2018-10-03 Nr. AB-17583-3-62-3-02224-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1720-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02224-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), 160 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. jis atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose pažeidžiant jo teisę į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas. Jam nebuvo užtikrinta higieniška gyvenamoji aplinka, minimalus gyvenamasis plotas, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Gyvenamųjų patalpų būklė dažnai būdavo antisanitarinė dėl jose buvusių graužikų (pelių) bei kitų parazitų (tarakonų, musių), pelėsiu padengtų sienų.

Sanitariniuose mazguose buvo įrengtos tupyklos, kamerose Nr. 8–12 nebuvo įrengta jokių pertvarų, kitose kamerose sienelė buvo 0,7–1 m aukščio, nebuvo kabinos, durų, todėl tualetu buvo galima naudotis tik stebint kitiems asmenims, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į privatumą. Sanitarinis mazgas buvo tvarkingas tik kamerų tipo patalpose Nr. 19–24. 2007 m. gruodžio 13 d. jis vieneriems metams buvo perkeltas į drausmės grupę, kurioje buvo draudžiami pasimatymai, ribojami telefoniniai skambučiai. 2011 metais atsisakius gyventi paskirtame būryje, jam buvo skiriamos nuobaudos.

Atliekant paskirtas nuobaudas, jam buvo atimama teisė į pasimatymus, neleidžiama skambinti, rašyti laiškų, apsipirkti parduotuvėje, rūbų niekas neskalbė, pačiam sąlygų skalbti drabužius (karšto vandens) ir juos džiovinti (tam skirtų patalpų) nebuvo. Baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma (jo nuomone, kamerose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą). Pasivaikščioti gryname ore buvo vedamas vieną valandą per parą, nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) išaiškinime nurodyta, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę 8 val. per dieną praleisti lauke, to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Dėl graužikų ir netinkamo kamerų apšvietimo jis kreipėsi į atsakovo atstovą raštu 2009–2010 metais. Marijampolės visuomenės sveikatos centras tikrino kameras 2014–2015 metais, jie išjungė šviesą, kameroje buvo tamsu. Dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) jis patyrė didelius fizinius bei dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, pažeminimą, dvasinį diskomfortą, pablogėjo savijauta, sutriko sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės. Į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, nes dėl skundo padavimo galėjo būti perkeltas į drausmės grupę, todėl prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti jį kaip nepagrįstą.

4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2005 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas buvo baustas drausminėmis nuobaudomis uždarant jį į kameras, kuriose jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, tačiau jokių pažeidimų kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, nenustatė. Vabzdžių ir graužikų kontrolė bei naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai, išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dalis tualetų yra tupimi, tačiau tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomų nuteistųjų teisių suvaržymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnis, todėl pareiškėją laikant kamerose, tokie suvaržymai buvo teisėti. Nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti leidžiama ne mažiau kaip vieną valandą per dieną pasivaikščioti, ir Marijampolės PN šios nuostatos nepažeidė. Teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų skalbti nuteistųjų drabužius, išskyrus apatinius. Uždarosios zonos patalpose yra automatinė skalbimo mašina, sudarytas grafikas, pagal kurį nuteistieji gali kartą per mėnesį išsiskalbti savo viršutinius drabužius. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo patirtos neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. atliekant Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę bausmės izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo bausmės atlikimo pradžios, t. y. nuo 2005 m. gruodžio 22 d., nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją, teismą ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo suvaržyta teisė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Nepaisant to, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik su 2016 m. spalio 26 d. skundu (skundas išsiųstas 2016 m. spalio 28 d.), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta prielaida, jog dėl skundo padavimo teismui galėjo būti perkeltas į drausmės grupę, nėra patvirtinta jokiais konkrečiais duomenimis ar įrodymais, pareiškėjas neindividualizavo, kada jis ketino kreiptis į teismą, ar jam buvo grasinama, be to, pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad yra teikęs įvairių skundų. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis vertino kritiškai ir nurodė, kad jos negali būti laikomos pagrindu senaties termino atnaujinimui. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Teismas pats tokių aplinkybių nenustatė, todėl atsakovo atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkino, daliai pareiškėjo skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. spalio 26 d. pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, laikė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi būti analizuojamas laikotarpis nuo 2013 m. spalio 27 d. iki 2016 m. kovo 23 d.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktu, kuriame nustatyta, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, taip pat atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 13, 16, 25 ir kamerų tipo patalpose Nr. 4, 20, kuriose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,87 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą neturi būti įskaičiuojamas jose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, todėl pareiškėjo argumentus dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su ploto normos neužtikrinimu, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per trumpo pasivaikščiojimo lauke laiko, nurodė, kad Komitetas yra išaiškinęs, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti atitinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, tuo tarpu Konvencijos 3 straipsnis pasivaikščiojimo lauke trukmės nereglamentuoja. Pagal BVK 146 straipsnio 2 dalį, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pareiškėjo teigimu, ši jo teisė nebuvo ribojama, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl drausmės grupėje draudžiamų pasimatymų ir ribojamų telefoninių skambučių, pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nedetalizuoti, nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad dėl pareiškėjui paskirtų nuobaudų buvo kaip nors apribotos kitos jo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kad kitokiu būdu buvo pabloginta jo padėtis, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to, į baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo perkeltas dėl jo paties atitinkamo elgesio.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose pelėsiu padengtų sienų, tamsos, rūbų neskalbimo, pačiam skalbti ir džiovinti rūbus sąlygų nesudarymo, rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 (galiojusia iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojančia nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Marijampolės visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktais, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. balandžio 23 d. pažyma, atsakovo atstovo paaiškinimais, kurie paneigė analizuojamus pareiškėjo nusiskundimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, jog ginčui aktualiu laikotarpiu dėl sąlygų drabužiams skalbti nesudarymo jis kreipėsi į atsakovo atstovą. Dėl šių priežasčių teismas negalėjo padaryti išvados, jog baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjas atliko nuobaudas, galėjo būti pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimo, priežiūros ir sveikatos saugos reikalavimus.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, todėl atitinkamus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės ginčo sprendimui. Kita vertus, teismas pripažino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, todėl šiuo aspektu pripažino atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Juo labiau, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo argumentų dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, buvo pripažinta, jog kameros Nr. 7 tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas asmens privatumas (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2191-822/2016).

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosiose patalpose buvo graužikų (pelių) bei kitų parazitų (tarakonų, musių), iš 2014 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, nustatė, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas įsipareigojo teikti tik Pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Šalys 2016 m. sausio 14 d. pasirašė minėtos sutarties priedą, pagal kurį nuo 2016 m. sausio 15 d. UAB „Dezinfa“ įsipareigojo teikti kenkėjų kontrolės paslaugas Marijampolės PN patalpose. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 15 d. ir 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktuose yra konstatavęs, jog nuteistieji tvirtino, kad tarakonų kartais pasitaiko, būrių viršininkų teigimu, ši problema yra operatyviai sprendžiama – tarakonų naikinimui yra naudojamos specialios gaudyklės, kurias išduoda bendruomenės slaugytojas būrių viršininkų prašymu. Iš to teismas padarė išvadą, kad Pataisos namuose kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, atsakovo atstovas pažeidė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose galėjo būti buitinių parazitų, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų.

16. Teismas iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymos nustatė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Taigi administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų didelio neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas daugiau nei aštuoniolika mėnesių buvo laikomas Marijampolės PN kamerose, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, ir atsakovo atstovui nepakankamai vykdant buitinių kenkėjų naikinimą bei kontrolę. Taigi Marijampolės PN administracija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs aplinkybę, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN administracija būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismo nuomone, 150 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III. 17. Atsakovo atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ją pakeisti ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisti.

18. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista, remdamasis LVAT 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2191-822/2016, kurioje buvo konstatuota, jog Marijampolės PN kameros Nr. 7 tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas nuteistojo privatumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kameroje Nr. 7.

19. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė higienos normų pažeidimus, susijusius su buitiniais parazitais. Šie pažeidimai buvo nustatyti ne remiantis įrodymais, o tik prielaidomis, t. y., jog galėjo būti buitinių parazitų, kurie galėjo sukelti nepatogumų pareiškėjui. Teismo sprendime paminėtuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatyta jokių pažeidimų, susijusių su buitiniais parazitais.

20. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui piniginę kompensaciją už neva padarytą neturtinę žalą. Atsakovo atstovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, be to, pareiškėjas nenurodė jokių neigiamų išgyvenimų, nepateikė jokių įrodymų, todėl pripažinimas, jog buvo padarytas teisės pažeidimas, būtų pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei pateikia savo įrodymų vertinimo versiją. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pareiškėjo skundą tenkino dviem pagrindais – dėl teisės į privatumą pažeidimu pareiškėjui naudojantis sanitariniais mazgais (tualetais) ir dėl higienos bei sanitarijos sąlygų neužtikrinimo patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas ir kuriose buvo parazitų ir graužikų.

22. Nagrinėjamu atveju atsakovas šias aplinkybes ginčija ir teigia, kad pažeidimų šioje srityje pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Tokiu būdu, apeliacinio skundo turinys apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

25. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto nuostatos, nustatančios, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Bei Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatos, įpareigojančios laisvės atėmimo vietų administraciją organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), nuolatinį nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir jų naikinimą.

26. Nors apeliantas ir teigia, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (tualetais), tačiau šiems savo argumentams pagrįsti nepateikia jokių duomenų, apie sanitarinių mazgų įrengimo sąlygas, t. y., ar kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo atviri, uždari, atitverti tam tikro aukščio sienele ir pan.. Pareiškėjo teiginius, kad sanitariniai mazgai neatitiko minėtų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimų, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2191-822/2016.

27. Pareiškėjo teiginius, kad buvo pažeidžiama jo teisė į sveiką aplinką nuo kenkėjų ir graužikų, patvirtina Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 15 d. ir 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimų aktų duomenys, kuriuose konstatuota, kad nuteistieji tvirtina, jog tarakonų kamerose pasitaiko (b. l. 40-43; 44-46).

28. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad atsakovas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, bet priešingai, byloje surinkti duomenys juos paneigia, tuo pačiu patvirtindami pareiškėjo teiginius, dėl ko teismo išvada šiais klausimais yra atitinkanti įrodymų vertinimo taisykles.

29. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisingai konstatavo, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reglamentuojančių jo veiklą, kartu turinčių užtikrinti ir pareiškėjo teises, reikalavimus. Minėta, kad teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių viešojo administravimo subjektų veiklą, pažeidimas yra vienas iš pagrindų konstatuoti žalos atsiradimą, o tuo pačiu ją ir atlyginti.

30. Įvertinusi pažeidimų pobūdį, jo trukmę – daugiau nei aštuoniolika mėnesių, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui padaryta žala turi būti kompensuota pinigais, kurių dydis yra proporcingas padarytos žalos dydžiui.

31. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys