2017-01-04 Nr. AB-505-3-61-3-03474-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-31-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03474-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 3.10.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašė ištaisyti padarytas įstatymuose klaidas, kurios apsunkina jo teisinę padėtį ir priteisti jam ir jo vaikams turtinę/ neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigalioję Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnio pakeitimai apsunkina jo, kaip nuteistojo, teisinę padėtį, nes jo nusikalstamos veikos padarymo metu (2010 m. lapkričio 23 d.) galiojo minėto teisės akto redakcija, leidžianti asmeniui, turinčiam du ir daugiau nepilnamečių vaikų, jei jam neapribota tėvų valdžia, būti paleistam iš pataisos įstaigos atlikus vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pareiškėjo nuomone, tai, kad jis turi du nepilnamečius vaikus, sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą. Be to, naujai įsigaliojęs BVK uždraudė jam ilgalaikius pasimatymus su vaikais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (b. l. 12–14) atsisakė priimti pareiškėjo T. V. skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka; išaiškino pareiškėjui teisę ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų veiksmų (sprendimų) pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos vykdymo procese, paduoti bendrosios kompetencijos teismui; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus ir nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su BVK 157 straipsnio nuostatomis, prašo ištaisyti BVK padarytas klaidas. BVK yra įstatymas, todėl byla dėl BVK nuostatų pakeitimo ar panaikinimo nespręstina administraciniame teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį teisė kreiptis tiesiogiai į Konstitucinį Teismą fiziniams asmenims nenumatyta.

Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas kitu skundo reikalavimu prašo priteisti jam ir jo vaikams turtinę/ neturtinę žalą, kadangi, jo nuomone, tai, kad jis turi du nepilnamečius vaikus, sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarką reglamentuoja BVK 157–164 straipsniai. Pagal BVK 164 straipsnio 1 dalį pataisos įstaigose sprendimams dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos priimti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymu sudaromos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos. Remiantis minėtomis BVK nuostatomis lygtinis paleidimas taikomas ir skundai dėl pataisos įstaigų priimtų sprendimų dėl nuteistojo lygtinio paleidimo sprendžiami vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teisme Baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsnio nustatyta tvarka.

BVK 183 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti apygardos administraciniam teismui terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos pareigūno veiksmus ar sprendimus, nereiškia, jog visais atvejais bausmę vykdančios institucijos veiklos teisminę kontrolę atlieka ir bausmę vykdančios institucijos veikloje iškylančius klausimus, kuriuos pagal įstatymą turi spręsti teismas, sprendžia apygardos administracinis teismas. Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kylantys iš bausmę atliekančios institucijos veiklos, kurie susiję su tokios institucijos administravimo veika (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2004 m. sausio 5 d. nutartis byloje J. K. v. Vilniaus 2-ieji pataisos namai, Kalėjimų departamentas; 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje A. T. v. Pravieniškių 1-ieji pataisos namai, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis byloje Nr. T-2007-12). Remiantis naujausia Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktika (2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis byloje Nr. T-54/2016) pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimą jis sieja su pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmais pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos vykdymo procese, yra susijęs su baudžiamuoju procesu ir bausmės vykdymo baudžiamaisiais teisiniais aspektais, o ne su viešojo administravimo teisiniais santykiais. Todėl šis pareiškėjo reikalavimas nepatenka į ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte (analogiška nuostata įtvirtinta dabar galiojančio ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte) numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimo kategoriją ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš sprendimų, susijusių su jo lygtiniu paleidimu iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) bei jam Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Iš pareiškėjo pateiktos Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties matyti, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 19 d. pateikė prašymą Pravieniškių PN-AK direktoriui pristatyti jį į Lygtinio paleidimo komisiją. Pravieniškių PN-AK direktoriaus sprendimu buvo atsisakyta tai padaryti. Pareiškėjas šį sprendimą skundė Kalėjimų departamentui, kuris Pravieniškių PN-AK sprendimui pritarė. Vėliau pareiškėjas pateikė skundą Kaišiadorių rajono apylinkės teismui, kuris 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi skundo netenkino, konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK administracijos ir Kalėjimų departamento sprendimai yra pagrįsti. Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi byloje Nr. 1S-1249-319/2015 T. V. skundą atmetė ir paliko galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį. Taigi sprendimai, iš kurių pareiškėjas kildina žalą, priimti ne viešojo administravimo srityje, bet yra susiję su nuosprendžio vykdymu, pareiškėjo lygtiniu paleidimu iš pataisos įstaigos. Todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjui išaiškintina, kad turi teisę ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų veiksmų (sprendimų) pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos vykdymo procese, paduoti bendrosios kompetencijos teismui.

III. Pareiškėjas T. V. atskiruoju skundu (b. l. 19–20) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir pareiškėjo skundą priimti nagrinėti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar BVK pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai ir 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje aktui.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas suvaržė jo teisę kreiptis į teismą, įtvirtiną Konstitucijos 6 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1-3 dalyse. Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, kad kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, kuris nevykdė Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalies ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį, 1966 m. Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnį asmeniui negali būti taikoma sunkesnė bausmė nei ta, kuri egzistavo nusikaltimo padarymo momentu. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, taip pat nepasisakė dėl to, kad pagal naująjį BVK pareiškėjui uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su jo vaikais, o tai, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. vasario 11 d. rašte Nr. (1.2.3) 7R-1280 nurodė, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas T. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė ištaisyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, įsigaliojusiame nuo 2012 m. liepos 1 d., padarytas klaidas, kurios apsunkina jo teisinę padėtį, t. y. pakeisti nuostatą, kuri nebeleidžia asmeniui, turinčiam du ir daugiau nepilnamečių vaikų, jei jam neapribota tėvų valdžia, būti paleistam iš pataisos įstaigos atlikus vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat pareiškėjas teismo prašė priteisti jam ir jo vaikams turtinę/ neturtinę žalą, kurią, kaip matyti iš skundo turinio (b. l. 1–3), iš esmės kildina iš to, kad jam nebuvo taikytas lygtinis paleidimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.); išaiškino pareiškėjui teisę ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų veiksmų (sprendimų) pareiškėjo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos vykdymo procese, paduoti bendrosios kompetencijos teismui; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ nustatyta tvarka, su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi sutinka (ABTĮ 140 str., 151 str.). Kolegijos vertinimu, priimta nutartis atitinka Specialiosios teisėjų kolegijos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti suformuotą praktiką (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. T-54/2016). Kadangi teisėjų kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms ir išdėstytiems argumentams, iš naujo jų nekartoja.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai pažymi tai, kad Konstitucijos 30 straipsnyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Todėl teisės kreiptis į teismą suvaržymu negali būti laikomi atvejai, kai asmens skundas nepriimamas, nustačius, kad konkrečiu atveju nėra teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimas nėra pakankamai aiškiai ir konkrečiai suformuluotas, tačiau iš skundo bei atskirojo skundo turinio, taip pat iš prie skundo pridedamų dokumentų matyti, kad pareiškėjas siekia būti lygtinai atleistas prieš terminą nuo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir savo reikalavimą sieja su Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde iš esmės nurodo tai, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl nauja Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio redakcija, apsunkinanti jo padėtį, jam neturėtų būti taikoma. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas ginčas kyla būtent iš nuosprendžio vykdymo teisinių santykių, o ne iš viešojo administravimo teisinių santykių (analogiškos pozicijos laikomasi administracinių teismo praktikoje, žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 16 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-418/2014). Todėl ginčai, susiję su lygtiniu paleidimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, t. y. bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas

Pastaruoju aspektu pažymėtina tai, kad pareiškėjas, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, dėl Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 7-607 ir Kalėjimų departamento 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 2S-1444, kuriais netenkintas jo prašymas pristatyti jį į lygtinio paleidimo komisiją, panaikinimo kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą, kuris 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, o Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 2 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą paliko galioti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį bei pagal 1966 m. Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnį asmeniui negali būti taikoma sunkesnė bausmė nei ta, kuri egzistavo nusikaltimo padarymo momentu, o pagal naująjį BVK pareiškėjui uždrausti ilgalaikiai pasimatymai su jo vaikais, kas prieštarauja Konstitucijos 39 straipsniui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje nėra aktualūs, todėl dėl jų teismas pasisakyti pareigos neturėjo.

Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija 2016 m. vasario 11 d. rašte Nr. (1.2.3) 7R-1280 nurodė, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau pareiškėjas minėto Teisingumo ministerijos rašto, kaip viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo srityje priimto akto, neskundžia, o ginčą, kaip minėta, iš esmės kelia dėl, jo manymu, pažeistos jo teisės į lygtinį paleidimą.Taigi šiame rašte nurodyta jo apskundimo tvarka nagrinėjamai situacijai nėra aktuali.

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija paaiškina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Taigi, teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra siejama tik su konkrečia teismo žinioje esančia (nagrinėjama) byla. Šiuo atveju pareiškėjo skunde nėra reiškiamas joks materialus teisinis reikalavimas atsakovui, todėl nėra pagrindo manyti, kad teisme yra nagrinėjama kokia nors konkreti byla (ar prašoma iškelti bylą) pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. V. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė