N-575-462-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-462/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00503-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 44

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarties A. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Administracinės komisijos prie Kauno rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 23 d. nutarimu A. V. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 750 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. kovo 6 d., apie 13 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), savo uždaroje (aptvertoje tvora) namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jis laikė nepririštą suaugusį šunį be antsnukio, kuris pro tarpą tvoroje išbėgo į gatvę ir užpuolė Š. D. bei jos vedžiojamą šunį, kurį sukandžiojo, dėl ko nukentėjusios šuo nugaišo, taip pažeidžiant Kauno rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. TS-206 patvirtintų Gyvūnų laikymo Kauno rajone taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkto ir 7 punkto reikalavimus.

A. V. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas Komisijos 2010 m. balandžio 23 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi A. V. skundo netenkino ir Komisijos 2010 m. balandžio 23 d. nutarimą paliko nepakeistą. Remdamasis nukentėjusios paaiškinimu, jos ir liudytojo T. D. parodymais teisme, taip pat pateikta rašytinių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad duomenų neginčijamai išvadai, jog 2010 m. kovo 6 d., apie 13 val., pareiškėjui priklausantis šuo išbėgo į gatvę, dantimis pagriebė nukentėjusios šunį ir nusitempė į pareiškėjo kiemą, pakanka. Pažymėjo, kad ir pats A. V. teisme paaiškino, jog jis betarpiškai matė, kaip jo šuo pro pravirus vartus buvo išbėgęs už namų valdos ribų ir dantimis sugriebė nukentėjusiai priklausantį šunį. Teismas nelaikė esminiais administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumais to, kad protokole buvo nurodyta pirminė, o ne tarpinė Taisyklių redakcija, bei kad nebuvo nurodytas konkretus Taisyklių punktas, nes pažeidimo sudėtis aprašyta tiksliai, pilnai atskleidžiant visus pažeidimo sudėties būtinuosius elementus ir jie atitinka Taisyklių 2 punkto normos dispoziciją. Pabrėžė, kad nors bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad jo šuo išbėgo už namų valdos ribų ir tik tada užpuolė nukentėjusią bei jos vedamą šunį, prie įėjimo į namų valdą nebuvo įspėjamojo ženklo, taip pažeidžiant Taisyklių 7 punkto reikalavimą, todėl A. V. išliko pareiga atsakyti už šuns padarytą žalą ir namų valdos ribose.

II. Apeliaciniu skundu A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį – skundą tenkinti, Komisijos 2010 m. balandžio 23 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiosios ir jos brolio parodymais, tačiau atmetė liudytojų parodymus, kurie patvirtino, kad nukentėjusiosios šuo visada laksto be pavadėlio bei kad šuo pats įlindo per tvoros apačią ir buvo užpultas kiemo teritorijoje. Tvirtina nesakęs, jog matė, kaip nukentėjusiosios šuo buvo pagriebtas už tvoros. Pažymi, kad jis, jo sutuoktinė, sūnus ir kaimynė patvirtino, jog vartai prieš paleidžiant šunį visada yra užrišami. Nurodo, kad nukentėjusiosios šuns antkaklis pažeistas nebuvo, o pavadėlio užsegimas galėjo būti atlenktas ranka, todėl mano, kad šuo buvo vedžiojamas be pavadėlio, taip pažeidžiant Taisyklių 14 punkto bei 15.1 punkto reikalavimus. Mano, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai yra svarbūs ir turi reikšmės veikos kvalifikavimui bei įrodymų vertinimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji Š. D. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad po įvykio apklausti liudytojai, išskyrus D. D., nepatvirtino, jog jos šuo niekada nėra vedžiojamas su pavadėliu. Mano, kad byloje esančios pavadėlio nuotraukos patvirtina, kad pavadėlis buvo sugadintas šunų grumtynių metu. Apelianto prezumpcija, kad pavadėlio užsegimą galima užlenkti ir atlenkti, nepatvirtinta jokiais įrodymais. Akcentuoja, kad bylos duomenys įrodo, kad A. V. namų valdoje laikė nepririštą suaugusį šunį, prie įėjimo į namų valdą nebuvo pakabintas įspėjamasis ženklas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliantui A. V. skirta administracinė nuobauda už ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

Pagal Taisyklių 2 punktą, savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų ir būtų užtikrintas žmonių saugumas. Taisyklių 7 punktas numato, kad uždaroje savininko valdoje šunys gali būti nepririšti, tačiau prie įėjimo į valdą (išskyrus butus) turi būti pakabintas įspėjamasis ženklas; už asmenų, įsibrovusių į uždarą savininko valdą, apkandžiojimą, jei yra įspėjamasis ženklas, savininkas neatsako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. V. kaltės padarius ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad A. V. 2010 m. kovo 6 d., apie 13 val., neužtikrino, kad šuns laikymas nekeltų grėsmės kitų žmonių nuosavybei, dėl ko buvo sukandžiotas nukentėjusiajai Š. D. priklausantis šuo, kuris dėl užpuolimo nugaišo. Nukentėjusioji Š. D. bei kartu su ja buvęs jos brolis T. D. paliudijo, jog jiems einant gatve bei vedantis prie pavadėlio pririštą šunį, iš apeliantų namų valdos teritorijos išbėgo šuo, griebė vestą šunį ir įsinešė atgal į namų valdą, šuo nugaišo vietoje (b. l. 39, 58). Pažymėtina, kad nors įvykio liudininkė Z. J. 2010 m. kovo 8 d. paaiškinime nurodė, jog nukentėjusiosios šuo nebuvo pririštas prie pavadėlio, tačiau patvirtino, kad apeliantui priklausantis šuo pastūmė kiemo vartus ir jiems atsidarius, išbėgo iš aptvertos namų valdos teritorijos į gatvę, griebė nukentėjusiosios šunį ir nusinešė į kiemą (b. l. ATP b. l. 45). Pagrindo nesiremti nukentėjusiosios parodymais, kurie atitinka jos pirminį paaiškinimą, taip pat liudytojo T. D. parodymais bei Z. J. paaiškinimu, kurie pilnai patvirtina apelianto kaltę dėl Taisyklių 2 punkto pažeidimo, nėra.

Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju žala asmens turtui atsirado dėl to, kad A. V. neužtikrino, jog jo laikomas šuo nekeltų grėsmės kitų asmenų nuosavybei, dėl ko nepririštas šuo išbėgo į gatvę ir užpuolė nukentėjusiosios šunį. Tarp apelianto pažeisto Taisyklių 2 punkto ir atsiradusios žalos nukentėjusiosios turtui yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl apelianto veika atitinka ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį. Aplinkybė, jog nukentėjusioji savo šunį galimai vedžiojo nepririšusi jo prie pavadėlio, inkriminuoto pažeidimo konstatavimui, esant nustatytoms aplinkybės, reikšmės iš esmės neturi.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apeliantas paaiškino, jog išgirdęs barškesį nubėgo pažiūrėti ir pamatė, kad jo šuo yra pagriebęs šuniuką prie vartų bei kad jis buvo išbėgęs į gatvę, taip pat kad pagriebęs nukentėjusiosios šuniuką šuo įbėgo į kiemą (b. l. 38). Taigi apeliantas iš esmės pripažino, jog jam priklausantis šuo nukentėjusiosios šuniuką užpuolė gatvėje, t. y. ne namų valdos teritorijoje, todėl kritiškai vertintina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliama versija, jog Š. D. priklausantis šuo pats per tvorą įlindo į jo namų valdą ir todėl buvo užpultas. Teisėjų kolegija taip pat nesiremia apelianto sutuoktinės S. V. ir liudytojos D. D. parodymais, atsižvelgiant į tai, kad pirminiuose paaiškinimuose jos nurodė paties įvykio nemačiusios (ATP b. l. 42, 55). Liudytojas R. V., kaip matyti iš jo parodymų teismo posėdyje, įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusiajai priklausantis šuo, betarpiškai taip pat nematė (b. l. 59).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. A. V. kaltė dėl ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta, todėl Kauno apygardos administracinio teismo nutartis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas