A-520-2736-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2736/2012

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02516-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei J. R.-G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos kariuomenės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Byla buvo pradėta nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, vėliau perduota nagrinėti administraciniam teismui.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1996 m. kovo 25 d. atliko privalomąją krašto apsaugos tarnybą Pasienio policijos departamente Marijampolės pasienio policijos rinktinės Vartelių pasienio policijos užkardoje, kur 1995 metų liepos mėnesį buvo traumuotas fiziškai ir psichologiškai, paguldytas į Vilniaus psichiatrijos ligoninę, gydėsi 2,5 mėnesio, pripažintas netinkamu karinei tarnybai. Pažymėjo, jog 1997 m. rugsėjo 30 d. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių medicininės socialinės ekspertizės komisijos Nr. 3 (toliau – ir Šiaulių MSEK Nr. 3) ekspertizės aktu Nr. 2356 nustatyta, kad jis susirgo ekspertizės akte nurodytomis psichikos ligomis, atlikdamas privalomąją krašto apsaugos tarnybą. 1996 metais buvo nustatyta pagrindinė diagnozė – šizofrenija, paranoidinė, priepuolinė, suteikta trečia invalidumo grupė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III komisija 2002 m. lapkričio 28 d. nurodė invalidumo priežastį – susirgimas, susijęs su tarnyba krašto apsaugos tarnyboje. Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsisakė atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, tai patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 14 d. raštas Nr. 1D-7644 (4), nurodantis, kad pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl susirgimo, o ne dėl sužeidimo, todėl teisinio pagrindo spręsti dėl kompensacijos mokėjimo nėra. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 2000 metų CK) 6.250 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog dėl patirto psichikos sveikatos sutrikdymo jis yra ribotai darbingas, negali įsidarbinti ten, kur nori, gauti tinkamą atlyginimą, kadangi gali dirbti tik lengvą fizinį darbą, negali įgyti specialybės, jį slegia nuolatinė psichologinė įtampa dėl ateities. Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime prašė taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas pats nurodė, kad apie susirgimo priežastį sužinojo iš Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III komisijos 2002 m. lapkričio 28 d. išvados.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Lietuvos kariuomenę pašalinti iš administracinės bylos proceso šalių.

Nurodė, kad pareiškėjo tikrąją krašto apsaugos tarnybą jo tarnybos metu reglamentavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas (Žin., 1990, Nr. 36-861) (toliau – ir KATĮ) ir Lietuvos Respublikos laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas (Žin., 1990, Nr. 21-531) (toliau – ir LKAPĮ). LKAPĮ 4 punktas numatė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis – vyras, sukakęs 19 metų ir tinkantis tarnybai pagal sveikatos būklę, privalo atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą. To paties įstatymo 14 punktas nustatė, kad krašto apsaugos tarnybą piliečiai atlieka: a) atskiruose krašto apsaugos daliniuose, steigiamuose Lietuvos Respublikos Seimo nutarimais; b) vidaus daliniuose ir pasienio policijoje; c) sukarintos priešgaisrinės apsaugos, svarbių civilinių objektų apsaugos bei gelbėjimo tarnybų junginiuose. Tas pačias krašto apsaugos tarnybos atlikimo vietas pareiškėjo tarnybos metu numatė ir KATĮ 6 punktas. Teigė, jog, kaip matyti iš pareiškėjo įskaitos kortelės, pareiškėjas į tikrąją karinę tarnybą buvo pašauktas 1995 m. gegužės 5 d. ir nuo tos pačios dienos buvo paskirtas į Pasienio policijos departamento prie VRM mokymo centrą, šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas, pareiškime nurodydamas, kad privalomąją krašto apsaugos tarnybą atliko Pasienio policijos departamente Marijampolės pasienio policijos rinktinės Vartelių pasienio policijos užkardoje. Kadangi pareiškėjas pradinę privalomąją karo tarnybą atliko ne kuriame nors iš krašto apsaugos dalinių, o pasienio policijoje, vadovaujantis KATĮ 7 punktu, pareiškėjo tarnybą reglamentavo pasienio policijos pareigūnams pareiškėjo tarnybos metu taikyti teisės aktai, pvz., Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos policijos įstatymas, taip pat už tinkamų tarnybos sąlygų pareiškėjui sudarymą atsakinga buvo ne Lietuvos kariuomenė, o Pasienio policijos departamentas prie VRM.

Teigė, jog pareiškėjo privalomos pradinės karo tarnybos metu tarnauti ne tik krašto apsaugos daliniuose, bet ir kitose statutinėse įstaigose numatė ne tik krašto apsaugos sistemą, be ir policijos veiklą reglamentavę teisės aktai. Be to, tie patys teisės aktai numatė, kad tokiu atveju karių tarnybai buvo taikomi ne krašto apsaugos sistemą, bet policijos veiklą reglamentavę teisės aktai, dėl to visos socialinės garantijos, kurios turėjo būti ir turi būti taikomos pareiškėjui, turėtų būti taikomos policijos veiklą reglamentavusių teisės aktų pagrindu.

Pažymėjo, jog tai, kad anksčiau aprašytas teisinis reglamentavimas buvo realiai vykdomas, patvirtina ir byloje surinkti įrodymai, pvz., iš Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 11SP-2733 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės netekto darbingumo pensijos skyrimo V. B.“ matyti, kad tikrosios krašto apsaugos tarnybos metu pareiškėjo pareigos buvo Pasienio policijos departamento prie VRM Greito reagavimo bataliono šaulys, eilinis, t. y. jo pareigybė buvo įtraukta į Pasienio policijos, o ne Lietuvos kariuomenės struktūrą.

Be to, tuo pačiu sprendimu pareiškėjui valstybinę netekto darbingumo pensiją skyrė ne Lietuvos kariuomenė, o Vidaus reikalų ministerija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui darbingumo netekimas buvo sietas su tarnyba ne krašto apsaugos žinybinės centrinės medicinos ekspertizės komisijos, bet Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) būtent jo tarnybos Pasienio policijos departamente metu. Manė, jog akivaizdu, kad pareiškėjo tarnybą reglamentavo tarnybos pasienio policijoje tvarką reguliavę teisės aktai, o už tinkamų tarnybos sąlygų pareiškėjui sudarymą atsakingas buvo taip pat Pasienio policijos departamentas prie VRM (šiuo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie VRM).

Nurodė, jog šiuos motyvus pagrindžia ir anksčiau paminėti VRM subjektų sprendimai pripažinti pareiškėjo netekto darbingumo priežastimi jo tarnybą krašto apsaugos sistemoje (pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ji buvo atlikta Pasienio policijoje pagal tarnybą joje reglamentavusius teisės aktus) bei tuo pagrindu skirti pareiškėjui valstybinę netekto darbingumo pensiją. Pažymėjo, kad iš tikrosios karo tarnybos pareiškėjas buvo atleistas ne krašto apsaugos sistemos institucijų sprendimu, bet Pasienio policijos departamento prie VRM 1996 m. kovo 25 d.

įsakymu Nr. 5R nuo 1996 m. kovo 16 d. Be to, teigė, jog pats pareiškėjas nurodė, kad nors traumuotas buvo privalomos krašto apsaugos tarnybos metu, tačiau ją atliko Pasienio policijos departamente, ir atsakovu dėl patirtos neturtinės žalos byloje patraukė ne Lietuvos kariuomenę, o Vidaus reikalų ministeriją, t. y. instituciją, kuriai pavaldus Pasienio policijos departamentas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, VSAT), atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikytinas teisės aktų galiojimo laike principas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį 2000 metų CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsirado įsigaliojus kodeksui. Teigė, jog šiuo atveju galimas faktinis pagrindas žalai atlyginti atsirado 1995-1996 metais, todėl ginčui taikytinos atitinkamu laikotarpiu neturtinės žalos atlyginimą reglamentavusios teisės normos.

Pažymėjo, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 metų CK) 485 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais. Taigi įstatymas reikalavo nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Viena iš būtinų sąlygų neturtinei žalai atlyginti yra neteisėti veiksmai, todėl būtina nustatyti, kokiais būtent veiksmais ar neveikimu VSAT pareigūnai padarė žalą pareiškėjui.

Pažymėjo, jog tuo metu galioję įstatymai ribojo priteistinos neturtinės žalos dydį. Specialus Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, numatantis vienkartinės kompensacijos kario sveikatos sutrikimo atveju (neatsižvelgiant į draudimo išmokas) išmokėjimą, nenumato neturtinės žalos sužalotiems tarnybos metu kariams atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-31/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-292/2005).

Manė, jog pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą. Teigė, jog tiek tuo metu galiojęs įstatymas, tiek galiojantis 2000 metų CK nustato 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog pareiškėjas sužinojo apie savo teisų pažeidimą 1996 metais, gavęs įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos bei ekspertinio tyrimo pažymą Nr.

23. Nurodė, jog Ligos liudijimas Nr. 23, išduotas 1996 m. kovo 18 d. VRM CMEK, (toliau – ir Ligos liudijimas) patvirtina, kad pareiškėjas pripažintas netinkamas tarnybai dėl ciklotimijos, kuri apibrėžiama kaip nuolatinis nuotaikos afektinis sutrikimas, prasidedantis jaunystėje ir besitęsiantis ilgai, nors gali būti mėnesius trunkančių normalios nuotaikos periodų, Ligos liudijime nėra nurodyta, jog susirgimas yra traumos pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo V. B. skundo dalį atmetė.

Nurodė, jog 1964 metų CK 483 straipsnis nustatė bendruosius žalos atlyginimo pagrindus, būtent, kad žalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo pilnutinai, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus. 1964 metų CK 485 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nustatė kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 straipsniai). 1964 metų CK 485 straipsnis (1997 m. spalio 21 d. redakcija) nustatė, kad be turtinės žalos, šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala, kurios dydį kiekvienu atveju nuo 300 Lt iki 5 000 Lt nustato teismas. Pagal 1964 metų CK 483 straipsnį deliktinės civilinės atsakomybės sąlygomis, kaip ir teisės pažeidimo sudėties elementais, yra žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtą žalą padariusio asmens veiksmų ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimus sieja su Pasienio policijos departamento galimais neteisėtais veiksmais – saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų neužtikrinimu, dėl kurių jo sveikatai buvo padaryta žala. Nustatė, kad pareiškėjas nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1996 m. kovo 25 d. atliko tikrąją krašto apsaugos tarnybą VSAT: nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1995 m. gegužės 29 d. tarnavo Pasienio policijos departamento Visagino mokymo centre, nuo 1995 m. gegužės 30 d. iki 1995 m. rugpjūčio 4 d. tarnavo Marijampolės pasienio policijos rinktinės Vartelių pasienio policijos užkardoje, nuo 1995 m. rugpjūčio 4 d. iki 1996 m. kovo 25 d. tarnavo Pasienio policijos departamento Greitojo reagavimo batalione.

Nurodė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymo, galiojusio iki 1996 m. spalio 18 d., 42, 6, 7 straipsnius, Lietuvos Respublikos laikinojo krašto apsaugos prievolės įstatymo, galiojusio iki 1996 m. lapkričio 5 d., 14 straipsnį, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (redakcija iki 1997 m. birželio 30 d.) 25 straipsnio 1, 6 dalis. Nustatė, kad pareiškėjas iš tikrosios karo tarnybos atleistas 1996 m. kovo 15 d. CMEK pripažinus pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje.

Pažymėjo, kad pagal Karinės medicininės ekspertizės nuostatų ekspertinių išvadų lentelės 1 skilties 3 straipsnį, būtinosios karo tarnybos kariai pripažįstami netinkamais tarnybai esant psichikos sutrikimui – bipoliniam afektiniam sutrikimui. Nustatė, kad pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją dėl pensijos kreipėsi 2003 m. vasario 4 d., tačiau 2003 m. liepos 4 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 2/17-809 atsisakyti skirti pensiją, pareiškėjas šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė. Pažymėjo, kad remiantis Šiaulių medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2002 m. lapkričio 28 d. ekspertizės aktu Nr. 3878 pareiškėjui teisė į pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensiją atsirado 2002 m. lapkričio 28 d., pripažinus, kad netekto darbingumo priežastis yra susirgimas, susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje.

Nustatė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensija 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-2733 paskirta nuo 2007 m. birželio 9 d., vadovaujantis paskutiniu dokumentu, patvirtinančiu pareiškėjo teisę į pensiją, t. y. CMEK 2008 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. 1816. Pažymėjo, kad pareiškėjo medicininiuose dokumentuose yra minimas faktas dėl pareiškėjo sumušimo tarnyboje. Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyrius, nagrinėdamas ministro pavedimą išnagrinėti V. B. skundą dėl pensijos išmokėjimo bei žalos atlyginimo, 2008 m. spalio 13 d. išvadoje konstatavo, kad iš VRM CMEK 1996 m. kovo 16 d.

Ligos liudijimo Nr. 23 matyti, kad V. B. 1995 metų liepos mėn. buvo sumuštas ir gydėsi VRM ligoninėje. Vidaus reikalų ministerijos CMEK 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 1816 konstatavo, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Darė išvadą, kad pareiškėjo, atlikusio krašto apsaugos prievolę nuo 1995 m. gegužės 5 d. iki 1996 m. kovo 15 d., susirgimas susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Pripažino, kad atsakovas nagrinėjamo laikotarpio metu neužtikrino saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų, dėl kurių pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala.

Konstatavo, kad tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo sveikatai kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra pagrįstas. Pažymėjo, kad tiek 1964 metų CK normos, tiek šiuo metu galiojantis 2000 metų CK nustato žalos, padarytos asmens turtui, asmens sveikatai bei neturtinės žalos atlyginimo galimybę. Minėti specialūs įstatymai, nustatydami vienkartines kompensacijas, periodines išmokas, pensijas, reglamentuoja žalos, padarytos asmens sveikatai, atlyginimo klausimus.

Todėl minėtuose įstatymuose nesant nustatytos galimybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą, negali būti aiškinama taip, kad asmuo apskritai neturi tokios galimybės, jeigu yra nustatoma, kad asmeniui yra padaryta neturtinė žala.

Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl padarytos neturtinės žalos bei bylos aplinkybes, pripažino, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra pareiškėjo sveikatos sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolimesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Teismas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatai atsiradusiomis pasekmėmis, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis pareiškėjui yra 10 000 Lt. Nurodė, jog pagal 1964 metų CK 485 straipsnio nuostatas buvo nustatytas ribojimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iki 5 000 Lt, tačiau pareiškėjui priteisė didesnę sumą, vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostata dėl kiekvieno asmens teisės, kad būtų gerbiamas jo privatus gyvenimas. Pažymėjo, jog Europos žmogaus teisių teismas yra konstatavęs Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą dėl to, kad Lietuvos nacionalinės teisės normose buvo nustatytas maksimalus priteistinos neturtinės žalos dydis, kuris lėmė tai, kad konkrečiu atveju galimas žalos atlyginimas (10 000 Lt) buvo nepakankamas, neproporcingas asmens patirtai žalai kompensuoti (Armonienė v. Lithuania, no. 36919/02, § 42, 25 November 2008). Teismas skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kitus reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nagrinėjo ieškinio senaties taikymo klausimą. Nustatė, jog tiek 1964 metų CK 86 straipsnis, tiek 2000 metų CK 1.127 straipsnio 1 dalis iš esmės panašiai nustato, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

Nustatė, kad 1996 m. kovo 15 d. VRM CMEK pripažino pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Remiantis šia pažyma, 1996 m. kovo 15 d. Pasienio policijos departamentas prie VRM įsakymu Nr. 95/R nuo 1996 m. kovo 16 d. išleido pareiškėją į atsargą. Teismas pripažino, kad šiuo atveju teisė į reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsirado nuo VRM CMEK ekspertinio sprendimo, t. y. nuo 1996 m. kovo 16 d. Pažymėjo, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. balandžio 12 d., todėl pripažino, kad 1964 metų CK 84 straipsnyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas. Pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (fizinio asmens sunki liga, padariusio žalą asmens neradimas, neraštingumas ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-718/2009).

Teismas nustatė, jog pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodė, kad kreipėsi į įvairias instancijas, bet negavo jokio konkretaus atsakymo, sveikata buvo sutrikusi, todėl negalėjo kreiptis į teismą. Pareiškėjo tėvas S. B. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės nesugeba tinkamai sau atstovauti, todėl į teismą kreipėsi tik 2010 metais. Atsižvelgęs į šias nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs bylos duomenis, kad pareiškėjas per visą ieškinio senaties terminą sirgo psichine liga, kuri neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, teismas darė išvadą, kad ginčijamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

1) Tiek ginčijamų aplinkybių momentu, tiek šiuo metu galiojančių Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 (toliau – ir Draudimo sąlygos), 1 punkte nurodyta, jog pagal Draudimo sąlygas be kitų subjektų apdraudžiami asmenys, atliekantys tikrąją krašto apsaugos tarnybą. Draudimo sąlygų 3 punkte nurodyta, kokie įvykiai yra draudiminiai, o 4 punkte konstatuota, kad prie draudiminių įvykių nepriskiriami ir draudimo sumos nei kompensacijos nemokamos, jeigu apdraustojo sveikata sutriko arba jis mirė dėl ligos <...>.

2) Teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos tarnybos sąlygos, nepagrįstai rėmėsi vien tik pareiškėjo jokiais įrodymais nepatvirtintais teiginiais. Teismui pateiktuose raštuose VSAT, taip pat ir Lazdijų rinktinė (kur 1995 m. gegužės 29 d. – 1996 m. liepos 10 d. pareiškėjas atliko tikrąją krašto tarnybą) nurodė, kad duomenų apie V. B. sumušimo faktą 1995 metais neturi. Teigia, jog teismo posėdžio metu pats pareiškėjas nurodė, kad apie sumušimo tarnyboje faktą jis vadovybės neinformavo, į policiją nesikreipė. Pabrėžia, jog teismui nepateikta jokių dokumentų, liudijančių, kad buvo konkretus įvykis, susijęs su pareiškėjo tarnyba, kurio metu būtų jam sužalota sveikata, teismui taip pat nepateikta objektyvių įrodymų apie tai, kad pareiškėjo tarnybos metu tarnybos sąlygos buvo netinkamos jo sveikatai. Atkreipia dėmesį į tai, kad 1996 m. kovo 18 d. ligos liudijime Nr. 23 pažymėta, jog pareiškėjui tarnyboje „<...> nuo pat pradžių buvo sunku pritapti prie režimo, jis mažai bendravo su kitais kareiviais <...>, vėliau buvo perkeltas į kitą padalinį, bet ir čia jautėsi blogai <...>“. Teigia, jog tai rodo, kad VSAT atsižvelgė į pareiškėjo interesus. Pažymi, kad nei Ligos liudijime, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, jog minėtas susirgimas yra traumos pasekmė.

3) Tuo metu galiojęs 1964 metų CK, nustatydamas pareigą atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kartu reikalavo nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: pareigūnų neteisėtą veiką ar neveikimą, t. y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą; dėl šių neteisėtų veiksmų ar neveikimo atsiradusias pasekmes - žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pareigūnų kaltę. Nurodo, jog teismui nepateikta objektyvių įrodymų, kad dėl VSAT pareigūnų kaltės pareiškėjas susirgo. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo diagnozuota liga, jis atlikinėjo privalomąją krašto apsaugos tarnybą tuometinio Pasienio policijos departamento struktūriniuose padaliniuose, nesudaro prielaidų VSAT atsakomybei už tai, kad pareiškėjas susirgo. Teigia, jog teismui nepateikta įrodymų, kokie konkretūs veiksniai tarnyboje sukėlė pareiškėjo ligą (tariamas pareiškėjo sumušimo faktas nenustatytas ir neįrodytas), todėl, nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, neatsiranda pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

4) Teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčijamu atveju ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymi, kad pareiškėjas į įvairias institucijas kreipėsi dėl pensijos skyrimo, o ne dėl galimai patirto sužalojimo privalomos krašto apsaugos tarnybos metu. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjų kreipimasis į kitas institucijas yra pačių pareiškėjų subjektyviai pasirinktas jų teisių gynimo būdas ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi, pateisinančia termino praleidimą. Asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių turėjimas ar neturėjimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (LVAT 2010 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8 -87/2011). Teigia, jog nustatytos faktinės aplinkybės (2006 m. rugsėjo 29 d. darbingumo lygio pažymoje Nr. 0148478 konstatuota, kad pareiškėjas nuo 1997 metų yra iš dalies darbingas, pas psichiatrą lankosi nereguliariai, vaistus geria savo nuožiūra; pareiškėjas turi artimuosius, kurie galėjo juo pasirūpinti; 2009 m. balandžio 24 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0813 pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba) patvirtina, kad pareiškėjas ieškinio senaties laikotarpiu nesirgo tokia ligos forma, dėl kurios pats ar per atstovą nebūtų galėjęs laiku kreiptis į teismą. Nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo teisė į reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsirado 1996 m. kovo 16 d., į teismą jis kreipėsi 2010 m. balandžio 12 d., taigi kreipimosi į teismą terminas praleistas daugiau nei keturiolika metų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepimu prašo apeliacinio skundo argumentus dėl galimai netinkamų tarnybos sąlygų ir senaties taikymo spręsti teismo nuožiūra ir atsižvelgti į Lietuvos kariuomenės 2011 m. balandžio 26 d. atsiliepimu Nr. TS-83 bei 2011 m. liepos 29 d. atsiliepimu Nr. KVS-262 teiktus argumentus ir motyvus.

Pareiškėjas V. B. atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Mano, jog teismas objektyviai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui V. B., kuris yra neįgalus dėl susirgimo, susijusio su tarnyba krašto apsaugoje, iš Lietuvos valstybės priteisimas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1996 m. kovo 25 d. atliko tikrąją krašto apsaugos tarnybą, t. y. nuo 1995 m. gegužės 24 d. iki 1995 m. gegužės 29 d. tarnavo Pasienio policijos departamento Visagino mokymo centre, nuo 1995 m. gegužės 30 d. iki 1995 m. rugpjūčio 4 d. tarnavo Marijampolės pasienio policijos rinktinės Vartelių pasienio policijos užkardoje, nuo 1995 m. rugpjūčio 4 d. iki 1996 m. kovo 25 d. tarnavo Pasienio policijos departamento Greitojo reagavimo batalione. 1996 m. kovo 15 d. VRM Centrinė medicininė ekspertizės komisija ekspertinio nutarimo pažyma Nr. 23 pripažino pareiškėją netinkamu krašto apsaugos tarnybai dėl susirgimo (ciklotimija), susijusio su tarnyba krašto apsaugos sistemoje. 1996 m. kovo 15 d. Pasienio policijos departamento prie VRM įsakymu Nr. 95/R, remiantis minėta pažyma, pareiškėjas (Greitojo reagavimo bataliono šaulys) nuo 1996 m. kovo 16 d. buvo išleistas į atsargą. 1997 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių MSEK pareiškėjui pripažinta trečia invalidumo grupė, nes nustatyta, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje. CMEK 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 1816, įvertinusi pareiškėjo medicininę dokumentaciją, nustatė, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjui nuo 1997 metų nustatytas 50 procentų darbingumas, diagnozė – paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu asmenybės defektu. VRM 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-2733, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 8 straipsniu, remiantis minėta pažyma Nr. 1816, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija, mokant ją nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 29 d., kartu, vadovaujantis minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, nuspręsta pareiškėjui išmokėti pensiją už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 9 d. iki 2008 m. birželio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo V. B. skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis prašė iš Lietuvos valstybės priteisti jam padarytą 50 000 Lt neturtinę žalą dėl jo sveikatos sužalojimo, jam atliekant tikrąją krašto apsaugos tarnybą, byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Pasienio policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris buvo reorganizuotas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos valstybės atstovas nagrinėjamoje byloje), neužtikrino pareiškėjui saugių ir tinkamų tarnybos sąlygų, dėl kurių pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala, tarp Lietuvos valstybės atstovo šioje byloje veiksmų ir pareiškėjo sveikatai kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kuri įvertintina pinigais - 10 000 Lt suma. Pareiškėjui priteistas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis 1964 metų CK 485 straipsniu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu ginčija šią pirmosios instancijos išvadą, teigdamas, jog byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kaltės pareiškėjas susirgo, ir todėl nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pagal 1964 metų CK 483, 484, 485 straipsnių nuostatas. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams, kad 2000 metų CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Nagrinėjamu atveju pažeista asmens sveikata – viena fundamentaliausių neturtinių vertybių ir vienas reikšmingiausių bei labiausiai saugomų gėrių (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulę). Neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisinių santykių gynimo būdo, taikymo apimtį ir bendrų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą pirmiausia lemia pažeistų asmens teisių pobūdis, t. y. neturtinės žalos taikymo apimtis tuo platesnė, kuo svarbesnė yra pažeista vertybė, kai net menkiausias jos pažeidimas netoleruojamas, ir teisės saugomų asmens vertybių pažeidimu keltų neigiamų padarinių pobūdis, jų akivaizdumas, įtaka asmens gyvenimui.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo sveikata buvo pažeista dėl jo tarnybos tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje krašto apsaugos sistemoje. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba nepaneigė VRM Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 1996 m. kovo 18 d. surašyto ligos liudijimo Nr. 23 išvados, kad pareiškėjui diagnozuota liga – ciklotimija yra susijusi su tarnyba krašto apsaugos sistemoje, 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 1816 nurodytos išvados, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Taip pat nenuginčyta 1997 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių MSEK išvada, kad pareiškėjo darbingumo netekimas yra susijęs su tikrąja krašto apsaugos tarnyba krašto apsaugos sistemoje. Šiuose dokumentuose medicinos specialistai nurodė, kad pareiškėjo diagnozuota liga yra susijusi su tarnyba krašto apsaugos sistemoje, nėra nurodyta, kad pareiškėjas ja sirgo iki tarnybos, o ji buvo nustatyta tik tada, kai pareiškėjas atlikinėjo tikrąją krašto apsaugos tarnybą.

Apeliaciniame skunde yra cituojami duomenys iš 1996 m. kovo 18 d. ligos liudijimo Nr. 23, kad pareiškėjui nuo pat pradžių buvo sunku pritapti prie režimo, jis mažai bendravo su kitais kareiviais, o vėliau buvo perkeltas į kitą padalinį, bet ir čia jautėsi blogai, duomenys iš ciklotimijos apibrėžimo, t. y. kad ši liga apibrėžiama kaip nuolatinis nuotaikos afektinis sutrikimas, prasidedantis jaunystėje ir besitęsiantis ilgai, nors gali būti mėnesius trunkančių normalios nuotaikos periodų. Šie atsakovo nurodomi duomenys neleidžia daryti išvados, kuri paneigtų specialistų išvadas ir leistų konstatuoti, kad pareiškėjas minėta liga susirgo iki tarnybos pradžios, o liga buvo nustatyta tik tarnybos metu.

Įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pareiškėjo šaukimą į tikrąją krašto apsaugos tarnybą ir šios tarnybos atlikimą reglamentavo 1990 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas, galiojęs iki 1996 m. spalio 18 d. Šio įstatymo 42 straipsnis numatė, kad krašto apsaugos prievolininkai ir savanoriai tikrąją krašto apsaugos tarnybą atlieka pagal Lietuvos Respublikos laikinąjį krašto apsaugos prievolės įstatymą ir šį įstatymą, kurio 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad kariai tikrąją krašto apsaugos tarnybą atlieka: 1) valstybės sienų apsaugos daliniuose; 2) atskiruose krašto apsaugos daliniuose, steigiamuose Seimo nutarimais; 3) vidaus daliniuose ir pasienio policijoje; 4) sukarintos priešgaisrinės apsaugos, svarbių civilinių objektų apsaugos bei gelbėjimo tarnybų junginiuose. Pagal Lietuvos Respublikos laikinąjį krašto apsaugos prievolės įstatymą kiekvienas Lietuvos pilietis – vyras, sukakęs 19 metų ir tinkantis tarnybai pagal sveikatos būklę, privalėjo atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą. Pareiškėjas, kaip tikrosios krašto apsaugos tarnybos karys, atliko tikrąją krašto apsaugos tarnybą Pasienio policijoje, kurios veiklą reglamentavo 1990 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos policijos įstatymas Nr. I-851, pagal kurio 25 straipsnio 1 dalies nuostatas į tarnybą buvo priimamas asmuo, kuris pagal sveikatos būklę tinka policijos pareigūno pareigoms. Kadangi pareiškėjas buvo pašauktas į tikrąją krašto apsaugos tarnybą, paskirtas tarnauti į Pasienio policiją, kur keliami reikalavimai sveikatos būklei, darytina išvada, kad pareiškėjo sveikata buvo patikrinta ir nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas serga ciklotimija, o buvo nustatyta, kad yra sveikas.

Akivaizdu, kad pareiškėjo, pašaukto pagal įstatymą atlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos, tarnyba privalėjo būti organizuojama taip, kad nebūtų pakenkta jo sveikatai, jam turėjo būti sudarytos sveikos ir saugios tarnybos sąlygos. Kadangi byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas susirgo liga, dėl kurios yra neįgalus, ir specialistai nustatė, jog liga susijusi su tarnyba, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos sveikos ir saugios tarnybos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti tiesioginiai įrodymai, kad pareiškėjas susirgo dėl tarnyboje buvusių nestatutinių santykių, kad pareiškėjas tarnyboje buvo sumuštas, tačiau byloje buvo pateikti netiesioginiai įrodymai, t. y. įrašai medicininiuose dokumentuose, kuriuose pareiškėją gydantys, tiriantys gydytojai yra užfiksavę pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie minėtus faktus. Iš CMEK išvadų matyti, kad šie medicininiuose įrašuose nurodyti faktai buvo vertinami, darant išvadą, kad pareiškėjo susirgimas ir tarnyba turi priežastinį ryšį.

Nagrinėjamoje byloje įvertinus faktą, kada pareiškėjui buvo sužalota sveikata, taikytinos 1964 metų CK nuostatos. 1964 metų CK 483 straipsnis nustatė bendrus atsakomybės už žalos padarymą pagrindus. 1964 metų CK 485 straipsnis numatė, kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 straipsniai).

CK 1964 metų CK 485 straipsnio nuostatos yra specialios atsakomybę už žalą numatančios taisyklės, nustatančios tam tikrus teisinio reguliavimo ypatumus. Tie ypatumai pasireiškia tuo, kad valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų pareigūnai įgalinimų ribose priima teisės taikymo aktus, sukeliančius teisines pasekmes atitinkamiems subjektams, o tai skiriasi nuo civilinių teisinių santykių, kur atitinkamos teisės ir pareigos atsiranda iš to teisinio santykio subjektų susitarimų. Žala atsiranda dėl viešojo valdymo srityje veikiančių subjektų neteisėtų veiksmų, o ne dėl susitarimų nevykdymo.

Neteisėti veiksmai suprantami kaip veiksmai, prieštaraujantys ne tik įstatymams, bet ir kitiems teisės aktams. Tokie veiksmai pasireiškia įvairiomis formomis ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2002). Pagal 1964 metų CK 483 straipsnį, nustatantį bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus, ieškovas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, ją sukėlusio atsakovo elgesio neteisėtumo ir priežastinio ryšio faktus, o atsakovo kaltė dėl padarytos žalos preziumuojama.

Asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Ar veiksmai yra teisėti, sprendžiama pagal tai, ar asmuo, nurodomas skolininku, elgėsi pagal teisės aktus. Neteisėti veiksmai, kai vertinama valstybinės institucijos ar jos pareigūno veikla, yra tokie, kurie neatitinka įstatymų bei poįstatyminių aktų, reglamentuojančių pareigūnų ar įstaigų veiklą, reikalavimų. Atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei.

Veika yra laikoma neteisėta, kai asmuo pažeidžia teisinę pareigą, t. y. pareigą, įtvirtintą teisės normose. Priklausomai nuo pažeistos pareigos pobūdžio, neteisėta veika gali pasireikšti:

1) neteisėtu veikimu, kuomet atsakomybė atsiranda atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti;

2) neteisėtu neveikimu, kuomet atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymo nustatytos pareigos. Pažymėtina, kad pagal 1964 metų CK 483 straipsnio nuostatas asmens veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais ne tik tais atvejais, kai šiais veiksmais pažeidžiamas tiesiogiai įstatyme įtvirtintas draudimas, bet ir tada, kai asmuo nevykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytą pareigą ar net kai pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tenkančią visiems teisinių santykių dalyviams.

Paminėtina, kad pareiškėjo tarnybos metu galiojęs Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 2 straipsnis numatė, kad šio įstatymo objektas – valstybinio valdymo institucijų, darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykiai bei pagrindinių saugos darbe reikalavimų nustatymas arba tokių reikalavimų nustatymo tvarka, kad būtų išsaugota darbuotojų gyvybė, sveikata ir darbingumas. Nagrinėjamu atveju imtis priemonių, kad būtų išsaugota pareiškėjo sveikata ir darbingumas privalėjo Policijos departamentas, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus pareiškėjas susirgo ir iš dalies prarado darbingumą dėl tarnybos, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad nebuvo vykdoma minėta pareiga, todėl Lietuvos valstybė, kurios institucija nesilaikė šios pareigos, privalo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado 1996 m. kovo 16 d. Pagal bylos duomenis pareiškėjas ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiuntė 2010 m. balandžio 10 d. (ši data laikytina ieškinio padavimo data). Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareikšdamas ieškinį (1964 metų CK 83 straipsnio 1 dalis; 2000 metų CK 1.124 straipsnis). Pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, tačiau subjektinė teisė, pasibaigus ieškinio senačiai, neišnyksta. Dėl to ieškinio senaties pabaiga nėra kliūtis kreiptis su ieškiniu į teismą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama „miegančios teisės” doktrina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (1964 metų CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 metų CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 metų CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 metų CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (1964 metų CK 90 straipsnio 2 dalis, 2000 metų CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CK nuostatų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009).

Įvertinus nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo sveikata, nustatyta diagnoze ir gydymusi, pareiškėjo gebėjimu tinkamai ginti savo teises, tai, kad pareiškėjas kreipėsi į valstybės institucijas, valstybės institucijos nesiėmė veiksmų, kad pareiškėjui būtų suteikta informacija dėl galimybės ginti savo teises, tai, kad valstybės atstovui, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo žinoma apie tai, jog pareiškėjo susirgimas yra susijęs su tarnyba krašto apsaugos sistemoje, pažeistos vertybės pobūdį, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atnaujino pareiškėjui trijų metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis leidžia daryti išvadą, kad būtinumas užtikrinti realią pareiškėjo pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamą būtinumą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai). Dėl to atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė