A-502-339-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-339/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01131-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. Ž.“, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“, Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-744-(4.34) „Dėl Jūsų prašymo“; 2) įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, Įstatymas) 6 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies taikymo, ir teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies taikymo; 4) priteisti įstatymuose nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde (b. l. 1-4, 22) pareiškėja paaiškino, kad nuo 1999 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. dirbo teisėja Lietuvos Respublikos teismuose. Nacionalinės teismų administracijos direktorius 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) nuo 2009 m. gegužės 30 d. paskyrė jai 724,28 Lt teisėjų valstybinę pensiją; šiame įsakyme pensija apskaičiuota už 5 metų teisėjo darbo stažą. Pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 5 metus iki atleidimo iš pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., buvo 8 338,80 Lt.

Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnį, teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose; pagal 6 straipsnio 3 dalį, asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 10 procentų šio dydžio. Pareiškėjos teisėjo darbo stažas, skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki išėjimo į pensiją, yra šiek tiek didesnis negu 9 metai.

Kadangi šis stažas yra mažesnis negu 10 metų, atsakovas, perskaičiuodamas skirtą pensiją, į darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti neįskaičiavo 4 metų teisėjo darbo stažo. Nuo 2010 m. lapkričio 16 d., paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujantis įstatymas negalėjo būti taikomas ir teisėjų valstybinė pensija pareiškėjai turėjo būti perskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad jos darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra 9 metai.

Tačiau atsakovas iki šiol pareiškėjai paskirtos pensijos neperskaičiavo. Nustačius 9 metų pareiškėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. jai turėjo būti paskirta 18 procentų, skaičiuojamų nuo jos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensija, t. y. 1 500,98 Lt. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, teisėjų valstybinės ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį ir maksimalų valstybinės pensijos dydį bei kitų pensijų dydį, paskirtų tam pačiam asmeniui, sumažino iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Nors po minėto Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo pakeistas, tačiau mokama teisėjų valstybinė pensija buvo atitinkamai sumažinta. Pasak pareiškėjos, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas yra specialusis įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu, todėl teisėjų valstybinė pensija negalėjo būti sumažinta iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Dėl šios priežasties pareiškėjai nebuvo išmokėta 5 690,56 Lt. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos atsakymu į 2012 m. balandžio 3 d. pareiškėjos prašymą, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pareiškėjai, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi mokama sumažinta pensija, todėl už minėtą laikotarpį susidarė 5 504,85 Lt nepriemoka.

Nacionalinės teismų administracijos direktorius, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu, Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) 1.1 punkte nurodė apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybines pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; įsakymo 1.3 punkte nurodė nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti, įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus. Tačiau 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) nebuvo pradėtas vykdyti ir 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) pripažintas netekusiu galios. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos kyla draudimas, jog Seimo aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) priimtas po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, paskelbto 2010 m. lapkričio 16 d., taigi Nacionalinė teismų administracija taiko teisės aktą po to, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai. Vyriausybės neveikimas dėl tinkamo finansavimo, kuriuo būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomus Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, patvirtina, kad valstybė šioje byloje yra tinkama atsakovas.

Atsakovai Lietuvos valstybė ir Nacionalinė teismų administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 27-31, 38, 44-45) paaiškino, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y. įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, Nacionalinė teismų administracija neturi galimybių skirti, mokėti ir (ar) perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Nacionalinė teismų administracija neneigia pareiškėjos teisės gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau, kol nėra Konstituciją atitinkančio teisėjų pensinio aprūpinimo teisinio reglamentavimo, t. y. kol nėra teisės aktuose nustatyta, kaip turėtų būti skaičiuojamos ir perskaičiuojamos pensijos, Nacionalinė teismų administracija negali perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, kokios pareiškėja prašo.

Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir siekiant užtikrinti viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės teismų administracijos – iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kylančių funkcijų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis, nutrūkus jų įgaliojimams, tinkamą įgyvendinimą, ir vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu, buvo priimtas Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriame nurodyta mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Šis sprendimas galios iki bus priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, tokiu būdu bus užtikrinta ne tik Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta Nacionalinės teismų administracijos pareiga skirti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, bet ir nepaneigta teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės garantijos, nutrūkus jo įgaliojimams, esmė ir paskirtis. Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4R-347-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pareiškėja informuota, kad 2012 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) nustatyta, jog teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu, Laikinuoju įstatymu. Pažymėta, kad ne kartą buvo kreiptasi į turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę subjektus, prašant atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl teisėjų valstybinių pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei Nacionalinės teismų administracijos prašymai nebuvo tenkinami.

Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad vykdant įstatyme nustatytą pareigą proporcingai skiriamiems asignavimams, nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 m. Nacionalinės teismų administracijos biudžeto programoje „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“, neturint kitų finansavimo šaltinių, kuriais būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, buvo priimtas 2012 m. kovo 16 d.

įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo dėl paminėtų priežasčių pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46).

Teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) ir 2009 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 9FB-40-(4.46) buvo priimti galiojant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, t. y. pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija apskaičiuota iš paskutiniųjų 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir paskirta 10 procentų šio dydžio, kaip turinčiai 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, tačiau neįgijusiai 10 metų teisėjo darbo stažo. Taigi teisėjų valstybinės pensijos dydis negalėjo būti apskaičiuojamas kitaip, negu nustatyta įstatyme. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nėra pasisakęs, kaip turėtų būti skaičiuojamas teisėjų valstybinės pensijos dydis, nenurodė, kokiu būdu (metais, mėnesiais ar dienomis) turi būti skaičiuojamas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti. Paskirta teisėjo valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Jeigu teismas sprendimu įpareigotų Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai mokėti tam tikro dydžio teisėjo valstybinę pensiją, būtų pažeistas Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką ir įstatyme nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nėra pagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.1 straipsnio 2 dalį, teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Byloje kilusio ginčo dėl teisėjų valstybinės pensijos teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei Laikinasis įstatymas. Civiliniame kodekse nenurodyta, kad teisiniams santykiams dėl teisėjų valstybinių pensijų privaloma taikyti šio kodekso nuostatas. Taip pat nepagrįstas reikalavimas priteisti iš valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, kurį pareiškėja grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai bus paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos R. Ž. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-744-(4.34); įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti R. Ž. paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. jai paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tačiau tik iki tol, kol įsigalios Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis; priteisė R. Ž. 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-39/2012 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00076-2012-6) atsisakė priimti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavęs, kad pareiškėjo prašymas ištirti įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti teisės akto teisėtumą yra neteismingas administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė R. Ž. skundo reikalavimą panaikinti 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46).

Įvertinęs aplinkybę, kad 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) buvo pakeistas Nacionalinės teismų administracijos direktoriui 2009 m. spalio 1 d. priėmus įsakymą Nr. 9FB-40-(4.46), kuriame pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija perskaičiuota (ir paskirta didesnė) dėl to, kad buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, pagal kurį pareiškėjai padidėjo paskutinių 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, gauto darbo užmokesčio vidurkis, teismas padarė išvadą, kad 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) yra iš esmės nebegaliojantis, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime (įsigaliojusiame 2010 m. lapkričio 16 d.), be kita ko konstatuota, kad teisėjui skiriant valstybinę pensiją, būtina atsižvelgti į teisėjo stažą. Taip pat minėta, kad tiek 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46), tiek 2009 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 9FB-40-(4.46) buvo priimti įvertinus tik R. Ž. 5 metų stažą, o ne visą teisėjos stažą, t. y. 9 metus. Vadinasi, Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 4R-744-(4.34) naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinkantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime suformuluotų nuostatų.

Teismas pabrėžė, kad Nacionalinė teismų administracija yra iš dalies teisi teigdama, jog teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo santykius sureguliuoti privalo įstatymų leidėjas, ir kad to nepadarius, atsakovas neturi galimybių teisėjams perskaičiuoti ir skirti teisėjų valstybinių pensijų. Tačiau galiojant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui ir Seimui jau daugiau negu 1,5 metų nesiimant priemonių suderinti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatų su Konstitucijos nuostatomis (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimas ir įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2010 m. lapkričio 16 d.), teismas negali būti „neįgalus“ ir neginti pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų.

Todėl įvertinus tai, kad: pirma, tebegalioja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, jog teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama ne didesnė kaip 45 procentų šio dydžio; antra, kad pagal galiojusį Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į nagrinėjamos administracinės bylos kontekstą, 1 metai teisėjo stažo atitinka 2 procentus minėto teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio, t. y. nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėjos teisėjos valstybinės pensijos dydis būtų 9 metai × 2 procentai = 18 procentų; trečia, kad pareiškėjai R.

Ž. nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. buvo mokamas vidutinis 8 338,80 Lt darbo užmokestis bruto (t. y. su mokesčiais); ketvirta, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, nutarta pripažinti, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų pareiškėjos teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 8 338,80 × 0,18 = 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tenkintinas.

Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, šioje administracinėje byloje pareiškėjai turi būti taikomas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas – teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio (bruto, t. y. su mokesčiais, dydžio) ir skiriama ne daugiau 45 procentų šio dydžio. Tačiau teismas pabrėžė, kad nebegalint taikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta riba tėra vienintelė teisėjų valstybinės pensijos dydžiui nustatyti: priešingai, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, nustatančias socialinės apsaugos teisės konstitucinius pagrindus, teisėjo valstybinės pensijos ir socialinio draudimo pensijų suma negali būti didesnė negu teisėjo paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkis (neto, t. y. be mokesčių), nes priešingu atveju būtų laikytina, kad teisėjas, esantis pensijoje, kaip gaunantis socialinę paramą asmuo, galėtų gauti daugiau negu tuomet, kai jis ėjo teisėjo pareigas. Kitaip tariant, tas pats asmuo, kai jis yra remtinas asmuo, faktiškai gautų daugiau negu tada, kai jis yra einantis pareigas asmuo. Nagrinėjamu atveju Konstitucijos 52 straipsnio nuostata nėra pažeidžiama, nes priteisiama pareiškėjai valstybinė pensija (1 500,98 Lt) ir jos senatvės pensija bei našlių pensija (1 635,77 Lt) bendrai neviršija jos gauto darbo užmokesčio už paskutinius 5 metus vidurkio sumos 6 333,49 Lt (neto, t. y. be mokesčių).

Teismas pabrėžė, kad jis tenkina R. Ž. reikalavimą įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų pareiškėjos teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tačiau tik iki tol, kol įsigalios Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis. Šiuo sprendimu teismas apgina pareiškėjos teises laikinai, nes teisėjų valstybinės pensijos dydį bei sąlygas turi galimybę nustatyti įstatymų leidėjas.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris nėra oficialiai paskelbtas, todėl šios Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai neteko galios, jas Seimui pripažinus netekusiomis galios. Vadinasi, priteisti pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, nėra jokio teisinio pagrindo.

Tačiau reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, galiojant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, kuriuo minėtas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tenkintinas iš dalies: pareiškėjai pagal pateiktus įrodymus priteisiama 5 690,56 Lt suma, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d., susidariusi dėl prieštaraujančio Konstitucijai teisinio reguliavimo taikymo.

Pareiškėjos prašymas priteisti įstatymuose nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atmestas kaip nepagrįstas, nes tai civilinio ir civilinio procesinio pobūdžio palūkanos, kurios nuo pensinio pobūdžio išmokų negali būti skaičiuojamos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinė teismų administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 271 str. 1 d., 284 str. 1 d.).

Apeliacinis skundas (b. l. 79-83) grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos atsakovai buvo išdėstę atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Paaiškinama, kad Nacionalinė teismų administracija negali kitaip skaičiuoti teisėjų valstybinės pensijos, nei numato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos naudai 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nors ši nepriemoka susidarė ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka susidarė ir nebuvo išmokėta dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas – po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo priėmimo turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku to neatliko ir neužpildė esamos teisės spragos. Be to, tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, teismas faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo tenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Nr. A143-53/2010).

Pareiškėja R. Ž. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 88-90) pareiškėja pažymi, kad apeliacinio skundo reikalavimas yra prieštaringas, todėl negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.

Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, kuris Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu laikytinas lex specialis, 6 straipsnis.

Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad: Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatuotina, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, kaip ir kitos antikonstitucinėmis pripažintos nuostatos, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. negali būti taikomas.

Tikrinamu atveju nėra ginčo, kad Nacionalinė teismų administracija, nepaisydama Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo teisinių pasekmių bei specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją principo, per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, numačiusią, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjai susidarė 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 42). Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kuriam iš dviejų atsakovų nustatoma pareiga padengti susidariusį įsiskolinimą. Kadangi pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 5 690,56 Lt neišmokėta pensijos dalis turi būti priteista iš teisėjų valstybines pensijas skirti ir mokėti įgalioto viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės teismų administracijos.

2010 m. birželio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pabrėžė, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol neužpildė dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų eliminavimo iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu susidariusio teisinio vakuumo, t. y. nenustatė naujo teisinio reguliavimo, kuris leistų užtikrinti, kad nutrūkus teisėjo įgaliojimams pareiškėja gautų teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias teisėjo socialines (materialines) garantijas, tinkamai įvykdė teisingumą individualioje byloje ad hoc pašalindamas egzistuojančią teisės spragą.

Apeliaciniame skunde atsakovai nepateikė konkrečios kritikos dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo pasirinkto teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo būdo. Teisėjų kolegija taip pat neturi svarių argumentų išvadai, jog gindamas pareiškėjos pažeistas teises teismas būtų akivaizdžiai nukrypęs nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl skundžiamu 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nacionalinė teismų administracija pagrįstai įpareigota mokėti R. Ž. įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus perskaičiuotą, t. y. 1 500,98 Lt dydžio, teisėjų valstybinę pensiją. Pabrėžtina, jog toks nurodymas neapriboja Nacionalinės teismų administracijos galimybių ateityje nustatyti teisėjų valstybinės pensijos dydį vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (skolą) per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki šio teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas pats negali visiškai pašalinti pareiškėjos teisių pažeidimo. Tai sudaro pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą dalyje naikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja administracinio teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės aktų ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (ABTĮ 57, 81, 86 str.). Teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 str.). Tikrinamu atveju galimybė pasinaudoti ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teise tikslinti skundo dalyką R. Ž. nebuvo akcentuota.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (2009 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Atsakovas Nacionalinė teismų administracija nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, todėl prašymas atidėti sprendimo vykdymą atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos R. Ž. naudai 5 690,56 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt litų ir penkiasdešimt šešis centus) dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d.“

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos R. Ž. skundas, palikti nepakeistą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė