2022-04-07 Nr. ANB-612-4-06-3-00158-2021-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-33-628/2022

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00158-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2021 m. sausio 15 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusižengimą ir jam paskirta 500 Eur bauda už tai, kad jis 2021 m. gruodžio 15 d. 21 val. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tokiais veiksmais nesilaikė Nutarimo 2.1.5.2 punkto reikalavimų.

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartimi konstatuota, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog A. M. padaryta veika atitinka administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, sudėtį – karantino metu padarytas visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimas, sukėlęs pavojų išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai, todėl padaryta išvada, jog A. M. veiką perkvalifikuoti pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Nutartyje taip pat pažymėta, kad Institucija, pakankamai išsamiai atlikusi tyrimą, visapusiškai ir objektyviai įvertinusi byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, pripažindama A. M. padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą ir skirdama jam minimalaus dydžio baudą.

3. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. liepos 14 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartis palikta nepakeista ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. M. apeliacinis skundas netenkintas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Pareiškėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartį, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. spalio 15 d. nutarimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatui. Pareiškėjas prašyme nurodo:

5.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamas nutartis, pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, kurioje yra nurodyta, kad, tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Teismai pažeidė ANK 45 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis kuria vienas iš privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių, būtinų asmens atsakomybei pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kilti, yra tai, kad (ar) konkretaus asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai. Teismai pažeidė ANK 569 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad administracinę bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu ir teisine sąmone. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės.

5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, byloje nepakanka nustatyti (įrodyti) vien tik fakto, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas (ir koks pažeidimas buvo padarytas), – administracinio nusižengimo byloje patikimai ir įtikinamai turi būti įrodyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto konkretaus asmens veika sukėlė realų pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (toliau – ir užkrečiamoji liga). Kitaip tariant, jei administracinio nusižengimo byloje yra įrodoma, kad pirmiau minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas, kurį padarė konkretus asmuo, sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama.

5.3. 2020 m. Mykolo Romerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“, kurio autoriai yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja doc. dr. Dalia Vasarienė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja prof. dr. Rima Ažubalytė, buvusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja prof. dr. Toma Birmontienė ir kiti garsūs šalies teisėjai bei teisėtyrininkai, nurodyta: „ANK 526, 45, 46 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančio į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys formalios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 straipsnio 4 dalies, 46 ir 526 straipsnio 3 dalies dispozicijos) <...>. Taip pat teismai konstatuoja, jog, kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį“ (tyrimo 12 lapas).

5.4. Institucija, atlikdama administracinio nusižengimo tyrimą, o vėliau ir nagrinėdama bylą bei paskirdama A. M. administracinę nuobaudą, neįrodė (net ir neįrodinėjo) vieno iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. kad jo padaryta veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Vadovaudamasis visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiuoju metu, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog konkretaus asmens padaryta veika (ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas) sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) konkretus, priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotoju; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojais. Šie paaiškinimai grindžiami ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) teisės normomis, būtent ŽULPKĮ 9 straipsniu, kuris nustato, kad asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenims, kadangi, kaip paaiškina įstatymo 9 straipsnis, nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Kitaip tariant, tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), ŽULPKĮ kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.5. Kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą teisės normą, byloje būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei pareiškėjas būtų dėvėjęs kaukę, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, tiek daugelis atliktų mokslinių tyrimų nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau ligos plitimo pavojaus neeliminuoja. Iš to išplaukia, kad kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negali būti kvalifikuojamas kaip ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytas teisės pažeidimas, t. y. kaip pažeidimas, kuris sukelia pavojų išplisti ligai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus (iš)plisti COVID-19 ligai egzistuoja ir tuo atveju, kai asmuo kaukę dėvi.

5.6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsakymas į esminius apeliacinio skundo argumentus traktuotinas kaip esminis proceso teisės pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtam nutarimui ar nutarčiai priimti. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsakė į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų – jei yra tvirtinama, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, ar byloje yra įrodyta, kad kaukės dėvėjimas pavojų išplisti užkrečiamajai ligai eliminuoja (ne sumažina riziką, o ją visiškai eliminuoja).

5.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsakė į skunde išdėstytus išsamius argumentus dėl Vyriausybės nutarimo, kurio 2.1.5.2 punkto reikalavimo pažeidimu A. M. kaltinamas, neatitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ŽULPKĮ ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui (toliau – ir TPĮ). Pavyzdžiui, teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1–4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbta (-os) užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija. Teismas visiškai nepasisakė dėl skundo (aptariamu klausimu) argumentų, kad, vadovaujantis ŽULPKĮ 2 straipsnio 2 ir 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai, o vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų ŽULPKĮ, yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kurios nustato, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligoniams ir asmenims, kurie yra įtariami, kad serga, todėl karantino režimo priemonių taikymas pavojaus nekeliantiems (sveikiems) žmonėms yra ir neteisėtas, ir neproporcingas. Taip pat teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad ŽULPKĮ kontekste (9 straipsnis) tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, nėra laikomi pavojingais asmenimis ir kad tai yra dar vienas argumentas, paneigiantis karantino režimo priemonių taikymo absoliučiai visiems asmenims proporcingumą ir teisėtumą. Galiausiai teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų, kad priimant Vyriausybės nutarimą buvo pažeista imperatyvi TPĮ teisės norma (15 straipsnio 1 dalis), įpareigojanti atlikti priimamo teisės akto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas šios (šiurkščios) pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, skundžiamame nutarime apsiribodamas abstrakčiu teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla „jokių abejonių dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir ŽULPKĮ“. Teismai visiškai nepagrįstai tiesiog ignoravo daugelį teismams pateiktuose skunduose nurodytų teisinių argumentų dėl Vyriausybės nutarimo (ne)atitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir TPĮ, taip tik sustiprindami įsitikinimą tuo, kad šioje byloje buvo taikomas galimai Konstitucijai, ŽULPKĮ ir TPĮ prieštaraujantis teisės aktas – Vyriausybės nutarimas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra nurodęs, kad jeigu, kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Sutiktina, kad teismas neturi pareigos stabdyti bylos nagrinėjimą ir kiekvieną kartą, kai to prašo pareiškėjas, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams, kita vertus, jei, kaip minėta, bylą nagrinėjantis teismas tiesiog ignoruoja daugelį išsamiai išdėstytų teisinių argumentų (dėl jų savo procesiniuose sprendimuose nepasisako visiškai, nes galbūt jų „nepastebi“), tai kelia rimtų abejonių dėl to, ar šioje byloje buvo taikomas teisės aktas, kuris tikrai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, kaip ir kelia rimtų abejonių dėl to, ar byloje yra priimtas teisingas sprendimas dėl ginčo esmės.

6. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas Gediminas Kalasūnas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jo netenkinti, palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartį. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymų nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

6.2. ANK 45 straipsnio 4 dalies prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis inkriminuotinas, kai asmenys pažeidžia jiems ŽULPKĮ nustatytas pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis požymis gali būti inkriminuojamas ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan.

6.3. Pažymėtina, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina ne pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 straipsnio 1 dalį. Realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį.

6.4. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios aplinkybės: A. M. 2020 m. gruodžio 15 d. 21 val. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tokiais veiksmais nesilaikė Nutarimo 2.1.5.2 punkto reikalavimų. Byloje nustatyta ir nekyla ginčo dėl to, kad ši veika padaryta esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai ir karantinui visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės.

6.5. Ši liga tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės, ir ypač uždarose patalpose. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia liga ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas.

6.6. Teisės aktai nustato sveikatos tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų sąlygas ir tvarką, tačiau ji apima tik tam tikras asmenų grupes, o didėjant ligos išplitimui, be to, esant besimptomiams COVID-19 infekcijos atvejams, ištirti kiekvieną ligos atvejį ir jį kontroliuoti nėra įmanoma. Todėl pagrindinė priemonė ligos plitimui suvaldyti yra mokslu pagrįstų kovos su liga priemonių laikymasis, ir priešingai – laikytina, kad jų nesilaikymas sąlygoja ligos plitimą. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, nosį ir burną dengiančios kaukės pripažįstamos reikšminga priemone, taikytina kartu su kitomis priemonėmis siekiant sumažinti šios ligos plitimą, ypač uždarose patalpose ir tose vietose, kur nėra įmanoma užtikrinti tarp asmenų bent 1,5 m atstumo. Nagrinėjamu atveju pažeidėjas buvo be burną ir veidą dengiančios kaukės viešoje vietoje, parduotuvėje, t. y. uždaroje patalpoje, kurioje paprastai vyksta žmonių judėjimas ir kontaktai nedideliu atstumu. Konstatuotina, kad toks jo elgesys vertintinas kaip sukėlęs pavojų tokiai ligai išplisti. Todėl jo veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kvalifikuota pagrįstai.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. prašymas atmestinas.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties

8. ANK 45 straipsnyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą.

9. Savivaldybių tarybų sprendimų ar savivaldybių administracijų direktorių įsakymų dėl kovos su žmonių užkrečiamųjų ligų protrūkiais ir epidemijomis nevykdymo ar vykdymo ne laiku atvejais veika kvalifikuojama pagal ANK 46 straipsnį.

10. Atsakomybė už šių norminių aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla tuomet, kai tokia veika: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) ji padaryta karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karo, paskelbtos nepaprastosios padėties ir kt. situacijai. Pažeidimas kvalifikuojamas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį tik esant nustatytoms abiem pirmiau paminėtoms šios straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms.

11. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

12. Šio straipsnio prasme pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms gali sukelti asmens nesilaikymas teisės aktų, priimtų šių ligų profilaktikos ir kontrolės srityje. Šis požymis inkriminuotinas, kai asmenys pažeidžia Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis požymis gali būti inkriminuojamas ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (jos įgaliotas pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

13. Šio nusižengimo subjektai gali būti pakaltinami ir ANK 6 straipsnio sąlygas atitinkantys, t. y. sulaukę šešiolikos metų, asmenys, kuriems tiek ŽULPKĮ, tiek ir kitais ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytais teisės aktais yra nustatytos atitinkamos pareigos ar apribojimai pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės srityje.

14. Pažymėtina, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį. Realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios aplinkybės: A. M. 2020 m. gruodžio 15 d. 21 val. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, laikotarpiu nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės. Kaip matyti iš teismų nustatytų bylos aplinkybių, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. M. neginčijo, jog, būdamas parduotuvėje, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios kaukės. Šį faktą, kaip nustatė įrodymus ištyrę ir įvertinę teismai, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai: UAB „Palink“ apsaugos darbuotojo A. P. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad asmuo parduotuvėje nedėvėjo kaukės, pardavėjai paprašius ją užsidėti, atsakė, jog jos neturi, užsidengė veidą megztiniu ir toliau reikalavo jį aptarnauti. Vaizdo įrašas patvirtina, kad A. M., ir bendraudamas su policijos pareigūnais, kaukės nedėvėjo, veidą dengėsi apykakle.

16. Taigi byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad veika padaryta esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai ir karantinui visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės.

17. Ši liga tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės, ir ypač uždarose patalpose. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia liga ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas.

18. Teisės aktai nustato sveikatos tikrinimo dėl užkrečiamųjų ligų sąlygas ir tvarką, tačiau ji apima tik tam tikras asmenų grupes, o didėjant ligos išplitimui, be to, esant besimptomiams COVID-19 infekcijos atvejams, ištirti kiekvieną ligos atvejį ir jį kontroliuoti nėra įmanoma. Todėl pagrindinė priemonė ligos plitimui suvaldyti yra mokslu pagrįstų kovos su liga priemonių laikymasis, ir priešingai – laikytina, kad jų nesilaikymas sąlygoja ligos plitimą.

19. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, nosį ir burną dengiančios kaukės pripažįstamos reikšminga priemone, taikytina kartu su kitomis priemonėmis siekiant sumažinti šios ligos plitimą, ypač uždarose patalpose ir tose vietose, kur nėra įmanoma užtikrinti tarp asmenų bent 1,5 m atstumo. Ypač tai buvo aktualu nesant vakcinavimo nuo COVID-19 galimybės.

20. Nagrinėjamu atveju pažeidėjas buvo be burną ir veidą dengiančios kaukės viešoje vietoje, parduotuvėje, t. y. uždaroje patalpoje, kurioje paprastai vyksta žmonių judėjimas ir kontaktai nedideliu atstumu. Pardavėjai paprašius užsidėti kaukę, A. M. užsidengė veidą megztiniu ir toliau reikalavo jį aptarnauti. Bendraudamas su atvykusiais policijos pareigūnais, kaukės jis taip pat nedėvėjo, veidą dengėsi apykakle. Toks pažeidėjo elgesys vertintinas kaip sukėlęs pavojų tokiai ligai išplisti. Padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

21. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsakė į jo skunde išdėstytus argumentus dėl Vyriausybės nutarimo, kurio 2.1.5.2 punkto reikalavimo pažeidimu jis kaltinamas, neatitikties Konstitucijai. Šis prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą argumentas vertintinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

22. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, šiuo klausimu išsamiai pasisakyta ir konstatuota, kad žmogaus teisė į asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti ribojama. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė karantiną Lietuvoje paskelbė vadovaudamasi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnis nustato karantino metu taikomas priemones, ribojimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nustatė Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnyje nurodytų ribojimų įgyvendinimo tvarką. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 paskelbto karantino metu žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos įstatymo pagrindu. Bylą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 atitikties Konstitucijai ir ŽULPKĮ nekilo, todėl konstatuota, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus, nėra. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat išdėstyti argumentai dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą (nutarties 10.1, 10.2 punktai).

23. Nenustačius jokių esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistus Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartį, Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 2021 m. sausio 15 d. nutarimą.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis

Sigita Jokimaitė