2019-07-31 Nr. AB-14899-3-61-3-04211-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1811-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04211-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas individuali įmonė „Armos“ (toliau – ir IĮ „Armos“, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-236(7-201/2017); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 69-86; 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2017 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-231 dėl ginčo dalies.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Komisija nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, ir pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, jog taikė ekonominių modelių metodą, tačiau, įvertinus patikrinimo medžiagą, akivaizdu, jog faktiškai apskaičiavimui buvo taikytas palyginamasis metodas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai nevertino, ar galima mokestinę prievolę apskaičiuoti įprastine tvarka ir nepagrįstai ją apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Tokiu būdu apskaičiavęs mokestinę prievolę, mokesčių administratorius turėjo parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas būtų leidęs kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Atsakovas, apskaičiuodamas mokesčių bazę, taikė ekonominių modelių metodą, tačiau nevertino kitų aplinkybių, kurių tiesioginė įtaka turėjo būti įvertinta.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas rėmėsi netinkamais duomenimis, t. y. menamų ūkio subjektų duomenimis, kadangi viešoji įstaiga „Emprekis“ (toliau – ir VšĮ „Emprekis“) naudojo išvestinius statistinius rinkos duomenis, kai kainai įtakos turi regionas, veiklos apimtys, taikoma nuolaidų sistema. Atsakovas nepagrįstai nenustatė, jog automobiliai turėjo didelių defektų, dėl kurių eksploatuoti transporto priemones nebuvo įmanoma, o remonto kaštai galėjo viršyti beveik pusę automobilio kainos. Pareiškėjo teigimu, buvo sudarytos oficialios transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys, kurios buvo tinkamai pasirašytos, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas apskaitoje padarė klaidų ir galbūt nedeklaravo visų pajamų, neįrodo mokesčių įstatymų pažeidimo fakto ir savaime nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo teise.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas objektyviai neįvertino pareiškėjo verslo specifikos ir netinkamai vertino faktines aplinkybes, taip pat nenustatė mokesčių vengimo fakto ankstesnėje pareiškėjo veikloje, o patikrinimo metu apskaitos vedimo pažeidimai nebuvo nustatyti. Atsakovas atliko transporto priemonių pirkėjų apklausą ir, nors fiziniams asmeninis buvo parduotas 71 automobilis, atsakymus iš jų pateikė tik 25 asmenys, todėl pareiškėjas manė, kad atsakovas, neturėdamas visų atsakymų, nepagrįstai rėmėsi šia apklausa. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas gautus atsakymus iš pirkėjų dėl automobilių kainos lygino su VšĮ „Emprekis“ duomenimis ir atsižvelgė į automobilių pardavimo skelbimus internete, tačiau manė, kad ydinga tapatinti skelbime nurodytą automobilio kainą ir realią jo pardavimo kainą, kadangi visi pirkėjai siekia susitarti dėl mažesnės nei siūloma kainos.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 17 straipsnį, nes nebuvo įvykdytos dvi sąlygos, kurioms esant buvo galima taikyti šį straipsnį. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius taip pat neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, t. y. pareiškėjo bendradarbiavimą ir tai, kad buvo pateikti visi dokumentai, reikalingi patikrinimui atlikti.

6. Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas paaiškino, kad surinkęs informaciją apie automobilių pardavimo momentu galiojusias rinkos ir faktines pardavimo kainas pagal pirkėjų apklausas, nustatė, kad pareiškėjas pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir transporto priemonių pardavimą įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis.

8. Atsakovo teigimu, šiuo atveju tinkamai pritaikytas MAĮ 70 straipsnis, nes pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, o mokestinės prievolės nebuvo galimybės nustatyti ją apskaičiavus įprastine tvarka. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo gavęs 3 770 561 Lt pajamų, o deklaravo tik 2 642 Lt mokamo pelno mokesčio (toliau – ir PM), per 5 paskutinius veiklos metus uždirbo 23 909 596 Lt apskaitytų pajamų, pelno apskaičiavo ir deklaravo 94 762 Lt, o tai sudaro tik 0,4 proc. visos apskaitytų pajamų sumos. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat palygino pareiškėjo bendrąjį pelningumą ir grynąjį pelningumą bei šiuos rezultatus palygino su kitų keturių Tauragės apskrities tokios pat rūšies veiklą vykdančių įmonių pardavimų bendruoju ir grynuoju pelningumu, ir nustatė, jog pareiškėjo bendrasis pelningumas buvo mažesnis už kitų trijų atsitiktine tvarka parinktų įmonių pelningumą.

9. Atsakovo teigimu, buvo įvertinta tai, jog didžioji dalis automobilių po pardavimo buvo apdrausti, t. y. buvo tinkami eksploatuoti, todėl atsakovas manė, jog transporto priemonės neturėjo didelių defektų, dėl kurių negalėjo dalyvauti eisme. Apklausęs dalį automobilius pirkusių asmenų, atsakovas nustatė, kad transporto priemones jie pirko už didesnę, nei realiai nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje sumą, taip pat automobilių pardavimo kainas palyginęs su VšĮ „Emprekis“ duomenimis, nustatė, kad parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc., t. y. pareiškėjas automobilius pardavė ne tomis aplinkybėmis, kaip nurodė ir fiksavo apskaitoje, bei į mokesčių deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad Klaipėdos AVMI, atlikusi pareiškėjo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčio mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą – naudotų variklinių transporto priemonių pardavimą, pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas, transporto priemonių pardavimą įformino mažesnėmis nei rinkos kainomis. Teismas, atsižvelgęs į tai, nurodė, kad pareiškėjui buvo pritaikytas ekonominių modelių metodas ir nuo papildomai nustatytos parduotų transporto priemonių Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse 83 501,68 Eur (288 314,61 Lt) apmokestinamosios vertės apskaičiuota 17 535,37 Eur (60 546,12 Lt) PVM. Klaipėdos AVMI įvertino tai, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu papildomai neapskaičiavo ir nedeklaravo 288 314,61 Lt pajamų, ir papildomai pareiškėjui apskaičiavo 12 525,25 Eur (43 247,19 Lt) PM, 6 900,15 Eur PVM delspinigius ir 3 868,28 Eur PM delspinigius bei skyrė 5 260 PVM baudą ir 3 757 Eur PM baudą. VMI ginčijamu sprendimu pakeitė Klaipėdos AVMI 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir pareiškėjui nurodė sumokėti 17 535,37 Eur PVM, 5 260 Eur PVM baudą (30 proc. mokesčio dydžio), 3 450,07 Eur PVM delspinigius, 12 525,25 Eur PM, 3 757 Eur PM baudą (30 proc. mokesčio dydžio) ir 1 934,14 Eur PM delspinigius.

12. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas didžiąją dalį įsigytų naudotų automobilių iš Prancūzijos ir Italijos įmonių bei fizinių asmenų eksportavo į Rusiją, Kirgiziją, Ukrainą, Baltarusiją, Tadžikistaną, Kazachstaną (parduotos 82 transporto priemonės), dalį pardavė Lietuvos rinkoje fiziniams ir pavieniams juridiniams asmenims (parduoti 86 automobiliai), dalį kitų Europos Sąjungos šalių (Lenkijos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Prancūzijos) piliečiams ir pavieniams tų šalių juridiniams asmenims (parduoti 69 automobiliai). Pareiškėjas apskaitė 237 transporto priemonių pardavimą. Pardavimo už transporto priemones pajamos sudarė 3 769 250 Lt. Pareiškėjo visų parduotų transporto priemonių (237) vidutinis antkainis sudarė 7,32 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumas sudarė 6,82 proc., grynasis pelningumas (santykis tarp grynojo pelno ir pardavimo pajamų) siekė vos 0,4 proc. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis pelningumo rodiklis 2,35 karto, o grynojo pelno rodiklis 5,25 karto mažesnis, nei statistiniai šalies duomenys. Pareiškėjo pelningumo rodiklius palyginus su Tauragės apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, buvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis ir grynasis pelningumas atitinkamai 6,82 proc. ir 0,4 proc. mažesnis nei kitų Tauragės įmonių. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs 3 770 561 Lt pajamų deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo penkerių metų laikotarpio nuo 2009 m. iki 2013 m. veiklos rezultatus, nustatė, kad pareiškėjo pelnas nuo visų apskaitytų pajamų sudarė tik 0,4 proc., taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas apyvartinių lėšų trūkumui padengti buvo pasiskolinęs (100 000 Lt ir 30 000 Eur) iš kredito įstaigų.

13. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti parduotų transporto priemonių vertę, naudojosi informacija iš VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų pateiktais paaiškinimais. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo automobiliai 2013 m. buvo parduoti už didesnę, nei apskaityta, kainą, kuri apskaitoje buvo sumažinta, siekiant išvengti mokesčių, taip pat nustatyta, jog pirkti automobiliai buvo su nedideliais defektais, nes 84 transporto priemonės iš 101 (83,16 proc.) buvo draustos ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo, todėl galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.

14. Teismas nustatė, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjo apskaitytas parduotų automobilių kainas palygino su vidutinėmis kainomis, skelbiamomis VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje, atsižvelgęs į minėtos informacinės sistemos nurodytą mažiausią kainą ir iš 129 fiziniams asmenims parduotų automobilių, atmetęs ribines reikšmes (rodiklius) turinčius automobilius, mokesčių administratorius atrinko 72 pareiškėjo parduotas transporto priemones ir nustatė, kad šių parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc. (apskaičiavus svertinį vidurkį).

15. Teismas, įvertinęs vykdyto patikrinimo duomenis, nustatė, kad mokesčių administratorius koregavo ne visas pareiškėjo 2013 m. automobilių pardavimo kainas, o tik 72 automobilių, parduotų Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims, t. y. iš 129 naudotų automobilių, parduotų fiziniams asmenims, mokesčių administratorius nevertino: 4 automobilių kainų, nustatytų pagal pirkėjų paaiškinimus, 26 parduotų automobilių kainų, kurie buvo nedrausti ar drausti vairuotojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Lietuvoje po pardavimo antrą dieną ir vėliau, 18 automobilių kainų, kurie neturėjo tikslių techninių atitikmenų VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje, 9 automobilių kainų, kurie buvo parduoti didesne nei rinkos kaina.

16. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28, 29 punktais.

17. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, remdamasis VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas automobilius pardavė ne tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė, t. y. apskaitoje fiksavo ir į mokesčių deklaracijas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, siekdamas patikrinti pasirašytų pirkimo–pardavimo sutarčių ir apskaitoje vestų duomenų realumą, turėjo kreiptis į transporto priemones pirkusius asmenis ir palyginti jų pateiktus atsakymus su duomenimis, esančiais transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse, o priešingų duomenų, kurie paneigtų transporto priemones įsigijusių asmenų paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė.

18. Nors pareiškėjas manė, kad VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje nurodyta kaina negalėjo atitikti tikrosios automobilio kainos, kurią buvo galima nustatyti tik individualiai apžiūrėjus transporto priemonę, teismas nustatė, kad VšĮ „Emprekis“ informacinėje sistemoje surandama tokius pačius techninius parametrus atitinkanti transporto priemonė, kurios kaina nuo parduodamos transporto priemonės, atsižvelgiant į tuo metu buvusias sąlygas rinkoje, galėjo skirtis neženkliai, tačiau pareiškėjo parduotų transporto priemonių kaina nuo rinkos kainos skyrėsi 51,15 proc.

19. Teismas taip pat nustatė, kad skundo argumentai dėl didelių transporto priemonių defektų buvo nepagrįsti. Remdamasis Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad dalis transporto priemonių, kurias vertino mokesčių administratorius, buvo apdraustos iš karto po pardavimo ir galėjo dalyvauti eisme.

20. Teismas atsižvelgė į tai, jog dalis transporto priemones nusipirkusių asmenų nurodė, kad jos buvo techniškai tvarkingos ir kad jie mokėjo ženkliai didesnę kainą, nei apskaitoje nurodė pareiškėjas, taip pat tai, jog VšĮ „Emprekis“ sistemoje parduotų transporto priemonių kainos yra daug didesnės, nei deklaruoja pareiškėjas, jog transporto priemonės, po jų įsigijimo buvo apdraustos ir galėjo dalyvauti kelių transporto eisme, pareiškėjo pelningumo rodiklius palygino su Tauragės apskrities tokių pačių įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, ir konstatavo, kad pareiškėjo bendrasis ir grynasis pelningumas atitinkamai 6,82 proc. ir 0,4 proc. mažesnis nei kitų Tauragės įmonių, o pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs – 3 770 561 Lt pajamų, deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo parduotų automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašant neteisingus duomenis. Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio.

21. Teismas vadovavosi MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu ir konstatavo, kad lengvinančios aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė reikiamus dokumentus, o sunkinančiomis aplinkybėmis Klaipėdos AVMI laikė tai, jog pareiškėjas netinkamai vykdė jam teisės aktų nustatytas pareigas teisingai apskaičiuoti privalomus mokėti mokesčius. Remdamasis minėtais duomenimis, teismas konstatavo, kad buvo nustatytos tiek sunkinančios, tiek lengvinančios aplinkybės, todėl, įvertinęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, kad pareiškėjas sistemingai mažino transporto priemonių kainą sąskaitose faktūrose ir ne per klaidą apskaitos dokumentuose bei deklaruojant mokamus mokesčius sumažino privalomą mokėti mokesčių sumą, laikė, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija pagrįstai nustatė 30 proc. baudos dydį ir mažinti paskirtą baudą nėra pagrindo.

III. 22. Pareiškėjas IĮ „Armos“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Mokesčių administratorius be pagrindo taikė MAĮ 70 straipsnį, nes mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog iš 52 apklaustų pirkėjų tik 4 patvirtino, kad pirko automobilius už šiek tiek didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Kitaip tariant, nepagrįstai pripažinta, jog 7,69 proc. apklaustųjų patvirtinamai yra pakankami duomenys apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir apmokestinti 72 automobilių pardavimus dirbtinai padidinant jų kainas. Analogiško pobūdžio bylose konstatuota, jog vidutiniškai 35 proc. apklaustųjų patvirtinimai, kad pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta sąskaitose, yra pakankami duomenys apmokestinti automobilius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl mokesčių administratorius nesurinko pakankamai duomenų, kurie leistų taikyti MAĮ 70 straipsnį.

22.2. MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuo atveju, kai automobiliai sistemingai ir kryptingai pardavinėjami už daug didesnę kainą, nei nurodyta sąskaitose. Tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas pardavė 237 automobilius, todėl mokesčių administratorius, nustatęs, jog 4 iš jų parduoti už didesnę kainą, negalėjo daryti išvados dėl sistemingo ir kryptingo automobilių pardavinėjimo už didesnę kainą.

22.3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojo, kuris užsiima naudotų automobilių prekyba, pajamos ženkliai padidėja mokestinio patikrinimo metu ar po mokestinio patikrinimo, galima daryti išvadą, kad mokesčių mokėtojas sistemingai parduodavo automobilius už didesnes kainas, nei nurodyta sąskaitose. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjo pajamos mokestinio patikrinimo metu ir po mokestinio patikrinimo ne tik nepadidėjo, tačiau ir sumažėjo. Taigi pareiškėjo gaunamos pajamos neparodo ir negali parodyti, kad pareiškėjas pardavinėjo automobilius neva didesnėmis kainomis, nei nurodyta sąskaitose. Be to, apeliantas akcentuoja, kad tiriamuoju laikotarpiu skolinosi dideles pinigų sumas iš kredito įstaigų. Jeigu pareiškėjas būtų gavęs 31,96 proc. daugiau pajamų, skolintis nebūtų reikėję.

22.4. Mokesčių administratoriaus nustatytas 31,96 proc. antkainis yra nelogiškas ir neatitinka protingumo ir proporcingumo principų. Jis apskaičiuotas atsižvelgiant tik į 4 pirkėjų parodymus. Pareiškėjas nepripažįsta, kad automobiliai buvo parduoti didesne kaina, tačiau pažymi, kad automobiliai galėjo būti parduoti nebent 5,80 proc. (visų mokesčių administratoriaus apklaustų asmenų nurodyto kainų skirtumo vidurkis) didesne kaina, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Anot apelianto, VšĮ „Emprekis“ ir autoplius.lt duomenys neatspindi ir negali atspindėti realios automobilio pardavimo kainos, nes jie neatspindi esminių automobilio pardavimo kainą nustatančių veiksnių.

22.5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2285/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-409/2014) pažeidimo padarymo būdas negali būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, todėl sprendimo išvada dėl 30 proc. baudos skyrimo nepagrįsta.

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad MAĮ 70 straipsnis pareiškėjui buvo pritaikytas pagrįstai, kadangi egzistavo sąlygos šios normos taikymui. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir apskaitoje fiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis apie gautas pajamas. Pareiškėjo pardavimo sandoriai nebuvo sudaryti pagal įprastus verslo standartus, siekiant maksimalios ekonominės naudos. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų neatsižvelgęs į visas mokėtino mokesčio dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ar būtų pažeidęs Taisyklių reikalavimus. Atsakovas akcentuoja, kad koregavo ne visų parduotų automobilių, o tik 72 iš jų kainas. Vertinant parduotų automobilių kainos skirtumą nuo rinkos kainos, buvo apskaičiuotas svertinis vidurkis (51,25 proc.), kuris yra tikslesnis nei paprastas aritmetinis vidurkis. Kadangi svertinis vidurkis buvo didesnis nei apklausų duomenimis gautas vidutinis skirtumas nuo apskaitytos sumos (31,96 proc.), mokesčių administratorius neapskaitytų pajamų apskaičiavimui naudojo pastarąjį dydį (jei konkreti nustatyta kaina buvo didesnė už rinkos kainą, mokesčių administratorius ėmė duomenis iš VšĮ „Emprekis”). Atsakovas mano, kad pareiškėjui skirta 30 proc. dydžio bauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, nes nustatyti pareiškėjo sąmoningi ir kryptingi veiksmai, siekiant išvengti PVM ir PM mokėjimo.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos AVMI ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais pareiškėjui IĮ „Armos“ papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 17 535,37 Eur PVM, 5 260 Eur PVM baudą, 3 450,07 Eur PVM delspinigius, 12 525,25 Eur PM, 3 757 Eur PM baudą ir 1 934,14 Eur PM delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė, jog pareiškėjo parduotų automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašant neteisingus duomenis. Pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas ir taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio.

27. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo. Taip pat mano, jog turėtų būti sumažintos paskirtos PVM ir PM baudos.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103.

30. Aiškinant šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

31. Taisyklių 4.1 punkte numatyta, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

32. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu surinkęs pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažinamos į sąskaitas faktūras įrašytos sumos taip sumažinant pareiškėjo pardavimo pajamas, turėjo teisę, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

33. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas, vykdydamas veiklą – naudotų variklinių transporto priemonių pardavimą, pardavimo dokumentuose nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas, transporto priemonių pardavimą įformindamas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Mokesčių administratorius surinko duomenis, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu apskaitė 237 transporto priemonių pardavimą. Pardavimo už transporto priemones pajamos sudarė 3 769 250 Lt. Pareiškėjo visų parduotų transporto priemonių (237) vidutinis antkainis sudarė 7,32 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumas sudarė 6,82 proc., grynasis pelningumas siekė vos 0,4 proc. Pareiškėjo bendrasis pelningumo rodiklis buvo 2,35 karto, o grynojo pelno rodiklis – 5,25 karto mažesnis, nei statistiniai šalies duomenys. Pareiškėjo pelningumo rodiklius palyginus su keturių Tauragės apskrities įmonių, vykdančių prekybą naudotais automobiliais, rodikliais, nustatyta, kad pareiškėjo bendrasis pelningumas mažesnis už kitų trijų atsitiktine tvarka parinktų įmonių pelningumą. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavęs 3 770 561 Lt pajamų deklaravo tik 2 642 Lt mokėtino PM. Pareiškėjo pelnas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. nuo visų apskaitytų pajamų sudarė 0,4 proc.

34. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti parduotų transporto priemonių vertę, naudojosi informacija iš VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos, www.autoplius.lt internetinės svetainės, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateiktais duomenimis bei transporto priemones pirkusių asmenų pateiktais paaiškinimais. Nustatyta, jog pirkti automobiliai buvo su nedideliais defektais, nes 84 transporto priemonės iš 101 (83,16 proc.) buvo draustos ne vėliau kaip kitą dieną po pardavimo, todėl galėjo dalyvauti eisme ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina. Iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ pateikti duomenys apie 83 pareiškėjo parduotų automobilių techninę būklę jų pardavimo metu parodė, jog 49 transporto priemonėms iš 83 techninė apžiūra atlikta iki 5 dienų po transporto priemonės pardavimo. Pareiškėjo įsigytų automobilių remonto išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu sudarė tik 8 863 Lt. Be to, buvo apklausti transporto priemones įsigiję asmenys, kurių didžioji dalis nurodė, jog įsigytos transporto priemonės buvo techniškai tvarkingos, remonto nereikėjo, dalis nurodė už automobilį mokėję daugiau, nei nurodyta pirkimo dokumentuose. Vizitavimo metu automobilių pardavimo aikštelėje surinkti duomenys taip pat patvirtino, jog automobiliai buvo parduodami nedaužti, be jokių išorinių defektų ar pažeidimų, išskyrus tris automobilius, kuriems buvo reikalingas nedidelis remontas. Pareiškėjo parduodamų automobilių antkainis buvo apskaičiuotas pagal vizitavimo metu transporto priemonių pardavimo aikštelėje fiksuotas pareiškėjo automobilių pardavimo kainas ir pareiškėjo bei kitų pardavėjų pardavimus portale autoplius.lt. Mokestinio tyrimo metu nustatytas vidutinis antkainis sudarė 27 proc. ir buvo daug didesnis, nei nurodytas pareiškėjo apskaitos dokumentuose, t. y. 7,32 proc.

35. Mokesčių administratorius pareiškėjo parduotų automobilių kainas palygino ir su vidutinėmis kainomis, skelbiamomis VšĮ „Emprekis“ leidinyje, atsižvelgiant į minėto leidinio nurodytą mažiausią kainą. Iš 129 fiziniams asmenims parduotų automobilių, atmetęs ribines reikšmes (rodiklius) turinčius automobilius, mokesčių administratorius atrinko 72 pareiškėjo parduotas transporto priemones ir nustatė, kad šių parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skiriasi nuo rinkos kainos 51,15 proc. (apskaičiavus svertinį vidurkį).

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, jog pardavimo dokumentuose nurodydamas mažesnes sumas, nei gavo faktiškai, pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas, o buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindėjo tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio ir dėl to mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokesčių mokėtojo prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, kas buvo pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas.

37. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės.

38. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai įvertinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

39. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

41. Apeliaciniame skunde pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų dėl pareiškėjo parduotų transporto priemonių kainų skirtumo nuo rinkos kainos, nes tik 4 iš apklaustų asmenų patvirtino, kad pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose. Anot pareiškėjo, mokesčių administratoriaus nustatytas 31,96 proc. antkainis yra nelogiškas ir neatitinka protingumo ir proporcingumo principų.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių. Pažymėtina, kad parduotų transporto priemonių kainų skirtumas nuo rinkos kainos yra itin ženklus, pvz., pagal VšĮ „Emprekis“ informacinės sistemos duomenis, pareiškėjo parduotų transporto priemonių kaina nuo rinkos kainos skyrėsi 51,15 proc., mokestinio tyrimo metu apskaičiuotas vidutinis antkainis – 27 proc., tuo tarpu pareiškėjo pagal apskaitos dokumentus apskaičiuotas vidutinis antkainis – 7,32 proc. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl didelių transporto priemonių defektų, nes jie paneigti byloje surinktais duomenimis, kurie parodo, jog transporto priemonės, kurias apmokestino mokesčių administratorius, buvo techniškai tvarkingos ir neturėjo rimtų defektų, dėl kurių galėtų ženkliai sumažėti, lyginant su rinkos kaina, jų pardavimo kaina.

43. Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, kad tik 4 iš apklaustų asmenų patvirtino, jog pirko automobilius už didesnę kainą, nei nurodyta pareiškėjo sąskaitose, pažymėtina, kad šioje nutartyje suformuluotos išvados padarytos teismui įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Šiuo atveju vienas iš įrodymų, kurį pareiškėjas vertina atsietai nuo kitų, negali paneigti surinktos įrodymų visumos, kuri iš esmės patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją.

44. Dėl mokesčių administratoriaus surinktų duomenų, kiek parduotų transporto priemonių apskaityta pardavimo kaina skyrėsi nuo rinkos kainos, pažymėtina, kad byloje yra pateikti tiek atsakovo, tiek pareiškėjo paskaičiavimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekonominę realybę atitinka atsakovo, o ne pareiškėjo paskaičiavimai. Išanalizavus pateiktus duomenis, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės VMI daug neaiškių aspektų įvertino būtent pareiškėjo naudai. Pavyzdžiui, mokesčių administratorius naudojo ne svertinį vidurkį (51,15 proc.), o pirkėjų apklausos duomenis (31,96 proc.), kurie buvo palankesni pareiškėjui, tačiau jei nustatyta kaina pagal apklausos duomenis buvo didesnė nei rinkos kaina, rėmėsi rinkos kaina (VšĮ „Emprekis“), koregavo ne visas pareiškėjo 2013 m. automobilių pardavimo kainas, o tik 72 automobilių, parduotų Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalių fiziniams asmenims, t. y. iš 129 naudotų automobilių, parduotų fiziniams asmenims, mokesčių administratorius nevertino: 4 automobilių kainų, nustatytų pagal pirkėjų paaiškinimus, 26 parduotų automobilių kainų, kurie buvo nedrausti ar drausti vairuotojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu Lietuvoje po pardavimo antrą dieną ir vėliau, 18 automobilių kainų, kurie neturėjo tikslių techninių atitikmenų VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje, 9 automobilių kainų, kurie buvo parduoti didesne nei rinkos kaina.

45. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėjas (apeliantas) MAĮ 67 straipsnio apimtyje nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš apelianto negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo.

46. Apeliantas taip pat nesutinka jam paskirtų baudų dydžiu ir akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažeidimo padarymo būdas negali būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, todėl mano, kad sprendimo išvada dėl 30 proc. baudos skyrimo nepagrįsta.

47. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

48. Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinta bauda yra bendro pobūdžio, t. y. ji gali būti taikoma visiems mokesčių mokėtojams. Kadangi dėl mokesčio nesumokėjimo atsiradę turtiniai valstybės praradimai yra kompensuojami Mokesčių administravimo įstatyme nustatytais delspinigiais, nagrinėjamos baudos pagrindinė paskirtis iš esmės negali būti kitokia nei bausti, taip pat atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Funkciniu požiūriu šie tikslai yra labai panašūs į bausmių pagal Baudžiamąjį kodeksą paskirtį (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Taigi mokestinė bauda laikytina represine priemone, kurioje yra išreikštas nubaudimo elementas bei siekiama prevencinių tikslų.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirtas įstatyme numatytų baudų vidurkis (30 proc.). Visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste įvertinusi pareiškėjo padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, jo veiksmus ginčo mokestiniu laikotarpiu, susijusius su mokesčių mokėtojo pareigų ir mokestinių prievolių vykdymu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo pareiškėjo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjui paskirtų baudų mažinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, akivaizdžiai neatitiktų minėtų aptariamos sankcijos skyrimo tikslų. Kadangi kiekviena bauda yra individualizuojama, be kita ko, įvertinant, ar ja bus pasiekti baudos skyrimo tikslai, spręstina, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis ir jo nurodoma administracinių teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Net ir sutinkant su pareiškėjo argumentais dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių vertinimo, tai neturėtų įtakos nagrinėjamu atveju skirtų baudų dydžio įvertinimui.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

51. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo individualios įmonės „Armos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė