2020-10-07 Nr. AB-18497-3-61-3-02872-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eAS-661-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02872-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B. Vokė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B. Vokė“ pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. T.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B. Vokė“ (toliau – ir Bendrovė) su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.175 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies 7 punkto bei 4.184 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. Nr. 260 nutarimo nuostatomis išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „ B. Vokė“ pareiškimą atsisakė priimti ir Bendrovei išaiškino, kad dėl ginčo dalyko ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies ir 36 straipsnio 2 dalies nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė). Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, pačios ar per kitas institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimu iš esmės siekia, jog teismas įpareigotų Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos. Pareiškime Bendrovė nurodė, kad ketina refinansavimo būdu visiškai atsiskaityti su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos už pirktą valstybinį žemės sklypą, todėl yra reikalingas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kaip pardavėjo) sutikimas dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą naujam kreditoriui.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemes ūkio ministerijos sandoryje su pareiškėju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau atlieka pardavėjo funkciją, todėl ginčas, susijęs su pirkimo–pardavimo sutartimi, jos vykdymu turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgus į tai, UAB „B. Vokė“ pareiškimą buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Bendrovei buvo išaiškinta, kad dėl ginčo dalyko pagal teismingumą ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Atsižvelgęs į tai, kad prie pareiškimo nebuvo pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimo kvitas, taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis nebuvo nustatyta, jog šis mokestis būtų sumokėtas, žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, atsisakęs priimti UAB „B. Vokė“ pareiškimą, teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nesprendė.

III. Pareiškėjas UAB „B. Vokė“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teisino 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį panaikinti, administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui ir pareiškėjo pareiškimą nagrinėti iš esmės.

Bendrovės nuomone, teismo teiginys, kad šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sandoryje su pareiškėju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau atlieka pardavėjo funkciją, neatitinka tikrovės, kadangi UAB „B. Vokė“ pareiškime skundžia valstybinio administravimo subjektų (Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) atsakingų tarnautojų tyčinį piktnaudžiavimą tarnyba nei tyčinį tarnybos pareigų neatlikimą, šiems tarnautojams save sistemingai identifikuojant ne dvišalio sandorio šalimi, o būtent valstybinio administravimo subjektu, veikiančiu valstybinio administravimo subjekto vardu ir resursais, nuo 2019 m. spalio mėnesio nuolat neteisėtai vienašališkai reikalaujančiu sudaryti daugiašalę sutartį, kurioje pareiškėjui žalingai būtų atskleistos jo bei žemės sklypo naujosios įgijėjos komercinės paslaptys, iš esmės nesant tam jokių Lietuvos Respublikos įstatymuose ir/ar teisės aktuose nustatytų pagrindų. Bendrovė teigia, kad tai patvirtina teismui pateiktame pareiškėjo pareiškime išdėstyti faktai bei pateikti įrodymai (taip pat ir garso įrašai).

UAB „B. Vokė“ pažymi, kad pareiškime išsamiai išdėstė, jog į teismą kreipėsi vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Bendrovės nuomone, vadovaujantis minėta teisės akto nuostata, jos pareiškimas turi būti nagrinėjamas ne bendrosios kompetencijos teisme, o Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti UAB „B. Vokė“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą laiką išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos, atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1035-858/2017, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, kad skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo, pareiškimo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-677-438/2019, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-631-492/2019, 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų bei neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-108-520/2020, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pareiškėjas UAB „B. Vokė“ prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą laiką išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos. Pareiškėjo pareiškimo ir atskirojo skundo turinys patvirtina, kad iš esmės jis siekia už pirktą valstybinį žemės sklypą su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos visiškai atsiskaityti refinansavimo būdu.

Atkreiptinas dėmesys, kad valstybinės žemės pirkimas–pardavimas yra civilinis sandoris. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-63/2019, 2017 m. gegužės 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-46/2017, 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-91/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrovės keliamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais dėl pirkimo–pradavimo sutarties, kuriuose atsakovas veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos, kelia ginčą, susijusį su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu, kuris, atsižvelgiant į aptartus Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimus, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, o tai, kad yra kvestionuojami atskiri viešojo administravimo subjekto veiksmai (neveikimas) atitinkamo žemės sklypo įsigijimo procese, kilusio ginčo pobūdžio ir esmės, lemiančių ginčo rūšinį teismingumą nekeičia. Nors teismas, nagrinėdamas ginčą, turės atsižvelgti ir į tam tikras administracines procedūras, tačiau šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, t. y. išduoti sutikimą dėl sutartinės (sąlyginės) hipotekos, UAB „B. Vokė“ grindžia Civilinio kodekso nuostatomis, o Bendrovės keliami klausimai yra reguliuojami Civilinio kodekso ketvirtosios knygos 2 dalies 11 skyriuje. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjo keliami klausimai iš esmės yra susiję su daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimu, o tai reiškia, kad šie santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio.

Pareiškėjo UAB „B. Vokė“ atstovas 2020 m. spalio 6 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirojo skundo priedus, tačiau jie nėra susiję su sprendžiamu klausimus dėl bylos teismingumo, todėl teisėjų kolegijos nevertinami.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose ir prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas negali būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl Bendrovės skundą atsisakė priimti ir UAB „B. Vokė“ išaiškino teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šią nutartį remiantis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o Bendrovės atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B. Vokė“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė