2021-06-16 Nr. AB-13056-2-56-3-00546-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1392-502/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00546-2019-3

Procesinio sprendimo 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės „Ekra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės „Ekra“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas „Snoras“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) „Ekra“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (toliau – ir atsakovas) 536 080,57 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo dėl jo neveikimo, t. y. tinkamos investicijų apsaugos, kaip to reikalauja 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeista Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB (toliau – ir Direktyva), neužtikrinimo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo kompetentingos institucijos nepriėmė teisės aktų, kurie užtikrintų tinkamą investicijų apsaugą. Dėl teisės aktų nepriėmimo pareiškėjui padaryta 536 080,57 Eur žala.

3. Pareiškėjas teigė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Ekra“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui BAB bankui „Snoras“ (toliau – ir Bankas) ir prašė įpareigoti jį grąžinti 1 850 979 Lt (arba 536 080,57 Eur), netaikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė AB „Ekra“ ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013. Pareiškėjas vertino, jog teismai iš esmės neteisingai aiškino Direktyvą.

4. Pareiškėjas skunde rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2018 m. liepos 25 d. sprendimu byloje Nr. C-107/17 (toliau – ir ESTT byla), kuris, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino Direktyvą.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neužtikrino ir įstatymais nesureguliavo, kad įkaito davėjo lėšos, laikomos pas bankrutuojantį asmenį, netaptų bankrutuojančio asmens lėšomis. Tuo, anot pareiškėjo, pažeista Direktyva. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas prarado prašomą priteisti sumą. Lietuvos Respublika, nepriimdama įkaito davėjo lėšų saugumą užtikrinančių teisės aktų, elgėsi nesąžiningai, neįvykdė pareigos sureguliuoti finansinio įkaito teisinių santykių taip, kaip tuos santykius reguliuoja direktyvos. Dėl to pareiškėjas patyrė nuostolius – neteko ieškinyje nurodytos finansinio įkaito sumos ir bankrutavo. Žala padaryta neteisėta veika – neveikimu. Atsakovas yra kaltas dėl nepriimtų teisės aktų, kurie užtikrintų įkaito davėjo teisėtus lūkesčius ir neleistų įkaito saugotojo bankroto atveju šias lėšas pasisavinti.

6. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (toliau – ir atsakovo atstovas, Finansų ministerija) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjas nenurodė konkrečios valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, t. y. kokios konkrečios valstybės institucijos (jos pareigūnai) neįgyvendino Direktyvos, kokių teisės aktų nepriėmė, pagal kokius teisės aktus valstybės institucijos (jos pareigūnai) taip privalėjo veikti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybinės institucijos (pareigūno) veiklą, buvo pažeistos ir t. t. Anot atsakovo atstovo, pareiškėjas savo argumentus grindė samprotavimais, neįrodė, kad egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – valdžios institucijų neteisėta veika – neveikimas.

8. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjo 2 380 963,34 litų kreditorinis reikalavimas, apimantis taip pat ir ginčo lėšas. Atsakovas pažymėjo, kad BAB banko Snoras bankroto byla nėra baigta, yra tikimybė, kad su pareiškėju šioje bankroto byloje bus atsiskaityta. Kadangi BAB bankas Snoras dar nėra likviduotas ir išregistruotas, todėl žala dar nėra reali, o tik tikėtina, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė ir žalos padarymo fakto.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

10. Atsakovo atstovas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas neužtikrino ir įstatymais nesureguliavo, kad įkaito davėjo lėšos, laikomos pas bankrutuojantį asmenį, netaptų bankrutuojančio asmens lėšomis, t. y. nepriimdamas teisės aktų elgėsi nesąžiningai, neįvykdė pareigos sureguliuoti finansinio įkaito teisinių santykių taip, kaip tuos santykius reguliuoja Direktyva, yra nepagrįsti. Direktyva buvo įgyvendinta Lietuvos nacionalinėje teisėje Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ) nuostatomis.

11. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi ESTT pateiktu Direktyvos nuostatų išaiškinimu, kadangi skunde nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos ESTT byloje, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018, kurioje buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo klausimą, ar bankas, kurio naudai įkeistos skolininko tame pačiame banke esančios lėšos, skirtos šio banko išduotai garantijai užtikrinti, gali (turi pareigą) patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito po to, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta (neįvykdoma pagrindinė prievolė) jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui (bankui). Kaip matyti iš pareiškėjo skunde dėstomų aplinkybių, pareiškėjas laikė Banke garantijos pagrindu įkeistas lėšas, kurios pasibaigus garantijai (suėjus garantijos terminui ar garantijos gavėjui grąžinus garantiją), o ne įvykus priverstinio vykdymo įvykiui, kaip jis suprantamas pagal FUSĮ, ir iškėlus Bankui bankroto bylą, nebuvo grąžintos. Atsakovas nurodė, kad ESTT byloje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs šioje byloje, o ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018 nekonstatavo fakto, jog Direktyvos nuostatos būtų netinkamai perkeltos ar neperkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo BAB „Ekra“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad administracinės bylos dalyką sudarė žalos, kurią, kaip nurodė pareiškėjas, jis patyrė dėl neteisėto Lietuvos Respublikos neveikimo – tinkamos investicijų apsaugos, kaip to reikalauja Direktyva, neužtikrinimo, jos kompetentingoms institucijoms nepriėmus teisės aktų, kurie užtikrintų tinkamą investicijų apsaugą. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublika neužtikrino ir įstatymais nesureguliavo, kad įkaito davėjo lėšos, laikomos pas bankrutuojantį asmenį, netaptų bankrutuojančio asmens lėšomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl neteisėto neveikimo jis patyrė 536 080,57 Eur žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė ESTT byla, kurioje buvo sprendžiama dėl Direktyvos 4 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 8 straipsnio išaiškinimų.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir AB bankas Snoras buvo sudarę eilę sutarčių: garantijų, kredito suteikimo, finansinio užtikrinimo susitarimus. Pareiškėjo ir Banko teisiniai santykiai yra įvertinti ir teisiškai kvalifikuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais –Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 ir Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014, kuriuose buvo nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys Bankui dėl įpareigojimo grąžinti 1 850 979 Lt (536 080,57 Eur), netaikant ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.

16. Teismas nustatė, kad Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014 konstatuotos faktinės aplinkybės:

1) AB „Ekra“ ir Bankas 2011 m. birželio 17 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 031-30541, kredito suteikimo tikslas – atsakovo išduotų garantijų Nr. 270/VG/100830282 (2010 m. rugpjūčio 8d. Garantijos suteikimo sutartis) ir Nr. 270/VG/110617302 (2011 m. birželio 17 d. Garantijos suteikimo sutartis) apmokėjimas / išleidimas. Vykdydamas nurodytų 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. birželio 17 d. Garantijų suteikimo sutarčių, taip pat 2011 m. birželio 17 d. Kredito sutarties nuostatas, ieškovas savo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui įkeitė lėšas: 278 045 Lt ir 1 021 955 Lt, iš viso 1 300 000 Lt, kurie 2011 m. birželio 20 d. vidaus pervedimu buvo nurašytos nuo ieškovo sąskaitos ir pervestos į ieškovo sąskaitą, gavėju nurodytas AB „Ekra“, pervedimo paskirtis – lėšų deponavimas pagal 2011 m. birželio 17 d. kredito sutartį;

2) Garantijų suteikimo sutartyse nurodyta, kad šalių santykiams ir šioms sutartims visa apimtimi yra taikomas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, o įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu. Bankas turi teisę perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus klientui ieškovui AB „Ekra“ bankroto ar restruktūrizavimo bylą (2011 m. liepos 22 d. sutarties 3.6 p., 2010 m. rugpjūčio 31 d. sutarties 3.1.2.1 p., Kredito sutarties 6.3.1 p.);

3) Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš šalių sudarytų sutarčių turinio, AB „Ekra“ be raštiško banko sutikimo neturi teisės perleisti įkeičiamo turto kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti (3.3 p., 3.8 p.), pinigai yra laikomi įkeistais nuo jų nurašymo iš kliento sąskaitų momento (3.5 p.), bankas turi teisę vienašališkai, be atskiro kredito gavėjo įspėjimo, perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (Kredito sutarties 6.3.1 p.) ir kt. Aptariamos civilinės bylos teisėjų kolegijos nuomone, AB „Ekra“ teiginiai, jog buvo sudarytas finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perleidimo, paneigia 2011 m. liepos 22 d.

Garantijos suteikimo sutarties 3.7 punktas, kuriame šalys susitarė, jog įkeičiami pinigai bus apskaitomi ginčo sąskaitoje ir klientas (AB „Ekra“) neturės teisės valdyti, naudotis bei disponuoti šiomis lėšomis, be to, susitarta, kad įkeitimo objektas perduodamas bankui (3.1.2.3 p. ir kt.). Teisėjų kolegija sutiko su Banko argumentais, jog AB „Ekra“ neteisingai vertino sutarčių nuostatas, neatsižvelgiant į jų visumą ir jas aiškindamas atsietai viena nuo kitos, be pagrindo teigė, jog įkeistos lėšos nėra Banko nuosavybė, todėl po bankroto bylos iškėlimo Bankui šios lėšos nepateko į bendrą jo turto masę.

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, jog šalys sutartyje nurodė, kad esant sutartoms sąlygoms, Bankas įkeistas lėšas gali perimti savo nuosavybėn, nepaneigia teismo išvados, jog atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką, šiuo atveju buvo susitarta dėl finansinio užstato susitarimo su nuosavybės teisės perdavimu, o ši paminėta nuostata sietina su banko teise realizuoti užstatą jo davėjo bankroto atveju;

4) Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šalys sutartyse susitarė, kad joms yra taikomas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu (2011 m. liepos 22 d. sutarties 3.6 p., 2010 m. rugpjūčio 31 d. sutarties 3.1.2.1 p., Kredito sutarties 6.3.1 p.), tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šalys aiškiai nurodė, jog tik bankas turi teisę perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir iškėlus klientui, tai yra AB „Ekra“, bankroto ar restruktūrizavimo bylą.

Taigi teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo ir Banko išsakyta pozicija, jog vien ši aplinkybė, kad pagal sutarties nuostatas Bankas turi teisę realizuoti finansinį užstatą jo davėjo atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir ginčo lėšos turi būti grąžintos AB „Ekra“ nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.56 str. 8 d.);

5) Teismas pabrėžė, kad šalys (Bankas ir AB „Ekra“) sutartyse nebuvo nurodžiusios, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimas yra sudaromas – su nuosavybės teisės perdavimu, ar be. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau paaiškėjus, jog šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kylančias teises bei pareigas, kilus ginčui, jos aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat bendraisiais teisės principais.

17. Teismas pažymėjo, kad ESTT byloje sprendė: 1) Direktyvos 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą; 2) Direktyvos 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime nustatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito.

18. Teismas vadovavosi CK, FUSĮ ir Direktyvos nuostatomis bei pažymėjo, kad pareiškėjo skunde minimos Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis buvo įgyvendinta FUSĮ 9 straipsnio 3 dalimi, o 4 straipsnio 5 dalis buvo įgyvendinta FUSĮ 9 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo. Remiantis FUSĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintu likvidavimo procedūrų apibrėžimu, į šią apibrėžtį taip pat įeina juridinio asmens bankroto procedūros.

Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 83 straipsnyje, reglamentuojančiame bankų bankroto procedūras, nustatyta, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja ĮBĮ, jeigu šis įstatymas, Finansinio tvarumo įstatymas ir Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį FUSĮ, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas tiek, kiek jis neprieštarauja FUSĮ ir Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymui. Bankų įstatymo 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra numatyta, kad teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų – mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti draudimai netaikomi įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo. Kaip konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018, kurioje po teismo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo ir buvo priimtas skunde cituojamas ESTT sprendimas, tiek ĮBĮ, tiek Bankų įstatymas, reglamentuojantis, inter alia (be kita ko), tam tikrus banko bankroto procedūros aspektus, suteikia FUSĮ nuostatoms prioritetą prieš jau minėtus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad į banko sąskaitą įneštų lėšų teisinį režimą bei jų statusą bankroto atveju reglamentuojančios normos laikytinos bendrosiomis normomis (lex generalis (bendrasis įstatymas)), o FUSĮ įtvirtintas finansinio įkaito teisinis režimas – specialiosiomis normomis (lex specialis (specialusis įstatymas)).

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde visiškai nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl šioje byloje reikėtų vadovautis ESTT byloje priimto prejudicinio sprendimo pateiktais išaiškinimais. Teismas sutiko su Finansų ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi ESTT pateiktu Direktyvos nuostatų išaiškinimu, kadangi skunde nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos ESTT byloje Nr. C-107/17, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018, kurioje buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

20. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo sutikti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala dėl to, kad atsakovas netinkamai įgyvendino Direktyvą. Teismas konstatavo, kad Direktyva Lietuvos Respublikoje įgyvendinta tinkamai. Teismas vertino, jog pareiškėjas savo argumentus grindė samprotavimais ir hipotetiniais teiginiais, nepateikdamas jokių įrodymų, todėl pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – valdžios institucijų neteisėta veika – neveikimas. Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismai detaliai išnagrinėjo AB „Ekra“ bei AB banko Snoras sutartinius teisinius santykius ir konstatavo, kodėl pareiškėjo prašomų priteisti lėšų atžvilgiu turėjo būti taikomos ĮBĮ nuostatos.

21. Teismui nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo tenkinti reikalavimo atlyginti patirtą turtinę žalą.

III. 22. Pareiškėjas BAB „Ekra“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti nauja sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Priimti prejudiciniai sprendimai ir Direktyva iš esmės saugo įkaito gavėjo teisę patenkinti savo reikalavimą atsitikus sutartyje tarp įkaito davėjo ir gavėjo numatytam įvykiui, tiek tada, kai įkaito davėjui yra iškeliama bankroto byla, tiek tuo atveju, kai iškeliama bankroto byla tam asmeniui, kurio sąskaitoje yra saugotas įkeistas turtas, kaip šiuo atveju – pinigai. Bankas, nors ir yra įkaito gavėjas, tačiau pinigai buvo pareiškėjo sąskaitoje, esančioje Banke. Iškėlus bankroto bylą Bankui, neįvyko numatytas įvykis, kuriam esant pareiškėjo pinigai, pagal finansinį susitarimą su Banku būtų perėję šio Banko nuosavybėn, vykdant tarpusavio pareiškėjo ir Banko susitarimus dėl finansinio įkeitimo;

23.2. Teismas teisingai nurodė, kad Bankas pagristai pareiškėjo lėšas perėmė ir panaudojo atsiskaitymui su visais kitais kreditoriais, pagal Lietuvos Respublikos įstatymais bankroto procedūras reglamentuojančias teisės normas, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad pareiškėjo ir Banko susitarimai patenka į Direktyvos reguliuojamų teisinių santykių sritį ir pareiškėjas kreipėsi su skundu, kad Lietuvos Respublikos įstatymai neužtikrino investicijų apsaugos, kai bankrutuoja bankas, kurio paslaugomis naudojasi įkaito davėjas, laikydamas pinigus skirtus įkaito gavėjui;

23.3. Nagrinėjamu atveju įkaito gavėjas ir kredito įstaiga, kurioje buvo laikomos įkaito davėjo lėšos, yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau tai nepaneigia Direktyvoje aiškiai įtvirtintos teisės įkeistą finansinį turtą (pinigus) panaudoti tik kaip skirtą išimtinai šiai teisei įgyvendinti. Įkeistos lėšos buvo Banko paimtos ne dėl to, kad jis yra įkaito turėtojas ir atsitiko įvykis, buvęs sutartiniu pagrindu perimti Bankui jo naudai įkeistas lėšas, bet šias lėšas Bankas perėmė dėl to, kad iškelta bankroto byla ir tik dėl to, kad įkeistas turtas buvo laikomas Banko sąskaitose. Jeigu lėšos būtų laikomos kitame banke, šios lėšos būtų buvusios grąžintos pareiškėjui, nes sutartinio įvykio, kurio pagrindu Bankas būtų galėjęs pretenduoti į jam įkeistas lėšas – neįvyko. Atitinkamai, Bankas perėmė pareiškėjo lėšas, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai neužtikrino, kad bankrutavus kredito įstaigai (bankui), kur laikomos įkeistos lėšos, jos nepatektų bankrutavusiai įmonei ir taip šių lėšų netektų įkaito davėjas. Negalima tokia teisinė situacija, kad įkeistas finansinis turtas (lėšos), kurio apsaugą reglamentuoja Direktyva, atitektų ne pagal finansinio įkeitimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas įkaito gavėjui, o asmeniui (kredito įstaigai), kuris laiko šias lėšas pas save ir bankrutuoja;

23.4. Direktyva aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad finansinio įkaito (lėšų) paėmimas galimas tik realizuojant įkaito gavėjo teisę pagal finansinio įkeitimo susitarimus, o jokiu būdu ne kitais pagrindais;

23.5. Nors byloje, kurioje buvo priimtas prejudicinis sprendimas, buvo nagrinėjama kitokia faktinė situacija (įkaito davėjui iškelta bankroto byla), bet šiuo atveju, kai iškelta bankroto byla Bankui, kurio sąskaitoje laikomas įkeistas finansinis turtas ir, kai Bankas yra tuo pačiu ir įkaito turėtojas, Direktyva turėtų būti aiškinama analogiškai, kaip ir nurodytame prejudiciniame sprendime;

23.6. Dabartinis teisinis reglamentavimas, susijęs su Direktyvos įgyvendinimu, yra nepakankamas. Lietuvos Respublikos teisės aktai turi aiškiai nustatyti, kad kredito įstaigai, kurioje yra laikomos įkeistos lėšos, iškėlus bankroto bylą, įkeistos lėšos toliau gali būti naudojamos tik pagal finansinį įkaito davėjo ir gavėjo susitarimą ir negali patekti į bankrutuojančios įmonės turtą, turi būti išsaugotos ir naudojamos išimtinai tik finansinio reikalavimo užtikrinimo patenkinimui, o to neprireikus, neįvykus įvykiui – grąžinamos įkaito davėjui. Nacionaliniai teisės aktai turi nustatyti tokią finansinio įkaito apsaugą, kad netgi perdavus finansinį įkaitą (įkeistas lėšas) valdyti ir naudoti įkaito gavėjui, įkaito gavėjo bankroto atveju, ar kredito įstaigos, kurioje yra laikomos įkeistos lėšos bankroto atveju (arba sutapus kredito įstaigai ir įkaito gavėjui viename asmenyje) finansinis įkaitas galėtų būti panaudotas tik finansinių įsipareigojimų užtikrinimui ir jokiu būdu nepereitų bankrutuojančio asmens nuosavybėn;

23.7. Reikalavimas atlyginti žalą yra paremtas Lietuvos Respublikos neveikimu, t. y. tinkamos investicijų apsaugos, kaip to reikalauja Direktyva, neužtikrinimu jos kompetentingoms institucijoms nepriėmus teisės aktų, kurie užtikrintų tinkamą investicijų apsaugą. Dėl teisės aktų nepriėmimo, nepakankamos investicijų apsaugos pareiškėjui padaryta 536 080,57 Eur žala.

24. Atsakovo atstovas Finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o BAB „Ekra“ apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų darytina išvada, jog žala jam padaryta ne atsakovo veiksmais, o kilo iš įsiteisėjusios Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014. Atsakovo atstovas teigia, jog teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teisingai nusprendė pareiškėjo skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 536 080,57 Eur žalos pareiškėjui BAB „Ekra“ atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Finansų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį. Byloje taip pat pareikštas reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

27. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra konstatavęs, kad „sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybinės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, kad neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą, kad iš CK 6.271 straipsnio 3 dalies normos matyti, kad neteisėtais aktais (veiksmais) yra pripažįstami tik tokie aktai (veiksmai), kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams“ (žr., pvz., 2007 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–483/2007; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–978/2009; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012). Be to, pagal teismų praktiką CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostata, kad valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, reiškia, kad iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus, rimtas, atitinkamos valdžios diskrecijos ribų pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–3034/2011).

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir Bankas buvo sudarę eilę sutarčių – garantijų, kredito suteikimo, finansinio užtikrinimo susitarimus, o jų tarpusavio teisiniai santykiai yra įvertinti ir teisiškai kvalifikuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais – Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 ir Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014, kuriose buvo nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys Bankui dėl įpareigojimo grąžinti 1 850 979 Lt (536 080,57 Eur), netaikant ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Iš šalių sudarytų sutarčių turinio, Lietuvos Apeliacinio Teismo teisėjų kolegija sprendė, kad BAB „Ekra” be raštiško banko sutikimo neturi teisės perleisti įkeičiamo turto kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti, pinigai yra laikomi įkeistais nuo jų nurašymo iš kliento sąskaitų momento, bankas turi teisę vienašališkai, be atskiro kredito gavėjo įspėjimo, perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (Kredito sutarties 6.3.1 p.) ir kt. Minėtos teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog šalys sutartyje nurodė, kad esant sutartoms sąlygoms, Bankas įkeistas lėšas gali perimti savo nuosavybėn, nepaneigia teismo išvados, jog atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką, šiuo atveju buvo susitarta dėl finansinio užstato susitarimo su nuosavybės teisės perdavimu, o ši paminėta nuostata sietina su banko teise realizuoti užstatą jo davėjo bankroto atveju. Vien ši aplinkybė, kad pagal sutarties nuostatas Bankas turi teisę realizuoti finansinį užstatą jo davėjo atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir ginčo lėšos turi būti grąžintos AB „Ekra“ nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių teiktus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), nurodytų CK 6.271 straipsnyje.

31. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pareiškėjo ir Banko susitarimai patenka į Direktyvos reguliuojamų teisinių santykių sritį, o Lietuvos Respublikos įstatymai neužtikrino tinkamos investicijų apsaugos, kai bankrutuoja bankas, kurio paslaugomis naudojasi įkaito davėjas, laikydamas pinigus skirtus įkaito gavėjui.

32. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovo neteisėti veiksmai siejami su tinkamos investicijų apsaugos, kaip to reikalauja Direktyva neužtikrinimu, jos kompetentingoms institucijoms nepriėmus teisės aktų, kurie užtikrintų tinkamą investicijų apsaugą.

33. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Direktyva buvo įgyvendinta Lietuvos nacionalinėje teisėje Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis (1 str. 3 d.).

34. Pažymėtina, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, atsakovo neveikimo, pasireiškusio konkrečių įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymu, ar konkrečių neteisėtų veiksmų nenurodė, tik išreiškė bendro pobūdžio poziciją, kad atsakovas neužtikrino tinkamo Direktyvos 4 straipsnio 1 bei 5 dalies įgyvendinimo. Direktyvos 4 straipsnio („Susitarimo dėl finansinio įkaito vykdymas“) 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad, kilus vykdymo įvykiui, įkaito gavėjas galės realizuoti bet kokį finansinį įkaitą, pateiktą pagal sutartį, ir, priklausomai nuo sutartų sąlygų, įgyvendinti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, pinigus įskaitant ar panaudojant juos apmokėti skoloms, kylančioms iš atitinkamų finansinių įsipareigojimų (b punktas). Direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis buvo įgyvendinta FUSĮ 9 straipsnio 3 dalimi, o Direktyvos 4 straipsnio 5 dalis – FUSĮ 9 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato gavėjo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo, ir atsižvelgęs į tai, kad tiek Įmonių bankroto įstatymas, tiek Bankų įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, tam tikrus banko bankroto procedūros aspektus, suteikia FUSĮ nuostatoms prioritetą prieš jau minėtus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-396-313/2018), sprendė, jog Direktyva Lietuvos Respublikoje įgyvendinta tinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą abejoti tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

35. Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas). Nagrinėjamu atveju padarius išvadą, kad Direktyva Lietuvos Respublikoje įgyvendinta tinkamai, konstatuotina, jog atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių būtų atsiradusi pareiškėjo nurodoma žala.

36. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7791-611/2011 Bankui iškelta bankroto byla. Byloje esant duomenų, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjo 2 380 963,34 Lt kreditorinis reikalavimas, teoriškai egzistuoja atsiskaitymo su pareiškėju tikimybė. Nesant byloje įrodymų, jog Banko bankroto byla yra baigta, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas neteko turto (įkeistų lėšų), kitaip tariant, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo tvirtinimas dėl realios padarytos žalos nėra pakankamai pagrįstas.

37. Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė ne tik valstybės (jos institucijų) neteisėtų veiksmų, bet ir žalos padarymo fakto, taigi byloje nėra dviejų iš trijų kumuliatyvių sąlygų, būtinų valstybės atsakomybei kilti.

38. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo ir Banko susitarimais, juos reglamentuojančiais teisės aktais (Direktyvos) bei jų vykdymu, yra aptarti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2741-611/2013 ir Lietuvos Apeliacinio Teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1006/2014, kurie yra įsiteisėję ir galiojantys, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, dėl to šis prašymas atmestinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankrutavusios akcinės bendrovės „Ekra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė