99aff5da-b49e-4d06-a652-5601ac0ce61c · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismo                                           Civilinė byla Nr. 2A-734-278/2013Teisėja Vijolė Vitienė                                                   Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00149-2013-0                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija (S)                                                                        21.4.2.1; 44.2; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. spalio 1 d.

Panevėžys             Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Laimanto MisiÅ«no, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundÄ dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-454-356/2013 pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Liegava“ ieÅ¡kinį atsakovui D.

G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija n u s t a t ė : ieÅ¡kovė nurodė, kad UAB „Liegava“ 2012-04-09 sudarė paskolos sutartį su D. G., kuriam iki 2014-12-31 paskolino 10 500 Lt. Nurodė, jog bendrovės suteikta paskola įmonės vadovui buvo akivaizdžiai žalinga įmonei ir prieÅ¡taravo jos veiklos tikslams. Teigia, kad atsakovas, sudarydamas paskolos sutartį, pažeidė lojalumo pareigÄ , o dėl jo neteisėtų veiksmų buvo sumažintas įmonės turtas, pabloginta Å«kinė-finansinė bÅ«klė.

Bankrutavusi UAB „Liegava“ prašė teismÄ pripažinti negaliojančia 2012-04-09 paskolos sutartį, taikyti restitucijÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovo D. G. 10 500 Lt bendrovė naudai.Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė gautus pinigus panaudojus įmonės naudai ar atsiskaitymams su kreditoriais. Darė iÅ¡vadÄ , jog privataus juridinio asmens, kuris negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, sudarytas sandoris dėl 10 500 Lt perdavimo kitam asmeniui naudotis už 26,25 Lt palÅ«kanų sumÄ mėnesiui, sumažino įmonės pelnÄ , kas reiÅ¡kia, kad sandoris sudarymo metu prieÅ¡taravo privataus juridinio asmens veiklos tikslui gauti pelnÄ iÅ¡ prekybos bei pažeidė kreditorių interesus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas žinojo (turėjo) žinoti apie bendrovės finansinę bÅ«klę, turėjo suprasti, kad paskola suteikiama ilgam laikui už nedideles palÅ«kanas, kurios sumokamos grÄ Å¾inant paskolÄ , pelno įmonei nesuteiks. Darė iÅ¡vadÄ , kad sprendimas suteikti paskolÄ sau neatitinka įmonės tikslų, nes pinigai nebus naudojami įmonės veikloje ir pripažino esant pakankamam pagrindui paneigti atsakovo sÄ Å¾iningumo prezumpcijÄ bei pripažinti, kad atsakovas yra nesÄ Å¾ininga sandorio Å¡alis.

Taikydamas restitucijÄ , teismas įpareigojo atsakovÄ per vienÄ mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei gautÄ 10 500 Lt paskolÄ .Apeliaciniu skundu atsakovas D. G. praÅ¡o panaikinti Utenos rajono apylinkės 2013 m. liepos 2 d. teismo sprendimÄ , priimti naujÄ sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo, kad nei įstatymai, nei ieÅ¡kovės įstatai nedraudė įmonei teikti paskolas kitiems asmenims. Teigia, jog sandoris turėjo bÅ«ti vertinamas iÅ¡ įmonės galimybės gauti daugiau palÅ«kanų skolinant kitiems asmenims ar sudarant indėlio sutartį su komerciniu banku.

Nurodo, kad sandorio sudarymo metu vidutinė naujų indėlių palÅ«kanų norma buvo apie 1,22 procento, o ginčo sandoriu numatytos daug didesnės palÅ«kanos. Teigia, jog pagal paskolos sutartį gautas lėšas skyrė ieÅ¡kovės reikmėms, tuo siekė vykdyti įmonės veiklÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kovė neįrodė įmonės nemokumo momento, o jis tokių įrodymų pateikti negalėjo, nes bendrovės dokumentai perduoti įmonės bankroto administratoriui. IeÅ¡kovė bankrutavusi UAB „Liegava“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti.

Nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nebuvo sÄ Å¾ininga paskolos sandorio Å¡alimi, o dokumentų, patvirtinančių atsakovo gautų lėšų panaudojimÄ Ä¯monės reikmėms, neturi. Apeliacinis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad 2012-04-09 UAB „Liegava“ ir D.

G. sudarė paskolos sutartį, pagal kuriÄ Ä¯monė suteikė D. G. 10 500 Lt paskolÄ iki 2014-12-31, numatant 3 procentų metines palÅ«kanas už naudojimÄ si paskola (b. l. 6-8). IÅ¡ sutarties turinio matyti, kad ieÅ¡kovė perdavė pinigus atsakovui, o atsakovas įsipareigojo sutartu terminu pinigus grÄ Å¾inti ir sumokėti palÅ«kanas už paskolos naudojimÄ si. Apeliantas teigia, jog teismo iÅ¡vada, kad sandorio metu įmonė buvo nemoki, yra nepagrįsta. Minėti teiginiai vertintini kritiÅ¡kai, nes Panevėžio apygardos teismo 2012-09-10 nutartimi, kuria UAB „Liegava“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla, konstatuota, jog įmonė yra nemoki ir Å¡iÄ iÅ¡vadÄ teismas darė vadovaudamasis 2010 m. balanso ir pelno ataskaita (b.l. 9-10).

Å ioje nutartyje nurodoma, jog įmonės 20 579,77 Lt skola kreditoriui UAB „AukÅ¡taitijos bravorai“ yra susidariusi už 2011-06-08 – 2011-10-25 laikotarpį. IÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovas patvirtino, jog žinojo apie įsiskolinimÄ UAB „AukÅ¡taitijos bravorai“ (b. l. 51-53). Be to, iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo 2012-09-10 nutarties matyti, kad 2012-04-26 įmonė buvo įspėta įvykdyti įsipareigojimus bei apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

IÅ¡ 2012-09-30 įmonės balanso matyti, jog minėtu metu įmonės turimo turto vertė sudarė 18 343 Lt, o įsipareigojimai kreditoriams – 41 179 Lt (b. l. 47). Minėtos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad sudarant ginčo sandorį įmonės finansinė bÅ«klė buvo sudėtinga, įsipareigojimus kreditoriams įmonė vykdė nesavalaikiai, o paskolos suteikimas įmonės vadovui - tik pablogino UAB „Liegava“ turtinę padėtį. Apeliantas D. G. nurodo, jog ginčo sutartis neprieÅ¡taravo įmonės tikslams, nes įmonė, sudariusi indėlio sutartį su komerciniu banku, nebÅ«tų gavusi didesnių palÅ«kanų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas nepagrįstai ginčo paskolos sutartyje numatytas palÅ«kanas sieja su indėlių palÅ«kanomis, nes ieÅ¡kovė sudarė sutartį ne dėl indėlio, o paskolos sutartį, todėl, vertinant ginčo sutartyje nustatytų palÅ«kanų dydį, turi bÅ«ti atsižvelgiama į sutarties sudarymo metu galiojusiÄ komercinių bankų vidutinę palÅ«kanų normÄ (CK 6.872 str. 2 d.). Pagal Lietuvos banko vieÅ¡ai skelbiamus statistinius duomenis, 2012 metais vidutinė paskolos namų Å«kiams palÅ«kanų norma buvo 6 procentai.

Ä®vertinus minėtus duomenis matyti, jog 2012-04-09 paskolos sutartyje sutartas palÅ«kanų dydis yra dvigubai mažesnis nei vidutinis komercinių bankų palÅ«kanų dydis. Be to, atsakovas palÅ«kanas įsipareigojo sumokėti grÄ Å¾inant paskolÄ , kas leidžia teigti, jog daugiau nei du metus įmonė nebÅ«tų gavusi ir palÅ«kanų. Sutarčių laisvės principas suteikia teisę Å¡alims sudaryti sutartis ir savo nuožiÅ«ra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.), tačiau nagrinėjamu atveju ginčo sutartis nebuvo naudinga ieÅ¡kovei, nes įmonė negalėjo disponuoti jai Å«kinei veiklai reikalingomis lėšomis.

Ta aplinkybė, jog įmonė yra privatus juridinis asmuo, nesudaro pagrindo jos valdymo organams veikti pažeidžiant bendrovės tikslus - gauti pelnÄ . Žinodamas apie įmonės įsiskolinimÄ kreditoriams atsakovas D. G. sudarė akivaizdžiai nenaudingÄ sutartį įmonei, nes paskolintomis lėšomis buvo galima iÅ¡ dalies padengti ir įsiskolinimÄ kreditoriui (CPK 185 str.). KritiÅ¡kai vertintini apelianto teiginiai, jog paskola buvo naudojama įmonės reikmėms (CPK 178 str.). Teismo posėdžio metu D.

G. nurodė, kad paskola paimta asmeninėms reikmėms, vėliau teigė, jog skolintomis lėšomis vykdė kapitalinį patalpų remontÄ , tačiau atliekant minėtus darbus įmonė su rangovais galėjo atsiskaityti ir pati (b. l. 51-53). Be to, jokių įrodymų, kad atsakovas pasiskolintomis lėšomis mokėjo architektui, už remonto darbus, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, jog jis veikė sÄ Å¾iningai, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str.). Ä®vertinus minėtus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, kad sandoris neprieÅ¡taravo įmonės veiklos tikslams ir kad jis, kaip įmonės vadovas, veikė iÅ¡imtinai įmonės interesais, todėl sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu bei taikyta restitucija (CPK 178 str., CK 1.82, 6.145 str.).Dėl paminėtų motyvų, naikinti ar keisti pagrįstÄ sprendimÄ nėra pagrindo.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjų kolegija                                                                   Birutė Jonaitienė                                                                               Laimantas MisiÅ«nas              Birutė Valiulienė                                                                 Â