2026-05-27 Nr. AB-11248-3-64-3-04251-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-692-415/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-04251-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu), prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str.); pripažinti, kad tam tikri teiginiai, pateikti – Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės tikrovės; panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) (neveikimą / vilkinimą) ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 nustatytas funkcijas – tinkamai / teisingai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo); pripažinti, kad pareiškėjui antrus metus tikslingai, tęstiniai, veikiant organizuotam / grupiniam susivienijimui, neleidžiama apginti savo teises, blokuojamas, vilkinamas bylų / administracinių ginčų išnagrinėjimas; priteisti iš atsakovo 50 000 Eur moralinės / emocinės / psichologinės žalos / skriaudos / kenkimo atlyginimą; priteisti iš atsakovo sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktų pagrindais.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėjas su analogišku reikalavimu jau ne kartą kreipėsi į Regionų administracinį teismą administracinėse bylose Nr. eI3-10928-780/2025, Nr. eI3-11207-426/2025, Nr. eI3-11770-952/2025, Nr. eI3-11863-362/2025, Nr. eI3-12364-505/2025, Nr. eI3-12880-631/2025, Nr. eI3-13139-809/2025, Nr. eI3-13232-952/2025, Nr. eI3-13451-402/2025, Nr. eI3-13554-809/2025, Nr. eI3-13951-621/2025, Nr. eI3-14250-780/2025, Nr. eI3-14346-535/2025, Nr. eI3-14401-621/2025, Nr. eI3-14584-631/2025, Nr. eI3-11207-426/2025, Nr. eI3-25254-816/2025 ir teismas atsisakė pareiškėjo skundus priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo atskiruosius skundus atmetė ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliko galioti.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eAS-641-815/2025 konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Teisingumo ministerijos Raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis jam jokių teisinių pasekmių. Raštu iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo Teisingumo ministerijai pateiktą kreipimąsi, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, jog Teisingumo ministerija susipažino su jo kreipimusi ir pateikė bendro pobūdžio informaciją apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei galimybę pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba kreiptis į tarnybą dėl valstybės lėšomis apmokamo advokato paskyrimo. Šiuo Raštu nenustatyti jokie privalomi nurodymai pareiškėjui, juo taip pat nebuvo pakeistos arba panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu nepriimtas joks individualus administracinis sprendimas, kuris sukeltų jam teisines pasekmes, be kita ko, kadangi skundžiamas Raštas nelaikytinas administraciniu aktu, pareiškėjo pareiškimo reikalavimo jį panaikinti patenkinimas neturėtų teisinės reikšmės jo teisėms ir pareigoms.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo tapatų skundą atsisako priimti ir dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus neatitinkančiais faktinės tikrovės taip pat nenagrinėtinas administracinių teismų dėl to, kad tai negali būti laikomas savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku, nes administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Teismas akcentavo, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų, todėl pareiškėjo prašymo dalis „pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvenama, sampratos / esmės“, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo tapatų reikalavimą dėl pripažinimo, jog „Konstitucinio Teismo teiginiai 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka faktinės tikrovės“, atsisako priimti ir dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimą „pripažinti tikslingai, tęstiniai veikiant organizuotam / grupiniam susivienijimui pareiškėjo atžvilgiu (antrus metus neleidžia / blokuoja / vilkina bylų / administracinių ginčų (iš)nagrinėjimą, t. y. – teisme apginti savo teises)“ negali būti nagrinėjamas administracinio teismo procesu. Šis reikalavimas prieštarauja ABTĮ paskirčiai, t. y. užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų gynimą viešojo administravimo srityje.

Teismas, pasisakydamas dėl skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad pareiškėjas tokį reikalavimą formuluoja neskųsdamas kokių nors konkrečių neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas neskundžia, jo vertinimu, atliktų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tuomet pareiškėjas turėtų aiškiai nurodyti ir pagrįsti, kad atsakovo neteisėti veiksmai įstatymų nustatyta tvarka jau yra konstatuoti. Nagrinėjamu atveju šis pareiškėjo reikalavimas yra itin abstraktaus pobūdžio.

II. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo (kalba netaisyta): 1) „Idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str.)“; 2) „Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia (žr. Teisėjo etikos kodeksas), tikrovės“; 3) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; 4) priimti atskirąją nutartį „(dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui“.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas / teisėjas neteisingai taiko ABTĮ normas ir neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 6 punktų pagrindais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienos iš tokių aplinkybių – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.); yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.); teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 6 p.); skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą), nustatęs, kad Regionų administraciniame teisme užvestos administracinės bylos Nr. eI3-10928-780/2025, Nr. eI3-11207-426/2025, Nr. eI3-11770-952/2025, Nr. eI3-11863-362/2025, Nr. eI3-12364-505/2025, Nr. eI3-12880-631/2025, Nr. eI3-13139-809/2025, Nr. eI3-13232-952/2025, Nr. eI3-13451-402/2025, Nr. eI3-13554-809/2025, Nr. eI3-13951-621/2025, Nr. eI3-14250-780/2025, Nr. eI3-14346-535/2025, Nr. eI3-14401-621/2025, Nr. eI3-14584-631/2025, Nr. eI3-11207-426/2025, Nr. eI3-25254-816/2025 pagal pareiškėjo analogišką skundą, kuriame nurodyti tie patys reikalavimai tam pačiam atsakovui. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo tapatų skundą atsisako priimti ir dėl to, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nurodytose administracinėse bylose buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-25254-816/2025 nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 30 d. Visose kitose pirmosios instancijos teismo nurodytose administracinėse bylose priimtos teismo nutartys buvo apskųstos apeliacinės instancijos teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jas išnagrinėjęs, paliko pirmosios instancijos teismo nutartis nepakeistas.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, kad yra įsiteisėjusios Regionų administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“, juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiomis Regionų administracinio teismo nutartimis pareiškėjo skundai nebuvo išnagrinėti iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Taip pat skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo iškeltos administracinės bylos dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą (skundą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu.

Vertinant, ar pareiškėjo pareiškimas (skundas) turėjo būti priimtas nagrinėti, akcentuotina, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui 2025 m. gruodžio 17 d. paduotu skundu prašo panaikinti Teisingumo ministerijos 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kada gavo Raštą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjui 2025 m. kovo 31 d. buvo žinoma apie šį Raštą, kadangi pareiškėjas 2025 m. kovo 31 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją atlikti veiksmus (administracinė byla Nr. eI3-10928-780/2025).

Kadangi skundą dėl Rašto panaikinimo šiuo atveju pareiškėjas teismui padavė tik 2025 m. gruodžio 17 d., teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Kaip jau minėta, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą skundo (pareiškimo) padavimo terminą ir nenurodė jokių išskirtinių bei svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti šį terminą. Skunde nurodyti argumentai, kad ši situacija susiklostė dėl force majeure (nenugalima jėga) aplinkybių, vertintini kaip išskirtinai subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio, neparemti konkrečiais įrodymais. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi analogiško pobūdžio administracinėse bylose dėl Teisingumo ministerijos 2025 m. kovo 4 d. rašto Nr. (1.23 Mr)-7R-818 panaikinimo ir įpareigojimo Teisingumo ministeriją atlikti veiksmus (žr., pvz., 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-936-520/2025).

Akcentuotina, kad įvertinus kitus pareiškėjo pareiškimo (skundo) reikalavimus, taip pat ir tai, kad prašoma priteisti neturtinė žala kildinama iš teismo jurisdikcinės veiklos, akivaizdu, jog keliami reikalavimai administraciniame teisme nėra nagrinėjami. Šiuo atveju pareiškėjo skundą taip pat turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka). Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-545-624/2026).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiškėjo prašymas pripažinti teiginius, nurodytus Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinkančiais tikrovės, nenagrinėtinas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka (šiuo aspektu žr., pvz., 2025 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-694-1188/2025; kt.). Konstitucini Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo jokiame teisme dalyku (nepatenka į jokio kito teismo jurisdikciją) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1463-415/2025).

Pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su atitinkamų faktų pripažinimu, taip pat nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; ir kt.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl prašymo priimti atskirąją nutartį, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė pagrindo taikyti šią proceso teisės normą. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, tačiau atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, keistini pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsisakymo priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktų pagrindais, o skundą atsisakytina priimti ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis