2016-01-26 Nr. AB-1876-3-61-3-03986-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-168-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03986-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 11. 2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S. (A. S.), L. Z. ir K. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-619; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2095); 3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą dėl naujo žemės sklypo suteikimo Vilniaus rajone.

Paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-619 buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų 2014 m. gegužės 30 d. prašymą M. S. vardu parengti išvadą dėl žemės sklypo suteikimo individualiai statybai Vilniaus rajone, nurodant, kad nėra teisinio pagrindo M. S. vardu parengti išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Šį sprendimą 2014 m. liepos 14 d. skundu pareiškėjas apskundė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 1SS-7.5)-2095 pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu. Šiame 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nacionalinė žemės tarnyba atkartojo argumentus, nurodytus NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendime Nr. 49SF-(14.49.104)-619, kurie, pareiškėjo manymu, yra neteisingi. Nurodė, jog ginčo sprendimuose teigiama, kad žemės sklypą, į kurį prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė jo motina M. S., nuosavybės teise Vilniuje, Novosiolkų rėžiniame kaime, valdė I. S. (I. S.), o M. S., K. S. dukra iš pirmosios santuokos, neturi teisės pretenduoti į I. S. žemę. Akcentavo tai, kad klausimas dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniuje, Novosiolkų kaime, iš esmės jau yra išspręstas – ginčą tarp pretendentų į žemę ir NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus nagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 pripažino, kad K. S. valdė atskirą žemės sklypą dar iki santuokos su I. S., tačiau atkuriant nuosavybės teises M. S. buvo pažeistos R. B., kaip pretendentės į savo motinos K. S. valdytą žemę, teisės. Teigė, kad priimdamas skundžiamus sprendimus atsakovas ignoruoja minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime padarytas išvadas ir nepagrįstai vadovaujasi Žemės tvarkymo departamento 2007 m. sausio 19 d. protokolu, kuris, be kita ko, paneigtas tuo pačiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 89–94) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais. Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104.)-619 buvo akcentuojama, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. V3-147 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamento Juridinį skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo bylose Nr. 2397 (buvusi savininkė K.

S.) bei Nr. 5263 (buvęs savininkas I. S.) buvusiame Novosiolkų rėžiniame kaime, Vilniuje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teisės departamentas 2006 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (50)-7.5-149-(8.6) pateikė išvadą „Dėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 27 d. tarnybinio pranešimo Nr. V3-147“ pakartotinai išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo bylas Nr. 2397 ir Nr. 5263 ekspertų komisijos posėdyje. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėms faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti posėdžio 2007 m. sausio 19 d. protokolu Nr. R-5-1 nustatyta, kad M.

S. yra buvusio savininko I. S. žmonos K. S. duktė iš pirmosios santuokos su M. K., todėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą asmenų grupę, M. S. neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. S. Novosiolkų kaime turėtą žemę, bei nutarta, kad 1,09 ha žemę (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė buvęs savininkas I. S., o ne K. S. Apie tai M. S. buvo informuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 27 d. raštu Nr. S22-289 ir buvo pasiūlyta administracine tvarka panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22699 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M.

S.“. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti nustatė, kad nėra naujų faktų, įrodančių, jog K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki kaime, todėl minėtą 2007 m. sausio 19 d. posėdžio protokolą Nr. R-5-1 paliko nepakeistą. M. S. apskundus 2007 m. sausio 19 d. protokolo pirmojo punkto antrąją dalį bei 2007 m. lapkričio 30 d. protokolą Nr. R-5-21, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2564-121/2008 M.

S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, todėl šiuo metu minėti protokolai yra nenuginčyti ir galiojantys. NŽT pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendime, kuriuo remiasi pareiškėjas, nėra pasisakęs dėl šių protokolų negaliojimo, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai laikytini siekiu suklaidinti teismą.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo panaikinta M. S. vardu parengta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 6 d. išvada Nr. 40 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybei“, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. 2.5-41-22699 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. S.“ bei Vilniaus apskrities viršininkas buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises R. B. į I. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 1,09 ha ploto žemės sklypą, buvusį Novosiolkų kaime, dabartiniame Vilniaus mieste. Taip pat nurodė, kad likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. birželio 3 d. raštu Nr. S22-374 informavo M. S. turto paveldėtojus dėl trūkstamų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2397. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba akcentavo tai, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2397 esančius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus neįrodyta, kad M. S. (mergautinė pavardė K.) mama yra K. S., nes M. K. gimimo pažymėjime Nr. 249332 motina nurodyta „Č. K.“. Nurodė, jog taip pat neturi dokumentų, įrodančių, kad K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės Novosiolki kaime. Nuo 1933 metų minėtame kaime žemės savininku nurodomas I. S. (I. S.). Pabrėžė, kad tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Novosiolki rėžiniame kaime, Vilniuje, nuosavybės teise valdė 1,25 ha žemės, ir kartu pateikus trūkstamus dokumentus, t. y. I. S. (I. S.) ir K. S. santuokos liudijimą patvirtinantį dokumentą, bus galima tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 konstatavo, kad „šių duomenų pakanka pripažinti, kad K. S. valdė atskirą žemės sklypą dar iki santuokos su I. S.“, kadangi tai buvo nurodyta tik sprendimo motyvuojamojoje dalyje, bet nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 116–121) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-619 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ bei NŽT 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2095 „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo J. S. 2014 m. liepos 14 d. skundą išnagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 bei atsakovo argumentus (jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2007 m. lapkričio 30 d. nustatė, kad nėra naujų faktų, įrodančių, jog K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 1,09 ha žemės Novosiolki kaime; taip pat tai, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. birželio 3 d. raštu Nr. S22-374 informavo M. S. turto paveldėtojus, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2397 ir kad, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, jie turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl iki 1940 m. nacionalizacijos K. S. turėtos žemės), konstatavo, jog Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai teigia, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2397 esančius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nėra įrodyta, kad M. S. (mergautinė pavardė K.) motina yra K. S., nes M. K. gimimo pažymėjime Nr. 249332 motina nurodyta Č. K. Nurodė, jog iš byloje esančios 2005 m. liepos 28 d. Archyvo pažymos Nr. (P1-8268)P2-8051 matyti, kad Vilniaus Kalvarijos Romos katalikų bažnyčios santuokos aktų įrašų knygoje įrašyta, kad 1928 m. sausio 3 d. susituokė I. S. ir S. K. (mergautinė pavardė Č.), našlė. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė NŽT argumentą dėl giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų trūkumo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė ir NŽT argumentą, kad nėra dokumentų, įrodančių, jog K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės Novosiolki kaime, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A261-389/2009 konstatavo, kad „duomenų pakanka pripažinti, kad K. S. valdė atskirą žemės sklypą dar iki santuokos su I. S., tai yra turėdama K. pavardę“. Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba turėjo pareigą įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas aplinkybes, tačiau to nepadarė.

Atsižvelgęs į visa tai, teismas sprendė, jog skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. 49SF-(14.49.104)-619 ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-2095 buvo priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, t. y. taisykles, kurios skirtos užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas jie yra naikintini, įpareigojant NŽT pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo, o pareiškėjo skundas tenkintinas.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 129–134), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų dėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos 2007 m. sausio 19 d. protokolo Nr. R-5-1 ir 2007 m. lapkričio 30 d. protokolo Nr. R-5-21, kurie šiuo metu yra nenuginčyti ir galiojantys, taip pat visai nepasisakė dėl šių protokolų teisinės galios, nenagrinėjo santykio tarp protokoluose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 nustatytų aplinkybių.

2. Aplinkybė, jog K. S. valdė žemės sklypą dar iki santuokos su I. S. yra paminėta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 motyvuojamojoje dalyje, tačiau tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, taigi, atsakovo vertinimu, ši aplinkybė gali būti reikšminga nebent nustatant juridinę reikšmę turinti faktą, o tai iki šiol nėra padaryta.

3. Skundžiamame Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 135-(7.5)-2095 yra išdėstyta NŽT pozicija dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 nustatytų aplinkybių, todėl nesutiktina su Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginiu, kad Nacionalinė žemės tarnyba šių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytų aplinkybių neįvertino.

4. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje prejudiciniais faktais nepagrįstai laiko faktus, nustatytus byloje, kurioje buvo sprendžiamas R. B. (nedalyvaujančios šioje byloje) prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 01-1813, kuriuo M. S. atkurtos nuosavybės teisės į K. S. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalį, ir kt. Atkreipia dėmesį, kad minėtoje byloje nebuvo pateiktas reikalavimas nustatyti, ar K. S. valdė žemės sklypą atskirtai nuo I. S.. Savo poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Vadovaudamasis ABTĮ 14 straipsnio 2 dalimi, atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 neišsprendus klausimo dėl to, ar K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės Novosiolki kaime, Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 135-(7.5)-2095 pagrįstai pakartotinai pasiūlė pareiškėjui paduoti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyto.

5. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už pateikto skundo ribų ir iš esmės išsprendė klausimą dėl juridinio fakto nustatymo. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalies ir 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, jog bylas dėl juridinio fakto nustatymo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, kurie tai darydami turi laikytis ypatingosios teisenos taisyklių. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje paminėtas tam tikras faktas negali būti laikomas tinkamu žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymu.

6. Nesutiktina ir su Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentu, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka duomenų, patvirtinančių giminystės ryšį tarp M. S. ir K. S., kadangi sprendimai atkurti nuosavybės teises yra priimami vadovaujantis objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis, todėl NŽT visiškai pagrįstai nurodė pareiškėjams pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

7. NŽT pozicija neatėmė iš pareiškėjo galimybės siekti nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėjas J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 138–141) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovo NŽT, atstovaujamos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis atsakovas rėmėsi, priimdamas pareiškėjo šioje byloje ginčytus sprendimus. Tai reiškia, jog atsakovas pakartotinai remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo paneigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A261-389/2009.

2. NŽT nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2007 m. sausio 19 d. posėdžio protokolu Nr. R-5-1 bei 2007 m. lapkričio 30 d. protokolu Nr. R-5-21. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2564-121/2008 M. S. skundą dėl šių protokolų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, konstatavus, jog paminėtų protokolų negalima ginčyti teismine tvarka. Šioje byloje nebuvo tiriamas jose esančios informacijos turinys. Taigi, vien tai, jog paminėti protokolai nėra panaikinti teismine tvarka, nereiškia, kad atsakovas galėjo jais remtis, priimdamas skundžiamus sprendimus, ypač atsižvelgiant į tai, jog juose nurodomos aplinkybės vėliau buvo paneigtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A261-389/2009.

3. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A261-389/2009, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvauja iš esmės tie patys asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių iš naujo įrodinėti šioje byloje nebereikia. Tai reiškia, jog visi su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

4. Nors NŽT tvirtina, jog nuosavybės teisių atkūrimui vykdyti būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tokia jos pozicija taip pat nepagrįsta. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnio nuostatomis, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Nagrinėjamu atveju visi M. S. (jos įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimui reikšmingi faktai yra patvirtinti rašytiniais įrodymais, kurie buvo ištirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A261-389/2009. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises, ne tik kad neturi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bet ir apskritai negali to padaryti, nes neegzistuoja visos sąlygos, kurioms esant nagrinėjamos tokio pobūdžio bylos. Taigi darytina išvada, jog Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjo skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nurodo, kad neturi dokumentų, įrodančių, jog K. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės Novosiolki kaime, kurią valdė dar prieš santuokos su I. S. sudarymą. Tokia išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 nustatytoms aplinkybėms, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuosavybės teisės yra atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikus nuosavybę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. VIII-359 prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti buvo nustatytas terminas – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Šioje byloje ginčijami atsakovo, Nacionalinės žemės tarnybos, sprendimai patvirtina, kad atsakovas atsisakė pradėti procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. S. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Vilniaus mieste dėl nepakankamų dokumentų, patvirtinančių žemės valdymo faktą iki nacionalizacijos, ir dėl giminystę patvirtinančių dokumentų trūkumo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pateiktų dokumentų pakanka pripažinti, kad K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,25 ha žemės sklypą, buvusį Novosiolki kaime, dabar esantį Vilniaus mieste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-389/2009, kadangi teismo baigiamasis aktas yra vientisas ir jame padarytos išvados yra privalomos nagrinėjant kitą bylą, susijusią su anksčiau išnagrinėto ginčo dalyku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-389/2009 nustačius, kad pakanka dokumentų, patvirtinančių, kad K. S. iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą, nepagrįstai atsakovas siūlė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę nustatymo, kad K. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą. Toks atsakovo siūlymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punktui, kuriuo nustatyta, kad jei pateiktų dokumentų nepakanka, siūloma piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Ginčo atveju teismo buvo konstatuota, kad tokių dokumentų pakanka.

Tačiau apeliacinės instancijos tesimas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pakanka dokumentų, patvirtinančių M. S. giminystės ryšį su K. S.

Atsakovas savo argumentus šioje dalyje grindė dokumentais, kurie nėra paneigti ir nuginčyti, todėl teismas jais remiasi. Gimimo pažymėjime LI Nr. 249332 nurodyta, kad K. M. motina yra K. Č. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dokumentai, patvirtinantys, jog būtent M. S. motina K. Č. ištekėjo už I. S., ir M. S. santuokos liudijimas iki dokumentų teikimo termino 2003 m. gruodžio 31 d. pabaigos buvo pateikti atsakovui. Minėti dokumentai yra būtini nuosavybės teisių atkūrimui, todėl teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog terminas dokumentams pateikti buvo praleistas ir pareiškėjui pagrįstai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl nustatyto termino dokumentams pateikti atnaujinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2005 m. liepos 28 d. pažymėjime Nr.(P1-8268)P2-8051, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, kad 1928 m. sausio 3 d. su I. S. susituokė S. K., o ne K. K. (I t., b. l. 201).

Dėl giminystę patvirtinančių dokumentų trūkumo pagrįstai atsisakė pareiškėjui M. S. vardu parengti išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, atkuriant nuosavybės teises į K. S. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, buvusį Novosiolkų kaime.

Pirmosios instancijos tesimas be pagrindo visiškai panaikino atsakovo sprendimus ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, atmetant pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė