2020-03-25 Nr. AB-6009-3-61-3-03633-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3280-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03633-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. P1-108 „Dėl A. J. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Tarnybos 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas; 3) iš atsakovo priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. spalio 1 d.) iki sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos; 4) iš atsakovo priteisti pareiškėjai jos patirtą neturtinę žalą – 500 eurų; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ji 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo iškviesta į Tarnybos direktoriaus A. L. kabinetą ir direktorius pareiškė, kad jai vertėtų pagalvoti apie atleidimą iš pareigų šalių susitarimu. Pakartotinai į Tarnybos direktoriaus kabinetą ji buvo iškviesta 2019 m. rugsėjo 2 d. Direktorius nurodė, kad pareiškėjai sutikus su atleidimu iš pareigų, jai bus išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių kompensacija, priešingu atveju, vis tiek bus surasti kažkokie jos darbo trūkumai ir priežastis ją atleisti iš pareigų. Pareiškėjai 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo pateikti dokumentai, kuriuos pareikalauta pasirašyti: 2019 m. rugsėjo 3 d. pasiūlymas Nr. (2.13)D4- „Dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu“ (toliau – ir Pasiūlymas), 2019 m. rugsėjo (be konkrečios dienos) raštas Nr. (2.6)D2 „Dėl sutikimo“ (toliau – ir Sutikimas) ir 2019 m. rugsėjo (be konkrečios dienos) šalių susitarimas Nr. (2.8)D4- (toliau – ir Šalių susitarimas). Pareiškėja atsisakė pasirašyti dokumentus, todėl jai buvo daromas didelis psichologinis spaudimas siekiant paveikti jos valią. Direktorius kiekvieną dieną skambindavo telefonu (pvz., 2019 m. rugsėjo 3 d. – 2 skambučiai, 2019 m. rugsėjo 4 d. – skambutis 9:40), siekdamas priversti greičiau pasirašyti jo pateiktus dokumentus. Grasinimams dėl atleidimo priežasčių suradimo pagrįsti buvo paimti jos atliktų darbų dokumentų bylos siekiant surasti jose pareiškėjos darbo trūkumų. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 5 d. dėl patiriamo psichologinio spaudimo ir sukelto nuolatinio streso pasirašė jai pateiktus Pasiūlymą ir Šalių susitarimą. Pareiškėja jokio pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu nei rengė, nei teikė, nei toks pasiūlymas atitiko jos valią. Šių jos valios neatitinkančių dokumentų pagrindu buvo priimtas ginčijamas įsakymas, kuriuo nuo 2019 m. spalio 1 d. pareiškėja buvo atleista iš Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų.

2.2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta atleidimo iš pareigų šalių susitarimu tvarka iš esmės buvo pažeista ir todėl toks atleidimas iš pareigų negali būti laikomas teisėtu. Lemiamą reikšmę VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatos taikymui turi šalių valia nutraukti valstybės tarnybos santykius, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia atitinkamas pasekmes, t. y. visų pirma turi būti nustatyta aplinkybė, ar valstybės tarnautojas savo laisva valia pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų šalių susitarimu nuo nurodytos datos, ar tokiam prašymui turėjo įtakos jam daromas psichologinis poveikis, prievarta, grasinimai.

2.3. Neteisėto atleidimo iš pareigų pasekmių nereglamentuoja VTĮ, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos. DK 218 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl naudoto psichologinio spaudimo paveikti pareiškėjos valią ir pasirašyti jos valios neatitinkančius dokumentus dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu pareiškėja patyrė didelį stresą, sunkius dvasinius išgyvenimus. Dėl patirto streso susilpnėjo imunitetas, todėl ji sirgo nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. spalio 9 d. Savo patirtą neturtinę žalą pareiškėja vertina 500 eurų.

3. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patikslino, kad atsisako prašymo grąžinti į darbą, prašo darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsisakymo nuo reikalavimo pasekmės žinomos. Papildomai paaiškino, kad Pasiūlymą, Šalių susitarimą ir Sutikimą rengė, visą turinį surašė atsakovas. Pareiškėjai beliko tik pasirašyti, ji negalėjo teikti savo pasiūlymų, neturėjo galimybių paveikti minėtų dokumentų turinį. Pareiškėja apie iniciatyvą nutraukti valstybės tarnybos santykius sužinojo 2019 m. rugpjūčio 27 d., minėtus dokumentus gavo 2019 m. rugsėjo 3 d., pasirašė 2019 m. rugsėjo 5 d.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. VTĮ 51 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo teikti tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Atsakovo nuomone, pareiškėjos valia susiformavo ir buvo išreikšta tinkamai. Šalių susitarimo 7 punktas įtvirtina nuostatą, kad pareiškėja patvirtina, jog ji neturi jokių prašymų, pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su jos atleidimu iš pareigų. Tai patvirtina, kad pareiškėja aiškiai suprato Pasiūlymo ir Šalių susitarimo sąlygas. Be to, pareiškėja savo valią išreiškė 2 kartus – pasirašydama Pasiūlymą ir pasirašydama Šalių susitarimą. Pareiškėja nepateikia jokių įrodymų ir nenurodo nors kiek įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų jos teiginius apie jai darytą psichologinį ar kitokį spaudimą.

4.2. Pareiškėjos prašoma priteisti neturtinė žala negali būti priteista, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 ir 6.247 straipsniuose. Pareiškėja savo patirtą neturtinę žalą grindžia tik savo paaiškinimais, nepateikia objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.

5. Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėja atsisako reikalavimo grąžinti į darbą ir prašo darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Į pareiškėjos atstovo klausimą atsakė, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai buvo duoti Pasiūlymas, Sutikimas, Šalių susitarimas, kurių projektus parengė atsakovas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu priėmė pareiškėjos atsisakymą nuo reikalavimo grąžinti pareiškėją į Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas ir šią administracinės bylos dalį nutraukė. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog 2019 m. rugpjūčio 27 d. ir 2019 m. rugsėjo 2 d. pareiškėja buvo iškviesta į Tarnybos direktoriaus A. L. kabinetą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai buvo įteikti dokumentai: 2019 m. rugsėjo 3 d. pasiūlymas Nr. (2.13)D4- „Dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu“, 2019 m. rugsėjo (be konkrečios dienos) raštas Nr. (2.6)D2 „Dėl sutikimo“ ir 2019 m. rugsėjo (be konkrečios dienos) šalių susitarimas Nr. (2.8)D4-. 2019 m. rugsėjo 5 d. pareiškėja pasirašė 2019 m. rugsėjo 3 d. pasiūlymą Nr. (2.13)D4- „Dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu“ ir 2019 m. rugsėjo (be konkrečios dienos) šalių susitarimą Nr. (2.8)D4-. Pasiūlyme buvo nurodyta, kad pareiškėja siūlo atleisti ją iš pareigų nuo 2019 m. spalio 1 d., sumokėti jai 2 mėnesių atlyginimo kompensaciją ir pagal atskirus prašymus suteikti jai laisvo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šalių susitarime nurodyta, kad šalys susitaria nuo 2019 m. spalio 1 d. atleisti pareiškėją iš Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų šalių susitarimu. Pareiškėjai išmokama 2 mėnesių jos gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija VTĮ 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjai pagal atskirus prašymus suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms už šį laiką paliekant vidutinį darbo užmokestį. Pareiškėja patvirtina, kad ji neturi jokių prašymų, pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su jos atleidimu iš pareigų. Tarnybos direktorius 2019 m. rugsėjo 5 d. pasirašė raštą Nr. (2.6)D2-2366 „Dėl sutikimo“, kuriuo sutiko su pareiškėjos pateiktu Pasiūlymu dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, ir šalių susitarimą Nr. (2.8)D4-1228. Tarnybos 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu, vadovaujantis VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 6 dalimi, 51 straipsnio 1 dalies 18 punktu ir 2 dalimi, DK 127 straipsnio 6 dalimi bei atsižvelgus į 2019 m. rugsėjo 5 d. šalių susitarimą Nr. (2.8)D4-1228, pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų.

8. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos atsisakymą išvestinio reikalavimo grąžinti pareiškėją į Tarnybą ir iškeltą alternatyvų išvestinį reikalavimą (laikyti nutrauktus tarnybinius santykius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos), į tai, kad pareiškėja supranta tokio reikalavimo atsisakymo pasekmes, o atsakovas tokiam reikalavimo atsisakymui ir kito reikalavimo kėlimui neprieštaravo, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalies teisės normą, atsisakymą nuo reikalavimo grąžinti į Tarnybą priėmė, o bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.

9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi VTĮ (akto redakcija, galiojančia nuo 2019 m. liepos 2 d.) 51 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 51 straipsnio 2 dalimi. Teismas akcentavo, kad kasacinis teismas, aiškindamas DK 54 straipsnio, įtvirtinančią analogišką atleidimo iš darbo pagrindą, t. y. atleidimą šalių susitarimu, nuostatas, yra pažymėjęs, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog Pasiūlyme ir Šalių susitarime yra pareiškėjos parašas. Dėl to ginčo nėra. Ginčas vyksta, ar pareiškėja pasirašydama Pasiūlymą ir Šalių susitarimą išreiškė tikrąją savo valią. Teismas konstatavo, kad iniciatyva atleisti pareiškėją iš valstybės tarnautojo pareigų kilo iš Tarnybos pusės. Tą savo skunde nurodė pareiškėja. Atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad Pasiūlymo ir Šalių susitarimo projektus, kuriuos vėliau pasirašė pareiškėja, parengė Tarnyba. Tai akivaizdu iš rašytinių įrodymų – Pasiūlymo ir Šalių susitarimo. Taigi teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai įteikti dokumentai (Pasiūlymas ir Šalių susitarimas) nebuvo pasirašyti Tarnybos direktoriaus, nes tai nagrinėjamoje byloje buvo Tarnybos rašytinis pasiūlymas pareiškėjai nutraukti valstybės tarnybos santykius šalių susitarimu. Tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad šie dokumentai pareiškėjai buvo įteikti, kad jų turinys pareiškėjai buvo aiškus. Taigi, nors formalus neatitikimas (parašo nebuvimas) egzistavo, nors klaidingai siūlymo autore įvardijama pareiškėja, tačiau pasiūlymas buvo pateiktas, jis iš esmės nepažeidė pareiškėjos teisių, dokumentai buvo rašytiniai ir pareiškėja suprato, kad sulaukė pasiūlymo nutraukti valstybės tarnybos santykius ir jai turėjo būti aiškios pasiūlymo sąlygos (atleidimo pagrindas – šalių susitarimas, 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, atleidimo iš darbo data – 2019 m. spalio 1 d. paskutinė darbo diena, atsiskaitymo su ja tvarka – atleidimo iš darbo diena ir kt.).

11. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji sutiko nutraukti valstybės tarnybos santykius šalių susitarimu neišreiškusi savo tikrosios valios, nes teismas nenustatė, jog pareiškėjos valia buvo neteisėtai iškreipta. Pirma, pareiškėja teigia, kad dokumentų (Pasiūlymo ir Šalių susitarimo) pateikimas 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo spaudimas jai juos pasirašyti. Teismas šiuos pareiškėjos argumentus atmetė, nes pasiūlymo pateikimas savaime nėra spaudimas – pasiūlymą pateikti leidžia VTĮ 51 straipsnis. Be to, pareiškėja 2019 m. rugsėjo 3 d., gavusi minėtus dokumentus, atsisakė juos pasirašyti. Tą pareiškėja nurodo skunde, tą patvirtino ir pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu. Taigi dokumentų gavimas neiškreipė pareiškėjos valios – ji ją sugebėjo reikšti ir išreiškė atsisakydama juos pasirašyti 2019 m. rugsėjo 3 d., o vėliau persigalvojusi 2019 m. rugsėjo 5 d. juos pasirašė. Antra, pareiškėja neįrodė, kad patyrė teisės aktus pažeidžiantį spaudimą, iškreipiantį jos valią, nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. (kai gavo rašytinį pasiūlymą) iki 2019 m. rugsėjo 5 d. (kai sutiko su pasiūlymu). Pasiūlymo pateikimas, įprastiniai įkalbinėjimai, derybos, teisės aktų reikalavimus atitinkantis bendravimas telefonu ar el. paštu nėra ir negali būti laikomi prievarta ir neturi įtakos Šalių susitarimo galiojimui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja turėjo laiko apgalvoti pateiktą pasiūlymą (7 dienos nuo pirmojo pokalbio apie valstybės tarnybos santykių nutraukimą šalių susitarimu, 3 dienos nuo pasiūlymo raštu pateikimo iki sutikimo), galėjo kreiptis į kompetentingas institucijas – Valstybinę darbo inspekciją, dėl savo teisių pažeidimo, jei toks, jos nuomone, buvo, galėjo nekeisti sprendimo nesutikti su Pasiūlymu, tačiau pati sąmoningai ir laisva valia pasirinko savo elgesio modelį – sutikti su Pasiūlymu. Trečia, pareiškėjos elgesys po Pasiūlymo ir Šalių susitarimo pasirašymo patvirtina, kad ji, 2019 m. rugsėjo 5 d. pasirašydama Pasiūlymą ir Šalių susitarimą, išreiškė savo tikrąją valią. Pareiškėja turėjo laiko apgalvoti Pasiūlymą, pasirašė Šalių susitarimą, dirbo iki sutartos atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2019 m. spalio 1 d., į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. spalio 22 d.

12. Teismas pareiškėjos argumentus dėl dokumentų iš darbo vietos paėmimo, siekiant ją spausti pasirašyti Pasiūlymą ir Šalių susitarimą, atmetė kaip neįrodytus, nes teismo posėdyje teismui paprašius plačiau paaiškinti šias aplinkybes, pareiškėjos atstovas nurodė, kad spaudimu laiko ne šį veiksmą, o Pasiūlymo ir Šalių susitarimo pateikimą pareiškėjai.

13. Teismas, ištyręs faktines bylos aplinkybes, atskleidžiančias valstybės tarnybos santykių šalių valios formavimąsi susitariant nutraukti valstybės tarnybos santykius, jokių neteisėtų intervencijų į pareiškėjos valią nenustatė. Teismas priėjo išvados, kad pareiškėja neįrodė, jog Pasiūlymą ir Šalių susitarimą pasirašė neišreikšdama savo tikrosios valios, todėl pareiškėjos prašymą panaikinti Tarnybos 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymą atmetė kaip nepagrįstą. Atmetęs pirminį reikalavimą, teismas išvestinius pareiškėjos reikalavimus laikyti valstybės tarnybos santykius nutrauktais teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, iš atsakovo priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2019 m. spalio 1 d.) iki sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos taip pat atmetė.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašomos neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjo, kad VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, kaip aiškinama administracinių teismų praktikoje (LVAT 2011 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012 ir kt.), remiantis VTĮ 6 straipsnio nuostata, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas DK, kurio 218 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas <...> priteisia jam <...> turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinė žala priteisiama tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos. Neturtinės žalos sampratą pateikia CK 6.250 straipsnio 1 dalis. Teismas nenustatė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, teismas netenkino ir prašymo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus jos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:

15.1. Pirmosios instancijos teismas patvirtino ir įteisino praktiką, kad darbdavys (šiuo atveju – valstybės institucija) turi teisę darbuotojo (šiuo atveju – valstybės tarnautojo) vardu parengti savo norimo turinio pasiūlymą dėl valstybės tarnybos santykių nutraukimo bei kitus atitinkamus dokumentus ir reikalauti, kad valstybės tarnautojas juos pasirašytų, ir laikyti kaip to valstybės tarnautojo sukurtą ir inicijuotą pasiūlymą dėl valstybės tarnybos santykių nutraukimo. Teismas įteisino šį naują atleidimo iš valstybės tarnybos šalių susitarimu būdą. VTĮ aiškiai numato tvarką, kokia galima valstybės tarnautoją atleisti iš pareigų šalių susitarimu. Tarnybos vadovas privalėjo pats pateikti pareiškėjai pasiūlymą, kurį pareiškėja būtų turėjusi galimybę apsvarstyti, o ne parengti pareiškėjos vardu pasiūlymą ir versti jį pasirašyti neva kaip pareiškėjos pačios parengtą, t. y. iš esmės jį falsifikuoti. Įstatymas nenumato teisių vienai šaliai veikti už kitą ir jos vardu sudarinėti bei pateikinėti įvairius savo pasiūlymus, su kuriais iš karto ir sutinka. Šiuo atveju atsakovas veikė už abi šalis ir sudarė iš karto visą reikiamų dokumentų komplektą. Šiuo atveju įstatymo nustatytos tvarkos laikymasis laikytinas imperatyviu, nes būtent griežtas šios įstatymo tvarkos laikymasis užtikrina, kad stipresnioji šalis neprimestų silpnesniajai šaliai savo valios. Pirmosios instancijos teismas atsakovui leido taikyti itin prastos reputacijos įmonės, kurios veikla nuolat balansuoja ant teisėtumo ribos, praktiką ir piktnaudžiauti jai suteiktomis teisėmis. Atsakovas šią atleidimo iš pareigų tvarką taiko sistemingai, tai – ne vienkartinis atvejis. Teismas, neleisdamas šaukti liudytojų, užkirto pareiškėjai galimybę tai įrodinėti.

15.2. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 125 straipsnio, įtvirtinančio analogišką atleidimo iš darbo pagrindą, t. y. atleidimą iš darbo šalių susitarimu, nuostatas yra pažymėjęs, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, LAT Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2012).

15.3. Pareiškėja pasirinko pasirašyti atsakovo pateiktus dokumentus nei toliau patirti psichologinį spaudimą. Tai buvo ne pareiškėjos, o atsakovo pareiškėjos vardu parengtas pasiūlymas, kuris niekaip neatspindėjo pareiškėjos valios ir jo niekaip nereikėjo „apgalvoti“. Ir tai nėra pareiškėjos elgesys po pasirašymo. Priešingai nei nurodyta, pareiškėja nedirbo iki sutartos atleidimo iš darbo dienos, nes pareiškėja susirgo ir buvo nedarbinga nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki spalio 9 d. Jeigu pareiškėja ir būtų dirbusi iki atleidimo dienos, tai niekaip nepatvirtintų jos valios dėl dokumentų pasirašymo. Tik po atleidimo iš Tarnybos pareiškėjai atsirado teisė kreiptis į teismą ir ginčyti jos atleidimą iš valstybės tarnybos. Teismo motyvas, kad pareiškėja „į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. spalio 22 d.“ ne tik kad neturi nieko bendro su pareiškėjos valios išreiškimu 2019 m. rugsėjo 5 d., bet ir yra neobjektyvus. Įstatymas numato skundo pateikimo terminą, o pareiškėja kreipėsi nepraleidusi šio termino, netgi neišnaudojusi pakankamai nemažos termino dalies. Tai, kad pareiškėjos atstovas plačiau negalėjo paaiškinti dokumentų iš darbo vietos paėmimo aplinkybių (jis niekaip neneigė šio fakto), nereiškia, kad jis nelaikė šio veiksmo spaudimu – priešingai, tai buvo vienas iš daugelio psichologinio spaudimo veiksmų pareiškėjai pasirašyti Pasiūlymą ir Šalių susitarimą.

15.4. Pareiškėja prašė liudytoju kviesti Tarnybos vadovą A. L., kuris tiesiogiai inicijavo pareiškėjos neteisėtą atleidimą iš pareigų ir aktyviai taikė jai psichologinį spaudimą. Sunku įsivaizduoti tinkamą bylos aplinkybių išnagrinėjimą, jo neapklausus. Atsisakyta apklausti liudytoju V. P. K., kuris dirbo Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriuje ir kuris galėtų paliudyti apie Tarnyboje susiformavusią atleidimo iš pareigų „šalių susitarimu“ praktiką ir būdus, kuriais pasiekiamas šis „šalių susitarimas“. Todėl susiklosčiusios atsakovo atleidimo iš tarnybos „sistemos“ atskleidimas padėtų tinkamai įvertinti ir šios bylos faktines aplinkybes.

16. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Nagrinėjamu atveju Pasiūlymas su pareiškėja buvo aptartas žodžiu, dėl ko pareiškėjai iš esmės sutikus dėl žodinio pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu galimybės, 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai pokalbio su Tarnybos direktoriumi metu buvo pateikti dokumentų projektai dėl darbo santykių pabaigos šalių susitarimu, tačiau patys dokumentai pasirašyti buvo tik 2019 m. rugsėjo 5 d. Tarnyboje 2019 m. rugsėjo 5 d. administracijoje buvo gautas būtent pareiškėjos Pasiūlymas, kuriuo pareiškėja, vadovaudamasi VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punktu, 2 dalimi, 48 straipsnio 6 dalimi, pasiūlė atleisti ją iš Tarnybos Nemokumo administravimo patikrinimų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų šalių susitarimu nuo 2019 m. spalio 1 d. Tarnyba 2019 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. (2.6)D2-2366 informavo pareiškėją, kad sutinka su pareiškėjos pateiktu Pasiūlymu dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu ir jame nurodytomis sąlygomis. Tarnyba neturi jokių abejonių, kad šiuo atveju abiejų šalių valia dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu buvo išreikšta tinkamai.

16.2. Pareiškėja savo valią būti atleistai iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų, nepriklausomai nuo to, kad po 2019 m. rugpjūčio 27 d. vykusio pokalbio su pareiškėja dokumentų projektai buvo parengti Tarnybos, išreiškė netgi du kartus – pirmu atveju pateikdama pasirašytą Pasiūlymą, o antru atveju sudarydama Šalių susitarimą. Nei vienu atveju pareiškėja raštu neprašė taikyti kitų sąlygų ir pasirašydama dokumentus neprieštaravo sąlygoms, kurios buvo nurodytos Pasiūlyme ir nustatytos Šalių susitarime. Pareiškėja nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų ir nenurodo nors kiek įtikinamų argumentų, kurie galėtų pagrįsti jos teiginius dėl jai daryto psichologinio ar kitokio spaudimo. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame teismo sprendime – pasiūlymo pateikimas, įprastiniai įkalbinėjimai, derybos, teisės aktus atitinkantis bendravimas telefonu ar el. paštu nėra ir negali būti laikomi prievarta ir neturi įtakos šalių susitarimo galiojimui. Visi pareiškėjos veiksmai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja išreiškė savo tikrąją valią dėl valstybės tarnybos santykių pabaigos šalių susitarimu.

16.3. Tarnybos pozicija dėl valstybės tarnybos santykių pabaigos šalių susitarimu su pareiškėja oficialiai yra išreiškiama Tarnybos teiktuose rašytiniuose dokumentuose, patvirtintuose Tarnybos direktoriaus parašu, todėl papildoma žodinė Tarnybos direktoriaus apklausa, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, apskritai nėra tikslinga siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Be to, Tarnyba laikosi pozicijos, kad pareiškėjos prašomo buvusio Tarnybos darbuotojo V. P. K. apklausa nėra tikslinga dėl to, kad buvęs darbuotojas niekaip tiesiogiai nėra susijęs su pareiškėjos valstybės tarnybos santykių pabaiga šalių susitarimu ir nagrinėjamu atveju dėl klausimų susijusių su pareiškėjos valstybės tarnybos santykių pabaiga šalių susitarimu negalėtų pateikti jokių konkrečių paaiškinimų ar nurodyti kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą. Pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė nors kiek įtikinamų argumentų, kodėl iš byloje esančių rašytinių įrodymų negalima visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nei laikyti teismo atsisakymo iškviesti minėtus asmenis liudyti neteisėtu, nei pareiškėjos galimybes įrodinėti bylos faktines aplinkybes laikyti apribotomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymo, kuriuo pareiškėja atleista iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nebuvo daromas spaudimas sudaryti šalių susitarimą dėl atleidimo.

19. Galimybė valstybės tarnautoją atleisti iš pareigų šalių susitarimu įtvirtinta VTĮ 51 straipsnio „Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų“ 1 dalies 18 punkte, pagal kuri „valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <...> 18) sudaromas šalių susitarimas dėl įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų“. Valstybės tarnautojo atleidimo šalių susitarimu tvarka reglamentuojama šio straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad: „įstaigos vadovas (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojas gali raštu pateikti pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui, o į pareigas priimantis asmuo gali raštu pateikti pasiūlymą įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) ar karjeros valstybės tarnautojui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu. Jeigu šalis, gavusi tokį pasiūlymą, sutinka su pasiūlymu, per 5 darbo dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai tokį pasiūlymą. Jeigu šalis, gavusi pasiūlymą, per 5 darbo dienas nepraneša, kad sutinka su pateiktu pasiūlymu, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Šalims susitarus dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu, sudaromas rašytinis susitarimas ir jame nurodoma, nuo kurio laiko valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, susitariama dėl išeitinės išmokos dydžio, dėl nepanaudotų atostogų suteikimo ir gali būti susitariama dėl kitų sąlygų“.

20. Paminėtą teisinį reguliavimą aiškinant nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu (VTĮ 51 str. 1 d. 18 p.) pagrindas – šalių susitarimas, kuriame raštu turi būti įtvirtintos pagrindinės atleidimo iš pareigų sąlygos (laikas, nuo kurio valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, išeitinės išmokos dydis, nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka ir kt.). Šalių susitarimas, kuriame savanoriškai suderinta šalių valia, yra esminė valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų šalių susitarimu sąlyga. Atitinkamai VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos valstybės tarnautojo atleidimo šalių susitarimu tvarką sudarančios procedūros, kurios apima: (1) raštiško pasiūlymo nutraukti tarnybos santykius pateikimą (tokio pasiūlymo iniciatyvos teisę turi tiek karjeros valstybės tarnautojas, tiek įstaigos vadovas, tiek karjeros valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo); (2) kitos šalies apsisprendimą dėl pateikto pasiūlymo (VTĮ nustato maksimalų 5 darbo dienų apsisprendimo terminą). Pabrėžtina, kad pastarosios procedūros pirmiausiai skirtos užtikrinti, jog šalių susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Todėl nustačius, kad atleidžiant valstybės tarnautoją šiuo pagrindu buvo nesilaikyta, ar tik formaliai laikytasi įstatyme įtvirtintų procedūrų, ir tai iš esmės turėjo įtakos šalių susitarime įtvirtintai šalių valiai, karjeros valstybės tarnautojo atleidimas šiuo pagrindu negalėtų būti pripažįstamas teisėtu. Kita vertus, pareiga šalims nutraukiant tarnybos santykius šalių susitarimu laikytis VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų procedūrų, negali būti aiškinama kaip sudaranti pagrindą vien dėl formalaus jų neatitikimo (nukrypimo jas įgyvendinant), kai toks neatitikimas (nukrypimas) neturi (negali turėti) realios įtakos šalių susitarime įtvirtintoms karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų sąlygoms, atleidimą iš pareigų šalių susitarimu pripažinti neteisėtu.

21. Remiantis rašytiniais įrodymais ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad: 2019 m. rugpjūčio 27 d. Tarnybos direktoriaus kabinete pastarojo iniciatyva įvyko pokalbis su pareiškėja, kurio metu jai buvo pasiūlyta nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu; 2019 m. rugsėjo 3 d. įvykusio pokalbio metu Tarnybos vadovas pareiškėjai pateikė pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu ir šalių susitarimo projektus, kuriuos pareiškėja pasirašė 2019 m. rugsėjo 5 d.; Tarnybos direktorius 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė skundžiamą įsakymą, kuriuo, vadovaudamasis, be kita ko, 2019 m. rugsėjo 5 d. šalių susitarimu atleido pareiškėją iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu. Dėl paminėtų faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Šalys nesutaria dėl jų vertinimo. Pareiškėja teigia, kad tai, jog iniciatyva dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu kilo ne iš jos, o iš Tarnybos vadovo, kuris jai pateikė pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu ir šalių susitarimo projektus, patvirtina, kad Tarnybos direktorius tokiu būdu neleistinai padarė įtaką jos valiai nutraukti tarnybos santykius, o ją atleidžiant iš pareigų buvo pažeistos VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūrinės teisės normos.

22. Nustatytas faktines aplinkybes (Nutarties 21 p.) įvertinusi Nutarties 19–20 punktuose paminėto teisinio reguliavimo ir jo išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šalių valia nutraukti tarnybos santykius šalių susitarimu formavosi tiek 2019 m. rugpjūčio 27 d. susitikimo su Tarnybos vadovu metu (kuriame kaip nustatyta buvo aptarta tarnybos santykių nutraukimo šalių susitarimu galimybė), tiek 2019 m. rugsėjo 3 d. pokalbio metu (kai pareiškėjai buvo pateikti dokumentų (t. y. pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu ir šalių susitarimo) projektai, kuriuos ji pasirašė 2019 m. rusėjo 5 d.)). Taigi pareiškėja suprato (turėjo visas galimybes suprasti) minėtų dokumentų turinį (šiame kontekste papildomai paminėtina ir tai, kad pareiškėja ėjo karjeros valstybės tarnautojos, vyriausiosios specialistės pareigas, todėl savo kaip karjeros valstybės tarnautojos teises ir pareigas žinojo (turėjo žinoti)). Byloje nėra jokių duomenų, kad nuo tos dienos, kai pasirašė pasiūlymą dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu ir šalių susitarimą (2019 m. rugsėjo 5 d.), iki atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų 2019 m. spalio 1 d. (t. y. beveik per mėnesį laiko) pareiškėja būtų dėjusi pastangas pakeisti arba atšaukti 2019 m. rugsėjo 5 d. šalių susitarimą, būtų teikusi skundus atitinkamoms institucijoms dėl jai daryto neteisėto poveikio dėl atleidimo iš pareigų sudaryti šalių susitarimą ar pan.

23. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog de facto (faktiškai; iš tikrųjų) iniciatyva dėl pareiškėjos vardu surašyto 2019 m. rusėjo 5 d. pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu pareiškėjos vardu kilo iš Tarnybos vadovo ir kad šalių susitarimas buvo pasirašytas tą pačią dieną kaip ir minėtas pasiūlymas (2019 m. rusėjo 5 d.), nėra jokio pagrindo teigti, kad 2019 m. rusėjo 5 d. šalių susitarime nebuvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytai pozicijai (todėl jos nekartoja), kad pareiškėja neįrodė, jog jos valiai būti atleistai iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų 2019 m. rugsėjo 5 d. šalių susitarime nurodytomis sąlygomis galėjo turėti įtakos kokie nors neteisėti Tarnybos direktoriaus veiksmai.

24. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros pažeidimų (žr. Nutarties 15.1 p.), teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti VTĮ 51 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos procedūros pažeidimai (t. y., kad de facto iniciatyva dėl pareiškėjos vardu surašyto 2019 m. rusėjo 5 d. pasiūlymo dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu pareiškėjos vardu kilo iš Tarnybos vadovo ir kad šalių susitarimas buvo pasirašytas tą pačią dieną kaip ir minėtas pasiūlymas (2019 m. rusėjo 5 d.)) yra formalūs. Jie nagrinėjamu atveju neturėjo (negalėjo turėti) realios įtakos 2019 m. rusėjo 5 d. šalių susitarime įtvirtintai pareiškėjos valiai nutraukti tarnybos santykius šiame susitarime nustatytomis sąlygoms, todėl šie pažeidimai nėra pakankami pareiškėjos atleidimą iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų šalių susitarimu pripažinti neteisėtu.

25. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tinkamai išnagrinėti bylos netenkinęs pareiškėjos prašymo liudytojais apklausti Tarnybos vadovą A. L. ir buvusį Tarnybos darbuotoją V. P. K., paminėtina, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Jei teismas atsisako apklausti liudytojus, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. birželio 18 d. sprendimą Wierzbicki prieš Lenkiją). Pareiškėja Tarnybos vadovą prašė apklausti liudytoju dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių buvimo, kaip minėta, ginčo šioje byloje iš esmės nėra. Šioje byloje ginčas kilo dėl nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo. Pareiškėja prašymą liudytoju apklausti buvusį Tarnybos darbuotoją grindė tuo, kad prašomas apklausti asmuo galėtų paliudyti ne dėl pareiškėjos, o dėl jo paties atleidimo iš Tarnybos aplinkybių. Įvertinusi šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, pareiškėjos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių buvo prašoma minėtus asmenis apklausti liudytojais, taip pat tai, kad šį prašymą pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė 2019 m. gruodžio 9 d. vykusiame teismo posėdyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos prašymą dėl liudytojų nebuvo pagrindo. Atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų pakankamumą, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodytų liudytojų šaukimas liudyti neužtikrintų racionalaus proceso. Todėl Nutarties 15.4 punkte paminėtas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

26. Pareiškėja savo poziciją dėl to, kad ji Tarnybos 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu buvo neteisėtai atleista iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų šalių susitarimu, be kita ko, grindžia LAT nutartyse pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė