2019-02-21 Nr. AB-4826-3-63-3-00223-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-266-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00223-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Š., U. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š., U. Š. ir R. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai V. Š. bei jos atstovaujami nepilnamečiai vaikai U. Š. ir R. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-522 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjams lygiomis dalimis 30 407,65 Eur delspinigių, t. y. kiekvienam pareiškėjui po 10 135,88 Eur, už pavėluotai išmokėtą kompensaciją.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad V. Š. sutuoktinis ir jų bendrų nepilnamečių vaikų U. Š. ir R. Š. tėvas A. Š., kuris buvo muitinės pareigūnas, žuvo (duomenys neskelbtini). V. Š. 2013 m. spalio 31 d. pateikė prašymą dėl kompensacijos žuvus muitinės pareigūnui išmokėjimo, kuriuo prašė per vienus metus nuo A. Š. mirties išmokėti 120 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją žuvusio pareigūno sutuoktinei, nepilnamečiams vaikams ir motinai. Departamentas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (5.34)3B-3597 šio prašymo netenkino, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4707-142/2016 įpareigojo atsakovą minėtą kompensaciją išmokėti.

Kompensacija pareiškėjams buvo išmokėta 2016 m. gruodžio 9 d., tačiau atsakovas nesumokėjo delspinigių už pavėluotą kompensacijos išmokėjimą. Pareiškėjai 2016 m. gruodžio 13 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašė apsvarstyti susidariusią situaciją ir prisiimti atsakomybę dėl pavėluoto kompensacijos išmokėjimo bei sumokėti pareiškėjams teisės aktais nustatytas išmokas už tokį vėlavimą. Departamentas skundžiamu Sprendimu tokį pareiškėjų prašymą tenkinti atsisakė. Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas (toliau – ir Statutas) reglamentuoja socialinės garantijos – kompensacijos išmokėjimą mirusio pareigūno šeimos nariams, tačiau nereglamentuoja šios kompensacijos pavėluoto išmokėjimo pasekmių.

Šio klausimo nereglamentuoja ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, todėl yra taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, įstatymo (toliau – ir Delspinigių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Statute įtvirtinta kompensacija mirusio pareigūno šeimos nariams nėra Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta išmoka, todėl pareiškėjams turėjo būti išmokėti su minėta kompensacija susiję delspinigiai. Formalus institucijos atleidimas nuo prievolės mokėti delspinigius už pavėluotą išmokų mokėjimą reikštų institucijos atleidimą nuo nustatytų pareigų vykdymo įstatyme nustatytu laiku.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų skundo teismui dalykas nesutampa su jų Departamentui 2016 m. gruodžio 13 d. pateiktu prašymu, į kurį atsakyta skundžiamu Sprendimu. Pareiškėjai skundžia Departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už pavėluotą kompensacijos išmokėjimą, o teismui reiškia reikalavimą įpareigoti Departamentą sumokėti delspinigius. Departamentas pažymėjo, kad DK 141 straipsnis negali būti taikomas, nes A. Š. nebuvo atleistas iš darbo, o buvo išbrauktas iš sąrašų jam mirus. Statute nustatyta kompensacija yra muitinės pareigūno socialinė garantija, ji nėra jo darbo užmokestis ar su juo susijusi išmoka. Be to, DK nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: A. Š. Klaipėdos teritorinėje muitinėje ėjo posto vyresniojo inspektoriaus pareigas, Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-638 buvo perkeltas į muitinės pareigūno pareigas Europos Sąjungos teisės viršenybės misijoje (toliau – ir EULEX), Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1P-980 jo pareigos EULEX misijoje pratęstos iki 2014 m. birželio 14 d.; A. Š. (duomenys neskelbtini) žuvo, Departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1P-1269 buvo išbrauktas iš Klaipėdos teritorinės muitinės darbuotojų sąrašo; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4707-142/2016 konstatavo, kad A. Š. (duomenys neskelbtini) žuvo vykdydamas tarnybines pareigas, išsaugojo muitinės pareigūno statusą, todėl visą tarnybos laikotarpį, įskaitant tarnybos misijoje (duomenys neskelbtini) laikotarpį, jam taikomas Statutas tiek, kiek jis būtų taikomas einant pareigas Klaipėdos teritorinėje muitinėje, iš kurių asmuo buvo deleguotas į misiją (duomenys neskelbtini), t. y. taikoma Statuto 531 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta socialinė garantija, todėl teismas įpareigojo Departamentą išmokėti mirusiojo A. Š. nepilnamečiams vaikams U. Š. ir R. Š. bei sutuoktinei V. Š. lygiomis dalimis vienkartinę 90 vidutinių mėnesinių A. Š. darbo užmokesčių dydžio kompensaciją; kompensaciją Departamentas išmokėjo 2016 m. gruodžio 9 d.; pareiškėjai 2016 m. gruodžio 13 d. Departamentui padavė prašymą išmokėti teisės aktų nustatytas išmokas už uždelstą atsiskaityti (išmokėti kompensaciją) laiką nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., tačiau konkrečiai nenurodė, kokių išmokų siekia.

7. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjų Departamentui pateikto prašymo turinio matyti, kad jame dėstomi samprotavimai apie DK 207 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą, arba 141 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės laiką, taikymą. Pareiškėjai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad darbo santykiai su pareigūnu dėl jo mirties yra nutrūkę, o dėl darbdavio kaltės išmokos, susijusios su darbo santykiais (kompensacija), išmokėtos pavėluotai, taikytina DK 141 straipsnio 3 dalis, nustatanti sankciją darbdaviui – vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką mokėjimą darbuotojui. Ginčijamu Departamento 2017 m. sausio 16 d. Sprendimu Nr. (5.34)3B-522 pareiškėjų prašymas netenkintas argumentuojant, jog A. Š. iš pareigų nebuvo atleistas, o buvo išbrauktas iš sąrašų mirus, ir kad Statuto 531 straipsnyje įtvirtinta kompensacija yra muitinės pareigūno socialinė garantija, nustatyta Statuto 3 straipsnio 7 dalyje.

8. Teismui paduotame skunde pareiškėjai formuluoja konkretų reikalavimą ir siekia, kad jiems būtų išmokėti delspinigiai pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, jog, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

9. Vertindamas pareiškėjų skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4707-142/2016 tarp tų pačių proceso šalių konstatuota, jog taikytina Statuto 531 straipsnio l dalyje įtvirtinta socialinė garantija. Tai, kad tokia kompensacija vertinama kaip socialinė garantija, patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo, jog alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų. Draudžiant pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių uždavinių įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo ar mirties atveju. Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis šiuo išaiškinimu savo praktikoje laikosi pozicijos, jog dėl tarnybos nukentėjusiems darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją.

10. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Statuto 531 straipsnio l dalyje įtvirtinta socialinė garantija muitinės pareigūnams nėra pareigūno darbo užmokestis ar su darbo užmokesčiu susijusi išmoka, o savo esme atitinka valstybinio socialinio draudimo išmoką. Tai, jog kompensacijos dydžio pagrindas yra pareigūno vidutinis atlyginimas, savaime nedaro šios išmokos darbo užmokesčiu ar su juo susijusia išmoka, nes ji nėra skirta atlyginti pareigūnui už tarnybos pareigų atlikimą. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta speciali išimtis išmokoms, nustatytoms Valstybinio socialinio draudimo įstatyme – už tokių išmokų pavėluotą išmokėjimą delspinigiai neskaičiuojami ir nemokami. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytos įvairių rūšių socialinio draudimo išmokos: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos. Pareiškėjams pagal Statuto 531 straipsnį išmokėta vienkartinė išmoka taip pat skirta socialinei muitinės pareigūnų apsaugai. Įvertinęs Delspinigių įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog delspinigiai dėl pavėluotai išmokėtos kompensacijos pareigūno mirties atveju pareiškėjams nepriklauso, nes tokios rūšies išmoka laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi.

III. 11. Pareiškėjai V. Š., U. Š. ir R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą iš dalies, t. y. panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta išmokėti delspinigius už pavėluotai išmokėtą kompensaciją, ir įpareigoti Departamentą išmokėti V. Š., U. Š. ir R. Š. lygiomis dalimis 15 203,83 Eur delspinigių (kiekvienam pareiškėjui po 5 067,94 Eur).

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo santykiui pagal analogiją taikydamas pavėluoto kompensacijos išmokėjimo nereglamentuojantį Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, nepakankamai užpildė Statuto 531 straipsnio 1 dalies spragą dėl tokio pavėluoto mokėjimo pasekmių ir netinkamai pritaikė Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Statuto 531 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įstaigos pareiga, kurią ji privalo įvykdyti per nustatytą terminą. Teisinėje valstybėje negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį, neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos, dėl to nekyla jokia atsakomybė. Todėl išvada, kad Departamentas, kaip socialinio draudimo įstaigų funkciją vykdanti institucija, yra atleistinas nuo delspinigių mokėjimo, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs ginčo santykiui taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, jį turėjo taikyti visa apimtimi. Šio įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (pagal analogiją – Departamentas) moka delspinigius už draudėjams pavėluotai pervestas lėšas ligos socialinio draudimo ir motinystės socialinio draudimo išmokoms mokėti ar už pensijų kaupimo bendrovėms dėl jos kaltės pavėluotai pervestas kaupiamąsias pensijų įmokas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo, kodėl Departamentas yra atleidžiamas nuo pareigos mokėti delspinigius pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Delspinigiai pareiškėjams turėtų būti mokami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 1K-084 „Dėl delspinigių dydžio nustatymo 2015 m. antrajam ketvirčiui“ nustatytus dydžius (0,03 proc.), todėl Departamentas turėtų būti įpareigotas pareiškėjams išmokėti 15 203,83 Eur delspinigių.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Papildomai pažymi, kad Statuto 531 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija pareigūnams yra taikoma tiesiogiai, nesudarant papildomų sveikatos ar gyvybės draudimo sutarčių ir nemokant atskirų draudimo ar kitų įmokų, nuo kurių priklauso kompensacijos suma ar jos kaupimas. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento 2017 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (5.34)3B-522, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas išmokėti jiems teisės aktuose nustatytas išmokas už pavėluotą kompensacijos išmokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad jiems pagal Statuto 531 straipsnį išmokėta vienkartinė išmoka, skirta socialinei muitinės pareigūnų apsaugai, o pagal Delspinigių įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą delspinigiai dėl pavėluotai išmokėtos kompensacijos pareigūno mirties atveju pareiškėjams nepriklauso.

16. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia netrinkamu materialinės teisės normų taikymu ir aiškinimu.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl delspinigių už pavėluotą kompensacijos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 531 straipsnio 1 dalyje nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimą, žuvus V. Š. sutuoktiniui ir U. Š. bei R. Š. tėvui A. Š., rėmėsi Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi.

19. Pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra padaryta speciali išimtis išmokoms, nustatytoms Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme – už tokių išmokų pavėluotą išmokėjimą delspinigiai neskaičiuojami ir nemokami.

20. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytos įvairių rūšių socialinio draudimo išmokos: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos. Pareiškėjų reikalauta išmokėti vienkartinė 120 žuvusiojo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimu priteista 90 A. Š. vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio vienkartinė kompensacija) taip pat pagal Statuto 531 straipsnį priskirta kompensacijai (socialinei apsaugai) muitinės mobiliųjų grupių pareigūnams, muitinės postų pareigūnams ir muitinės pareigūnams, atliekantiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą (o pareigūnų žūties atveju – jų šeimos nariams).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl delspinigių, siejamų su Delspinigių įstatymo 2 straipsniu ir jo pirmojoje dalyje nustatyta išimtimi, yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 pateiktą išaiškinimą, jog dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Tokiu būdu, atsižvelgdama į Delspinigių įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog delspinigiai dėl pavėluotai išmokėtos kompensacijos sveikatos sutrikdymo atveju pareiškėjui nepriklauso, kadangi tokios rūšies išmoka laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi (žr., pvz., 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1587/2014, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1951/2014 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo motyvus, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra susiklosčiusi panaši situacija – aptariama vienkartinė kompensacija skirta ne atlyginti statutiniam muitinės pareigūnui už tarnybos pareigų atlikimą, bet yra tam tikra socialinio draudimo išmoka, nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme), kuri tiek savo dydžiu, tiek paskirtimi prilyginama kompensacijai dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje, sukėlusio pareigūno mirtį.

23. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams nepriteisė delspinigių dėl minėtos išmokos – vienkartinės kompensacijos – žuvusio muitinės pareigūno šeimos nariams.

24. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad Statuto 531 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija muitinės pareigūnams yra taikoma tiesiogiai, nesudarant papildomų sveikatos ar gyvybės draudimo sutarčių ir nemokant atskirų draudimo ar kitų įmokų, nuo kurių priklauso kompensacijos suma ar jos kaupimas. Todėl nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatos netaikytinos.

25. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos bylose, kuriose buvo sprendžiamas delspinigių klausimas pagal Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V. Š., U. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė