2024-12-18 Nr. AB-18595-3-61-3-03579-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-550-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03579-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimui dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija (toliau – ir pareiškėjas, Religinė bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. XIV-2696 „ Dėl atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą iš naujo išnagrinėti Religinės bendrijos prašymą suteikti jai valstybės pripažintos religijos statusą.

Pareiškėjas skunde išdėstė nesutikimo su Nutarimo motyvais argumentus, akcentavo, kad Seimo Nutarimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstituciją. Seimas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, susijusią su Jehovos liudytojų teise atsisakyti kraujo perpylimo ir pasirinkti alternatyvų gydymo būdą, taip pat į EŽTT bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išaiškinimus dėl teisės atsisakyti karinės tarnybos dėl religinių įsitikinimų. Religinės bendrijos teigimu, akivaizdu, kad skundžiamu Nutarimu keliami klausimai dėl Jehovos liudytojų religinių įsitikinimų, šių įsitikinimų kvestionavimas pažeidžia valstybės pareigą išlikti neutraliai ir nešališkai.

Pareiškėjas tvirtino, kad jis turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl Seimo priimto Nutarimo panaikinimo, kadangi tokią teisę garantuoja Konvencijos 6 ir 13 straipsniai (jei tokios galimybės nebūtų, būtų pažeisto Konvencijos 6 ir 13 straipsniai). Pareiškėjas į administracinį teismą kreipiasi ne dėl Seimo veiklos, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalyje, bet kreipiasi dėl jo priimto Nutarimo panaikinimo.

Pareiškėjo įsitikinimu, prašomas panaikinti Seimo Nutarimas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui sunkias ir nenuspėjamas teisines pasekmes – juo ne tik atsisakoma pareiškėjui suteikti valstybės pripažinimą, bet ir konstatuojama, kad Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas tam prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Seimo priimtas individualus administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes, gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas vadovavosi Konstitucijos 30 straipsniu, ABTĮ 5 straipsniu, kuriuose įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teismas pažymėjo, kad minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti.

Teismas pabrėžė, kad pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Vadovaudamasis oficialiąją konstitucine doktrina, teismas pažymėjo, kad administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, t. y. Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų.

Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. birželio 6 d. Nutarimą atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai ir įpareigoti Seimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti valstybės pripažintos religijos statusą, vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį ir perduoti jo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad jis skunde pagrindė, jog turi teisę dėl Nutarimo kreiptis į administracinį teismą ir išdėstė argumentus dėl šios savo teisės, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl to nepasisakė.

Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl jo teisės kreiptis dėl Nutarimo panaikinimo į administracinį teismą ir akcentuoja, kad tokią teisę jam garantuoja Konvencija. Nutarimu konstatuota, kad Jehovos liudytojų mokymas pažeidžia Konstituciją, todėl Nutarimas sukelia sunkias teisines pasekmes pareiškėjui. Seimo Nutarimas yra individualaus administracinis aktas, todėl jį galima skųsti teismui.

Pareiškėjo įsitikinimu, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Seimo Nutarimas negali būti skundžiamas administraciniam teismui pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį – pareiškėjas nesikreipia į teismą dėl Seimo veiklos, tačiau kreipiasi dėl jo priimto Nutarimo panaikinimo.

Pareiškėjo skundo dėl Seimo nutarimo nepriėmimas reikštų, kad pareiškėjas neturi jokių vidaus gynybos priemonių ginčyti jam nepalankų Nutarimą. Pareiškėjas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių argumentų, susijusių su teisinėmis vidaus gynybos priemonėmis, kuriomis pareiškėjas galėtų pasinaudoti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia apskųsti Seimo nutarimą, todėl konstatavo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Seimo veiklos, ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas atskirajame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir tvirtina, kad nesudarius galimybės apskųsti Nutarimą, bus pažeista Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojama teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjas nesutiko, kad jis ginčija Seimo veiklą, kadangi skundžia konkretų Seimo Nutarimą, kuris yra individualus administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjui sunkias teisines pasekmes, todėl gali būti ginčijamas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; kt.).

Pažymėtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013; kt.).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). Bylų, kurios priskirtos administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nustatytas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, Seimo, Seimo narių veikos (ABTĮ 18 str. 1 d.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia Seimo 2024 m. birželio 6 d. Nutarimą, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio pirmąja dalimi, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsniu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2022 m. lapkričio 21 d. išvadą, nutarė atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai, nes ši bendrija neatitinka Konstitucijos 43 straipsnio pirmojoje dalyje ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatyto reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai: 1) Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas dėl kraujo perpylimo draudimo yra nesuderinamas su Konstitucijos 19 straipsniu saugoma gyvybės vertybe, Konstitucijos 53 straipsnio pirmąja dalimi laiduojama žmonių sveikatos apsauga, ypač pabrėžiant vaiko gyvybės ir sveikatos vertybes, iš Konstitucijos 38 straipsnio antrosios, šeštosios dalių, 39 straipsnio trečiosios dalies kylančiu konstituciniu vaiko interesų pirmumo principu, taip pat šio principo įtvirtinimu Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse; 2) Jehovos liudytojų religinės bendrijos mokymas, draudžiantis valstybės gynimą ginklu ar prisidėjimą prie valstybės gynimo neginkluotu būdu, įskaitant karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, skatina nesilaikyti iš Konstitucijos 3 straipsnio antrosios dalies, 139 straipsnio pirmosios, antrosios dalių kylančių reikalavimų ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, siekiant išsaugoti valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, kad pareiškėjas nesiekia apskųsti Seimo veiklos, kaip tai nurodoma ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija pažymi, kad Seimas, priimdamas Nutarimą vadovavosi Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalimi (joje nustatyta, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.) ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsniu.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, jog kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos turi tvirtą ir ilgalaikę atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai (1 d.). Valstybės pripažinimą suteikia arba atsisako suteikti Lietuvos Respublikos Seimas (2 d.). Valstybės pripažinimo klausimą Seimas išsprendžia priimdamas nutarimą per 3 mėnesius nuo Teisingumo ministerijos išvados gavimo dienos, neįskaitant laiko tarp Seimo sesijų (4 d.). Seimo nutarime dėl atsisakymo religinei bendrijai suteikti valstybės pripažinimą turi būti nurodytas tokio sprendimo pagrindas (pagrindai) ir motyvai, kodėl religinė bendrija neturi atramos visuomenėje ir (arba) jos mokymas ar apeigos prieštarauja įstatymams ir (arba) dorai. Seimui priėmus nutarimą atsisakyti suteikti valstybės pripažinimą religinei bendrijai, ji pakartotinai dėl valstybės pripažinimo į Seimą gali kreiptis praėjus 2 metams nuo tokio Seimo nutarimo įsigaliojimo dienos (5 d.).

Iš aptartų Nutarimo priėmimo teisinių pagrindų ir teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo siekiamą apskųsti Nutarimą priėmė Seimas, kaip Tautos atstovybė, vykdydamas konstitucinius (įstatyme nustatytus) įgaliojimus, todėl pareiškėjo teiginiai, jog skundo dėl Nutarimo pateikimas (priimtinumas) administraciniam teismui nepatenka į ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, yra nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Taip pat atmestini deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad Nutarimas yra individualus administracinis aktas ir jis gali būti ginčijamas administraciniame teisme. Primintina, kad administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 2 straipsnio 18 dalį viešasis administravimas – teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios (Tautos atstovybės), iš Konstitucijos kylanti funkcija spręsti priimant nutarimą dėl valstybės pripažinimo suteikimo konkrečiai religinei bendruomenei (bendrijai) nelaikytina viešuoju administravimu, kaip tai apibrėžiama Viešojo administravimo įstatyme.

Dėl pareiškėjo pažeidžiamos teisės į teisminę gynybą teisėjų kolegija pažymi, jog vien pareiškėjo skundo dėl Nutarimo panaikinimo nepriimtinumas administraciniame teisme nesudaro pagrindo išvadai, kad taip paneigiama viena iš pagrindinių asmens teisių – teisė į pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą.

Minėta, kad pareiškėjas ginčija Seimo Nutarimą, kuriuo Seimas atsisakė suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas – teisminės valdžios sistemos dalis (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kartu pažymėtina, jog pareiškėjo išreikštos abejonės dėl ribojamų teisių į teisminę pažeistų teisių gynybą nesudaro pagrindo teigti, kad jis neturi teisės kreiptis į teismą – pvz., į Regionų administracinį teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p). Taigi nėra pagrindo teigti, jog neegzistuoja pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynimo priemonės nacionalinėje teisėje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Skundžiamos teismo nutarties nėra pagrindo naikinti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 8 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą (prašymą, pareiškimą), kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas už atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutarties sumokėjo 15 Eur žyminė mokestį. Kadangi žyminiu mokesčiu neapmokestinami proceso šalių atskirieji skundai (ABTĮ 36 str. 3 d.), pareiškėjui grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai už atskirąjį skundą sumokėtą 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius