2019-09-11 Nr. AB-17102-3-61-3-02522-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5139-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02522-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. E. T. ir atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. E. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl potvarkio panaikinimo ir žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Ministerija) kanclerio 2018 m. birželio 29 d. potvarkį Nr. 4P387 „Dėl V. E. T. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Potvarkis); 2) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos 2018 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 5) priteisti Lietuvos valstybei žalos atlyginimą. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjai 2018 m. balandžio 5 d. buvo įteiktas Ministerijos kanclerio 2018 m. balandžio 4 d. raštas Nr. 19P-291 „Pranešimas apie pareigybės panaikinimą“ (toliau – ir Pranešimas). Minėtame pranešime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – ir Ministras) 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-192 buvo patvirtinta nauja Ministerijos administracijos struktūra ir atitinkami padalinių nuostatai, o Ministro 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 40P-9 pakeisti ir pareigybių aprašymai. Ministerijos kancleris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d įstatymo. Nr. IX-855 redakcija) (toliau – ir VTĮ) 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 4 ir 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Potvarkiu pareiškėją atleido iš Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigų.

1.2. Pareiškėjos pareigybė buvo patvirtinta Ministro 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 3P-52 (2014 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 3P-218 redakcija). Pareigybė buvo reikalinga esamai žemės ūkio ir kaimo plėtros padėties analizei atlikti ir investicijų poreikiui nustatyti, kaimo plėtros programavimo dokumentų rengimui ir rengimo koordinavimui, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos teikimo sąlygų analizei ir galimybių jas panaudoti žemės ūkio ir kaimo plėtros reikmėms. Nepaisant funkcijų, numatytų Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės pareigybės aprašyme (toliau – ir Pareigybės aprašymas), Ministerijos vadovybės sprendimu pareiškėja faktiškai atliko kitas funkcijas, t. y. išduodavo kvalifikacinius atestatus asmenims (įmonėms, specialistams) Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 8 straipsnyje numatytoms paslaugoms atlikti (pvz., melioracijos statinių projektavimui, melioracijos statinių ir jų projektų ekspertizei). Minėtos pareiškėjos vykdytos funkcijos Ministerijoje per pastaruosius 5 metus ir po pareiškėjos atleidimo neatliko nė vienas kitas tarnautojas.

1.3. Pareiškėjos vykdyta melioracijos įmonių ir specialistų atestavimo funkcija nebuvo perteklinė, ji nebuvo nereikalinga bei netapo nereikalinga po jos atleidimo iš pareigų, ji nebuvo dubliuojama, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos darbo krūvis buvo per mažas. Pareiškėja buvo atleista iš pareigų fiktyviu, formaliu, nepagrįstu ir neteisėtu pareigybės panaikinimo pagrindu. Žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinė sąjunga pertvarkos metu buvo įspėjusi Ministerijos vadovybę, kad įvykdžius pertvarką nebebus atliekama daug Ministerijai priskirtų funkcijų, įskaitant pareiškėjo vykdytą atestavimo funkciją, tačiau vadovybė šią informaciją ignoravo. Minėta profsąjunga yra pateikusi Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl minėtos pertvarkos teisėtumo.

1.4. Ministerijos vadovybės neteisėti veiksmai pareiškėjai sukėlė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėja patyrė ir traumą pakeliui į darbą prieš pat atleidimą iš pareigų. Dėl traumos pareiškėja negalėjo aplankyti savo sunkiai sergančios senyvo amžiaus motinos. Pareiškėja taip pat jautėsi pažeminta, dėl atleidimo pablogėjo jos reputacija tarp draugų ir pažįstamų, sumažėjo jos bendravimo galimybės.

2. Atsakovas Ministerija atsiliepimu (vėliau patikslintu atsiliepimu) prašė pareiškėjos skundą (patikslintą skundą) atmesti kaip nepagrįstą Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjos tarnybinė veikla Ministerijoje apėmė Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės veiklos „Pelno nesiekiančios investicijos“ įgyvendinimo koordinavimą, o Pareigybės aprašyme numatytos pagrindinės funkcijos buvo susijusios su Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės veikla „Pelno nesiekiančios investicijos“. Tik Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos II kryptyje buvo priemonė „Pelno nesiekiančios investicijos“, o Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje šios priemonės nėra. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą yra remiama priemonė „Investicijos į materialųjį turtą“. Iki Ministerijos struktūros pertvarkos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ funkcijas vykdė Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 14 kategorija). Nuo 2018 m. liepos 1 d. minėtas funkcijas vykdo 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiasis specialistas (A lygis, 14 kategorija).

2.2. Remiantis Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus nuostatais, patvirtintais Ministro 2018 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-192, Ministerijoje numatytas struktūrinis padalinys atlikti Melioracijos įstatyme nustatytas funkcijas. Pareigybės aprašyme nurodyta funkcija „7.5. teikia pasiūlymus melioracijos prioritetams, EŽŪFKP paramos naudojimui rengiant programinius dokumentus žemės ūkio vandentvarkos srityje“ yra suteikta Ministerijos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus patarėjui.

2.3. Ministerijos kanclerio 2017 m. spalio 2 d. potvarkiu Nr. 4P-498 „Dėl priemokos skyrimo“ pareiškėjai buvo skirta priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Tačiau tai, kad pareiškėjai buvo mokama priemoka už papildomą darbą, nereiškia, kad jai tekęs papildomas darbas tapo jos nuolatine vykdoma funkcija.

2.4. Ministerija laiku įspėjo pareiškėją apie naikinamą pareigybę, teikė informaciją apie pareiškėjos kvalifikaciją atitinkančias naujai įsteigtas pareigybes bei pateikė siūlymą pareiškėjai eiti kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, t. y. Ministerija dėjo visas įmanomas pastangas ir sudarė realias sąlygas pareiškėjai toliau eiti kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, tačiau pareiškėja sąmoningai nepasinaudojo savo teise į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją. Todėl ginčijamas Potvarkis yra pagrįstas ir teisėtas, procedūros, susijusios su pareiškėjos atleidimu, buvo atliktos laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjos dėstomi argumentai nepagrįsti faktiniais įrodymais.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atleidimo, panaikinant jos eitas pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo panaikinti Potvarkį, dėl to, atmetęs minėtą reikalavimą, teismas netenkino ir likusių išvestinių pareiškėjos skundo reikalavimų.

III. 5. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

6. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neįsigilino ir nepasisakė dėl esminių aplinkybių, nevertino didžiosios dalies pateiktų įrodymų, nerinko įrodymų savo iniciatyva, nors buvo prašomas ir privalėjo tai padaryti. Teismas apsiribojo formalia jos Pareigybės aprašymo analize, nepaisydamas jos pateiktų įrodymų, kad tai nebuvo tas pareigybės aprašymas, pagal kurį ji faktiškai dirbo pastaruosius 5 metus. Teismas neatsakė į esminius pareiškėjos skundo motyvus.

7. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir nuodugniai ištyrė visus pateiktus rašytinius įrodymus, argumentus ir pateikė jų vertinimą.

IV. 8. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9. LVAT pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir jais grindžiamai išvadai, kad, įvykdžius reorganizaciją, pareiškėjos pareigybė neišliko ir kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista pareiškėjos pareigybės panaikinimo procedūra. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad pareigybė, iš kurios ji buvo atleista, realiai nebuvo panaikinta, yra nepagrįsti.

10. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ginčo atveju tinkamai įvykdė pareigą pareiškėjai siūlyti kitas (laisvas) pareigas, visiškai neįvertinęs pareiškėjos pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės. Teismas nebuvo aktyvus, tirdamas pareiškėjos kartu su 2018 m. gruodžio 5 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktus įrodymus (t. y. nepareikalavo atsakovo dėl jų pateikti konkrečius paaiškinimus, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, galinčių patvirtinti arba paneigti pareiškėjos pateiktos informacijos buvimą, ar jos aktualumą kilusiam ginčui išspręsti ir pan.). Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos visos bylai svarbios, su atsakovo pareigos pareiškėjai siūlyti kitas (laisvas) pareigas įgyvendinimu susijusios aplinkybės, jos nebuvo visapusiškai, objektyviai ištirtos. Teismas nepadėjo pareiškėjai įgyvendinti jos procesinių teisių, neišsprendė pareikštų pagrįstų prašymų. Dėl paminėtų aplinkybių LVAT darė išvadą, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista ir pareiškėjos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

11. LVAT taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas, priimdamas pareiškėjos skundo (patikslinto skundo) dalį tiek, kiek ja buvo reiškiamas reikalavimas žalos atlyginimą priteisti Lietuvos valstybei ir skundžiamu sprendimu šį reikalavimą atmetęs kaip išvestinį iš pagrindinio reikalavimo dėl Potvarkio panaikinimo, nepagrįstai nevertino, kaip šis reikalavimas susijęs su pareiškėjos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimu ir ar pareiškėja yra įgaliota tokį reikalavimą reikšti Lietuvos valstybės vardu.

12. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą.

V. 13. Atsakovas Ministerija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

14. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad prašo patenkinti jos reikalavimus pilna apimtimi. Pareiškėja pažymėjo, kad nesutinka su Ministerijos papildomuose paaiškinimuose pateiktais argumentais ir aplinkybėmis. Pabrėžė, kad Ministerija taip ir nepateikė visų bylai išnagrinėti reikšmingų duomenų.

VI. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino Ministerijos kanclerio Potvarkį; priteisė pareiškėjai iš Ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (t. y. 2018 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2019 m. birželio 29 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką bei iš Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokėtas nedarbo socialinio draudimo išmokas; priteisė pareiškėjai iš Ministerijos 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją; likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai suteikta inžinieriaus chemiko technologo kvalifikacija, taip pat Pareigybės aprašyme nustatytą pareigybės paskirtį bei atliekamas funkcijas bei pareiškėjos atliktas papildomas funkcijas, kurios nenumatytos Pareigybės aprašyme, darė išvadą, kad pareiškėja atitinka Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 14 kategorija) pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus. Teismo vertinimu, Ministerija turėjo galimybę Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas pasiūlyti pareiškėjai ir esant pareiškėjos sutikimui paskirti ją eiti šias pareigas.

17. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėja nepateikė atsakymo į jai 2018 m. birželio 20 d. išsiųstą pasiūlymą užimti jai siūlytas pareigas, nėra reikšmingos sprendžiant klausimą, ar atsakovas tinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpiu pareiškėjai nebuvo pasiūlytos Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (A lygis, 14 kategorija), kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji atitiko. Nepasiūlius šių pareigų pareiškėjai, nebuvo užtikrinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Nagrinėjamu atveju nustatytas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti Ministerijos kanclerio Potvarkį.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, tačiau pareiškėja buvo registruota Lietuvos darbo biržoje ir jai mokama nedarbo socialinio draudimo išmoka. Nustatęs šias aplinkybes, teismas pareiškėjai už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2019 m. birželio 29 d.) priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką bei iš valstybės biudžeto (Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto) gautas lėšas, t. y. pareiškėjai išmokėtas nedarbo socialinio draudimo išmokas.

20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjai taip pat priteisė kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Išrašo apie asmens darbovietę duomenys patvirtina, kad pareiškėja Ministerijoje dirbo nuo 2007 m. kovo mėnesio, t. y. 11 metų ir 3 mėnesius. Taigi kompensacija jai priteistina už penkis mėnesius, t. y. penki darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

21. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, negali būti tenkinamas. Antra vertus, pareiškėjai buvo (turėjo būti) kas mėnesį mokama 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, todėl pareiškėja dėl negauto darbo užmokesčio realių nuostolių nepatyrė. Nepatyrus realių nuostolių, jų kompensavimui skirtos procesinės palūkanos negali būti priteisiamos.

22. Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, kuriais ji grindžia neturtinę žalą, ir tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl atsakovo veiksmų jai būtų pablogėjusi jos sveikata ir pan., bei tai, kad pareiškėjos teisės yra apgintos, pripažįstant jos atleidimą iš Ministerijos neteisėtu ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą (satisfakcija už neteisėtą atleidimą) bei kompensaciją, teismas pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas Lietuvos valstybei iš Ministerijos priteisti žalos atlyginimą nėra susijęs su pareiškėjos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimu. Be to, pareiškėja nėra įgaliota reikšti tokio reikalavimo Lietuvos valstybės vardu.

VII. 24. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti jai 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

24.1. Dėl neteisėto atleidimo ji patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjos nuomone, gydytojo pažyma, kad buvo vartojami raminantys medikamentai, negalėtų tapti svariu jos patirto streso įrodymu, tačiau pareiškėja teikia teismui dokumento (baigtų mokymo kursų pažymėjimo) kopiją, įrodantį, kad savo lėšomis ir savo iniciatyva baigė išsamų mokymų kursą, kurios tikslas buvo pareiškėjai išmokti tvarkytis su patiriamu stresu ir išgyvenimais. Pareiškėja pabrėžia, kad vis dar nėra gavusi nė vieno pasiūlymo įsidarbinti, taip pat nebuvo sėkmingos ir visos asmeninės iniciatyvos rasti darbą.

24.2. Pareiškėja prašo iš atsakingų Ministerijos tarnautojų (o ne pačios institucijos) už neteisėtą jos atleidimą priteisti žalos atlyginimą Lietuvos valstybei. Pareiškėja prašė ir prašo teismo išreikalauti iš Ministerijos ir kitų valstybės institucijų paskaičiavimus, kiek papildomai kainavo valstybei jos pakeitimas kitu tarnautoju, atliekančiu tas pačias funkcijas kaip ir pareiškėja. Nustačius galimos žalos faktą, pareiškėja prašo perduoti medžiagą įgaliotoms institucijoms.

25. Atsakovas Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

25.1. Pareiškėjos byloje nurodytas argumentas, kad ji faktiškai atliko funkcijas, numatytas Melioracijos įstatymo 8 straipsnyje, neatitinka tikrovės. Posėdžių dėl atestatų organizavimas, atestatų išdavimas ir jų registravimas buvo techninis, nenuolatinio pobūdžio darbas, už kurį pareiškėjai buvo mokamas priedas, tačiau šis darbas nesietinas su patirtimi melioracijos srityje.

25.2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai turėjo būti siūloma eiti Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis, 14 kategorija), kadangi pareiškėjos kompetencija, teismo vertinimu, atitiko minėtos pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Nei pareiškėjos funkcijos, nustatytos Pareigybės aprašyme, nei jos kitos atliktos papildomos funkcijos nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėja turi bent vienerių metų patirtį melioracijos srityje.

25.3. Ministerija laiku įspėjo pareiškėją apie naikinamą pareigybę, teikė informaciją apie pareiškėjos kvalifikaciją atitinkančias naujai įsteigtas pareigybes ir siūlymą pareiškėjai eiti kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, t. y. Ministerija dėjo visas įmanomas pastangas ir sudarė realias sąlygas pareiškėjai toliau eiti kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tačiau pareiškėja reikalavo sau išskirtinių sąlygų, reikalaudama specialiai jai sudaryti pareigybės aprašymą, ir sąmoningai nepasinaudojo savo teise į VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją.

25.4. Ministerija, įvertinusi pareiškėjos darbinę veiklą, negalėjo jai siūlyti eiti Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis, 14 kategorija), kadangi pareiškėja neatitiko specialiojo reikalavimo – turėti ne mažesnę kaip 1 metų patirtį melioracijos srityje.

25.5. Teismas formaliai vertino Ministerijos pateiktus įrodymus ir argumentus, atsižvelgė tik į pareiškėjos jokiais faktiniais įrodymais nepagrįstus samprotavimus, nepateikiant jokių faktų. Pareiškėjos ginčijamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, procedūros, susijusios su pareiškėjos atleidimu, buvo atliktos laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

26. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Teismo sprendimo dalis, kuria teismas nepriteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo, yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad jos įvardijamą stresą, išgyvenimus sukėlė jo atleidimas iš Ministerijos. Atsakovas negali būti atsakingas, kad pareiškėja vis dar nėra įsidarbinusi kitoje darbovietėje.

28. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad:

28.1. Faktinė pareiškėjos veikla melioracijos ir su tuo susijusiose srityse niekada nebuvo pagalbinio-techninio ar fragmentinio pobūdžio.

28.2. Pareiškėja nuo pat 2013 metų pradėjo vykdyti su melioracijos įmonių ir specialistų atestavimu susijusias funkcijas, rengti medžiagą, taip pat atliko kitus pavedimus, reikalingus įgyvendinti Ministerijos politiką melioracijos srityje. Todėl pareiškėja kategoriškai nesutinka su Ministerijos argumentu, kad ji neturėjo reikiamos patirties melioracijos srityje.

28.3. Ministerija pažeidė savo įsipareigojimus užtikrinti, kad naujai steigiamas arba laisvas pareigybes pirmiausia būtų siūloma užimti pareigybės specialiuosius reikalavimus atitinkantiems Ministerijos darbuotojams, gavusiems informacinį pranešimą apie pareigybės naikinimą, o ne asmenims, nedirbantiems Ministerijoje.

28.4. Pareiškėjai greta kitų siūlymų turėjo būti siūlomos ir jos faktiškai 5 metus eitos pareigos (kadangi atitiko visus keliamus reikalavimus, be to, alternatyvaus tinkamo tarnautojo Ministerija neturėjo), o tik po to, jei tokios galimybės objektyviai nebuvo, tai tada turėjo būti siūlomos ir kitos pareigos. Pareiškėja nepriėmė kitų alternatyvių siūlymų kaip neteisėtų ir nedalyvavo teisės aktuose nenumatytose abejotino skaidrumo procedūrose. Pareiškėja neatsakė į siūlymą nuo 2018 m. liepos 1 d. eiti Ministerijos 1-ojo Europos Sąjungos paramos skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) pareigas, nes jis buvo pateiktas jos nedarbingumo laikotarpiu, kuris tęsėsi nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 28 d. Pareiškėja net neturėjo realių galimybių šį siūlymą tinkamai apsvarstyti, nes tuo metu gydėsi traumą.

28.5. Pareiškėja prašo teismo išreikalauti iš Ministerijos kriterijus, pagal kuriuos jos patirtis melioracijos srityje buvo įvertinta kaip netinkama, o P. K. (t. y. asmens, kuris laimėjo konkursą į pereigas, kurios nebuvo pasiūlytos pareiškėjai ir perėmė pareiškėjos vykdytas funkcijas) kaip tinkama; įvertinti, ar nebuvo taikomi dvejopi standartai, kuriais manipuliuojant pareiškėja buvo atleista; taip pat nustatyti, ar apskritai pareiškėjos patirtis buvo vertinama, kas ir kada tai atliko, kaip buvo įformintas vienas ar kitas sprendimas, kokie dokumentai sprendimus priėmusiems asmenims buvo pateikti.

29. Atsakovas Ministerija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai tik patvirtina, jog ji, rengdama dokumentus Melioracijos įmonių ir specialistų atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžiams, atliko techninio pobūdžio darbus. Pareiškėja taip pat nepateikė nė vieno įrodymo apie savo veiklą, kurią galima būtų įvardyti kaip patirtį melioracijos srityje. Ministerija prašo teismo priimti sprendimą atsižvelgus į pateiktus papildomus paaiškinimus.

30. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Ministerija klausimo dėl jos patirties melioracijos srityje pirmosios instancijos teisme nekėlė, dėl to teismas šios klausimo ir netyrė. Todėl minėta aplinkybė neturėtų būti vertinama ir apeliacinėje proceso stadijoje. Ministerija dar pirmosios instancijos teisme privalėjo įrodinėti pareiškėjos patirties melioracijos srityje trūkumą. Be to, Ministerija pareiškėjos prašoma ir šį kartą nepateikė teismui įrodymų, kad ir P. K., kuris pakeitė pareiškėją ją atleidus, buvo priimtas į pareigas pagal tam tikrus objektyvius patirties melioracijos srityje kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII. 31. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Ministerijos kanclerio Potvarkio, kuriuo pareiškėja atleista iš Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai panaikinama jo pareigybė), teisėtumo ir pagrįstumo, ir su tuo susijusių reikalavimų.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y. apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

33. Nagrinėjamu atveju šalys nesutikimus su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia šiais argumentais: pareiškėja nurodo, kad gydytojo pažyma apie vartotus medikamentus bei mokymo kursų baigimo pažymėjimas įrodo, jog ji dėl neteisėto atleidimo patyrė 3 500 Eur dydžio neturtinę žalą. Atitinkamai atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad negalėjo pareiškėjai siūlyti eiti Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis, 14 kategorija), kadangi pareiškėja neatitiko specialiojo reikalavimo – turėti ne mažesnę kaip 1 metų patirtį melioracijos srityje.

34. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinę žalą, pažymėtina, kad deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.“ O pagal to paties straipsnio 4 dalį, „valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“

35. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojų neveikimas taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl žalos. Ir priešingai, valstybinės valdžios institucijos ar jų darbuotojų veiksmų atitikimas teisės aktų reikalavimams, yra pagrindas netenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

36. Tačiau atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas.

37. Administracinių teismų praktikoje, sprendžiant kitas analogiškas bylas yra konstatuota, kad tokiais atvejais valstybės neteisėti veiksmai gali būti konstatuojami tik tada, kai nustatomas akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas valdžios institucijos diskrecijos ribų peržengimas. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. <...> kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (be kita ko, tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).

38. Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad bylos įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybių, ar atsakovo veiksmai, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo susiję su akivaizdžiu, imperatyvių VTĮ reikalavimų pažeidimu, ar ne.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu, padaręs išvadą, kad pareiškėja atitiko Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 14 kategorija) nustatytą specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip 1 metų patirtį melioracijos srityje, nes pareiškėja iki atleidimo, dirbdama Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigose, laikinai, 2016–2017 m., vykdė papildomas funkcijas, susijusiais su melioracijos veikla, už kurias gavo ir atitinkamas priemokas.

40. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos galėjimas užimti Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes (A lygis, 14 kategorija), nebuvo akivaizdus, o buvo susijęs su papildomu faktinių aplinkybių tyrimu bei vertinimu. Visa tai lemia, kad ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalies imperatyvaus reikalavimo – paskirti tarnautoją į laisvas kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas – pažeidimas nėra akivaizdus.

41. Apibendrinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog atsakovas, priimdamas Potvarkį, Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių taikymo prasme atliko neteisėtus veiksmus. Tai savo ruožtu lemia, kad byloje yra neįrodyta viena iš būtinų sąlygų atsirasti atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.246 str.), dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir teisingas.

42. Minėta, kad atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teiginiu, kad pareiškėja neatitinka Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 14 kategorija) nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti ne mažesnę kaip 1 metų patirtį melioracijos srityje.

43. Prieš tai aptartos bei pirmosios instancijos teismo įvertintos ir tinkamai nustatytos aplinkybės, patvirtina, kad pareiškėja 2016–2017 m., be pagrindinių funkcijų priskirtų jos Žemės ir išteklių politikos departamento Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 14 kategorija, 3 kvalifikacinė klasė) pareigybei, vykdė ir papildomas funkcijas, susijusiais su melioracijos veikla, už kurių atlikimą atsakovas mokėjo pareiškėjai ir atitinkamas priemokas.

44. Šiuo atveju pažymėtina, kad kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių aplinkybių vertinimu ir jų papildomai nebekartoja bei jais remdamasi atmeta priešingus šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentus (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėja atitiko Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei (A lygis, 14 kategorija) nustatytą specialųjį reikalavimą – turėti ne mažesnę kaip 1 metų patirtį melioracijos srityje, dėl ko atsakovas, nepasiūlydamas jai užimti šios pareigybės, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atitinkamai šis pažeidimas lemia, kad buvo pažeista pareiškėjos subjektinė teisė tęsti valstybės tarnybos teisinius santykius atsakovo institucijoje, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai apgynė remdamasis Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

46. Dėl paminėto tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. E. T. ir atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas