2013-11-04 Nr. CB-5039-2-55-3-01328-2010-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-631/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01328-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami prekinių kreditų draudimo sutarties aiškinimo, nustatant nedraudžiamąjį įvykį, šios sutarties pažeidimo ir vykdymo klausimai.

Ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, prašydamas priteisti iš atsakovo 102 361,28 Lt draudimo išmokos ir palūkanų, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

2005 m. gegužės 2 d. ieškovas su atsakovu sudarė Prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo liudijimą Serija EH 00316, Nr. 330.961), pagal kurią draudikas įsipareigojo kompensuoti draudėjo (ieškovo) nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl draudimo sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, už draudimo sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Vadovaujantis Draudimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 18 punktu, draudimo sutartis kasmet buvo pratęsiama, paskutinis pratęsimas atliktas 2008 m. gegužės 2 d. Taisyklių 3.2 punktu šalys susitarė, kad apdraustomis laikomos tik tos skolos, dėl kurių draudikas raštiškai arba tiesioginiu elektroniniu ryšiu nustatė Kredito limitą atitinkamam pirkėjui prieš prekių pristatymą ar paslaugų suteikimą. Draudėjas taip pat įsipareigojo už papildomą atlyginimą pavesti antrinei atsakovo bendrovei UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ atlikti ieškovo pirkėjų rizikos įvertinimą ir monitoringą.

2008 m. spalio 10 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Nerosa“. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. spalio 9 d., kredito limitas – 5000 Lt. Pablogėjus šio pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Nuo draudimo apsaugos suteikimo (2008 m. spalio 9 d.) iki šios draudimo apsaugos atšaukimo (2009 m. vasario 12 d.) ieškovas jau buvo pardavęs pirkėjui prekių už 3683,53 Lt. Ieškovas nutraukė prekių tiekimą pirkėjui ir 2009 m. sausio 27 d. informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą 3683,53 Lt atsiskaitymą bei pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, o 2009 m. kovo 30 d. paprašė atsakovą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad ieškovas pažeidė Draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą pranešimo apie pirkėjo nemokumą terminą 33 dienomis, o Draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą pavedimo išieškoti terminą – 18 dienų, todėl draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų, siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų, siekiant atgauti skolą. Dėl šio pažeidimo, atsakovo nuomone, nedrausta suma yra 3183,53 Lt.

2005 m. gegužės 27 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Vilbaiva“. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2005 m. gegužės 2 d., kredito limitas – 100 000 Lt. 2007 m. birželio 22 d. atsakovas padidino kredito limitą. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2007 m. birželio 11 d., kredito limitas – 200 000 Lt. 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovas dar padidino kredito limitą. Draudimo apsaugos galiojimo pradžia – 2008 m. lapkričio 12 d., kredito limitas – 250 000 Lt. Pablogėjus šio pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Nuo draudimo apsaugos suteikimo (2005 m. gegužės 2 d.) iki jos atšaukimo (2008 m. lapkričio 27 d.) ieškovas jau buvo pardavęs šiam pirkėjui prekių už 239 473,59 Lt. 2008 m. gruodžio 15 d. pranešimais ieškovas informavo atsakovą apie pirkėjo uždelstą 239 473,59 Lt atsiskaitymą ir pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, o 2009 m. gegužės 7 d. paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, jog pirkėjo skola siekia 142 215,32 Lt. Visos neapmokėtos šio pirkėjo sąskaitos sudaro 106 429,62 Lt.

Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad: 1) draudikas sumažino draudimo išmoką dėl terminų pažeidimų; ieškovas pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 29 dienomis, taip pažeisdamas Draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą įpareigojimą, taip pat pavėlavo pateikti pavedimą išieškoti skolą 14 dienų, pažeisdamas Draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą įpareigojimą. Draudiko nuomone, dėl šių pavėlavimų jis neturėjo galimybės imtis veiksmų, siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti, bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų, siekiant atgauti skolą. Dėl šio pažeidimo, atsakovo nuomone, nedrausta suma yra 93 145,61 Lt. 2) draudikas, vadovaudamasis Taisyklių 12.2 punktu, sumažino draudimo išmoką dėl proporcinio skaičiavimo 111 873,02 Lt.

Draudiko sprendimai nemokėti draudimo išmokos, ieškovo teigimu, buvo priimti, pažeidžiant imperatyviąsias Draudimo įstatymo normas, CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat šalių prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Anot ieškovo, atsakovas, gavęs jo 2009 m. kovo 30 d. ir 2009 m. rugsėjo 17 d. prašymus draudimo išmokai gauti ir juos atitinkamai išnagrinėjęs tik po 171 ir 96 dienų nuo prašymų gavimo, pažeidė prievolę per 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos išmokėti ieškovui draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis, Nuostolių atsiradimo priežasties modulio 6 dalis). Ieškovo vertinimu, draudikas sąmoningai ar dėl aplaidumo vilkino draudžiamojo įvykio tyrimą, neteikė draudėjui informacijos apie jo eigą.

Ieškovas taip pat pažymėjo, jog draudikas savo sprendime atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl pirkėjo UAB „Nerosa“ neteisingai nurodė, jog draudėjas apie pirkėjo nemokumą pranešė 33 dienomis vėliau. Draudikas klaidingai skaičiavo terminą nuo 2009 m. vasario 10 dienos, nors draudėjas pranešimą apie uždelstą skolą pateikė 2009 m. sausio 27 d. Draudikas taip pat klaidingai skaičiavo terminą nuo 2008 m. gruodžio 15 d. pranešimo apie pirkėjo UAB „Vilbaiva“ nemokumą. Anot ieškovo, draudikas laišku draudėjui patvirtino, jog pranešimą apie uždelstą skolą gavo 2008 m. lapkričio 26 d.

Draudikas savo sprendimuose apsiribojo formaliu aktų konstatavimu ir nenurodė, kokių veiksmų jis negalėjo imtis dėl draudėjo laiku neatlikto pranešimo, nenustatė, ar konstatuotas sutarties pažeidimo faktas turėjo įtakos žalos atsiradimui ar padidėjimui, nenustatė priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir padaryto pažeidimo (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6-7 dalys). Atsakovas taip pat neįrodė, jog draudimo sutarties pažeidimai yra esminiai ir suteikė teisę draudikui nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti. Pažymėta, kad, net ir nustačius, jog ieškovas pažeidė kurias nors draudimo taisyklių sąlygas, tai turėtų būti vertinama, vadovaujantis Draudimo taisyklių 13 punktu, kuriame apibrėžti atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo atsakomybės (turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką) atitinkamų draudėjo pažeidimų atvejais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo draudimo polise nustatyto 60 dienų termino pranešimui apie uždelstas skolas pateikti praleidimo ir nurodė, kad pirkėjo UAB „Nerosa“ atveju šį terminą praleido 19 dienų (skaičiuojant iki 2009 m. sausio 27 d.), o pirkėjo UAB „Vilbaiva“ atveju – 10 dienų (skaičiuojant iki 2008 m. lapkričio 26 d.).

Nustatyta, kad draudimo polise šalys pasinaudojo Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise ir susitarė, jog nebus taikomos Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatos. Kadangi Draudimo taisyklės parengtos draudiko ir yra tipinės, sutartis draudėjo sudaryta prisijungimo būdu, tai sutartis, esant dviprasmybėms ir neaiškumams, turi būti aiškinama draudėjo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Taisyklių 13.3 punkte įtvirtinta, kad, draudėjui nevykdant įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, tik nustatęs pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui ar išmokos dydžiui. Dėl to spręsta, kad Taisyklių 13.2 punktas negali būti taikomas absoliučiai. Remdamasis tuo teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė tik dėl sąlyginio Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių netaikymo, kai netaikymas konkrečiai turi būti aptartas kiekvieno pažeidimo atveju, o atsakovas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, turi pareigą įrodyti nurodomo ieškovo įvykdyto sutarties pažeidimo ryšį su draudžiamojo įvykio atsiradimu ir draudimo išmokos dydžiu. Teismo vertinimu, nevykdydamas savo pareigos įrodyti draudėjo sutartinio įsipareigojimo pažeidimo ir sutartyje nurodomų padarinių ryšio, draudikas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudėjas praleido terminą pranešti apie uždelstas pirkėjo UAB „Nerosa“ ir UAB „Vilbaiva“ skolas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas neneigė sutartimi nustatyto termino pavesti skolos išieškojimą praleidimo abiejų pirkėjų atveju, bet ginčijo tik atsakovo nurodomą praleidimo trukmę. Esant aiškiems Taisyklių 9.2 punkte nurodytiems padariniams konkretaus sutarties pažeidimo atveju, teismo nuomone, neturi būti taikomos vien bendro pobūdžio Taisyklių 13 punkto sąlygos. Taisyklių 13.3 punktas taikomas, kai sutartyje nėra aiškiai aptarti konkretaus pažeidimo kiti padariniai draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką. Išlygos draudimo išmokos nemokėjimui, praleidus pavedimo išieškoti terminą, nustatytos tik Taisyklių 11 punkte. Teismo vertinimu, pirkėjo UAB Vilbaiva“ atveju ieškovo nurodoma Taisyklių 11.3 punkto išimtis nebuvo įvykusi ir negaliojo draudikui sprendžiant dėl draudėjo teisės į draudimo išmoką, nes pirkėjui UAB „Vilbaiva“ restruktūrizavimo byla iškelta tik Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi (įsiteisėjusi 2010 m. rugsėjo 16 d.), o pradiniu pareiškimu į teismą dėl šio asmens restruktūrizavimo kreiptasi 2009 m. lapkričio 19 d., t. y. jau po to, kai atsakovas 2009 m. rugpjūčio 11 d. atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Nustatęs, kad draudimo sutarties aiškios sąlygos turi būti taikomos griežtai ir kad ieškovas praleido sutartyje nustatytus terminus pavesti išieškojimą draudiko nurodytam asmeniui, teismas konstatavo, jog draudikas pagrįstai, sutartyje įtvirtintais pagrindais atsisakė mokėti draudimo išmoką, o termino praleidimo trukmė ir sutarties pažeidimo ryšis su padariniais neturi teisinės reikšmės, vertinant draudiko veiksmų teisėtumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pagal Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, kreditų draudimas priskiriamas didelių rizikų draudimo grupei, jeigu draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Kadangi nagrinėjamu atveju kreditų draudimo sutartimi draudikas apdraudė didelės rizikos prekinį kreditą, todėl tikslus draudiko ir draudėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymas turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokų. Pažymėta, kad pareigos pavesti išieškoti skolą nevykdymo ar netinkamo vykdymo padariniai draudimo sutartyje yra aptarti aiškiai ir vienareikšmiai. Analizuojant Taisyklių nuostatas, akivaizdu, kad šalys aiškiai susitarė, jog, praleidus terminą pavesti išieškoti skolą, draudėjas gali įgyti teisę į draudimo išmoką tik išimtiniais atvejais, o nesant Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardytų sąlygų, draudimo išmoka nemokama. Kitaip tariant, Taisyklių 11.2 punktas laikytinas specialiąja nuostata, turinčia taikymo viršenybę kitų Taisyklių bendrųjų nuostatų – konkrečiai Taisyklių 13.2, 13.3, 13.4 punktų – atžvilgiu. Taigi, draudimo sutartyje aiškiai aptarus, kokie bus padariniai, netinkamai įvykdžius sutartinę prievolę pavesti išieškoti skolą, pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad esant tokiam pažeidimui, Taisyklių 13.3 punktas iš esmės netaikomas. Šalių pasirašytuose Draudimo liudijimuose yra aiškiai nurodyta ir draudėjas parašu patvirtino, kad jis gavo bei perskaitė Taisykles ir sutinka su jose nustatytomis sąlygomis. Ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, užsiimančiam verslu, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovas turėjo žinoti bei suprasti visas sudaromos draudimo sutarties sąlygas. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostata patvirtina, kad draudimo sutarties šalys gali susitarti dėl sąlyginio Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių netaikymo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.246–6.249 straipsnių, nes šalių sudarytai draudimo sutarčiai civilinės atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami, atsižvelgiant į draudimo teisinius santykius reglamentuojančias specialiąsias teisės normas ir šios sutarties sąlygas.

Įvertinus draudimo sutarties sąlygas, yra pagrindas teigti, kad esminėmis draudimo riziką nulemiančiomis su draudimo objektu susijusiomis aplinkybėmis laikytinos tiek su atitinkamo pirkėjo mokumo rizika susijusios aplinkybės, tiek ir aplinkybės, susijusios su konkretaus pirkėjo įsipareigojimų už jam laiku pateiktas prekes tinkamu vykdymu. Teisėjų kolegija nurodė, kad prekinio kredito draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, draudiko nurodymų laiku vykdymas yra esminės draudimo riziką lemiančios sąlygos, kurių griežtas laikymasis turi esminę reikšmę. Iš Taisyklių 11.1 punkto nuostatų matyti, kad draudėjas, nepateikęs pavedimo išieškoti skolą arba tai padaręs vėliau nei nurodyta diena, laikomas iš esmės pažeidusiu sutartines prievoles ir jam negali būti išmokama draudimo išmoka, išskyrus tam tikras išimtis, išvardytas Taisyklių 11.2–11.6 punktuose, kuriuose nėra nustatytos pareigos įvertinti pažeidimo įtaką draudžiamajam įvykiui ir mokamos draudimo išmokos dydžiui.

Pagal Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatą, draudimo įmonės gali sudaryti sutartis dėl draudimo sutarčių sudarymo, draudžiamųjų įvykių administravimo. Kaip matyti iš Draudimo liudijimų, UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ atlieka skolų išieškojimą pagal skolų išieškojimo sutartį Nr. 330.961/05/29. Nesant byloje skolų išieškojimo sutartis, nebuvo galima teisėjų kolegijai nustatyti, ar UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ buvo įgaliota atsakovo vardu priimti sprendimus dėl draudimo išmokų išmokėjimo (nemokėjimo). Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ turėjo įgaliojimus priimti ginčo sprendimus atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, esant draudimo sutartyje nustatytam pagrindui, atleidžiančiam draudiką nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką, atsakovas, kaip draudikas, neprivalėjo sumokėti draudimo išmokų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.156, 6.157, 6.252 straipsnių, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies, 77, 82 straipsnių aiškinimo ir taikymo. CK 6.252 straipsnio 2 dalis draudžia šalims savo susitarimu pakeisti imperatyviąsias teisės normas, nustatančias civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį, o CK 6.1014 imperatyviai nustato, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios ir tik įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Dėl to darytina išvada, kad šios normos pagal jų išdėstymą, jų esmę ir prasmę yra imperatyvios. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis suteikia teisę šalims susitarti dėl Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių kitokio taikymo, tačiau ne dėl šių straipsnių netaikymo apskritai, Draudimo įstatymo 77 straipsnis ir 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintos normos negali būti iš viso netaikomos. Aplinkybę, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintos imperatyviosios teisės normos patvirtino ir ieškovo teismui pateiktas dokumentas, t. y. Draudimo priežiūros komisijos buvo paskelbtas „Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašas“, kuriame Draudimo įstatymo 82 straipsnis nurodytas kaip privalomas draudikams. Vien ta aplinkybė, kad sąraše pažymėta, jog jis yra informacinio pobūdžio, nereiškia, jog jame nurodytos Draudimo įstatymo normos nelaikytinos imperatyviosiomis. Sutartinės atsakomybės taikymo sąlygos, draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų turėjo būti nustatinėjamos vadovaujantis Taisyklių 9 ir 13 punktais.

1. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK 6.246–6.249 straipsniuose, taikymo draudimo teisiniams santykiams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad CK 6.246–6.249 straipsnių nėra pagrindo taikyti, nes jose įtvirtintos bendrosios civilinės atsakomybės pagrindus reglamentuojančios nuostatos, o esant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, civilinės atsakomybės klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į draudimo teisinius santykius reglamentuojančias specialiąsias teisės normas ir šios sutarties sąlygas; nurodė, kad nepaisant to, jog draudimo sutartį reguliuoja specialiosios CK normos įtvirtintos 6.987–6.1018 straipsniuose, taip pat Draudimo įstatyme, šių normų egzistavimas nepaneigia CK 6.246–6.249 straipsnių taikymo. Be to, atitinkamos draudimo sutartį reglamentuojančios teisės normos aiškiai įtvirtina būtinumą nustatyti visas sutartinės atsakomybės kilimo sąlygas (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, 6.1013, 6.1014 straipsniai, Draudimo įstatymo 75–116 straipsniai, Taisyklių 13 punktas). Teismas, nenustatęs, kad ieškovo pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir žalos dydžiui ir atsisakęs priteisti draudimo išmoką nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004, pateikto išaiškinimo, jog draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoką. Daugelio draudžiamųjų įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse numatytas pareigas, sudaro papildomas sąlygas šiam įvykiui įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui.

2. Dėl draudimo sutarties pažeidimo (CK 6.193 straipsnis, 6.217 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas, kad pavėluotas pavedimas išieškoti skolą yra esminė Draudimo sutarties sąlyga, kurios pažeidimas suteikia teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.217 straipsnio 2 dalį. Pavėluotas pavedimas išieškoti skolą nėra ir negali būti laikomas esminiu Draudimo sutarties pažeidimu, nes Taisyklėse nėra įtvirtintos absoliučios draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jei draudėjas pavėluotai praneša apie pirkėjo uždelstą skolą.

Taisyklėse įtvirtinti tik atvejai, kai draudėjas po pranešimo apie skolą nepaveda jos išieškoti ir iš to draudėjui kyla tam tikri padariniai. Taisyklių 9.2 punkte nustatyta, kad jei draudėjas nepaveda draudikui ar trečiajai šaliai vykdyti skolos išieškojimo, draudikas, atsižvelgiant į Taisyklių 13 punktą, atleidžiamas nuo įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką dėl šių nuostolių. Tačiau Taisyklių 9.2 punktas ir 13 punkto sąlygos patvirtina, kad, esant šiam Draudimo sutarties pažeidimui, draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką nėra absoliuti.

Taisyklėse tvirtintos sąlygos sistemiškai nebuvo aiškinamos, todėl dėl jose įtvirtintų sąlygų kilusios abejonės buvo aiškinamos draudiko, o ne draudėjo naudai. Kasatoriaus nuomone, vertinant draudiko teisę visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto pavedimo išieškoti skolą, remiantis Taisyklių 13.2, 13.3 punktais bei vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalimi, atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, turėjo atsižvelgti ir įvertinti pažeidimo sunkumą, nuostolių, atsiradusių dėl padaryto pažeidimo, dydį, draudėjo kaltę ir pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui, taip pat įrodyti, kad būtent dėl draudėjo kaltės, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, atsirado nuostoliai, dėl kurių draudimo išmoka nebus mokama.

Taip pat vertinant, kad Taisyklių 11.1 punktas laikytinas specialiąja nuostata, turinčia taikymo viršenybę kitų Taisyklių bendrųjų nuostatų, konkrečiai – Taisyklių 13.2, 13.3, 13.4 punktų, atžvilgiu, aiškindami draudimo sutartį nesivadovavo sisteminiu sutarties aiškinimo principu, sutarties sąlygas aiškino ne visos sutarties kontekste, neatsižvelgė į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Miaras“ v.

A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010. Sisteminis Taisyklių 9.2, 11.1, 13.3 punktuose įtvirtintų sąlygų aiškinimas lemia dvi išvadas: pirma, visuose pirmiau nurodytuose Taisyklių punktuose kalbama apie tą pačią draudėjo pareigą pavesti išieškoti skolą, tačiau, antra, esant tam pačiam draudimo sutarties pažeidimui draudikas nustatė skirtingus padarinius dėl draudimo sutarties pažeidimo. Pažymėta, kad pirmiau nurodytose Taisyklėse ir draudėjo patirtų nuostolių kompensavimo ribos apibrėžtos skirtingai: Taisyklių 9.2 punkte nurodoma tik apie tuos nuostolius, apie kuriuos nebuvo pranešta, o Taisyklių 11.1, 13.3 punktuose nėra aiškiai įtvirtinta, dėl kokių nuostolių draudimo išmoka nemokama.

Taigi, Taisyklės turėjo būti aiškinamos taip, kad dėl pavėluoto pavedimo išieškoti skolą draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei draudėjo įsipareigojimo pažeidimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ar draudimo išmokos dydžiui.

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ kasacinį skundą atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs– Aktiengesellschaft prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl CK 6.156, 6.157, 6.252 straipsnių, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies, 77, 82 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies nuostata, leidžianti šalims susitarti dėl tam tikrų Draudimo įstatymo, įskaitant ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio nuostatų taikymo, iš esmės reiškia šalių teisę kitaip, nei nustatyta Draudimo įstatyme, reglamentuoti tarpusavio santykius, įskaitant ir teisę susitarti dėl tam tikrų Draudimo įstatymo nuostatų netaikymo apskritai. Pažymėtina, kad šalys Draudimo liudijime susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnio nuostatų, todėl atsakovo teisei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 ir 7 dalių normos ir jose nustatytos sąlygos nėra taikomos, tačiau turi būti taikomos šalių sudarytos Sutarties nuostatos. Atsižvelgiant į Sutarties, kaip kredito draudimo sutarties, pobūdį, pakanka įrodyti. kad egzistuoja Sutartyje šalių susitartos sąlygos ir pagrindai, suteikiantys atsakovui teisę atsisakyti išmokėti kasatoriui draudimo išmoką. Taip pat nurodyta, kad Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių normos kredito draudimo sutarčių atžvilgiu negali būti laikomos imperatyviosiomis teisės normomis, nes priešingu atveju Draudimo įstatymas nebūtų numatęs galimybės sandorio šalims tarpusavio susitarimu keisti šių teisės normų taikymą arba jų iš viso netaikyti. Nepagrįstai kasatorius pateikia rekomendacinio pobūdžio Draudimo priežiūros komisijos paskelbtą dokumentą, kaip pagrindžiantį Draudimo įstatymo 82 straipsnio imperatyvų pobūdį.

2. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK 6.246–6.249 straipsniuose, taikymo draudimo teisiniams santykiams. Priešingai nei kasaciniame skunde teigiama, tarp šalių yra kilęs ginčas ne dėl atsakovo civilinės atsakomybės taikymo, bet dėl Sutarties sąlygų vykdymo, t. y. draudimo išmokos kasatoriui mokėjimo. Dėl to šiuo atveju ginčas spręstinas remiantis ne bendrosiomis civilinės atsakomybės klausimus reglamentuojančiomis teisės nuostatomis (CK 6.245–6.249 straipsniai), bet specifiškai draudimo išmokos mokėjimo (ar atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo) klausimus reglamentuojančiomis teisės aktų bei Sutarties nuostatomis.

3. Dėl draudimo sutarties pažeidimo (CK 6.193 straipsnis, 6.217 straipsnio 2 dalis). Prekinio kredito draudimo sutartimi gali būti nustatyti kiti (papildomi) pagrindai (pavyzdžiui, ikisutartinės informacijos neatskleidimas, sutartinių pareigų pažeidimas, sąlygų, būtinų draudimo išmokai gauti, nevykdymas), suteikiantys teisę draudikui nemokėti draudimo išmokos. Remiantis Taisyklių 10.1 ir 13.2 punktų nuostatomis kasatoriui nepateikus pranešimo apie jo pirkėjo nemokumą, atsakovas turėjo teisę nemokėti kasatoriui draudimo išmokos. Taisyklių 13.3 punkte nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti pažeidimo atveju draudimo išmoka gali būti neišmokama tik jei šie pažeidimai neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui, ir nekonkretizuota, kurių konkrečių draudimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų rizikai sumažinti ar išvengti pažeidimo atveju ši išimtis gali būti taikoma. O Taisyklių 11.1 punktas specifiškai reglamentuoja, kad pareigos pavesti skolos išieškojimą pažeidimo atveju teisę į draudimo išmoką draudėjas turi tik tuo atveju, jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardytų draudžiamųjų įvykių. Šiame punkte įtvirtinta absoliuti atsakovo teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei draudėjas pažeidžia savo pareigą pavesti išieškoti skolą. Be to, Taisyklių 11.1 punktas laikytinas specialiąja nuostata (lex specialis), turinčia taikymo viršenybę Taisyklių 13.3 punkto atžvilgiu. Pažymėta, kad kasatoriaus pareiga informuoti apie vėluojančius pirkėjų mokėjimus ir ypač pareiga pavesti skolos išieškojimą atsakovui nėra laikytinos draudėjo pareigomis rizikai sumažinti ar išvengti Taisyklių 13.3 punkto prasme. Šiuo atveju nėra pagrindo remtis ir Taisyklių 13.4 punktu, nes jis yra taikomas tik pažeidimams tų draudėjo pareigų, kurios turi būti vykdomos jau po draudžiamojo įvykio. Nurodyta, kad atsakovas išmoka vieną draudimo išmoką už visas neapmokėtas sąskaitas, bet ne kelias draudimo išmokas už atskiras neapmokėtas sąskaitas, todėl kasatoriui pažeidus savo įsipareigojimus atsakovas turi teisę nemokėti visos draudimo išmokos.

2013 m. spalio 30 d. ieškovas UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ pateikė pareiškimą dėl ieškinio ir visų jo reikalavimų atsisakymo. Kasatorius nurodo, kad jam yra žinomi ieškinio atsisakymo procesiniai padariniai. Pareiškimu UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ prašė grąžinti 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą ir 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Teisę atsisakyti pareikšto ieškinio lemia dispozityvumo principas civiliniame procese. Ieškinio atsisakymas reiškia, kad ieškovas atsisako ir paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik šiame procese, bet ir ateityje. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui žinomi ieškinio atsisakymo padariniai. Šios teisės normos nuostata „bet kurioje proceso stadijoje“ reiškia, kad pareikšto ieškinio galima atsisakyti ir kasaciniame teisme. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina CPK 87 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti žyminio mokesčio grąžinimą kasaciniame teisme, atsisakius pareikšto ieškinio.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatoriaus pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo, konstatuoja, kad pareiškimas atitinka jam keliamus reikalavimus: pareiškimą padavė ieškovas, jam žinomi ir suprantami ieškinio atsisakymo padariniai. Tačiau ieškinio reikalavimų atsisakymas nėra besąlyginis pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas byloje vyksta tarp dviejų ūkio subjektų, juridinių asmenų, atsisakymas ieškinio atitinka keliamus reikalavimus (CPK 140 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje atsisakymas ieškinio prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, ieškinio atsisakymas priimtinas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai šioje byloje naikintini (CPK 359 straipsnio 5 dalis) ir civilinė byla nutrauktina.

Ieškovui atsisakius ieškinio kasaciniame teisme ir civilinę bylą nutraukus, privalo būti išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Kasatorius pareiškimu prašo grąžinti jam 75 procentus žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, ir 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks prašymas neatitinka CPK 87 straipsnio 2 dalies reikalavimų, reglamentuojančių sumokėto žyminio mokesčio grąžinimą. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos; jeigu byla, ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio, užbaigiama ją nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, arba 75 procentai žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ar kasacinį skundą, kai byla užbaigiama vėliau. Taigi iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad, bylą užbaigus nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, žyminis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teismui, negrąžinamas. Grąžinamas tik tai teismo instancijai sumokėtas žyminis mokestis, kurioje atsisakoma pareikšto ieškinio ir kuri užbaigia bylos nagrinėjimą nutraukdama bylą. Ypatumas yra tik tas, ar byla užbaigiama iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ar vėliau – jau pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Kasatoriaus UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ atsisakymas pareikšto ieškinio gautas ir buvo nagrinėjamas iki bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme iš esmės pradžios, todėl šiuo atveju kasatoriui grąžinama 100 procentų žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius už kasacinį skundą sumokėjo 3047 Lt, todėl ši suma grąžintina kasatoriui.

Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir civilinę bylą nutraukus teisėjų kolegija, remdamasi CPK 94 straipsnio nuostatomis, išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pirmosios instancijos teisme iš ieškovo UAB „Gretsch Unitas Baltic“ buvo priteista 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft naudai ir 40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Byloje pateikti duomenys, kad bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai jau yra išieškotos, todėl pakartotinai kasacinio teismo nėra priteisiamos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria iš ieškovo atsakovo naudai buvo priteista 5000 Lt, yra įvykdyta. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais duomenimis ir vadovaudamasi CPK 94 straipsniu, priteisia atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft iš ieškovo UAB „Gretsch Unitas Baltic“ 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Atsakovas Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, tačiau nepateikia įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Dėl to teisėjų kolegija nepriteisia atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis), tačiau priteisia.

Iš kasatoriaus priteistina valstybei 19,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 94 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinio atsisakymą.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą ir civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ ieškinį atsakovui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft dėl draudimo išmokos priteisimo nutraukti.

Grąžinti ieškovui UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664), 3047 (trijų tūkstančių keturiasdešimt septynių) Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013 m. birželio 3 d., paduodant kasacinį skundą.

Priteisti Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft (Reg. Nr. HRB43133) iš UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664) 5000 (penkis tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Gretsch-Unitas Baltic“ (j. a. k. 110785664) 19,14 Lt, (devyniolika litų 14 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis