, jog avarijÄ galimai sukėlė policijos pareigÅ«nas L.

T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ir taip tinkamai neatlikdama savo pareigų ir įgaliojimų, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ , pažeidė:

1) Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintÄ Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktÄ , kur nurodyta, kad atvykus į eismo įvykio vietÄ bÅ«tina nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsiraÅ¡yti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio paÅ¡to adresus; patikrinti, ar eismo įvykyje dalyvaujančios transporto priemonės nėra ieÅ¡komos; sudaryti eismo įvykio vietos schemÄ ; apžiÅ«rėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir apraÅ¡yti jų apgadinimus; iÅ¡siaiÅ¡kinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininkÄ (-us) ir suraÅ¡yti jam (jiems) administracinio nusižengimo protokolÄ (-us); jei dėl eismo įvykio sudėtingumo be papildomo tyrimo nėra galimybės nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir dėl kurio iÅ¡ eismo dalyvių kaltės įvyko eismo įvykis, įpareigoti eismo dalyvius nurodytu laiku atvykti į policijos įstaigÄ , kurioje bus atliekamas eismo įvykio tyrimas; suraÅ¡yti tarnybinį praneÅ¡imÄ dėl eismo įvykio, kuriame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes; užtikrinti, kad nebÅ«tų patrauktos transporto priemonės, nebÅ«tų naikinami ar klastojami pėdsakai, taip pat užtikrinti transporto priemonių, jose esančių daiktų ir krovinių saugumÄ ; paimti eismo įvykio dalyvių vairuotojo pažymėjimus, o jei jų neturi – kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir transporto priemonių registracijos liudijimus, užtikrinti, kad Å¡ie asmenys bÅ«tų eismo įvykio vietoje tol, kol įformins procesinius eismo įvykio dokumentus;

2) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto;

3) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktÄ , kuriame nustatyta, kad asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė neÅ¡aliÅ¡kai, sÄ Å¾iningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;

4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ ir kitus įstatymus ir jais vadovaujantis neÅ¡aliÅ¡kai ginti visus asmenis, veiklÄ grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves;

5) Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad policijos darbuotojams atvykus į įvykio vietÄ ir (ar) gavus duomenų, jog įvykyje galbÅ«t dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant turimomis ryÅ¡io priemonėmis informuoti policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigÅ«nÄ (budėtojÄ );

6) Lietuvos policijos pareigÅ«nų etikos kodekso 4.6 punktÄ , 4.8 punktÄ , 4.9 punktÄ , dėl profesinės garbės, savo gero saugojimo. Elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigÅ«no vardo. Veikti sÄ Å¾iningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis ir bÅ«ti teisingam, neÅ¡aliÅ¡kam, užtikrinti, kad priimami spendimai bÅ«tų teisėti ir objektyvÅ«s;

7) Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-1855, 3 straipsnio, 12 straipsnio reikalavimus neÅ¡aliÅ¡kai tarnauti žmonėms, sÄ Å¾iningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«no vardÄ ;

8) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Savo veiksmais, netinkamu pareigų atlikimu, ji iÅ¡kraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetÄ bei valstybės tarnautojo vardÄ , taip pat kitam asmeniui įtariamam kolegai L. T. padėjo iÅ¡vengti gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansÄ ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimÄ ir tokiais griaunančiais visuomenės pasitikėjimÄ policijos sistema veiksmais, padarė didelės neturtinės (moralinės) žalos fiziniam asmeniui – pačiai nukentėjusiajai I.

S., pasireiÅ¡kusiÄ asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, netinkamai atliekančios savo pareigas valstybės tarnautojo įskaudinimu, dideliais dvasiniais iÅ¡gyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrÄ sias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumÄ , taip pat didelės žalos padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, taip pat ir valstybei. II. Apeliacinių skundų argumentai 2. Kauno apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, nuosprendžio dalį, kuria R.

S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 229 straipsnį ir jai paskirta 128 MGL (4 820,48 Eur) dydžio bauda, panaikinti. Pagal prokuroro teisme pateiktas kaltinimo aplinkybes R. S. pripažinti kalta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir jai paskirti 300 MGL dydžio (11 400 Eur) baudÄ . Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. S. taip pat penkeriems metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje. Skunde prokuroras nesutinka su R. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir jai paskirta bauda. Jo nuomone, teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ ir nuteistajai paskyrė neteisingÄ bausmę.

Skunde išdėstomi liudytojų R. J., V. B., R. M., K. G. parodymai. Prokuroras nurodo, kad nors šiuos liudytojų parodymus teismas įvertino kaip patikimus, tačiau tuo pačiu nemotyvuodamas konstatavo, jog ištirtų įrodymų nepakanka tam, jog būtų galima konstatuoti, kad R. S. avarijos kaltininkui L. T. tyčia leido pasišalinti iš įvykio vietos. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad R. S. privalėjo užfiksuoti įvykio liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymus, kurie jai ten pat rodė į L.

T., kaip asmenį automobiliu „Audi A5“ sukėlusį eismo įvykį, imtis priemonių, kad L. T. bÅ«tų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti, iÅ¡vengti patikrinimų, įrodymų slėpimo, tačiau to nepadarė dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo (netinkamo pareigų atlikimo). Nors teismas visus R. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 229 straipsnį, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, jog R. S., grįžusi į darbo vietÄ , suraÅ¡ydama tarnybinę ataskaitÄ dėl autoįvykio, sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietÄ â€žAudi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, jog avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta bei sÄ moningai neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, kad avarijÄ galimai sukėlė policijos pareigÅ«nas L.

T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, o tai, pasak prokuroro, yra tyčinio nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai, Å¡iuo atveju dalis buvusių kaltinimo piktnaudžiavimu požymių. Vertinti tuos pačius kaltinamojo veiksmus kaip neatsargius (netinkamus, pasireiÅ¡kusius nusikalstamu nerÅ«pestingumu) ir tuo pačiu sÄ moningÄ veikimÄ (veikimÄ tiesiogine tyčia) negalima, todėl atsižvelgiant į skunde nurodytus motyvus, nuteistosios R. S. veiksmai turėjo bÅ«ti kvalifikuojami pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta bausmė, numatyta bÅ«tent už piktnaudžiavimÄ , siekiant asmeninės naudos kitam asmeniui – L.

T. Å ioje byloje nustatyta, kad R. S., vykdydama savo pareigas įvykio vietoje, matydama įvykio vietoje avarijos kaltininkÄ L. T. ir jo veiksmais sukeltas sunkias pasekmes kitam asmeniui, o tai jau yra nusikaltimo (autoįvykio) sudėties požymis, pabendravusi su juo, nuteistoji tyčia neužtikrino jo, kaip teisės pažeidimÄ padariusio įtariamo asmens, sulaikymo ir susitarė su juo slėpti tikrÄ sias įvykio aplinkybes ir jį patį, taip piktnaudžiaudama ji sudarė sÄ lygas L. T. pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti pirminio tyrimo veiksmų atlikimo – jo blaivumo patikrinimo.

Tai patvirtina toliau sekę R. S. veiksmai – nepraneÅ¡imas Kauno AVPK operatyvaus valdymo skyriui apie policijos pareigÅ«no L. T. galimai padarytÄ nusikaltimÄ ir vėliau jos suraÅ¡yta tarnybinė ataskaita dėl autoįvykio, kurioje ji sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietÄ automobilio „Audi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, jog avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties bÅ«tinas subjektyvusis požymis yra tikslas.

Prokuroro nuomone, teisme iÅ¡tirti įrodymai patvirtina, kad R. S. siekė ir padėjo kitam asmeniui – įtariamam kolegai L. T. iÅ¡vengti gręsiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, todėl jos veika atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Prokuroras nurodo, kad teisme iÅ¡tirtais įrodymais nustatyta, jog R. S. savo veiksmais sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansÄ ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimÄ ir tokiais, griaunančiais visuomenės pasitikėjimÄ policijos sistema, veiksmais padarė didelės neturtinės žalos fiziniam asmeniui – nukentėjusiajai I.

S., pasireiÅ¡kusiÄ asmens Konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, netinkamai atliekančio savo pareigas valstybės tarnautojo įskaudinimu, dideliais dvasiniais iÅ¡gyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrÄ sias autoįvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumÄ , taip pat didelės žalos padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, tuo pačiu ir valstybei. Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į tai, kad R.

S. praeityje neteista, nusikalstamos veikos motyvai buvo asmeninio, solidarumÄ kolegai demonstruojančio pobÅ«džio, taip pat ir į tai, jog jos veiksmais buvo sukeltas didelis įvykio rezonansas, turėjęs neigiamÄ atgarsį policijos veikla visuomenėje, dėl jos veiksmų yra padaryta didelė žala fiziniam asmeniui, policijos autoritetui ir tuo pačiu valstybei, taip pat siekiant užtikrinti bausmės paskirtį ir teisingumo principo įgyvendinimÄ , R. S. skirtina BK 228 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta Å¡velnesnės rÅ«Å¡ies bausmė – bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė.

3. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsisakius tenkinti šį praÅ¡ymÄ , nukentėjusioji praÅ¡o nuteistosios R. S. nusikalstamÄ veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 229 straipsnio į BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti R. S. griežtesnę nei Å¡io BK straipsnio sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde I. S. taip pat praÅ¡o priimti ir iÅ¡nagrinėti jos civilinį ieÅ¡kinį, kurį pateikia kartu su apeliaciniu skundu.

Jai, I. S., iÅ¡ nuteistosios R. S. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato solidariai priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki nuosprendžio visiÅ¡ko įvykdymo. Taip pat iÅ¡ nuteistosios priteisti ir 3 859,9 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokatų teisinei pagalbai apmokėti. Nukentėjusioji taip pat praÅ¡o teismo nutartimi informuoti prokurorÄ apie naujai paaiÅ¡kėjusias R.

M. ir S. S. galimai padarytas nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios I. S. nuomone, teismas nepagrįstai ir neteisėtai perkvalifikavo nuteistosios R. S. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 229 straipsnį. Skunde dėstoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-100/2014, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015) ir pažymima, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi prieÅ¡ingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei vieÅ¡ajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir Å¡ios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sÄ moningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2009).

BÅ«tent kaltės forma iÅ¡ esmės ir skiria piktnaudžiavimÄ nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerÅ«pestingumo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007). Bylos įrodymai vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtina, kad R. S. siekė leisti pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos L. T., taip siekiant sudaryti jam galimybes iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės visiÅ¡kai arba bent jau palengvinti jo atsakomybę sudarant galimybę jam iÅ¡vengti neblaivumo nustatymo įvykio vietoje.

Atsitiktiniai avarijos liudytojai R. J., T. G. ir R. S., kurie yra objektyvÅ«s, nes nėra pažįstami nei su ja, I. S., nei su nuteistÄ ja R. S., nei su L. T., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į eismo įvykio vietÄ atvykusiai policijos pareigÅ«nei R. S. nurodė įvykio vietoje vis dar buvusį L. T. kaip asmenį, vairavusį automobilį „Audi A5“ ir sukėlusį avarijÄ , kurios metu ji buvo sunkiai sužalota. Å ie liudytojai davė nuoseklius parodymus ir nurodytas aplinkybes patvirtino teisiamajame posėdyje.

Iš baudžiamosios bylos matosi, kad 2017 m. birželio 13 d., apie 20 val., t. y. praėjus maždaug vienai valandai po eismo įvykio, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato kieme L. T. susitiko su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato pareigūnais V. B. ir R. M. Šie pareigūnai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad susitikimo metu L. T. patvirtino, jog iš eismo įvykio vietos jį paleido tyrėja R.

S. Iš to, kas išdėstyta, nukentėjusiosios I. S. nuomone, matosi, kad tarpusavyje nesusijusių liudytojų parodymai yra susiję nuoseklia logine grandine, todėl laikytini pakankamais įrodymais konstatuoti, jog nuteistoji R. S. įvykio vietoje tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai rodė į L. T., kaip asmenį automobiliu „Audi A5“ sukėlusį eismo įvykį, tyčia nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti.

Tokiu bÅ«du tyčia sudarė sÄ lygas L. T. tuoj pat pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat sudarė sÄ lygas jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ . Nukentėjusiosios nuomone, tokiais savo nusikalstamais veiksmais R. S. tyčia nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ , pridengdama įtariamÄ L.

T. siekė kenkti ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos byloje nustatymui ir teisingumo vykdymui. Nukentėjusioji I. S. teismo motyvus, susijusius su R. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimu ir tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo, vertina kaip neįtikėtinus. Pasak nukentėjusiosios, vadovaujantis tokia logika, į nusikaltimo vietÄ atvykęs policijos pareigÅ«nas jokiais atvejais objektyviai neturi galimybės suprasti, kas yra galimas nusikaltimo kaltininkas pagal įvykio vietoje esančių asmenų paaiÅ¡kinimus, nes visais atvejais nustatyti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį reikalingas ne tik ikiteisminis tyrimas, tačiau teisminis procesas, baigiamas apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Å ioje byloje teismas nustatęs, kad į eismo įvykio vietoje policijos pareigÅ«nei asmenys nurodė į įvykio vietoje vis dar esantį asmenį, vairavusį eismo įvykį sukėlusį automobilį, konstatavo, kad ji objektyviai neturėjo galimybės suprasti, kas yra eismo įvykio kaltininkas. Tokiu atveju nėra aiÅ¡ku, kodėl teismas pripažino, jog R. S. pažeidė Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintÄ Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktÄ , kuris, be kita ko, numato, kad atvykus į eismo įvykio vietÄ bÅ«tina nustatyti įvykio kaltininkÄ .

Skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl nuteistosios R. S. kaltės formos, atsižvelgė ir į tai, jog ji informavo savo tiesioginį virÅ¡ininkÄ apie įvykyje esantį automobilį, kuriuo važinėja pareigÅ«nas L. T.. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad tokios aplinkybės, jog įvykyje dalyvavo ir L. T. automobilis, nuslėpti objektyviai neįmanoma, todėl Å¡i aplinkybė nestebina ir R. S. teisinės situacijos niekaip nelengvina. Tuo tarpu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas konstatavo, jog po to R.

S. grįžusi į darbo vietÄ , suraÅ¡ydama tarnybinę ataskaitÄ dėl auto įvykio, sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, jog atvykus į avarijos vietÄ â€žAudi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, kad avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta bei neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, jog avarijÄ galimai sukėlė policijos pareigÅ«nas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ir taip tinkamai neatlikdama savo pareigų ir įgaliojimų, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ .

Atsižvelgiant į tai, I. S. nurodo, kad neatsargios veikos neatliekamos sÄ moningai, o pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad R. S. sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, jog atvykus į avarijos vietÄ automobilio „Audi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs bei kartu konstatuodamas neatsargiÄ R. S. kaltės formÄ â€“ nusikalstamÄ nerÅ«pestingumÄ , yra nenuoseklus ir nelogiÅ¡kas bei daro teisės taikymo klaidÄ . Nukentėjusioji I. S. nurodo, kad dėl to, jog R. S. savo kolegai L. T. leido pasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos ir tarnybinėje ataskaitoje surašė tikrovės neatitinkančius duomenis, įvykio vietoje buvo iÅ¡ esmės apsunkintas ne tik pirminis ikiteisminis tyrimas, tačiau ir visas baudžiamasis procesas, kurio metu taip ir nebuvo iÅ¡siaiÅ¡kintos tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui, Kauno apylinkės teismo Kėdainių rÅ«mų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-190-673/2019, kurioje apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas kaltinamajam L.

T., taip ir nebuvo nustatytas L. T. apsvaigimo nuo alkoholio ar kitų psichikÄ veikiančių medžiagų laipsnis. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes I. S. daro neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad R. S. nusikalstamÄ veikÄ padarė tyčia, todėl jos nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Apeliantė nurodo, kad jos pačios praÅ¡ymu 2018 m. birželio 25 d. protokoline nutartimi ji buvo pripažinta nukentėjusiÄ ja. Byloje civilinis ieÅ¡kinys buvo teikiamas pirmojo teismo posėdžio metu, į kurį ji buvo pakviesta dalyvauti kaip nukentėjusioji, t. y. 2018 m. rugpjūčio 28 d.

Tačiau teismas jos ieÅ¡kinio nepriėmė, motyvuodamas tuo, kad civilinis ieÅ¡kinys paduodamas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusioji nurodo, kad paduoti civilinio ieÅ¡kinio iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ji neturėjo objektyvių galimybių, nes buvo pripažinta nukentėjusiÄ ja tik jos praÅ¡ymu įrodymų tyrimo stadijoje. Kaip matyti iÅ¡ BK 28 straipsnio teisės normos dispozicijos, baudžiamojo proceso įstatymas numato ne ikiteisminio tyrimo pareigÅ«no, prokuroro ar teismo teisę pripažinti dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusį asmenį nukentėjusiuoju, o pareigÄ .

I. S. daro iÅ¡vadÄ , kad teismas, gavęs nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ , jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu ar teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios, turėtų nustatyti, jog nusikalstama veika turtinės ar neturtinės žalos baudžiamojoje byloje padaryta fiziniam asmeniui ir priimti nutartį pripažinti šį asmenį nukentėjusiuoju, jei tai nėra padaryta ikiteisminio tyrimo metu, ir kviesti jį dalyvauti teisminiame procese. Tačiau Å¡ioje byloje teismas to nepadarė, o tai reiÅ¡kia, kad ruošėsi baudžiamosios bylos nagrinėjimui neatidžiai.

Be to, neigiamas savo neatidumo pasekmes teismas perkėlė jai, I. S., kaip minėta, atsisakydamas priimti jos civilinį ieÅ¡kinį formaliai nurodydamas, jog ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje turi bÅ«ti paduodamas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad teismas negali bÅ«ti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumÄ teismas turi iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir bylÄ spręsti iÅ¡ esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomÄ teisingumÄ , ne tik iÅ¡orinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas). Nukentėjusiosios I. S. nuomone, formaliai vadovautis BPK nuostata, kuri numato, jog civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje paduodamas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, ir atsisakyti priimti dėl nusikalstamos veikos didelės žalos patyrusio asmens civilinį ieÅ¡kinį, kuris iki įrodymų tyrimo teisme pradžios netgi nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju ir kviečiamas dalyvauti procese, yra neteisinga ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje atskleistos konstitucinės teisingumo sampratos.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl L. T. sukelto eismo įvykio, kurio metu ji buvo sužalota, ir po eismo įvykio vykusių dalykų, ji turi dalyvauti trijuose teisminiuose procesuose, o bÅ«tent: nagrinėjamoje byloje, minėtoje Kauno apylinkės teismo Kėdainių rÅ«mų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-190-673/2019, kurioje apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas kaltinamajam L. T. bei Kauno apylinkės teismo Kėdainių rÅ«mų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-190-188/2018, kurioje nuteistas asmuo, po eismo įvykio pavogęs jos mobilaus ryÅ¡io telefonÄ .

Pasak I. S., konstitucinis teisingumo ir iÅ¡ jo iÅ¡plaukiantis nukentėjusiojo teisių apsaugos principai, taip pat proceso ekonomiÅ¡kumo ir koncentruotumo principai suponuoja, kad ieÅ¡kinys dėl R. S. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo turėtų bÅ«ti nagrinėjamas Å¡ioje baudžiamojoje byloje, nes ieÅ¡kinio padavimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatyta tvarka reikÅ¡tų jau ketvirtÄ jį teisminį procesÄ nukentėjusiajai, o kartu ir nepagrįstas, ir nebÅ«tinas laiko bei materialinių resursų sÄ naudas.

Nukentėjusioji nurodo ir tai, kad BPK 112 straipsnio 1 dalyje numatytas civilinio ieÅ¡kinio padavimo terminas nėra absoliutus ir, kaip matosi iÅ¡ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos, jį praleidus dėl svarbių priežasčių, gali bÅ«ti atnaujintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2014). Nukentėjusiosios I. S. nuomone, atsisakydamas priimti jos civilinį ieÅ¡kinį teismas padarė klaidÄ , todėl nukentėjusioji praÅ¡o apeliacinės instancijos teismo Å¡iÄ klaidÄ iÅ¡taisyti ir iÅ¡nagrinėti prie apeliacinio skundo pridėtÄ jos civilinį ieÅ¡kinį.

Be to, teismas net dvigubai sumažino priteistinÄ jos, I. S., patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų advokatų teisinei pagalbai apmokėti sumÄ , tokį sprendimÄ motyvuodamas, be kita ko, tuo, jog baudžiamojoje byloje jos ieÅ¡kinys buvo nepriimtas. Nukentėjusiosios nuomone, iÅ¡dėstyti argumentai įrodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos civilinį ieÅ¡kinį, todėl nepagrįstai buvo sumažintos ir patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos. Nukentėjusioji nurodo, kad Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo nuteistajai R.

S. iÅ¡skirtinai palankus (pozityviai Å¡aliÅ¡kas) teismas, todėl skundžiamas nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas, o baudžiamoji byla turi bÅ«ti grÄ Å¾inta iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismo iÅ¡skirtinis palankumas R. S. pasireiÅ¡kė tuo, kad teismas be jokio pagrindo ir neteisėtai suÅ¡velnino nuteistosios baudžiamÄ jÄ atsakomybę, nes jos nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ sunkaus BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo perkvalifikavo į nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamÄ nusikalstamÄ veikÄ (BK 229 straipsnis).

R. S. teismas paskyrė BK 229 straipsnio sankcijoje numatytÄ Å¡velniausiÄ bausmę – baudÄ , o jos dydį nustatė mažesnį nei Å¡ios bausmės vidurkį. Be to, teismas nustatė Å¡iÄ baudÄ nuteistajai sumokėti per dvejus metus, kai bendrasis baudos įvykdymo terminas yra 2 mėnesiai (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 1 dalis), t. y. net 12 kartų prailgino bendrÄ jį terminÄ . Teismo iÅ¡skirtinis palankumas nuteistajai ir noras jai padėti iÅ¡vengti pareigos atlyginti nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ pasireiÅ¡kė ir tuo, kad teismas nepagrįstai ir formaliai atsisakė priimti jos civilinį ieÅ¡kinį.

Skunde nurodoma ir apie tai, kad teismas nesilaikė pareigos, numatytos BPK 257 straipsnio 1 dalyje. Å ioje byloje paaiÅ¡kėjo dar dviejų asmenų galimai padarytos BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Teisme liudytoju apklausiamas R. M. parodė, kad virÅ¡ininkÄ K. G. informavo, jog greičiausiai į eismo įvykį pakliuvo ir iÅ¡ jo pasiÅ¡alino kolega L. T.. Tuo tarpu K. G. teisme parodė, kad įvykio vakarÄ jam buvo pasakyta tik tai, kad eismo įvykyje dalyvavo L. T. automobilis, o apie tai, kas jį vairavo, komisariato virÅ¡ininkas informuotas nebuvo.

Å ios aplinkybės leidžia manyti, jog liudytojas R. M. teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus. Tas pats pasakytina ir apie liudytojo S. S. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Å is liudytojas teisme teigė, jog jis yra neseniai į pensijÄ išėjęs pareigÅ«nas ir atsitiktinai pastebėjęs eismo įvykį pilietiniais pagrindais nusprendė jaunai pareigÅ«nei R. S. atlikti eismo įvykio vietos matavimus, duoti patarimų. S. S. teisme tvirtino, kad visÄ laikÄ buvo kartu su nuteistÄ ja ir jokie asmenys jai nerodė į asmenį, kuris vairavo eismo įvykį sukėlusį automobilį.

Å is liudytojas teismui taip pat iÅ¡reiÅ¡kė savo vertinimÄ , kad pareigÅ«nė R. S. tinkamai pagal pareigÅ«nų instrukcijas vykdė savo pareigas. Nukentėjusiosios I. S. nuomone, liudytojas S. S., galimai nesÄ Å¾iningai siekdamas padėti nuteistajai R. S. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, klaidino teismÄ ir davė melagingus parodymus.

4. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o atlikti įrodymų tyrimÄ ir apklausti S. S., R. J., T. G., R. S. ir I. L.. Konstatavus kaltinamojo akto trÅ«kumus nutartimi baudžiamÄ jÄ bylÄ perduoti prokurorui. Nepatenkinus Å¡io praÅ¡ymo, apeliantai praÅ¡o R. S. pagal BK 229 straipsnį iÅ¡teisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį ir priteisdamas nukentėjusiajai proceso iÅ¡laidas, netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis, pažeidė byloje surinktų duomenų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl netinkamo atsakomybės rÅ«Å¡ies parinkimo, kas sukliudė teismui priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

Skunde dėstomi argumentai dėl kaltinamojo akto trÅ«kumų. Kaltinamajame akte nurodyta, kad R. S. tyčia sudarė sÄ lygas įtariamam L. T. tuoj pat pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ . Atsižvelgiant į tai, apeliantų nuomone, kaltinimas R. S. buvo grindžiamas tuo, kad ji padėjo kitam asmeniui (L.

T.) slapstytis ir savo veiksmais slėpė kito asmens nusikaltimÄ . Kaltinimo apraÅ¡omojoje dalyje yra nurodyti visi BK 237 straipsnio požymiai, tačiau dėl Å¡ios nusikalstamos veikos R. S. kaltinama nebuvo. Apeliantų nuomone, kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas neatitinka baudžiamojo kodekso normoje, pagal kuriÄ kvalifikuojama nusikalstama veika, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Kaltinamame akte nurodyta ir tai, kad R. S., vykdydama šį susitarimÄ , /.../ tyčia sudarė sÄ lygas įtariamam L.

T. tuoj pat pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo. Pasak apeliantų, kaltinimas suformuotas taip, kad du asmenys, vykdydami bendrÄ tarpusavio susitarimÄ , vienas iÅ¡ jų (L. T.) ėmėsi veiksmų pabėgti iÅ¡ autoįvykio vietos, o kita bendrininkė (R. S.) sudarė sÄ lygas L. T. tÄ atlikti bei iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo, o vėliau dar ir sudarė sÄ lygas jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ , t. y. Å¡ie du asmenys bendrininkavo darant nusikalstamÄ veikÄ .

Tačiau bendrininkavimas R. S. BK 24 straipsnio pagrindu nėra inkriminuotas. Skunde pažymima, kad R. S. ir jo gynėjui neįmanoma gintis nuo kaltinimų, kurie nėra nurodyti ir nėra inkriminuojami pačiame kaltinamajame akte, neapraÅ¡ant nei bendrininkavimo, nei bendrininkų rÅ«Å¡ių ar jų statuso. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje praktikoje pabrėžė, kad toks kaltinamojo akto suraÅ¡ymas, kuomet kaltinamajame akte daromos nuorodos į asmenų bendrininkavimÄ darant nusikalstamÄ veikÄ , tačiau neatskleidžiamos bendrininkų rÅ«Å¡ys, jų statusas, laikoma, kad suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindÄ sudaro sudėtingesnės negu vieno asmens daromos veikos požymių visuma. Bendrininko rÅ«Å¡ies nustatymas neatsiejamas nuo konkrečiÄ nusikalstamos veikos sudėtį apibÅ«dinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-222/2017). Apeliantų nuomone, Å¡iuo atveju, nors kaltinamajame akte daromos nuorodos į R. S. ir L. T. bendrininkavimÄ darant nusikalstamÄ veikÄ , pirmosios instancijos teismas negalėjo, taip pat atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas negali, savarankiÅ¡kai parinkti jų bendrininkavimo požymių ar nusikalstamos veikos bendrininkų rÅ«Å¡ies ir statuso, kurių nustatymas yra reikÅ¡mingas baudžiamojo įstatymo taikymui (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Be to, kaltinamajame akte apraÅ¡oma apie kito asmens padarytÄ nusikaltimÄ ir toks asmuo ikiteisminio tyrimo metu yra nustatytas ir identifikuotas L. T., tačiau Å¡ioje byloje L. T. jokie kaltinimai nėra pareikÅ¡ti ir byla dėl jo padarytų nusikalstamų veikų kaltinamuoju aktu teismui nebuvo perduota. Tuo tarpu teismas, iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal taip suformuluotÄ kaltinimÄ , privalėjo pasisakyti ir skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl Å¡ių nusikalstamų veikų. Todėl, apeliantų nuomone, teismas sprendė dėl asmens, kurio atžvilgiu byla net nebuvo perduota teismui, atliktų veikų kvalifikavimo, o tai yra grubus baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio pažeidimas.

Apeliantai nurodo, kad esminiai baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, nusikalstamos veikos apraÅ¡ymo netikslumai atėmė galimybę pirmosios instancijos teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatymas draudžia apeliacinės instancijos teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte iÅ¡dėstytas faktines aplinkybes iÅ¡ esmės skirtingomis, o tai yra įmanoma tik perdavus bylÄ prokurorui papildomiems procesiniams veiksmams atlikti, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos.

Dėl to byla grÄ Å¾intina prokurorui nustatytiems pažeidimams paÅ¡alinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti. Apeliantų nuomone, kaltinimo pobÅ«dis ir baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad baudžiamasis procesas R. S. atžvilgiu iÅ¡reiÅ¡kė nepagrįstÄ ir bereikalingÄ kitų teisinių santykių (tarnybinių) kriminalizavimÄ , kas nulėmė jos baudžiamÄ jį persekiojimÄ , kai tuo tarpu jai inkriminuoti teisės pažeidimai (R. S. visada neigė padariusi kokiÄ nors nusikalstamÄ veikÄ ) nėra tokio sunkumo, jog dėl jų bÅ«tų pagrindo taikyti bÅ«tent baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir kriminalines bausmes.

Skunde nurodoma, kad svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, taip pat tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant kitokio pobūdžio ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civilinės ar drausminės atsakomybės teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2013).

BÅ«tinasis tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis) požymis, skiriantis šį nusikaltimÄ nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos padarymas valstybei, tarptautinei vieÅ¡ajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad R. S. tinkamai neatliko savo tarnybos pareigų ir tokiais savo veiksmais sugriovė visuomenės pasitikėjimÄ policijos sistema, taip padarydama didelės neturtinės žalos juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, tuo pačiu ir valstybei.

Tuo tarpu apeliantai nurodo, kad ne bet koks valstybės pareigÅ«no veiklÄ reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas yra tarnybos pareigų neatlikimas BK 229 straipsnio prasme, nes jis gali ir nesiekti Å¡iame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – veikai bÅ«tino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti įstatyme numatytiems padariniams. Sprendžiant klausimÄ , ar pareigÅ«no veiksmai pažemino tarnybos pareigÅ«no vardÄ , iÅ¡ esmės turi bÅ«ti nustatytos Å¡ios teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos aplinkybės:

1) pareigÅ«no kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu, 2) Å¡ios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetÄ , griaunančios pasitikėjimÄ Ä¯staiga arba jÄ kompromituojančios. Apeliantai nurodo, kad R. S. sutinka su tuo, jog formaliai jos atlikti veiksmai atitinka BK 229 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (tarnybos pareigų neatlikimas) veikos požymius, tačiau net ir nustačius jos tarnybines funkcijas reglamentuojančius teisės aktų pažeidimus, apeliantų nuomone, R.

S. atlikti veiksmai nėra tokio sunkumo, kad jai bÅ«tų taikyta ne tarnybinė ar drausminė, o baudžiamoji atsakomybė ir kriminalinė bausmė. Skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. S. parodė, jog atvykusi į įvykio vietÄ ji atpažino automobilį, kuriuo naudojasi Kėdainių rajono policijos komisariato vyriausiasis patrulis L. T., tačiau įvykio vietoje jo paties nematė. Aplinkybę, kad R. S. dar bÅ«dama įvykio vietoje nedelsiant informavo tiek savo tiesioginį virÅ¡ininkÄ , tiek kito skyriaus vadovÄ apie tai, jog autoįvykyje dalyvavo automobilis, kuriuo naudojasi policijos pareigÅ«nas L.

T., teisme patvirtino R. B. ir K. G.. Kiti bylos duomenys patvirtina, kad R. S. į įvykio vietÄ kartu su patruliu D. Å . atvyko po 8 min., kai buvo gautas praneÅ¡imas apie įvykį. R. S. iÅ¡ karto atpažino, kad Å¡iuo automobiliu naudojasi Kėdainių rajono policijos komisariato vyriausiasis patrulis L. T., tačiau ar automobilis priklauso L. T. ir ar jis tÄ dienÄ vairavo šį automobilį, ji tuo metu duomenų neturėjo. Byloje nustatyta, kad atvykusi į įvykio vietÄ R. S. iÅ¡ karto pradėjo ieÅ¡koti „Audi A5“ automobilio vairuotojo ir įvykio liudytojų žmonių minioje.

Nedelsiant buvo apklausti įvykio vietoje buvę asmenys, kurie įvykį matė ar girdėjo, tai – N. Z., R. Z., apie įvykį praneÅ¡usi R. J., I. J., tačiau pradiniai įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymai skyrėsi. Kadangi kai kurie liudytojai nurodė, kad automobilio „Audi A5“ vairuotojas pasiÅ¡alino į gretimai esančių namų kiemus, R. S., gavus Å¡iÄ informacijÄ , iÅ¡ karto nuėjo į greta esančius namus, tačiau juose nieko nebuvo, ji bendravo su gretimai esančio gyvenamojo namo gyventoju A.

I., kuris įvykio metu buvo namuose, bet nieko negirdėjo. Eismo įvykyje buvę asmenys negalėjo nurodyti, kas vairavo „Audi A5“ automobilį, iÅ¡ minioje buvusių žmonių jo niekas nenurodė, įvykio vietoje vairuotojas nebuvo nustatytas, tarp eismo įvykyje buvusių žmonių R. S. L. T. nematė. Apeliantų nuomone, tai, kad atvykus greitosios medicinos pagalbai R. S. prioritetÄ suteikė įvykio vietos apsaugai ir organizavo sužeistos „Opel“ vairuotojos saugų transportavimÄ Ä¯ greitosios medicinos pagalbos automobilį, o ne tolimesnėms automobilio „Audi A5“ vairuotojo paieÅ¡koms, galima vertinti kaip visiÅ¡kai pagrįstÄ ir pateisinamÄ jai pavestų pareigų vykdymÄ , bet jokiu bÅ«du ne sÄ moningÄ ar grubų tarnybinių pareigų neatlikimÄ .

Nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog po eismo įvykio buvo užblokuotas eismas ir kelias tapo nepravažiuojamas, įvykio vietoje buvo didelis žmonių bÅ«rys ir turimomis tarnybinėmis pajėgomis nepavyko apsaugoti įvykio vietos nuo paÅ¡alinių asmenų, o tuo pačiu nustatyti tikslių įvykio aplinkybių ir galimai sulaikyti įvykio kaltininkÄ , bÅ«tent R. S. iniciatyva ir nurodymu buvo iÅ¡kviestas papildomas patrulių ekipažas. Ä®vykio vietoje toliau buvo renkama medžiaga apie įvykio vietÄ ir nustatinėjamas automobilio „Audi A5“ savininkas.

Atlikus visus pirminius eismo įvykio tyrimo veiksmus, t. y. patikrinus automobilio „Audi A5“ duomenis duomenų bazėje, nustačius Å¡io automobilio savininko duomenis, R. S. iÅ¡ karto nuvyko, kur gyvena automobilio savininkas L. T. Jo namuose nebuvo, tačiau bendravo su jo tėvu S. T., kuris paaiÅ¡kino, kad nežino, kur yra jo sÅ«nus, su juo negali susisiekti telefonu. Tada R. S. papildomai apvažiavo visÄ xxx miestelį, tačiau L. T. nepastebėjo. Apie 21.50 val. grįžusi į policijos komisariatÄ ji tvarkė eismo įvykio dokumentus, skambino į ligoninės priėmimo skyrių ir gavo informacijÄ , kad daugiau sužalotų asmenų nesikreipė.

Atsižvelgus į tai, kad automobilio „Audi A5“ vairuotas konkrečiai nustatytas nebuvo, o pirminiais duomenimis I. S. nebuvo nustatyti sunkÅ«s sužalojimai ir jÄ planavo iÅ¡leisti iÅ¡ gydymo įstaigos, R. S. neiniciavo ikiteisminio tyrimo ir visa eismo įvykio medžiaga buvo užregistruota patikslinimui. Apeliantų nuomone, vertinant Å¡iuos R. S. veiksmus, galima diskutuoti, ar jos atliktų veiksmų eiliÅ¡kumas, jos galimai didesnis atidumas įvykio detalėms ar įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymams, kurie, kaip minėta, buvo pakankamai prieÅ¡taringi, suteikia pagrindo jos veiksmuose ar neveikime įžvelgti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo, Policijos patrulių veiklos instrukcijos ar pareigybės apraÅ¡ymo pažeidimo požymių.

Tačiau Å¡iuos požymius traktuoti kaip neabejotinai ir akivaizdžiai žeminančius tarnybos sistemos autoritetÄ ir už tai R. S. taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir kriminalinę bausmę yra aiÅ¡kiai nepagrįsta ir neproporcinga. Apeliantai, vertindami R. S. atliktus veiksmus pagal šį nurodymÄ , nurodo, kad atvykusi į įvykio vietÄ ji turėjo ryÅ¡io priemonę, taip pat ji iÅ¡ karto turėjo duomenų, jog įvykyje galbÅ«t dalyvavo policijos darbuotojas, be to, apie tai ji iÅ¡ karto nurodė Å¡alia buvusiam pareigÅ«nui S. S. ir dar bÅ«dama įvykio vietoje telefonu ji pranešė Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono PK Veiklos skyriaus virÅ¡ininkui E. B., o atvykusi į komisariatÄ ji pranešė dar ir tiesioginiam virÅ¡ininkui K.

G.. Apeliantai nurodo, kad R. S. visus savo tiesioginius virÅ¡ininkus informavo, o nepaskambino tik policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigÅ«nui (budėtojui). Apeliantų nuomone, R. S. atlikti veiksmai nėra tokie pavojingi, užtraukiantys baudžiamÄ jÄ atsakomybę, o Å¡ie veiksmai gali bÅ«ti vertinami kaip tarnybinis ar drausminis nusižengimas. Skunde nurodoma, kad nepagrįstai teismas nurodė, jog R. S. tinkamai neatliko savo tarnybos pareigų ir savo veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiajai I.

S.. Bylos duomenys patvirtina, kad L. T. sukėlė autoįvykį, kurio metu buvo sužalota I. S. ir iš įvykio vietos pasišalino. Nors teismas laikė R. S. veiksmus nusikalstamais, pastarajai neatlikus savo tarnybos pareigų dėl neatsargumo, tačiau tarp jos ir I. S. patirtos žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kurį galima būti laikyti I. S. patirta didele žala. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio ir BPK 305 straipsnio reikalavimų, nes R.

S. kaltė grindžiama tik kaltinamajame akte išdėstytais liudytojų parodymais, kurie nesutampa su jų parodymais teisme. Todėl skundžiamas nuosprendis, grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos perrašymu, apeliantų nuomone, neatitinka BPK nuostatų. Be to, nuosprendyje teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei išdėstytų nuosprendyje. Pasak apeliantų, šių liudytojų parodymai nuosprendyje išdėstyti juos iškraipant ir neatsižvelgiant į jų parodymus, duotus teisme.

Teismas tik apsiribojo formaliu teiginiu, kad nėra pagrindo netikėti minėtais liudytojais, kurie parodė, jog R. S. kartu su vienu iÅ¡ gaisrininkų buvo nuėjęs į kiemus ir parodė „Audi“ vairavusį vaikinÄ , o atvykus policijai pareigÅ«nei pasakė, kad matė, kas „Audi“ vairavo, pasakojo, kaip jie kelyje buvo lenkiami ir parodė tÄ vairuotojÄ , kuris tuo metu buvo priėjęs prie automobilio „Audi“. Skunde dėstomi liudytojos R. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Apeliantų nuomone, Å¡i liudytoja, tikslindama savo parodymus teisminio nagrinėjimo metu, negalėjo vienareikÅ¡miÅ¡kai ir tiksliai patvirtinti, kad policijos pareigÅ«nei ji bÅ«tų rodžiusi dar įvykio vietoje esantį automobilio „Audi“ vairuotojÄ , o tik iÅ¡reiÅ¡kė abejonę, nes parodė „kiek pamenu, aÅ¡ rodžiau į tÄ vairavusį „Audi“ automobilį vairuotojÄ â€œ. Nors nuosprendyje teismas nurodė, kad R. S. ignoravo liudytojo T. G. įvykio vietoje parodymÄ Ä¯ Å¡alia įvykio vietos stovintį „Audi“ vairuotojÄ , tačiau apeliantai, dėstydami skunde Å¡io liudytojo parodymus, duotus teisme, pažymi, jog jis parodė, jog automobilio „Audi“ vairuotojÄ matė vaikščiojantį aplink automobilį, kai jie iÅ¡laisvino nukentėjusiÄ jÄ , o po to pamena, kad jis ėjo už gyvatvorės ir po to jau jo nematė.

Taip pat pažymi, kad liudytojas parodė, jog nepamena, ar bendravo su policijos pareigÅ«nais. Tas asmuo, kuris vairavo „Audi“, ar bendravo su policija irgi nepastebėjo, nežino. Su kuriuo iÅ¡ pareigÅ«nų, buvusių įvykio vietoje, bendravo „Audi“ vairuotojas, patikslinti negali. Apeliantai pažymi ir tai, kad teisiamajame posėdyje, atsakydamas į prokuroro klausimÄ , liudytojas prisipažino, jog nurodė R. S. tik dėl to, jog ji yra teismo salėje. Skunde dėstomi liudytojo R. S. parodymai, duoti teisme.

Pažymima, kad jis parodė, jog neatsimena, kÄ galėjo sakyti ar rodyti pareigÅ«nams. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas neatsiminė, ar matė „Audi“ vairuotojÄ Ä¯vykio vietoje. Jo nuomone, „Audi“ vairuotojas slapstėsi, kokiu atstumu ir kur slapstėsi, negali neįvardinti, tačiau įvykio vietoje jo tikrai nebuvo, vairuotojas buvo nutolęs nuo įvykio vietos. Apeliantų nuomone, teismas neįvertino, kad ir kiti įvykyje dalyvavę asmenys, t. y. nukentėjusioji I. S., įvykio vietÄ atskubėjęs jos tėvas V.

S., taip pat patvirtino, jog nematė, kad R. S. bÅ«tų bendravusi ar mačiusi autoįvykį sukėlusį automobilio „Audi“ vairuotojÄ L. T.. Pažymima, kad I. S. iÅ¡ žmonių liudijimų teigė, kad policijos pareigÅ«nai kalbėjosi su L. T.. Nukentėjusiosios tėvas parodė, kad įvykio vietoje „Audi“ vairuotojo nematė, jo nepažinojo, galbÅ«t tarp ten buvusių žmonių jis ir buvo. Apeliantai V. S. teiginį, kad „iÅ¡ policijos darbo nevykdymo jis gali teigti, jog įvykio metu valdžia davė nurodymus dengti kaltininkÄ â€œ, vertina kaip skausmÄ ir pyktį dėl autoįvykio metu sužalotos dukros.

Pasak apeliantų, teismas taip pat neįvertino ir to, kad kiti asmenys, t. y. E. B., V. P., V. B., R. M., J. R., negalėjo patvirtinti, jog įvykio vietoje bÅ«tų matę įvykį sukėlusį vairuotojÄ ar tai, kad R. S. bÅ«tų bendravusi su Å¡iuo vairuotoju. Liudytojas E. B. teisme parodė, kad tuo metu, kai atvažiavo, automobilyje „Audi“ nieko nebuvo, vairuotojo nematė. Kiti žmonės jam nesakė, kad aplink vaikÅ¡to „Audi“ vairuotojas. J. R. teisme parodė, kad kol jis buvo įvykio vietoje, automobilio „Audi“ vairuotojo nematė, jo jam niekas nenurodė.

Apeliantai nurodo, kad prieÅ¡ingai, nei nurodoma nuosprendyje, liudytoja I. L. teisme parodė, jog vaikino, kuris sukėlė įvykį, automobilis stovėjo už 100 m, bet tuo metu, kai atvažiavo policijos pareigÅ«nai, jai atrodo, ten jau jo nebebuvo. Pasak apeliantų, nuosprendyje teismas nurodė tokias aplinkybes, kurių Å¡i liudytoja neparodė. Nagrinėjamu atveju reikÅ¡mingi ilgamečio policijos pareigÅ«no, turinčio patirties ir kompetencijos atlikti bÅ«tinus veiksmus atvykus į autoįvykio vietÄ , liudytojo S. S. parodymai.

Apeliantai nesutinka su teismo išvada dėl šio liudytojo parodymų vertinimo ir nurodo, kad S. S. parodymai nesutampa su jo parodymais išdėstytais nuosprendyje, be to, teismas nurodė ir tokias aplinkybes, kurių jis neparodė. Pasak apeliantų, teismo teiginius, kad S. S. matė, kaip įvykio vietoje R. S. bendravo su žmonėmis, tačiau jų pokalbių negirdėjo, paneigia paties S. S. parodymai, jog jokie kiti asmenys nenurodė nei jam, nei R. S. automobilio „Audi“ vairuotojo, jis nebuvo nutolęs nuo R.

S. didesniu nei keli metrai atstumu taip, kad nematytų su kuo ir apie kÄ jie bendrauja, be to, jis bÅ«tų pamatęs, jog ji Å¡nabždasi ar tariasi su įvykio kaltininku, tačiau to tikrai nebuvo. Apeliantai nurodo ir tai, kad teismas netinkamai įvertino pačios R. S. parodymus, netyrė, ar Å¡iuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme R. S. parodė, kad jau atvykusi į įvykio vietÄ ji iÅ¡ karto atpažino, jog Å¡iuo automobiliu naudojasi Kėdainių rajono policijos komisariato vyriausiasis patrulis L.

T., tačiau paties L. T. nematė. Tokias jos nurodytas aplinkybes patvirtina kiti įrodymai. Kartu su R. S. atvykęs patrulis D. Å . ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvažiavus į avarijos vietÄ jis pamatė gaisrinės automobilį, tada apvirtusį automobilį ir kitÄ apgadintÄ automobilį bei ugniagesių automobilį. Jau pravažiuojant pro apgadintÄ â€žAudi“ automobilį jis iÅ¡ karto atpažino, kad tai automobilis, kuriuo važinėja pareigÅ«nas L. T.. Automobilis buvo tuščias, jame nebuvo nei vairuotojo, nei keleivių.

Jeigu neklysta, automobilio abejos durelės buvo atidarytos. Tiek jis, tiek ir kolegos suvokė, kad Å¡ioje situacijoje L. T. nėra jokių galimybių iÅ¡sisukti. Jie nusprendė, kad pats kvailas, jog pabėgo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė, kad atvažiavus į įvykio vietÄ jis buvo Å¡alia apvirtusio automobilio, padėjo ten buvusiai merginai. Tada jis pamatė savo kieme vaikÅ¡tantį juodai apsirengusį jaunuolį. Priėjus prie jo ir paklausus kÄ jis veikia, jaunuolis atsakė, kad gyvena.

Tai jam pasirodė keista, todėl paklausė, ar jis gali įleisti į namus. Jaunuolį laikė suėmęs už peties. Jaunuolis atsakė, kad gali įleisti ir pradėjo eiti gilyn į kiemÄ . Tada jį pakvietė ir sugrįžo į įvykio vietÄ . Jis nematė, kad tas juodai apsirengęs jaunuolis bÅ«tų bendravęs su policijos pareigÅ«nais. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. patikslino, kad apie tÄ asmenį policijos pareigÅ«nams nepasakė. Nepastebėjo, kad policijos pareigÅ«nai ar pareigÅ«nė bÅ«tų bendravusi su tuo vaikinu.

Ä®vykio vietoje jam nepaaiÅ¡kėjo, kad asmuo, vaikščiojęs po jo kiemÄ , vairavo automobilį „Audi“. Atsakydamas į gynėjo klausimus liudytojas paaiÅ¡kino, kad iki kol pamatė tÄ vaikinÄ su gobtuvu savo kieme, įvykio vietoje jo nematė. Ne R. S. jį pakvietė sugrįžti į įvykio vietÄ . Tuo metu jis nepastebėjo kÄ darė tas jaunuolis jo kieme, o vėliau pastebėjo, kad jis paėjo gilyn į kiemÄ . Po to jo įvykio vietoje nematė. Ä®vykio vietoje žmonės jam nenurodė, kad įvykio vietoje vaikÅ¡to įvykio kaltininkas.

Liudytojo dukra J. K. teisme patvirtino R. K. nurodytas aplinkybes ir papildomai parodė, kad kiti žmonės pasakojo, jog galbÅ«t tai tas vaikinas, todėl į jį atkreipė dėmesį. Jis vaikščiojo prie vartų, kažkam skambino ir po to nuėjo į jos kiemÄ . Nuėjusi pasižiÅ«rėti pamatė, kad jo ten nebėra, jis išėjo pro sodÄ . Kiek atsimena, policija atvažiavo įvykių pabaigoje, to vaikino jau nesimatė, jis buvo dingęs. Ji peržiÅ«rėjo nuotraukas, kurias pati darė, tačiau to vaikino jose nesimatė, jis buvo dingęs. Kai į įvykio vietÄ ji žiÅ«rėjo pro namų langÄ , to vaikino irgi jau ten nebuvo.

Apeliantų nuomone, išdėstyti prieštaravimai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti BPK 301 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai, liudytojų parodymai vertintini kaip prieštaringi, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais, teisėtais būdais gautais duomenimis, visos abejonės dėl bylos duomenų patikimumo bei teisėtumo turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2010), kas šiuo atveju nebuvo atlikta ir įvertinta.

Be to, byloje esant prieÅ¡taringiems duomenims apie vienÄ ir tÄ pačiÄ aplinkybę teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalėjo Å¡iuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iÅ¡ jų grindžia savo iÅ¡vadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliantų nuomone, skundžiamas nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai priimtas ir suraÅ¡ytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, nėra pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais.

5. Teismo posėdyje prokuroras praÅ¡o Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ patenkinti, nukentėjusiosios I. S. apeliacinį skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies (dėl nuteistosios veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, civilinio ieÅ¡kinio priėmimo bei neturtinės žalos priteisimo), o nuteistosios R. S. ir jos gynėjo skundÄ atmesti. Nukentėjusioji I. S. ir jos atstovas praÅ¡o nukentėjusiosios apeliacinį skundÄ patenkinti, prokuroro apeliacinį skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies (dėl nuteistosios veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį), o nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas praÅ¡o jų apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 6. Kauno apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios I. S. apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies, o nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nuteistosios R. S. nusikalstamÄ veikÄ (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų 7. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėdamas bylÄ pirmosios instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės ir kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus apeliantai pirmiausia sieja su įrodymų vertinimu motyvuodami, kad nebuvo vertinti nuteistÄ jÄ teisinantys įrodymai, nepaÅ¡alinti prieÅ¡taravimai liudytojų parodymuose, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų perraÅ¡ymu.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad nuteistosios kaltė padarius nusikaltimÄ , dėl kurio ji pripažinta kalta, pagrįsta teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų visetu. KonkretÅ«s įrodymai bus aptarti kitoje Å¡io nuosprendžio dalyje, analizuojant nuteistosios kaltę ir jos veikos kvalifikavimÄ .

9. Pažymėtina, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi iÅ¡dėstyti nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei jų vertinimo (priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas įrodymais, iÅ¡nagrinėtais teisiamajame posėdyje.

Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikÅ¡mės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankiÅ¡kÄ Ä¯rodomÄ jÄ reikÅ¡mę. Tai, ar Å¡iuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-73-689/2018, 2K-243-689/2019 ir kt.).

10. Nagrinėjamoje byloje nuteistoji ir liudytojai buvo išsamiai apklausti pirmosios instancijos teisme, ištirti rašytiniai įrodymai. Liudytojai R. J., T. G., R. S., V. S., E. B., R. K., V. B., R. M., K. G., V. P., L. T. ir D. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog teismas nuosprendyje nurodė tokias aplinkybes, kokių teisme apklausti liudytojai nenurodė.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojai teisme parodymus davė praėjus beveik metams laiko nuo jų apklausų ikiteisminio tyrimo metu, todėl natÅ«ralu, kad dauguma aplinkybių detaliai negalėjo prisiminti, tačiau kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje visi liudytojai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumÄ , todėl teismas, remdamasis liudytojų ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Nuosprendyje įvertintas įrodymų visetas ir motyvuotai iÅ¡dėstyta, kodėl teismas vadovavosi liudytojų R.

J., T. G., R. S., J. K., I. L., R. K., V. B., R. M., K. G. parodymais ir vertino kaip neteisingus bei atmetė pačios nuteistosios R. S. bei liudytojų L. T., iÅ¡ dalies S. S. parodymus. Be to, aplinkybė, kad R. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal Å¡velnesnį baudžiamÄ jį įstatymÄ rodo, kad teismas vertino ne tik kaltinančius, bet ir nuteistÄ jÄ teisinančius įrodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas tendencingai vadovavosi vien kaltinančiais įrodymais ir visiÅ¡kai netyrė kitų bylos duomenų.

Be to, nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , tačiau jokių argumentų, pagrindžiančių šį skundo teiginį, nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėta baudžiamojo įstatymo norma draudžia pagrįsti apkaltinamÄ jį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiÅ¡kumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje nei nukentėjusioji, nei liudytojai neliudijo anonimiÅ¡kai, visų jų asmenybės bei tapatybės žinomos ir jie visi buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir davė parodymus žodžiu, todėl apeliantų skundo teiginys apie BPK nuostatų pažeidimÄ laikytinas deklaratyviu.

11. Ä®vertinusi tai, kad nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde didžiÄ jÄ dalį argumentų skyrė liudytojų R. J., T. G., R. S., S. S. ir I. L. parodymų kritikai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tenkino nuteistosios ir jos gynėjo praÅ¡ymÄ iÅ¡kviesti bei apklausti Å¡iuos liudytojus. Jokių esminių prieÅ¡taravimų jų parodymuose nenustatyta. Apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų turinys bus aptartas Å¡io nuosprendžio 30–35, 38 punktuose.

12. Tiesa, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su ta įrodymų vertinimo dalimi, kad nuteistoji R. S. nusikalstamÄ veikÄ padarė dėl neatsargumo, dėl to keičia skundžiamÄ nuosprendį (konkretÅ«s argumentai bus iÅ¡dėstyti kitoje Å¡io nuosprendžio dalyje), tačiau toks teismo vertinimas nelaikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Nėra pagrindo naikinti teismo priimto sprendimo kaip visumos vien dėl to, jog apeliantai ir abiejų instancijų teismai skirtingai vertino kai kuriuos įrodymus.

13. Nėra pagrindo sutikti ir su nukentėjusiosios I. S. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas. Teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Å io principo esmė – nagrinėjantis bylÄ teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iÅ¡ Å¡alių. Tai reiÅ¡kia, kad teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas. Å aliÅ¡ku teismas visada turėtų bÅ«ti pripažįstamas ir tada, kai nors vienas iÅ¡ bylÄ nagrinėjusių teisėjų kolegijos narių negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismas turi bÅ«ti ir subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iÅ¡ Å¡alių. Tačiau konstatuoti, kad neÅ¡aliÅ¡kumo principas buvo pažeistas, nepakanka vienos iÅ¡ bylos Å¡alių nuomonės, deklaratyvaus pareiÅ¡kimo. Turi bÅ«ti pateikiami duomenys, patvirtinantys pirmiau nurodytų aplinkybių buvimÄ ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones teismo neÅ¡aliÅ¡kumu. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nepateikė tokių duomenų, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes.

Teismo Å¡aliÅ¡kumÄ nukentėjusioji sieja su tuo, jog teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepalankias jai iÅ¡vadas, t. y. nuteistosios veikÄ perkvalifikavo į Å¡velnesnį baudžiamÄ jį įstatymÄ , paskyrė per Å¡velniÄ bausmę, atsisakė priimti jos civilinį ieÅ¡kinį. Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo Å¡aliÅ¡kumÄ . Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo nukentėjusioji, nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas.

14. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad BPK 257 straipsnis suteikia teismui, nagrinėjančiam bylÄ , galimybę nutartimi praneÅ¡ti prokurorui apie tai, kad kiti asmenys, Å¡iuo atveju R. M. ir S. S., gali bÅ«ti padarę nusikalstamÄ veikÄ . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pirmojoje instancijoje nagrinėjimo aplinkybes, teismo įvertintus įrodymus, reikÅ¡mingus sprendžiant apie tokio informavimo galimybę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos taip elgtis, nes byloje nėra duomenų, kuriais remiantis reikėtų vertinti R.

M. ir S. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, klausimÄ . Pirmosios instancijos teismas liudytojų R. M. ir S. S. teisme duotus parodymus lygino su nuteistosios, kitų liudytojų parodymais, aptarė juos ir iÅ¡dėstė motyvus, kuriais parodymais remiasi (R. M.), o kuriuos atmeta (S. S.). Vien ta aplinkybė, kad S. S. parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais, nėra pagrindas spręsti dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Tokio pagrindo neturi ir apeliacinės instancijos teismas.

15. Dėl iÅ¡dėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylÄ nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų bÅ«ti naikinamas skundžiamas nuosprendis. Dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto 16. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Å¡ioje byloje suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto trÅ«kumų yra nepagrįsti.

17. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«dai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte iÅ¡vardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir Å¡ie trÅ«kumai trukdo teismui nagrinėti bylÄ , ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybÄ , be to, Å¡ių trÅ«kumų negalima iÅ¡taisyti nagrinėjant bylÄ teisme.

IÅ¡ kaltinamajame akte iÅ¡dėstyto nusikalstamos veikos apraÅ¡ymo turi bÅ«ti aiÅ¡kios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iÅ¡ kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimÄ ar nebuvimÄ . Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių iÅ¡dėstymÄ lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi bÅ«ti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra bÅ«tini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamÄ jį įstatymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).

18. Å ioje baudžiamojoje byloje apraÅ¡ant nusikalstamÄ veikÄ , kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 punkte iÅ¡vardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«das ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties bÅ«tinus elementus ir visa, kas reikÅ¡minga kvalifikavimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamajame akte nurodytos R.

S. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pakankamai iÅ¡samiai ir konkrečiai atskleidžia BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl R. S. teisė gintis nuo aiÅ¡kaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės R. S. buvo žinomos pareiÅ¡kiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl R. S. turėjo galimybę pasiruoÅ¡ti gynybai, Å¡ias aplinkybes ginčyti bylÄ nagrinėjant teisme.

Nuosprendyje pateiktas nusikalstamos veikos teisinis vertinimas nuteistajai taip pat nebuvo naujiena, su prokuroro praÅ¡ymu pakeisti kaltinimÄ (kaltinimas papildytas, kad R. S. piktnaudžiaudama padarė didelės žalos ne tik juridiniam asmeniui Lietuvos policijai, taip pat valstybei, bet ir fiziniam asmeniui I. S.) ji buvo supažindinta, buvo duota laiko pasiruoÅ¡ti gynybai, iÅ¡klausytos nuteistosios ir jos gynėjo nuomonės. Å i aplinkybė taip pat neduoda pagrindo manyti, kad R. S. teisė gintis nuo aiÅ¡kaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) buvo pažeista.

19. Tuo pačiu pažymėtina, kad nuteistosios gynėjas pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, prieÅ¡ pradedant įrodymų tyrimÄ , kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams, nes jame neteisingai nurodytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės – bylos faktinės aplinkybės, t. y. ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių bei kaltinamajame akte konstatuojama kitų asmenų padaryta nusikalstama veika, nors tokių asmenų atžvilgiu baudžiamoji byla nėra perduota teismui.

IÅ¡ pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme R. S. gynėjo praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti bylÄ prokurorui motyvuotai atsisakyta tenkinti teismo protokoline nutartimi (t. 3, b. l. 9–10). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl praÅ¡ymo atmetimo nenustatyta jokių Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimų. Kita vertus, iÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, pradėjus bylÄ nagrinėti teisiamajame posėdyje ir perskaičius kaltinamÄ jį aktÄ , kaltinamoji R.

S. į teisėjo klausimÄ aiÅ¡kiai atsakė suprantanti, kuo yra kaltinama. Taigi jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, taip pat teisė ir galimybė gintis nebuvo pažeistos.

20. Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo motyvuojamas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, yra tai, kad neva kaltinimas suformuluotas taip, kad R. S. ir L. T. bendrininkavo darant nusikalstamÄ veikÄ , tačiau bendrininkavimas R. S. BK 24 straipsnio pagrindu nėra inkriminuotas, o L. T. Å¡ioje byloje jokie kaltinimai nepareikÅ¡ti. Apeliantų nuomone, jeigu veikÄ padarė bendrininkų grupė, turi bÅ«ti konstatuota visų bendrininkavimo požymių visuma, todėl toks kaltinamojo akto suraÅ¡ymas, kuomet kaltinamajame akte daromos nuorodos į asmenų bendrininkavimÄ darant nusikalstamÄ veikÄ , tačiau neatskleidžiamas bendrininkų rÅ«Å¡ys, jų statusas, laikoma, kad suraÅ¡ytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirma, nusikalstamos veikos kvalifikavimo kontekste jokios nuorodos į S. ir L. T. bendrininkavimÄ darant nusikalstamÄ veikÄ nėra nurodytos. PrieÅ¡ingai, kaltinamajame akte daromos nuorodos į sÄ moningÄ R. S. veikimÄ L. T. naudai. Antra, L. T. nėra Å¡ios bylos baudžiamosios atsakomybės subjektas, todėl jam reikÅ¡ti kaltinimo nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje L. T. buvo apklaustas kaip liudytojas. Apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinimo apraÅ¡omojoje dalyje yra nurodyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 237 straipsnyje, sudėties požymiai, atmetamas kaip deklaratyvus.

BK 237 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar tokį nusikaltimÄ padariusio asmens slėpimÄ . Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kaltinamajame akte tokių duomenų nėra. IÅ¡ teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rÅ«mų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu L. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už nesunkų nusikaltimÄ , numatytÄ BK 281 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad bÅ«damas neblaivus sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta I.

S. sveikata.

21. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantų praÅ¡ymÄ panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylÄ prokurorui dėl netinkamai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, suraÅ¡yto kaltinamojo akto. Dėl R. S. veikos perkvalifikavimo iÅ¡ BK 228 straipsnio2 dalies į BK 229 straipsnį 22. Nagrinėjamoje byloje R. S. buvo kaltinama piktnaudžiavimu, jos nusikalstama veika kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė praÅ¡ymÄ R. S. pakeisti kaltinimÄ , papildant jį aplinkybe, kad R. S. piktnaudžiaudama padarė didelės žalos ne tik juridiniam asmeniui Lietuvos policijai, taip pat valstybei, bet ir fiziniam asmeniui I. S.. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ pagal pakeistÄ kaltinimÄ , konstatavo, kad toks kaltinimas nepasitvirtino ir, įvertinęs byloje surinktų ir teisme iÅ¡tirtų bei patikrintų įrodymų visumÄ , nustatė, kad R. S. netinkamai atliko savo pareigas dėl neatsargumo (nusikalstamo nerÅ«pestingumo) ir skundžiamu nuosprendžiu jÄ nuteisė pagal BK 229 straipsnį.

Prokuroras ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir praÅ¡o nuteistosios nusikalstamÄ veikÄ kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimÄ , nes ji netinkamai savo tarnybines pareigas atliko ne dėl neatsargumo, bet tyčia. Su Å¡iais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, kas nulėmė neteisingÄ nusikalstamos veikos kvalifikavimÄ .

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ pagal pirmosios instancijos teisme pakeistÄ kaltinimÄ , nustatė, kad R. S., bÅ«dama statutine valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, vykdydama 2017 m. sausio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko įsakymu Nr. 20-V-28 patvirtintas pagrindines Å¡ias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, turėdama pagal kompetencijÄ , teisės aktų nustatyta tvarka priimti, registruoti ir nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų praÅ¡ymus, skundus ir praneÅ¡imus, pradėti ikiteisminius tyrimus; gavus praneÅ¡imus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus bÅ«tinus veiksmus, kad operatyviai ir iÅ¡samiai bÅ«tų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar iÅ¡tirtos nusikalstamos veikos; pagal kompetencijÄ užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniÅ¡kai atsakant už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimÄ , jų intensyvumÄ , neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimÄ , tyrimo planų sudarymÄ , ataskaitų pateikimÄ ; pagal kompetencijÄ atlikti administracinių nusižengimų tyrimÄ ir priimti nutarimus Å¡iose bylose; užtikrinti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir visuomenės saugumÄ , patruliuoti; pagal kompetencijÄ vykdyti pasislėpusių įtariamųjų, kitų asmenų paieÅ¡kÄ ; pristatyti į policijÄ teisėtvarkos pažeidimus ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis, veikdama prieÅ¡ingai tarnybos interesams tyčia neatliko pareigų ir įgaliojimų – piktnaudžiavo tarnybine padėtimi tuo siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui – to paties komisariato pareigÅ«nui L.

T., o bÅ«tent: 2017 m birželio 13 d., bÅ«dama grupės (6089) vyresniÄ ja, dirbdama su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu D. Å ., pagal gautÄ budėtojo nurodymÄ , apie 19 val. nuvyko į eismo įvykio vietÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini). Ä®vykio vietoje matydama avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. naudojamÄ automobilį „Audi A5“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kitame apvirtusiame automobilyje sunkiai sužalotÄ jos vairuotojÄ I.

S., iÅ¡ įvykio situacijos suprasdama, jog įvykio kaltininkas yra automobilio „Audi A5“ vairuotojas L. T. ir jis Å¡iuo eismo įvykiu padarė nusikalstamÄ veikÄ , bÅ«dama įvykio vietoje ir jos prieigose tiesiogiai bendravo su L. T., po ko susitarė su juo slėpti tikrÄ sias įvykio aplinkybes ir jį patį (L. T.), kaip įvykio kaltininkÄ . Vykdydama šį susitarimÄ , įvykio vietoje tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai ten pat rodė į L. T., kaip asmenį sukėlusį automobiliu „Audi A5“ eismo įvykį, tyčia nesiėmė jokių priemonių, kad L.

T. bÅ«tų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti. Tokiu bÅ«du tyčia sudarė sÄ lygas įtariamam L. T. tuoj pat pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ . Po to, neteisėto susitarimo su L. T. pagrindu, grįžusi į darbo vietÄ , suraÅ¡ydama tarnybinę ataskaitÄ dėl eismo įvykio, sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietÄ â€žAudi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, kad avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta bei tyčia neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, kad avarijÄ sukėlė policijos pareigÅ«nas L.

T., vairuodamas jam priklausantį automobilį. Taip tyčia nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, prieÅ¡ingai tarnybos interesams, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ , pridengdama įtariamÄ L. T. siekė kenkti ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos byloje nustatymui ir teisingumo vykdymui, tokiais tyčiniais veiksmais ji pažeidė:

1) Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintÄ Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktÄ , kur nurodyta, kad atvykus į eismo įvykio vietÄ bÅ«tina nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsiraÅ¡yti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio paÅ¡to adresus; patikrinti, ar eismo įvykyje dalyvaujančios transporto priemonės nėra ieÅ¡komos; sudaryti eismo įvykio vietos schemÄ ; apžiÅ«rėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir apraÅ¡yti jų apgadinimus; iÅ¡siaiÅ¡kinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininkÄ (-us) ir suraÅ¡yti jam (jiems) administracinio nusižengimo protokolÄ (-us); jei dėl eismo įvykio sudėtingumo be papildomo tyrimo nėra galimybės nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir dėl kurio iÅ¡ eismo dalyvių kaltės įvyko eismo įvykis, įpareigoti eismo dalyvius nurodytu laiku atvykti į policijos įstaigÄ , kurioje bus atliekamas eismo įvykio tyrimas; suraÅ¡yti tarnybinį praneÅ¡imÄ dėl eismo įvykio, kuriame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes; užtikrinti, kad nebÅ«tų patrauktos transporto priemonės, nebÅ«tų naikinami ar klastojami pėdsakai, taip pat užtikrinti transporto priemonių, jose esančių daiktų ir krovinių saugumÄ ; paimti eismo įvykio dalyvių vairuotojo pažymėjimus, o jei jų neturi – kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir transporto priemonių registracijos liudijimus, užtikrinti, kad Å¡ie asmenys bÅ«tų eismo įvykio vietoje tol, kol įformins procesinius eismo įvykio dokumentus;

2) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto;

3) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktÄ , kuriame nustatyta, kad asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė neÅ¡aliÅ¡kai, sÄ Å¾iningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;

4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ ir kitus įstatymus ir jais vadovaujantis neÅ¡aliÅ¡kai ginti visus asmenis, veiklÄ grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves;

5) Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad policijos darbuotojams atvykus į įvykio vietÄ ir (ar) gavus duomenų, jog įvykyje galbÅ«t dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant turimomis ryÅ¡io priemonėmis informuoti policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigÅ«nÄ (budėtojÄ );

6) Lietuvos policijos pareigÅ«nų etikos kodekso 4.6 punktÄ , 4.8 punktÄ , 4.9 punktÄ , dėl profesinės garbės, savo gero saugojimo. Elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigÅ«no vardo. Veikti sÄ Å¾iningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis ir bÅ«ti teisingam, neÅ¡aliÅ¡kam, užtikrinti, kad priimami spendimai bÅ«tų teisėti ir objektyvÅ«s, be savanaudiÅ¡kų paskatų;

7) Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-1855, 3 straipsnio, 12 straipsnio reikalavimus neÅ¡aliÅ¡kai tarnauti žmonėms, sÄ Å¾iningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«no vardÄ ;

8) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Savo veiksmais ji demonstravo nusistatymÄ nesilaikyti galiojančių norminių aktų, piktnaudžiavimu iÅ¡kraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetÄ bei valstybės tarnautojo vardÄ , taip pat siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui įtariamam kolegai L. T. padėjo iÅ¡vengti gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansÄ ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimÄ ir tokiais griaunančiais visuomenės pasitikėjimÄ policijos sistema veiksmais, padarė didelės neturtinės (moralinės) žalos fiziniam asmeniui – pačiai nukentėjusiajai I.

S., pasireiÅ¡kusiÄ asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, piktnaudžiaujančio valstybės tarnautojo įskaudinimu, dideliais dvasiniais iÅ¡gyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrÄ sias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumÄ , taip pat didelės žalos padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, taip pat ir valstybei.

24. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-283/2013, 2K-7-84-489/2018 ir kt.).

25. Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas Å¡iame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl Å¡ios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta prieÅ¡inga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – Å¡iame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalÄ , kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryÅ¡ys.

Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

26. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties bÅ«tinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri pasireiÅ¡kia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. BÅ«tent kaltės forma iÅ¡ esmės ir skiria piktnaudžiavimÄ (BK 228 straipsnis) nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerÅ«pestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-376-303/2015 ir kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimÄ perkvalifikuoti R. S. veikÄ iÅ¡ BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 229 straipsnį motyvavo tuo, jog nenustatė nuteistosios tyčios piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog R. S. jai inkriminuotus veiksmus (nefiksavo liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, nesiėmė jokių priemonių L. T. sulaikyti) atliko tyčia, nes nežinant R. S. ir L. T. pokalbio (susitarimo) turinio, negalima nustatyti, ar L. T. savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, ar R.

S. jam sudarė sÄ lygas tai padaryti. Teismas taip pat nustatė, jog grįžusi į darbo vietÄ ir suraÅ¡ydama tarnybinę ataskaitÄ dėl eismo įvykio, R. S. sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, jog atvykus į avarijos vietÄ â€žAudi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, kad avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta bei neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, jog avarijÄ galimai sukėlė policijos pareigÅ«nas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ir taip tinkamai neatlikdama savo pareigų ir įgaliojimų, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ .

Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalį R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos veiksmų ji padarė neatsargia kaltės forma (dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo), o dalį tos pačios veikos veiksmų – tyčine kaltės forma (veikė sÄ moningai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad iÅ¡dėstyti teismo argumentai dėl nuteistosios R. S. kaltės formos yra nenuoseklÅ«s ir teisine prasme neteisingi, nes bet kuri baudžiamajame įstatyme apraÅ¡yta veika padaroma tik viena iÅ¡ įstatyme nustatytų kaltės formų – arba tyčia arba neatsargiai.

Bent vienas nustatytas veikÄ sudarantis tyčinis veiksmas eliminuoja bet kokiÄ galimybę visÄ veikÄ kvalifikuoti kaip padarytÄ neatsargia kaltės forma.

28. Taigi nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimÄ , ar R. S. veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kaip piktnaudžiavimas, jos veikÄ bÅ«tina įvertinti nuteistajai suteiktų teisių, pareigų ir jų įgyvendinimo kontekste. BÅ«tina nustatyti, kad ji, nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, elgėsi prieÅ¡ingai tarnybos interesams, suvokė tokį savo elgesio pobÅ«dį ir norėjo taip elgtis.

29. Nuteistoji R. S. pripažįsta, kad 2017 m. birželio 13 d. pagal gautÄ budėtojo nurodymÄ , kartu su vyriausiuoju patruliu D. Å . nuvykusi į eismo įvykio vietÄ iÅ¡ karto atpažino avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. automobilį ,,Audi A5“, tačiau teigia, jog avarijos vietoje jo nematė ir su juo nebendravo. Tokias nuteistosios nurodytas aplinkybes paneigia liudytojų R. J., T. G. ir R. S. nuoseklÅ«s parodymai.

30. Liudytoja R. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su draugais važiuojant link Å iaulių, kelis kartus juos aplenkė „Audi“ automobilis, kuriame sėdėjo mergina ir vaikinas. Minėtas automobilis pateko į avarijÄ . Jiems sustojus avarijos vietoje, ji „Audi“ automobilio vairuotojÄ matė įvykio vietoje. Kol laukė greitosios medicinos pagalbos, „Audi“ vairuotojas vis vaikščiojo aplink „Audi“ automobilį, tai dingsta į krÅ«mus, tai kažkur kelkraÅ¡tyje stovi, visÄ laikÄ toliau nuo nukentėjusiosios automobilio, artyn priėjęs prie jos nebuvo.

Ä® įvykio vietÄ pirmieji atvyko gaisrininkai, tada policija ir vėliausiai medikai. Ji bendravo su dviem policijos pareigÅ«nais, buvo vyresnis vyras ir jauna mergina. Kol laukė medikų, prie jos buvo priėjusi policininkė, kuri užsirašė jos duomenis. Pamena, jog ji rodė į „Audi“ automobilį vairavusį vaikinÄ . Liudytoja neatsimena, ar policijos pareigÅ«nė bendravo su „Audi“ vairuotoju. Teisiamojo posėdžio metu perskaičius liudytojos R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 2–4), liudytoja juos patvirtino kaip teisingus ir parodė, kad prisiminė, jog tikrai matė „Audi“ vairuotojÄ bendraujantį su policininke prie autobuso, kuris stovėjo už jų automobilio.

Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja R. G. (J.) parodė, kad nuteistoji R. S. buvo įvykio vietoje, ir ji jai sakė, kad gali paliudyti, kas vairavo ,,Audi“ automobilį, nes eismo įvykio vietoje ji matė ,,Audi“ vairuotojÄ . Kai atvažiavo greitoji ir iÅ¡sivežė nukentėjusiÄ jÄ , ji su draugais ėjo link savo automobilio ir matė, kaip pareigÅ«nė stovėjo ir kalbėjo su ,,Audi“ automobilio vairuotoju, tuo metu pamanė, kad galbÅ«t tas vairuotojas yra apklausiamas.

Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojos R. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 2–4) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 16–19) duotus parodymus ji patvirtino, kad jie yra teisingi ir duoti laisva valia.

31. Liudytojas T. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog praėjo daug laiko, jam sunku atsiminti. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu geriau viskÄ atsiminė. Su draugais važiuojant į xxx, jų automobilį kelis kartus aplenkė „Audi“ automobilis, kuriame sėdėjo vaikinas ir mergina. Privažiavus xxx pamatė įvykusį eismo įvykį. Vienas iÅ¡ tų automobilių buvo apvirtęs ant kelio, o už kokių 20-30 m stovėjo „Audi“ automobilis. Jis su kitu vyru, nupjaudami automobilio saugos dirÅ¾Ä , padėjo iÅ¡laisvinti nukentėjusiÄ jÄ .

Tada pastebėjo „Audi“ vairuotojÄ , kuris vaikščiojo aplink automobilį. Pamena, kad jis ėjo už gyvatvorės ir po to jo nematė. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti T. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 6–7), kuriuos liudytojas patvirtino ir nurodė, kad įvykio vietoje buvo du pareigÅ«nai, iÅ¡ jų vyras ir moteris. Su kuriuo iÅ¡ pareigÅ«nų, buvusių įvykio vietoje, kalbėjo „Audi“ vairuotojas patikslinti negali. R. S. jis nurodo kaip pareigÅ«nę, nes ji yra teismo salėje.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ (t. 2, b. l. 8–10) metu jis atpažino jÄ , bet galėjo ir atspėti. Atpažinimui jam buvo pateiktos trys nuotraukos, jis atpažino kaip panaÅ¡iausiÄ iÅ¡ jam parodytų merginų nuotraukose. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas T. G. parodė, kad ,,Audi“ automobilio vairuotojÄ Ä¯sidėmėjo pagal veido bruožus, aprangÄ (buvo ilgu megztiniu). Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojo T. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 6–7) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 19–21) duotus parodymus jis patvirtino, kad tiksliausiai aplinkybės nurodytos jo pirminiuose parodymuose.

Å iandienÄ kÄ atsimena sunku pasakyti, tačiau žino, kad, kai atvyko pareigÅ«nai, vairuotojas, kuris padarė avarijÄ , įvykio vietoje dar buvo ir bendravo su kažkuriuo iÅ¡ pareigÅ«nų. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad vairuotojas bendravo su pareigÅ«ne moterimi.

32. Liudytojas R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuo įvykio praėjo daug laiko, neatsimena įvykio aplinkybių. Atsimena, kad automobilis „Audi“, kuris juos aplenkė, pateko į eismo įvykį. Teisiamojo posėdžio metu perskaičius liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 12–13), liudytojas juos patvirtino ir parodė, kad jis asmeniškai rodė policijos pareigūnei, kad automobilį „Audi“ vairavo jaunas asmuo. Jo nuomone, „Audi“ vairuotojas slapstėsi, nuo įvykio vietos jis buvo nutolęs. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas R.

S. parodė, kad matė ,,Audi“ automobilio vairuotojÄ Ä¯vykio vietoje, tačiau neprisimena, ar ,,Audi“ automobilio vairuotojas įvykio vietoje bendravo su pareigÅ«ne. Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 12–13) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 20–21) duotus parodymus jis patvirtino, kad parodymai yra teisingi ir parodė, kad pirminiuose parodymuose pasakė viskÄ , kÄ matė ir atsiminė. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 12–13) liudytojas R.

S. parodė, kad parodė, kad avarijos vietoje buvo „Audi“ vairavęs vaikinas. Atvykus ugniagesiams vienam iÅ¡ jų jis parodė, kad Å¡alia tos vietos, kur buvo sustojusi „Audi“, kieme stovi automobilio vairuotojas. Ugniagesys norėjo įeiti su tuo jaunuoliu pasikalbėti, bet Å¡is laikė vartus ir į teritorijÄ neleido sakydamas, kad ten jo kiemas. Vėliau matė, kaip ugniagesys su tuo vairuotoju kalbėjo.

33. Taigi, iÅ¡dėstyti liudytojų R. J., T. G. ir R. S. nuoseklÅ«s parodymai patvirtina, kad į eismo įvykio vietÄ atvykusiai policijos pareigÅ«nei R. S. jie nurodė įvykio vietoje buvusį L. T. kaip asmenį, vairavusį avarijÄ sukėlusį automobilį ,,Audi A5“, taip pat jų parodymai neabejotinai patvirtina, kad R. S. eismo įvykio vietoje tiesiogiai bendravo su avarijÄ sukėlusiu L. T. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytoja R. J. tiksliai nepatvirtino, o tik iÅ¡reiÅ¡kė abejonę, kad policijos pareigÅ«nei ji bÅ«tų rodžiusi dar įvykio vietoje esantį automobilio ,,Audi“ vairuotojÄ .

Teisėjų kolegija, įvertinusi iÅ¡dėstytus liudytojos R. J. parodymus, konstatuoja, jog liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose nuosekliai ir tiksliai patvirtino įvykio vietoje nuteistajai R. S. rodžiusi avarijÄ sukėlusį ,,Audi A5“ vairuotojÄ . Apeliantai taip pat kritikuoja liudytojo R. S. teisme duotus parodymus, kad jis neatsimena, kÄ galėjo sakyti ar rodyti pareigÅ«nams, neatsimena, ar matė ,,Audi“ vairuotojÄ Ä¯vykio vietoje. Tačiau R. S. parodė, kad geriausiai įvykio aplinkybes prisiminė apklausiamas tuoj po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė avarijos vietoje matęs ,,Audi“ vairuotojÄ .

AnalogiÅ¡kai apeliantai skunde nurodė ir dėl T. G. parodymų, kad jis nepamena, ar bendravo su policijos pareigÅ«nais, jog teisme atpažino R. S. tik dėl to, jog ji yra teismo salėje. Dėl pastarosios apeliantų nurodomos aplinkybės liudytojas T. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad praėjus savaitei po įvykio atvykę pareigÅ«nai darė atpažinimÄ iÅ¡ nuotraukų, jis atpažino nuteistÄ jÄ . Apygardos teisme jis buvo apklausiamas nuo įvykio praėjus metams laiko, todėl jam buvo sunku prisiminti, nenorėdamas spėlioti pasakė, kad atpažįsta nuteistÄ jÄ todėl, kad ji yra teismo salėje.

Tačiau Å¡i aplinkybė nedaro jo parodymų nepatikimais. Vertinant liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymų patikimumÄ , atkreipiamas apeliantų dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai turi bÅ«ti vertinami ne atsietai nuo bylos aplinkybių, o jų visumoje. Å iuo atveju apeliantai skunde akcentuoja tik atskirus Å¡ių liudytojų teiginius ir savaip juos interpretuoja. Teisėjų kolegija nenustatė, kad liudytojai turėjo kokį nors motyvÄ apkalbėti anksčiau nepažinojusios pareigÅ«nės ar sakyti apie jÄ netiesÄ .

R. J., T. G. ir R. S. parodymai yra pakankamai išsamūs, viso proceso metu nuoseklūs ir logiški, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, leidžiančių abejoti tokių duomenų patikimumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

34. Liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymus, kad avarijÄ sukėlęs vairuotojas buvo įvykio vietoje patvirtino liudytoja I. L., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad išėjusi į kiemÄ pamatė dideliu greičiu pralekiantį automobilį, iÅ¡girdo smÅ«gį ir suprato, kad kažkas įvyko. Nubėgusi į įvykio vietÄ , pamatė apvirtusį automobilį ir jame dejuojančiÄ merginÄ . AvarijÄ sukėlusio vaikino automobilis stovėjo už 100 m. Sustoję jaunuoliai ir mergina, važiavę iÅ¡ jo paskos, pasakojo, kad tas jaunuolis vairavo automobilį.

Vaikinas, sukėlęs įvykį, buvo jaunas, apsirengęs buvo tokį ilgÄ tamsų megztinį su gobtuvu. Mano, kad kai atvyko policija, to vairuotojo jau nebebuvo arba buvo įsimaišęs į žmonių miniÄ . PareigÅ«nė R. S. užsirašė jos duomenis ir vėliau, gal po valandos ar pusantros, pas jÄ Ä¯ namus atėjo ir jÄ apklausė. Ji nieko neklausė apie vairuotojÄ , vairavusį automobilį ir sukėlusį įvykį. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja I. L. nurodė analogiÅ¡kas aplinkybes kaip ir duodama parodymus pirmosios instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojos I. L. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l.

28) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 48–50) ji patvirtino, kad jie yra teisingi ir parodė, kad matė avarijos kaltininkÄ stovintį už 50–100 m, vienoje pusėje nukentėjusiosios automobilį, kitoje pusėje nutolusį kaltininko automobilį. Jai buvo keista, kad pareigÅ«nė įvykio vietoje nėjo prie kaltininko automobilio, o nuėjo į prieÅ¡ingÄ pusę.

35. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde vėlgi iÅ¡ visų liudytojos I. L. parodymų cituoja tik vienÄ sakinį, kuriame liudytoja parodė, kad jos nuomone, vaikino, kuris sukėlė įvykį automobilis stovėjo už 100 m, bet tuo metu, kai atvažiavo policijos pareigÅ«nai, jai atrodo, ten jau jo nebebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos I. L. parodymų visumÄ , palyginusi juos su kitų liudytojų parodymais, jokių prieÅ¡taravimų nenustatė. Liudytoja I. L. nuosekliai parodė, kad matė avarijÄ sukėlusį vaikinÄ eismo įvykio vietoje, o po to jis kažkur dingo.

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja parodė, kad avarijos vietoje buvo daug žmonių, įdėmiai ji nestebėjo, kÄ veikė avarijos kaltininkas, nes visÄ dėmesį buvo sutelkusi į nukentėjusiÄ jÄ , todėl logiÅ¡ka, kad ji tiksliai negali pasakyti, ar atvykus policijos pareigÅ«nams avarijÄ sukėlęs vaikinas jau buvo pasiÅ¡alinęs iÅ¡ avarijos vietos ar ne. Tačiau dėl to nėra pagrindo vertinti liudytojos I. L. parodymų kaip nepatikimų. Aplinkybė, kad atvykus policijos pareigÅ«nams avarijÄ sukėlęs vairuotojas buvo įvykio vietoje ir bendravo su pareigÅ«ne R.

S. nustatyta anksčiau aptartų liudytojų R. J., T. G., R. S. bei liudytojų V. B. ir R. M. parodymais. Liudytojas V. B. parodė, kad po eismo įvykio L. T. atvažiavo į policijos komisariato kiemÄ ir klausė, kÄ jam daryti. L. T. paklausus, kodėl jis pabėgo iÅ¡ įvykio vietos, Å¡is atsakė, kad jį iÅ¡ įvykio vietos paleido R. S.. Liudytojas R. M. davė tokius pat parodymus. Netikėti policijos pareigÅ«nų R. M. ir V. B. parodymais, kad susitikimo metu L. T. jiems pasakė, jog iÅ¡ įvykio vietos jį paleido bÅ«tent R.

S. nėra jokio pagrindo. Aplinkybė, kad L. T. liudytojams V. B. ir R. M. įvardijo bÅ«tent nuteistÄ jÄ , o ne kitÄ kokį pareigÅ«nÄ , leidžia daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad policijos pareigÅ«nams atvykus į įvykio vietÄ L. T. ten buvo ir bendravo su pareigÅ«ne R. S., o pastaroji sudarė sÄ lygas L. T. pasiÅ¡alinti iÅ¡ eismo įvykio vietos ir iÅ¡vengti bÅ«tinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ .

36. VisiÅ¡kai nelogiÅ¡kas nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinio skundo argumentas neva patvirtinantis nuteistosios nekaltumÄ tai, kad V. B. ir R. M. negalėjo patvirtinti, jog įvykio vietoje bÅ«tų matę avarijÄ sukėlusį vairuotojÄ , ar tai, kad R. S. bÅ«tų su juo bendravusi. Liudytojai V. B. ir R. M. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, todėl logiÅ¡ka, kad jie tokių aplinkybių negalėjo nurodyti. Tačiau jie abu nuosekliai patvirtino, kad tuoj po įvykio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato kieme susitikus su L.

T., Å¡is pasakė, jog iÅ¡ eismo įvykio vietos jį paleido tyrėja R. S.. Kiti apeliaciniame skunde minimi liudytojai E. B. (ugniagesys), V. P. ir J. R. (pro Å¡alį važiavę vairuotojai), nukentėjusiosios tėvas V. S., kurie apeliantų teigimu taip pat paneigia nuteistosios kaltę, nors ir dalyvavo įvykyje tiesiogiai, tačiau jie visi vieningai parodė, kad jie pirmiausia rÅ«pinosi nukentėjusiÄ ja, todėl nesidomėjo autoįvykio kaltininku ir nestebėjo, kokius veiksmus atlieka į įvykio vietÄ atvykę policijos pareigÅ«nai.

Tačiau tai nereiškia, kad liudytojai E. B., V. P., J. R. ir V. S. paneigė kitų šiame nuosprendyje aptartų liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes, kad įvykio vietoje ,,Audi A5“ vairuotojas buvo, nuteistoji jį matė, su juo kalbėjo, ir kad būtent ji leido jam iš įvykio vietos pasišalinti.

37. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų R. K. ir J. K. parodymai patvirtina, kad ,,Audi“ vairuotojas (L. T.) iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino iki atvykstant policijos pareigÅ«nams. Toks apeliacinio skundo argumentas prieÅ¡tarauja ne tik jau Å¡iame nuosprendyje iÅ¡dėstytiems liudytojų R. J., T. G. ir R. S., bet ir pačių liudytojų R. K. bei J. K. parodymams. Pirmosios instancijos teisme R. K. parodė, kad visų tarnybų pareigÅ«nai (ugniagesiai, policijos pareigÅ«nai, greitosios medicinos pagalbos medikai) į įvykio vietÄ atvyko labai greitai, jaunuolį (L.

T.) savo namų kieme jis pamatė maždaug 10–15 min. nuo ugniagesių atvykimo į įvykio vietÄ , kurio paklausus, kÄ jis čia veikia, Å¡is atsakė, jog čia gyvena. Tuo momentu policijos pareigÅ«nai jau buvo įvykio vietoje. Liudytoja J. K. teisme parodė, kad matė vaikinÄ savo namų kieme, įvykio vietoje girdėjo kaip žmonės Å¡aukė, jog bÅ«tent tas vaikinas yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Taigi prieÅ¡ingai negu teigia apeliantai skunde, liudytojų R. K. ir J. K. parodymai kartu su Å¡iame nuosprendyje iÅ¡dėstytais kitais įrodymais sudaro nuosekliÄ ir logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę, leidžiančiÄ teigti, kad policijos pareigÅ«nams atvykus, L.

T. eismo įvykio vietoje buvo.

38. Nuteistoji R. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ypač sureikÅ¡mina liudytojo S. S. parodymus. Teisme liudytojas parodė, kad jis bÅ«damas įvykio vietoje padėjo R. S. atlikti bÅ«tinus įvykio vietos matavimo veiksmus ir niekas iÅ¡ ten buvusių asmenų nenurodė avarijos kaltininko, jis visÄ laikÄ buvo Å¡alia nuteistosios ir nematė, kad Å¡i bÅ«tų bendravusi su įvykio kaltininku. Tiesa, jis teigė, kad R. S. jam pasakė, jog automobilis ,,Audi A5“ yra kolegos. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. S. parodė tas pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme.

Papildomai parodė, kad dar tÄ pačiÄ dienÄ ,,Facebook“ parašė žinutę ir patalpino nuotraukas, kurias darė įvykio vietoje. Ä®vykio vietoje avarijos kaltininko nematė, tačiau jis jo ir nepažįsta, todėl negali paneigti, kad tarp žmonių įvykio vietoje jis buvo. Vertindama liudytojo S. S. abiejų instancijų teismuose duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo parodymai prieÅ¡tarauja kitų byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

Dėl liudytojo S. S. parodymų priimti prieÅ¡ingÄ sprendimÄ apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Liudytojas S. S. apeliacinės instancijos teismui pateikė nuotraukas iÅ¡ eismo įvykio vietos, kurios neva patvirtina, kad jis į įvykio vietÄ atvyko anksčiau negu policijos pareigÅ«nai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Liudytojas S. S. negalėjo pasakyti, kada nuotraukos buvo darytos iki pareigÅ«nų atvykimo į įvykio vietÄ ar vėliau, taip pat negalėjo paaiÅ¡kinti, kokiu tikslu jos darytos ir kokiÄ jos turi reikÅ¡mę nagrinėjamai bylai. Dėl iÅ¡dėstytų aplinkybių teisėjų kolegija liudytojo pateiktų nuotraukų nelaiko įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistosios R. S. kaltės formos, atsižvelgė į tai, jog ji informavo savo tiesioginį virÅ¡ininkÄ apie įvykyje esantį automobilį, kuriuo važinėja pareigÅ«nas L. T.. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Å¡i aplinkybė paneigia nuteistosios tyčiÄ nuslėpti informacijÄ , jog įvykyje dalyvavo policijos pareigÅ«no L. T. automobilis. Su tokiais teismo ir apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. IÅ¡ teisme apklaustų liudytojų R.

B. ir K. G. parodymų matyti, kad prieÅ¡ingai negu teigia nuteistoji, ne jos iniciatyva skyriaus vadovas ir tiesioginis virÅ¡ininkas buvo informuoti apie eismo įvykį. Liudytojas K. G. teisme parodė, kad jis vadovavo Reagavimo skyriui, jam apie avarijÄ xxx pranešė R. M., jis pasakė, kad Reagavimo skyriaus pareigÅ«no L. T. automobilis pakliuvo į eismo įvykį. Praėjus 10–15 min., jis nuėjo į budėtojų dalį, kur buvo iÅ¡ įvykio vietos grįžę policijos pareigÅ«nai ir kurie patvirtino, kad avarijoje dalyvavo L.

T. automobilis, kuris iÅ¡ ten buvusių pareigÅ«nų tai pasakė, liudytojas nepamena. Liudytojas R. B. teisme parodė, kad jis pats paskambino operatyvinei grupei, kad pasiteirauti apie kolegos automobilį įvykyje, nes prieÅ¡ tai buvo gavęs tokiÄ informacijÄ iÅ¡ kito kolegos. R. S. patvirtino, kad avarijos vietoje yra L. T. automobilis. Jis nurodė apie tai informuoti savo tiesioginį virÅ¡ininkÄ , policijos komisariato virÅ¡ininkÄ ir važiuoti ieÅ¡koti L. T.. Taigi, iÅ¡dėstyti liudytojų R. B. ir K.

G. parodymai patvirtina, kad jie patys domėjosi, teiravosi apie įvykį, o ne sužinojo apie jį nuteistosios iniciatyva. Kita vertus, vairuotojo identifikavimas pagal įvykio vietoje rastÄ automobilį buvo akivaizdus, todėl slėpti tokiÄ aplinkybę bÅ«tų nelogiÅ¡ka. Dėl to teigti, kad Å¡i aplinkybė paneigia nuteistosios siekį slėpti tikrÄ sias įvykio aplinkybes neturi jokio pagrindo, nes nuteistosios veiksmai įvykio vietoje (nefiksavo įvykio liudytojų parodymų, avarijos kaltininkui leido pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos) ir grįžus į darbo vietÄ (įrašė neteisingus duomenis į tarnybinę ataskaitÄ , apie įvykį neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų) rodo, kad piktnaudžiaudama savo tarnybinėmis pareigomis, ji sudarė sÄ lygas L.

T. pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimÄ .

40. Teismo iÅ¡vada, kad objektyviai R. S. vien pagal įvykio vietoje buvusių asmenų paaiÅ¡kinimus neturėjo galimybės suprasti, kad avarijos kaltininkas yra L. T. prieÅ¡tarauja ne tik Å¡iame nuosprendyje aptartiems liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymams, kad jie nuteistajai nurodė vaikinÄ , vairavusį ,,Audi A5“ automobilį ir sukėlusį eismo įvykį, pačios nuteistosios R. S. parodymams, kad tik atvykusi į įvykio vietÄ , ji pamatė kolegos L. T. automobilį, bet ir skundžiamame nuosprendyje teismo nustatytai aplinkybei, kad eismo įvykio vietoje R. S. tiesiogiai bendravo su L. T.. IÅ¡dėstyti duomenys teisėjų kolegijai neleidžia abejoti, kad R. S., bÅ«dama eismo įvykio vietoje, turėjo galimybę suprasti ir suprato, kad avarijos kaltininkas yra jos kolega L. T..

41. Be to, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sureikÅ¡mino R. S. ir L. T. pokalbio turinį, nurodęs, kad nežinant pokalbio turinio negalima nustatyti, ar jie susitarė, kad nuteitoji jam leidžia pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos, kad jis iÅ¡vengtų atsakomybės, ar L. T. savavaliÅ¡kai pasiÅ¡alino be nuteistosios leidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, R. S. ir L. T. pokalbio turinys (susitarimas) teismo įvertintas atsietai nuo kitų tyčios vertinimui reikÅ¡mingų aplinkybių ir su jomis susijusių įrodymų visumos, nors Å¡i aplinkybė tik papildo tyčinės kaltės formos buvimÄ ir tyčios kryptingumÄ nusakančius požymius.

42. Taigi nagrinėjamoje byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad R. S., vykdydama savo pareigas įvykio vietoje, matydama eismo įvykio vietoje avarijos kaltininkÄ L. T., pabendravusi su juo, tyčia neužtikrino jo, kaip teisės pažeidimÄ padariusio įtariamo asmens, sulaikymo ir susitarė su juo slėpti tikrÄ sias įvykio aplinkybes ir jį patį. Vykdydama šį susitarimÄ tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymų, kurie jai rodė į L.

T., kaip asmenį sukėlusį eismo įvykį, nesiėmė jokių priemonių, kad avarijÄ sukėlęs kaltininkas bÅ«tų sulaikytas, taip piktnaudžiaudama ji sudarė sÄ lygas jam pasiÅ¡alinti iÅ¡ įvykio vietos ir iÅ¡vengti pirminio tyrimo veiksmų atlikimo – jo blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimÄ . Tai patvirtina toliau sekę R. S. veiksmai – nepraneÅ¡imas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus padalinio pareigÅ«nams apie policijos pareigÅ«no L.

T. galimai padarytÄ nusikaltimÄ ir vėliau jos suraÅ¡yta tarnybinė ataskaita dėl eismo įvykio, kurioje ji sÄ moningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietÄ automobilio „Audi A5“ vairuotojas buvo pasiÅ¡alinęs, jog avarijos vietoje reikÅ¡mingos informacijos apie įvykį negauta. Vertinant R. S. veiksmus darytina iÅ¡vada, kad ji suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi prieÅ¡ingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelės žalos, ir to norėjo.

Kaltinime nurodyti teisės aktais apibrėžė jos, kaip valstybės tarnautojos, konkrečias funkcijas, kurių ji neatliko, norėdama padėti savo kolegai L. T. išvengti teisinių pasekmių.

43. Teismų praktikoje piktnaudžiavimÄ pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobÅ«džio naudos ne tik sau, bet ir savo giminėms, Å¡eimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryÅ¡iais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobÅ«džio naudos. Nematerialaus pobÅ«džio nauda teismų praktikoje aiÅ¡kintina kaip karjeros galimybių susikÅ«rimas ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims, tai gali bÅ«ti virÅ¡ininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas kitiems, darbo trÅ«kumų slėpimas, Å¡eimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2 K-108/2009, 2K-577/2011, 2K-268/2012, 2K-180-976/2017 ir kt.).

Ä®vertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S., pati dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, t. y. turėdama pareigÄ laikytis įstatymų, nepiktnaudžiauti savo pareigomis, savo neteisėtais veiksmais siekė ne įstatymų nustatyta tvarka iÅ¡spręsti to paties komisariato pareigÅ«nui L. T. kilusias problemas dėl jo padarytos avarijos. Kaip jau Å¡iame nuosprendyje minėta byloje nustatytų aplinkybių visuma atskleidžia R.

S. kaltės formÄ â€“ tiesioginę tyčiÄ , iÅ¡ jos veiksmų (nefiksavo įvykio liudytojų parodymų, nesiėmė priemonių sulaikyti L. T., įrašė neteisingus duomenis dėl eismo įvykio į tarnybinę ataskaitÄ , neinformavo operatyvaus padalinio pareigÅ«nų apie tai, kad avarijÄ sukėlė policijos pareigÅ«nas), tikslo darant Å¡iuos veiksmus siekimo matyti, jog R. S. suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi prieÅ¡ingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelės žalos, ir to norėjo.

44. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog net ir nustačius, kad R. S. padarė jos tarnybines funkcijas reglamentuojančius teisės aktų pažeidimus, jos atlikti veiksmai nėra tokio sunkumo, kad jai bÅ«tų taikyta ne tarnybinė (drausminė), o baudžiamoji atsakomybė. Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu nėra pagrindo sutikti. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimÄ , kaip nusikalstamÄ veikÄ , nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis.

Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobÅ«džio žalÄ , dėl kurios nukenčia valstybės, Europos SÄ jungos, tarptautinės vieÅ¡osios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios bÅ«tų gautos, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Kitokio pobÅ«džio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobÅ«džio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobÅ«dį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbÄ , padarytos veikos neigiamÄ poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan.

Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumÄ ir nustatantis takoskyrÄ tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi bÅ«ti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014 ir kt.). Kitokio, t. y. neturtinio, pobÅ«džio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė didelės žalos požymį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. S. savo veiksmais sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansÄ ir nukentėjusiosios bei visuomenės pasipiktinimÄ ir tokiais veiksmais padarė didelės neturtinės žalos pačiai nukentėjusiajai I. S., pasireiÅ¡kusiÄ asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, dideliais dvasiniais iÅ¡gyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrÄ sias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumÄ , taip pat padarė didelės žalos ne tik visos policijos sistemos apskritai ir Kėdainių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip institucijos prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie visų policijos pareigÅ«nų elgesio atitikimÄ valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų policijos pareigÅ«nų elgesį.

Å iame nuosprendyje iÅ¡analizuoti R. S. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – ir minėtų padarinių, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimÄ . Nukentėjusioji I. S. abiejų instancijų teismuose parodė, kad dėl R. S. veiksmų ji patyrė didelę žalÄ , nes nebuvo tinkamai ir laiku apgintos jos kaip avarijÄ patyrusio nukentėjusiojo asmens teisės, užtruko įvykio iÅ¡tyrimas, dėl to ji patyrė iÅ¡gyvenimus, R.

S. elgesys sumenkino pasitikėjimÄ policijos pareigÅ«nais. Todėl nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad R. S. veiksmais nepadaryta didelės žalos nukentėjusiajai I. S. atmetamas kaip nepagrįstas.

45. Dėl iÅ¡dėstytų argumentų nuteistosios R. S. veika iÅ¡ BK 229 straipsnio perkvalifikuotina į BK 228 straipsnio 2 dalį. Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės 46. Skiriant bausmę atsižvelgiama, kad R. S. tyčia padarė vienÄ sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimÄ . Ji neteista, administracine tvarka nebausta, darbovietėje charakterizuojama teigiamai. Nagrinėjant bylÄ , nenustatyta nei R. S. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, R.

S. už piktnaudžiavimÄ tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis) skiria baudÄ , jos dydį nustatydama mažesnį, nei įstatyme nustatytos baudos vidurkis (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas) už sunkų nusikaltimÄ nustatyta bauda iki 1 500 MGL dydžio). Atsižvelgiant į tai, kad R. S., bÅ«dama statutinė valstybės tarnautoja, nusikalstamÄ veikÄ padarė eidama savo tiesiogines pareigas, t. y. dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, R.

S. skiriama BK 682 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas. Dėl civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo 47. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priimti jos civilinį ieÅ¡kinį. Nukentėjusiosios teigimu, teismas formaliai vadovavosi BPK 112 straipsnio nuostata, kurioje nustatyta, kad civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje paduodamas tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, neatsižvelgė į teismų praktikÄ Å¡iuo klausimu, todėl atsisakydamas priimti civilinį ieÅ¡kinį padarė klaidÄ ir praÅ¡o apeliacinės instancijos teismo Å¡iÄ klaidÄ iÅ¡taisyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, susijusias su civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimu ir jo nagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo klausimÄ .

48. Civilinis ieÅ¡kinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiÅ¡kiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtÄ Å¾alÄ . BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas paduodant ieÅ¡kinį ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas raÅ¡ytine forma. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliama specialiųjų (imperatyviųjų) reikalavimų civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo turiniui, tačiau pagal teismų praktikÄ baudžiamojoje byloje reiÅ¡kiamas civilinio ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimas forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526-693/2015, Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-189-511/2017 ir kt.).

49. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad pagal BPK 28 straipsnio nuostatas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo pripažinti dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusį asmenį nukentėjusiuoju. Su tokiu apeliaciniu skundu galima sutikti tik iš dalies. BPK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi.

Nutarimas ar nutartis dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju priimami gavus atitinkamÄ praÅ¡ymÄ arba pačių teisėsaugos pareigÅ«nų ar teismo iniciatyva, pastariesiems nustačius, kad yra pagrindai asmenį pripažinti nukentėjusiuoju. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas ar prokuroras (ikiteisminio tyrimo metu) privalo iÅ¡spręsti pripažinimo nukentėjusiuoju klausimÄ kuo skubiau nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, net jei ir negautas praÅ¡ymas pripažinti jį nukentėjusiuoju, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje turi pakakti duomenų tokiam sprendimui priimti.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl R. S. piktnaudžiavimo tarnyba, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos policija ir valstybė. Ikiteisminio tyrimo metu I. S. buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau apklausos metu nenurodė apie R. S. veiksmais jai padarytÄ Å¾alÄ , neprašė jos pripažinti nukentėjusiÄ ja ir civilinio ieÅ¡kinio ikiteisminio tyrimo metu nereiÅ¡kė. Taigi, prieÅ¡ingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nesant duomenų apie R.

S. veiksmais I. S. padarytÄ Å¾alÄ , teisėsaugos pareigÅ«nams ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pagrindo savo iniciatyva I. S. pripažinti nukentėjusiÄ ja.

50. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad teismas negali bÅ«ti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumÄ teismas turi iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes ir bylÄ spręsti iÅ¡ esmės (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teismo aktyvus vaidmuo nagrinėjant civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje įtvirtintas ir BPK 115 straipsnio 1 dalyje, numatančioje teismo teisę nesilaikyti ieÅ¡kinio ribų, jeigu ieÅ¡kinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui.

Taigi darytina iÅ¡vada, kad teismas, gavęs nagrinėti baudžiamÄ jÄ bylÄ , jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu ar teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios turi iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar byloje pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys, kam jis pareikÅ¡tas, kokie reikalavimai, ar civilinis ieÅ¡kinys atitinka bent minimalius reikalavimus, taikomus jo formai, turiniui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Teismas baudžiamojoje byloje nustatęs tam tikrus civilinio ieÅ¡kinio trÅ«kumus turi įstatymų nustatyta tvarka spręsti klausimÄ dėl jų paÅ¡alinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Esant situacijai, kai nėra nustatyta tvarka pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio ir asmuo buvo pripažintas civiliniu ieÅ¡kovu dėl nusikaltimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos, teismas teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios turi iÅ¡aiÅ¡kinti civiliniam ieÅ¡kovui ar jo atstovui teisę paduoti civilinį ieÅ¡kinį, tam padarydamas bylos nagrinėjimo pertraukÄ . NagrinėjamÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ su kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teismui, pirmosios instancijos teismas priėmė vienÄ iÅ¡ BPK 232 straipsnyje numatytų nutarčių, kurios priimamos bylos parengimo nagrinėti teisme metu.

PrieÅ¡ingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nepadarė, 2018 m. vasario 1 d. nutartis perduoti bylÄ nagrinėti teisiamajame posėdyje, atitinka BPK 233 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. I. S. kaip liudytoja buvo kviečiama ir į teismo posėdį, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismui nekilo pareiga I.

S. pripažinti nukentėjusiÄ ja, nes tokiam sprendimui priimti nebuvo pagrindo, kadangi kaltinamajame akte, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas, nebuvo duomenų apie nukentėjusiuosius, ar apie I. S. padarytÄ Å¾alÄ . Bylos nagrinėjimo metu I. S. pareiÅ¡kus praÅ¡ymÄ pripažinti jÄ byloje nukentėjusiÄ ja, Å¡is jos praÅ¡ymas, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo patenkintas ir I. S. buvo pripažinta nukentėjusiÄ ja, tuo pačiu įgijo visas BPK 28 straipsnyje įtvirtintas nukentėjusiojo teises bei pareigas.

51. BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad civilinis ieÅ¡kinys pareiÅ¡kiamas paduodant ieÅ¡kinį ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Remiantis Å¡ia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas atsisakyti priimti I. S. civilinį ieÅ¡kinį ir jÄ pripažinti civiline ieÅ¡kove Å¡ioje baudžiamojoje byloje dėl to, kad civilinis ieÅ¡kinys paduotas teismui baudžiamojoje byloje jau vykstant įrodymų tyrimui, o tai draudžia BPK 112 straipsnio 1 dalis.

Å io teismo iÅ¡vados nepaneigia nukentėjusiosios I. S. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jai niekas nepaaiÅ¡kino apie galimybę praÅ¡yti bÅ«ti pripažinta nukentėjusiÄ ja, o per vėlai teismui jÄ pripažinus nukentėjusiÄ ja, tokiu bÅ«du buvo eliminuota galimybė jai anksčiau pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį byloje. Jau minėta, kad galimybę praÅ¡yti bÅ«ti pripažintai nukentėjusiÄ ja, civiline ieÅ¡kove bei pareikÅ¡ti byloje civilinį ieÅ¡kinį I. S. turėjo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.

Beje, skundo argumentai, kad ji nežinojo apie galimybę bÅ«ti pripažinta nukentėjusiÄ jÄ prieÅ¡tarauja jos pačios parodymams, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai ji sakė, kad patyrė žalÄ ir prašė jÄ pripažinti nukentėjusiÄ ja. Nors byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių jos tokius parodymus, tačiau Å¡i aplinkybė rodo, jÄ Å¾inojus apie tokiÄ galimybę. Kita vertus, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji yra sudariusi sutartį su advokatų profesine bendrija, be nagrinėjamos bylos advokatai atstovavo jÄ dar dvejuose baudžiamuosiuose procesuose, todėl jų pareiga klientei iÅ¡aiÅ¡kinti visus teisinius niuansus.

52. Apeliaciniame skunde I. S. nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be jokio pagrindo daroma nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2014, nes tarp nagrinėjamos bylos ir nurodytos nutarties nėra jokios analogijos, kad ta nutartimi bÅ«tų galima remtis kaip teisminiu precedentu Å¡ioje byloje. Minėtoje nutartyje teismas padarė iÅ¡imtį ir pateiktus civilinius ieÅ¡kinius priėmė prasidėjus įrodymų tyrimui baudžiamojoje byloje dėl to, kad nukentėjusieji gyveno užsienyje. Apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji I. S. gyvena Lietuvoje ir kaip matyti iÅ¡ jos pačios parodymų apie galimybę bÅ«ti pripažinta nukentėjusiÄ ja ir dėl patirtos žalos pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį žinojo nuo ikiteisminio tyrimo pradžios.

53. Taigi, teisė į žalos atlyginimÄ realiai gali bÅ«ti įgyvendinama tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nustatyta tvarka yra pateiktas nukentėjusiojo civilinis ieÅ¡kinys. Esant situacijai, kai nėra nustatyta tvarka pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio, apeliacinės instancijos teismas negali sudaryti galimybės nukentėjusiajai tinkamai pateikti civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje. Tokiu atveju pagal BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatas nukentėjusioji, kuriai nusikaltimu padaryta žala, tačiau civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje nepareikÅ¡tas, teisę į žalos atlyginimÄ gali realizuoti pateikdama ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas Å¡iÄ teisę I. S. iÅ¡aiÅ¡kino. Papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek ir civilinėje byloje dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos ieÅ¡kovai nuo žyminio mokesčio atleidžiami.

54. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde cituoja Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimÄ (skunde klaidingai nurodoma nutarimo data), kuriame pažymima, kad ,,konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomÄ teisingumÄ , ne tik iÅ¡orinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiÄ ja, kad teismas, atsisakydamas priimti nukentėjusiosios civilinį ieÅ¡kinį, priėmė formaliai teisėtÄ , bet neteisingÄ sprendimÄ .

Nukentėjusioji nepagrįstai remiasi teisingumo principu, ignoruodama imperatyvias teisės normas. Å iame nuosprendyje jau pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui. Dėl proceso iÅ¡laidų atlyginimo 55. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, nuosprendžiu pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

56. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. S. iÅ¡ nuteistosios praÅ¡o priteisti 3 859,9 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokatų teisinei pagalbai apmokėti. AnalogiÅ¡kas praÅ¡ymas buvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Ä®vertinęs nukentėjusiosios patirtų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumÄ , atsižvelgęs į bylos apimtį, į tai, kad nukentėjusiosios atstovai dalyvavo tik Å¡eÅ¡iuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo teikiamas praÅ¡ymas pripažinti nukentėjusiÄ jÄ I.

S. civiline ieÅ¡kove, žinant, kad toks praÅ¡ymas yra nepagrįstas ir negali bÅ«ti patenkintas, teismas nusprendė, kad dalis patirtų iÅ¡laidų nėra susijusios su bylos nagrinėjimu Å¡ioje byloje, todėl praÅ¡omÄ priteisti sumÄ sumažino per pusę. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios patirtas iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti, jų pagrįstumÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismo priteista suma iÅ¡laidoms už advokato pagalbÄ apmokėti yra teisinga.

57. Nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas teismui pateikė praÅ¡ymÄ nukentėjusiai I. S. iÅ¡ nuteistosios R. S. priteisti 2 605,50 Eur jos patirtų bylinėjimosi apeliaciniame procese iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys turėtas iÅ¡laidas. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam, nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme, turėti atstovÄ , kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu bÅ«tų visapusiÅ¡kai ginami ir užtikrinami.

Be to, prieÅ¡ tai minėtos BPK 106 straipsnio nuostatos galioja nagrinėjant bylÄ ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau Å¡iuo atveju, iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje praÅ¡omas priteisti patirtų atstovavimo iÅ¡laidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, tai yra tik vienas iÅ¡ kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant proceso iÅ¡laidų dydį.

Teismas proceso dalyvio praÅ¡omÄ atstovavimo iÅ¡laidų sumÄ gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo iÅ¡laidų suma yra per didelė.

58. Teisėjų kolegija mano, kad Å¡ioje byloje nukentėjusiosios I. S. praÅ¡oma priteisti iÅ¡ nuteistosios iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti suma yra neproporcinga bylos apimčiai, sudėtingumui, advokato dalyvavimo procese laikui ir kitoms aplinkybėms. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiosios, nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus, Å¡iuo procesiniu sprendimu prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniai skundai iÅ¡ dalies patenkinti. IÅ¡ nukentėjusiosios atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad vienÄ dalį atstovavimo iÅ¡laidų (1 161,60 Eur) sudaro apeliacinio skundo parengimas, kitÄ â€“ (1 443,9 Eur) pasirengimas teismo posėdžiams ir dalyvavimas juose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byla nėra sudėtinga, nagrinėjami klausimai iÅ¡samiai aptarti teismų praktikoje, todėl advokatui nereikėjo ypatingo pasiruoÅ¡imo, nukentėjusiosios atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų darbo sÄ naudų. Be to, byloje kaltinimÄ palaikė ir nukentėjusiosios interesus gynė prokuroras, kurio apeliacinis skundas taip pat buvo iÅ¡ dalies patenkintas. Apeliacinės instancijos teisme vyko tik keturi teismo posėdžiai, iÅ¡ kurių vienas buvo atidėtas (advokatas buvo iÅ¡ anksto informuotas, kad nevyktų).

Kituose trijuose teismo posėdžiuose nukentėjusiosios atstovas dalyvavo ir juose iÅ¡ viso užtruko 4 val. 43 min. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį (keturi tomai), sudėtingumÄ (viena nusikalstama veika), nukentėjusiosios apeliacinio skundo apimtį ir turinį (dvylikos lapų apeliacinis skundas, nemaÅ¾Ä dalį skundo užima teismų praktikos citavimas, kaltinimo perraÅ¡ymas), į tai, kad iÅ¡ apeliaciniame skunde nurodytų septynių praÅ¡ymų pagrįstas buvo tik vienas, taip pat į proporcingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, praÅ¡oma priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų suma mažintina iki 800 Eur.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a : Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti: Nuteistosios R. S. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnio perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jai bausmę – 200 MGL dydžio (7 532 Eur) baudÄ . Ä®. R. S. paskirtÄ baudÄ sumokėti į valstybės biudžetÄ per 2 (dvejus) metus nuo Å¡io nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajai R. S. atimti teisę dirbti darbÄ valstybės tarnyboje 4 (ketveriems) metams. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡ nuteistosios R. S. iÅ¡ieÅ¡koti 800 Eur nukentėjusiajai I. S. jos iÅ¡laidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, darbui apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai Aloyzas Kruopys Justas Namavičius Linas Å iukÅ¡ta