2016-12-23 Nr. AB-24563-3-61-3-05179-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-988-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05179-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos ir Lietuvos evangelikų reformatų senjorato atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos ir Lietuvos evangelikų reformatų senjorato skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. K., D. L. ir valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija ir Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas (toliau – ir pareiškėjai) padavė teismui skundą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2015 m. balandžio 9 d. atliktą Juridinių asmenų registro duomenų apie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos (toliau – ir Sinodo kolegija) ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios (toliau – ir Bažnyčia) vardu turinčius teisę veikti asmenis pakeitimą (registravimą), įtvirtinusį, kad Sinodo kolegijos vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K. ir D. L., o Bažnyčios vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K.; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės ir atitinkamai iš Sinodo kolegijos išplėstinio išrašo su istorija neteisėtai 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus filialo atliktus įrašus 9.1.3, 9.1.4, 14.3 ir 14.4 punktuose; 3) įpareigoti Vilniaus filialą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės ir atitinkamai iš Bažnyčios išplėstinio išrašo su istorija neteisėtai 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus filialo atliktus įrašus 9.1.3, 14.2 ir 14.4 punktuose.

Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis teisės aktų normomis, turėjo teisę Juridinių asmenų registro įrašus pakeisti tik pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) parengtus dokumentus, bet ne fizinio ar juridinio asmens prašymu. Pareiškėjų teigimu, atsakovo neteisėtai atliktas duomenų pakeitimas pagal A. K. prašymą turi būti pašalintas iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės. Pareiškėjai pažymėjo, kad vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą, atlikti atsakovo veiksmai nelaikytini teisėtais, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo sukurta jokių teisių ar pareigų atstatyti ar pakeisti duomenis apie A. K. ar D. L. teises atstovauti Bažnyčiai ar Sinodo kolegijai, atlikti kitus teisines pasekmes sukeliančius veiksmus Juridinių asmenų registre.

Pareiškėjai pabrėžė, jog Ministerija, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytus trūkumus, pataisė išvadas dėl Sinodo kolegijos ir Bažnyčios bei kartu su prašymais atsakovui pateikė registruoti tuos pačius asmenis, t. y. Bažnyčios vardu – T. Š. ir R. M., Sinodo kolegijos vardu – P. R. P. ir R. S., kaip ir pirminėse išvadose. Pareiškėjai paaiškino, kad Ministerija ir atsakovas skirtingai traktavo tą patį teismo sprendimą. Ministerija pagal teismo sprendimą pataisė išvadų motyvaciją, tačiau esmė nebuvo pakeista – teisę veikti bažnytinių juridinių asmenų vardu paliko tiems patiems asmenims (T. Š., R. M., P. R. P. ir R. S.). Atsakovas pagal tą patį teismo sprendimą bei A. K. prašymą, nelaukęs naujų Ministerijos išvadų ir prašymų, savavališkai panaikino T. Š., R. M., P. R. P. ir R. S. įgaliojimus veikti bažnytinių juridinių asmenų vardu ir 2015 m. balandžio 9 d. įregistravo A. K. ir D. L. įgaliojimus veikti Sinodo kolegijos ir Bažnyčios vardu. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas negalėjo būti pagrindu registruoti teises veikti bažnytinių juridinių asmenų vardu skirtingiems asmenims.

Atsakovas Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad jam 2015 m. balandžio 8 d. buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. galutinis ir neskundžiamas sprendimas, priimtas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo A. K. skundas, bei A. K., kuris iki 2013 m. liepos 12 d. Vilniaus filialo atliktų duomenų pakeitimų veikė Sinodo kolegijos ir Bažnyčios vardu, skundą tenkinti ir panaikinti Ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978 ir 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979, kurių pagrindu į registrą buvo įtraukti duomenys apie naujus asmenis, turinčius teisę veikti minėtų juridinių asmenų vardu – P. R. P. ir R. S. bei T. Š. ir R. M..

Atsakovas pabrėžė, kad jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 14, 97, 145 straipsniais, 2015 m. balandžio 9 d. įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, t. y. ne atliko registre juridinių asmenų duomenų pakeitimus, bet atstatė iki pripažintų neteisėtomis ir panaikintų išvadų pagrindu atliktų pakeitimų buvusius registro duomenis. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad registro duomenys buvo atstatyti ne dėl asmens prašymo, bet dėl gauto teismo sprendimo, kurio vykdymas atsakovui yra privalomas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog Sinodo kolegijos ir Bažnyčios registro duomenų atstatymo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą metu naujos 2015 m. balandžio 9 d. Ministerijos išvados Nr. (8.3.46.)-7R-2402 ir Nr. (8.3.46.)-7R-2401 dar nebuvo gautos, o Vilniaus filialas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisės savarankiškai spręsti apie kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą ar pagal aplinkybių visumą daryti tam tikras išvadas bei spėjimus dėl konkretaus juridinio asmens (šiuo atveju Ministerijos) tikėtinų ar būsimų veiksmų, o juo labiau jų kontroliuoti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai yra praleidę skundo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjai negalėjo pateikti skundo per įstatyme nustatytą terminą. Atsakovo teigimu, administracinės bylos Nr. I-9243-281/2015 rašytinė medžiaga patvirtina, jog pareiškėjų atstovams jau 2015 m. gegužės 7 d. buvo žinoma 2015 m. balandžio 9 d. registro duomenų keitimo situacija, tačiau skundą padavė tik 2015 m. spalio 16 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 33 straipsnio 1 dalį skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nors pareiškėjai tvirtino, kad jiems apie 2015 m. balandžio 9 d. atliktą juridinių asmenų duomenų tikslinimą tapo žinoma atsakovui 2015 m. rugsėjo 17 d. pateikus atsiliepimą į A. K. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-9243-281/2015, tačiau teismas su tuo nesutiko ir sprendė, jog pareiškėjams apie ginčijamą duomenų atstatymą, t. y. apie skundžiamus registro tvarkytojo padarytus įrašus, kurie matosi iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija, tapo žinoma vėliausiai 2015 m. gegužės 7 d. Dėl to teismas darė išvadą, kad pareiškėjų skundas teismui yra paduotas praleidus terminą šiam skundui paduoti. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjai neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti, konstatavo, jog yra pagrindas bylą nutraukti.

III. Pareiškėjai Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija ir Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą tenkinti.

Pareiškėjai nurodo, kad jie objektyviai apie pažeidimo faktą, jog duomenų pakeitimas buvo atliktas būtent pagal A. K. prašymą, t. y. apie atsakovo veiksmų neteisėtumą, sužinojo 2015 m. rugsėjo 17 d., kai atsakovas pateikė į administracinę bylą Nr. I-10215-281/2015 savo 2015 m. rugsėjo 17 d. atsilepimą į A. K. patikslintą skundą, prie kurio ir buvo pridėtas A. K. 2015 m. balandžio 1 d. prašymas atsakovui atlikti duomenų pakeitimą. Tik susipažinus su šiuo atsiliepimu į skundą ir jo priedais, pareiškėjams paaiškėjo tikrosios aplinkybės, kurios anksčiau nebuvo žinomos, t. y. kad 2015 m. balandžio 9 d. duomenų pakeitimai atsakovo buvo atlikti neteisėtai. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai laikosi pozicijos, kad ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio atsakovo neteisėtų veiksmų apskundimo terminas šiuo atveju nėra praleistas. Be to, pirmosios instancijos teismas šioje byloje priimtoje 2015 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, kad skundas paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 23 ir 24 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas. Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą iš esmės klausimas dėl skundo padavimo termino ar dėl tariamo jo praleidimo nebuvo keliamas, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė. Dėl nurodytų aplinkybių ir pareiškėjams nekilo abejonių, kad pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog pareiškėjų skundas paduotas nustatytu terminu.

Pareiškėjai pažymi, kad iki pat atsiliepimo į skundą kitoje byloje gavimo dienos iš pareiškėjams prieinamų duomenų ir iš Ministerijos pateiktos informacijos pareiškėjams buvo sudaryta / sukurta regimybė, jog duomenų pakeitimas buvo atliktas pagal Ministerijos prašymus, kaip tą ir nustato galiojantys teisės aktai. Pareiškėjų teigimu, Juridinių asmenų registro išrašuose taip pat yra palikta tam tikra teisinė sumaištis, nes pareiškėjų atstovams su jais susipažinus, tuo metu pagrįstai susidarė įspūdis, jog abiejų išrašų 14.1, 14.2, 14.3 ir 14.4 punktuose nurodyti dokumentai yra pateikti Ministerijos iniciatyva, t. y. įrašai Juridinių asmenų registro išrašuose apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą tuo metu pareiškėjų atstovams atrodė logiški. Tuo metu pareiškėjams net nekilo abejonė, jog duomenų pakeitimas galėjo būti atliktas visiškai neteisėtai, t. y. ne pagal Ministerijos, o pagal A. K. pateiktą prašymą. Pareiškėjai tvirtina, kad pagrindas šioje byloje pateikti skundą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atsirado tik sužinojus patį atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą, nes nežinant apie atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimą ir turint sudarytą priešingą regimybę joks skundas negalėjo būti paduotas, t. y. skundas negalėjo būti paduotas iš karto po registracijos atlikimo 2015 m. balandžio 9 d. Pareiškėjų teigimu, priešingas situacijos aiškinimas neatitiktų ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 33 straipsnio 1 dalies bei protingumo ir teisingumo principų.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad iš karto po to, kai buvo gautas 2015 m. rugsėjo 17 d. atsiliepimas į skundą kitoje byloje ir kai buvo nustatyta, jog buvo pažeisti pareiškėjams žinomi teisės aktai, pareiškėjų atstovai nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų ir pradėjo aiškintis aplinkybes su atsakovu, t. y. pareiškėjų atstovai žodžiu ir 2015 m. spalio 8 d. raštu nurodė atsakovui padarytą klaidą ir siekė ne ginčo tvarka išspręsti klausimą, kad būtų pašalintas aptariamas neteisėtai atliktas duomenų pakeitimas. Pareiškėjai nurodo, kad jie skundą teismui pateikė 2015 m. spalio 16 d., o paskutinė diena skundui pateikti buvo 2015 m. spalio 19 d., t. y. terminas nebuvo praleistas, nes pareiškėjai pagrįstai terminą skaičiavo nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. atsiliepimo į skundą kitoje byloje gavimo dienos.

Pareiškėjų teigimu, atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės bei yra prieštaringi byloje esantiems įrodymams. Pareiškėjų atstovų 2015 m. gegužės 29 d. pasirašytuose rašytiniuose paaiškinimuose administracinėje byloje Nr. I-9243-281/2015 nėra jokio sakinio, iš kurio turinio galima būtų padaryti prielaidą, kad pareiškėjams buvo žinomos aplinkybės, jog būtent pagal A. K. prašymą buvo atlikti šioje byloje ginčijami pakeitimai ir A. K. ir D. L. suteikti įgaliojimai vienai dienai veikti bažnytinių juridinių asmenų vardu. Juridinių asmenų registro išrašuose su istorija taip pat nėra jokio įrašo, kad būtent pagal A. K. prašymą buvo atlikti šioje byloje ginčijami pakeitimai vienai dienai.

Pareiškėjai akcentuoja, kad ginčijamo duomenų pakeitimo momentu galioję teisės aktai nenustatė atsakovui teisės atlikti tradicinės religinės bendrijos duomenų pakeitimus bet kokio fizinio ar juridinio asmens prašymu, kadangi teisę teikti tokius prašymus turi tik Ministerija. Šiuo atveju duomenų pakeitimą atliko arba atsakovas savavališkai, arba pagal A. K. prašymą. Atsakovo darbuotojų veiksmai šiuo atveju nėra suderinami su valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėmis ir galėjo suklaidinti bylą nagrinėjusį teismą. Pareiškėjai paaiškina, kad duomenų pakeitimas buvo atliktas pažeidžiant galiojantį teisinį reglamentavimą, neatitiko faktinės padėties dėl asmenų, turinčių teisę atstovauti šiems juridiniams asmenims, be to, pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, kadangi šių juridinių asmenų išplėstiniuose išrašuose su istorija yra įtvirtinti neteisingi ir neteisėti duomenys apie jų atstovus 2015 m. balandžio 9 d., todėl atsakovo atliktas duomenų pakeitimas turi būti panaikintas ir apskritai pašalintas iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės bei išplėstinių išrašų su istorija.

Atsakovas Vilniaus filialas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai nagrinėdamas ir aiškindamasis visas bylos aplinkybes, teisingai nustatė, jog pareiškėjų skundas atsakovui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo pareikštas praleidus nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, todėl pagrįstai skundžiama nutartimi nutarė administracinę bylą nutraukti. Pareiškėjų atskirojo skundo teiginiai, kad teismas, skundo priėmimo stadijoje nurodęs, jog jis paduotas nustatytu terminu, vėliau konstatavęs termino praleidimo faktą jau nebegalėjo nutraukti nagrinėjamos administracinės bylos, prieštarauja ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 8 punktui. Nors pareiškėjai atskirajame skunde bando paneigti pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nustatytą pareiškėjų sužinojimo apie ginčijamą atsakovo 2015 m. balandžio 9 d. Juridinių asmenų registro duomenų pakeitimą momentą, tačiau patys pripažįsta, kad jiems iš karto po Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmų buvo žinoma apie 2015 m. balandžio 9 d. atstatytus duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vėliausią absoliučiai akivaizdų sužinojimo momentą – 2015 m. gegužės 7 d., nuo kurio turi būti pradėtas skaičiuoti vieno mėnesio skundo administraciniam teismui pateikimo terminas.

Atsakovo teigimu, faktas, kad tik 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjai susidarė subjektyvią nuomonę dėl registro duomenų pakeitimo neteisėtumo, negali būti pagrindas skundo padavimo termino pradžią skaičiuoti nuo jų nurodomos datos. Atskirajame skunde nepagrįstai sužinojimo apie sprendimo priėmimą data bandoma sutapatinti su pareiškėjų subjektyvios nuomonės apie to sprendimo teisėtumą (neteisėtumą) susiformavimo data, kuri jokios teisinės reikšmės neturi. Sužinojimo apie skundžiamą sprendimą ir jo priėmimo aplinkybes momentas negali būti siejamas su subjektyvios nuomonės, kad sprendimas yra neteisėtas, susidarymo momentu, nes pareiškėjų nuomonės susiformavimo aplinkybės, nesusijusios su Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmais, negali turėti įtakos skaičiuojant skundo padavimo terminą. Skundžiamas 2015 m. balandžio 9 d. duomenų atstatymas pareiškėjams jau buvo žinomas anksčiau, nei atskirajame skunde nurodyta 2015 m. rugsėjo 17 d. data, dėl to akivaizdu, kad pareiškėjai praleido nustatytą terminą skundui paduoti.

Atsakovas akcentuoja, kad Juridinių asmenų registro tvarkytojas 2015 m. balandžio 9 d. vykdė ne kieno nors užsakymą, o įsiteisėjusį teismo sprendimą, kurio vykdymo privalomumas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei kitiems asmenims, įskaitant ir Juridinių asmenų registro tvarkytoją, nustatytas ABTĮ. Teisės aktai nenustato, kokiu būdu gauti įsiteisėję teismo sprendimai registro tvarkytojo privalo būti vykdomi, įstatyme akcentuojamas tik jų privalomumas, todėl privalomai vykdomo sprendimo pateikimo registro tvarkytojui būdas negali nulemti jo įvykdymo teisėtumo arba, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjai, neteisėtumo. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas, teisingai taikydamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 8 punktą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nustačius, kad pareiškėjai Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija ir Lietuvos evangelikų reformatų senjoratas neprašo atnaujinti praleisto skundo padavimo termino, byla nutraukta pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 8 punktą (paaiškėja, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7–8 straipsnius pirmosios instancijos teismas bylą turėjo nagrinėti iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusią ABTĮ redakciją. Tačiau atskirasis skundas apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamas pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančią ABTĮ redakciją, nes atskirasis skundas pradėtas nagrinėti jau po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas, todėl toliau šioje nutartyje vadovaujamasi nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančia ABTĮ redakcija. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju aktualus bylos nutraukimo pagrindas (kai paaiškėja, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą) buvo analogiškai reglamentuojamas tiek iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusioje ABTĮ redakcijoje (101 str. 7 p.), tiek ir nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ redakcijoje (103 str. 8 p.).

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015 tenkino A. K. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – A. K. skundą tenkino ir panaikino Ministerijos 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4978 bei 2013 m. liepos 10 d. išvadą Nr. (8.3.46.)-7R-4979 (b. l. 29–44). 2015 m. balandžio 7 d. Vilniaus filiale gautas A. K. 2015 m. balandžio 1 d. prašymas dėl Ministerijos išvados išregistravimo ir duomenų pakeitimo (b. l. 27–28). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas 2015 m. balandžio 9 d. atliko Juridinių asmenų registro duomenų apie Sinodo kolegijos ir Bažnyčios vardu turinčius teisę veikti asmenis pakeitimą, įtvirtinusį, jog Sinodo kolegijos vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K. ir D. L., o Bažnyčios vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K.. Šie Vilniaus filialo atlikti įrašai yra matyti iš Juridinių asmenų registro išplėstinių išrašų su istorija (b. l. 13–18). Šiuose 2015 m. rugsėjo 16 d. išrašuose nurodyta, kad minėti duomenys pakeisti atsižvelgus į 2015 m. balandžio 9 d. prašymą įtraukti tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją į registrą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą.

Pareiškėjai 2015 m. spalio 16 d. išsiuntė teismui skundą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo 2015 m. balandžio 9 d. atliktą Juridinių asmenų registro duomenų apie Sinodo kolegijos ir Bažnyčios vardu turinčius teisę veikti asmenis pakeitimą (registravimą), įtvirtinusį, kad Sinodo kolegijos vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K. ir D. L., o Bažnyčios vardu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. turi teisę veikti A. K.; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės ir atitinkamai iš Sinodo kolegijos išplėstinio išrašo su istorija neteisėtai 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus filialo atliktus įrašus 9.1.3, 9.1.4, 14.3 ir 14.4 punktuose; 3) įpareigoti Vilniaus filialą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės ir atitinkamai iš Bažnyčios išplėstinio išrašo su istorija neteisėtai 2015 m. balandžio 9 d. Vilniaus filialo atliktus įrašus 9.1.3, 14.2 ir 14.4 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi nustatė pareiškėjams terminą iki 2015 m. lapkričio 16 d. skundo trūkumams pašalinti: patikslinti proceso šalis ir pateikti mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą, o 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą (b. l. 54–55, 68–69). Atsakovas Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai yra praleidę skundo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjai negalėjo pateikti skundo per įstatyme nustatytą terminą. Atsakovo teigimu, administracinės bylos Nr. I-9243-281/2015 rašytinė medžiaga patvirtina, jog pareiškėjų atstovams jau 2015 m. gegužės 7 d. buvo žinoma 2015 m. balandžio 9 d. registro duomenų keitimo situacija, tačiau skundą padavė tik 2015 m. spalio 16 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjams apie ginčijamą duomenų atstatymą, t. y. apie skundžiamus registro tvarkytojo padarytus įrašus, kurie matosi iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija, tapo žinoma vėliausiai 2015 m. gegužės 7 d. Dėl to pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų skundas teismui yra paduotas praleidus terminą šiam skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti, sprendė, jog yra pagrindas bylą nutraukti.

Pareiškėjai atskirajame skunde nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad jie skundą padavė nepraleidę termino, nes apie atsakovo veiksmų neteisėtumą, t. y. jog duomenų pakeitimas buvo atliktas būtent pagal A. K. prašymą, sužinojo tik 2015 m. rugsėjo 17 d., kai atsakovas pateikė į administracinę bylą Nr. I-10215-281/2015 savo 2015 m. rugsėjo 17 d. atsilepimą į A. K. patikslintą skundą, prie kurio ir buvo pridėtas A. K. 2015 m. balandžio 1 d. prašymas atsakovui atlikti duomenų pakeitimą, o iki tol manė, kad duomenų pakeitimas buvo teisėtas. Be to, pareiškėjai nurodo, kad jiems nekilo abejonių, jog pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad pareiškėjų skundas paduotas nustatytu terminu, nes skundas buvo priimtas ir teismo posėdyje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjų skundas atsakovui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo pareikštas praleidus nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, todėl pagrįstai skundžiama nutartimi nutarė administracinę bylą nutraukti.

Taigi nagrinėjamoje byloje skiriasi ginčo šalių pozicija, ar pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę skundo padavimo terminą ir ar pirmosios instancijos teismas turėjo (galėjo) nutraukti bylą tai nustatęs jau po skundo priėmimo nagrinėti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties nutraukti bylą pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos teisėms (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (žr. 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Z ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendindami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Sotiris ir Nikos Kouras Attee prieš Graikiją).

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą (ABTĮ 103 str. 8 p.). Sistemiškai aiškinant ABTĮ nuostatas, darytina išvada, kad byla gali būti nutraukta administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Taigi pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjų skundą, nepaneigia galimybės nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 8 punktą, jeigu jau po skundo priėmimo paaiškėja, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų atskirojo skundo teiginiai, jog teismas, skundo priėmimo stadijoje nurodęs, jog jis paduotas nustatytu terminu, vėliau konstatavęs termino praleidimo faktą jau nebegalėjo nutraukti nagrinėjamos administracinės bylos, prieštarauja ABTĮ 103 straipsnio 8 punktui, kuriame expresssis verbis įtvirtinta, kad byla nutraukiama paaiškėjus, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus. Būtent tokia faktinė situacija ir susiklostė nagrinėjamoje situacijoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nėra pareiškę, priešingai, jie tvirtina, kad terminas nebuvo praleistas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė termino eigos pradžios momentą. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai nusutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu skundo padavimo teismui termino eigos pradžios momentu ir teigia, kad jis skaičiuotinas nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. atsiliepimo į skundą kitoje byloje gavimo dienos, o ne nuo 2015 m. gegužės 7 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012; 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015).

Pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvams dėl skundo padavimo termino eigos pradžios momento nustatymo ir jų nekartodama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, todėl tai nustačius jau po skundo priėmimo nagrinėti byla pagrįstai ir teisėtai nutraukta.

Patys pareiškėjai neneigia, jog jiems apie atsakovo atliktus veiksmus, kuriuos jie skunde ginčija, tapo žinoma vėliausiai 2015 m. gegužės 7 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nurodytą teismų praktiką pareiškėjai, sužinoję apie Juridinių asmenų registro tvarkytojo 2015 m. balandžio 9 d. veiksmus, kartu sužinojo (turėjo sužinoti) apie šiais veiksmais pažeidžiamas jų teises ir ar teisėtus interesus. Pareiškėjų argumentai, kad pagrindas šioje byloje pateikti skundą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atsirado tik supratus atsakovo veiksmų neteisėtumo faktą, o tai atsitiko vėliau negu buvo sužinota apie pačius ginčijamus veiksmus, t. y. kad skundas negalėjo būti paduotas iš karto po registracijos atlikimo 2015 m. balandžio 9 d., nesudaro pagrindo kitaip skaičiuoti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią, negu yra išaiškinta nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės galėtų būti vertinamos sprendžiant klausimą, ar yra svarbios termino atnaujinimo priežastys, o ne nustatant termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią, kuris skaičiuojamas nuo asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjai prašymo atnaujinti praleistą terminą šioje byloje nėra pareiškę.

Pareiškėjų paaiškinimas, kad duomenų pakeitimas pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, kadangi šių juridinių asmenų išplėstiniuose išrašuose su istorija yra įtvirtinti neteisingi ir neteisėti duomenys apie jų atstovus 2015 m. balandžio 9 d., todėl atsakovo atliktas duomenų pakeitimas turi būti panaikintas ir apskritai pašalintas iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės bei išplėstinių išrašų su istorija, patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjų teises ir (ar) teisėtus interesus galbūt pažeidžia patys Vilniaus filialo 2015 m. balandžio 9 d. atlikti veiksmai, apie kuriuos jie sužinojo anksčiau negu atsakovas 2015 m. rugsėjo 17 d. pateikė atsiliepimą į A. K. skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-9243-281/2015, o ne tai, kad ginčijamas duomenų pakeitimas buvo atliktas būtent pagal A. K. prašymą. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai akivaizdžiai, t. y. keliais mėnesiais, praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl teritorinio registratoriaus 2015 m. balandžio 9 d. atliktų veiksmų ginčijimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis pareiškėjų atskirojo skundo argumentais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos ir Lietuvos evangelikų reformatų senjorato atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė