2018-03-21 Nr. AB-6016-3-62-3-00221-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3557-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00221-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. O. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. O. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Migracijos skyriaus 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 20-SP9-5(12.23) „Dėl V. O. O. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas sprendimas dėl jo įpareigojimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką pažeidžia jo teises, nepagrįstas objektyviais duomenimis, yra formalus, paviršutiniškas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, kitoms teisės normoms, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams, bendriesiems principams ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas 2017 m. sausio 20 d. sprendimą, netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) Respublikoje egzistuojančią santvarką, socialinę, religinę ir rasinę nelygybę bei lyties diskriminaciją ir nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad nenustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, draudžiančių grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymas draudžia išsiųsti ir grąžinti užsienietį valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 str. 1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 str. 2 d.).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo veiksmų formalumą patvirtina visuotinai žinomų faktų apie (duomenys neskelbtini) Respubliką ignoravimas, t. y., kad (duomenys neskelbtini) Respublika dėl veikiančios radikalių islamo fundamentalistų ekstremistinės religinės organizacijos (duomenys neskelbtini) (arba besivadinančios (duomenys neskelbtini)), keliančios realias grėsmes gyventojų gyvybėms, yra pavojinga valstybė, o 2016–2017 m. pasaulinio terorizmo indekso ataskaitoje (duomenys neskelbtini) Respublikai suteiktas net (duomenys neskelbtini) terorizmo indeksas, kuris yra didesnis už Sirijos indeksą (8.31).

Pareiškėjas pabrėžė, kad teisminio nagrinėjimo metu jo pateikti rašytiniai įrodymai dėl pareiškėjo šeimos priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei, jo šeimos perkėlimo ir gyvenimo šalies viduje esančioje stovykloje, teroristinės grupuotės (duomenys neskelbtini) nužudyto jo brolio, kelių artimų giminaičių, neginčijamai pagrindžia, jog realiai egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jis būtų persekiojamas dėl savo religijos (duomenys neskelbtini) ir dėl to jo gyvybei grėstų realus pavojus.

3. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nustato Įstatymo 39 straipsnis, t. y.: jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi arba turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (Įstatymo 125 str. 1 d. 4 p.). Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui 2017 m. sausio 26 d. atvykus į Migracijos skyrių, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtas. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nenustačius Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, Migracijos skyriuje buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Nigeriją. Atsakovas akcentavo, kad pats pareiškėjas užsieniečio apklausos lape nenurodė apie grėsmes jo gyvybei kilmės valstybėje. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-382 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka, yra teisėtas ir pagrįstas sprendimo priėmimo metu turėtomis faktinėmis aplinkybėmis.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 20-SP9-5(12.23) „Dėl V. O. O. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl Kauno AVPK Migracijos tarnybos priimto sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. vasario 25 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. spalio 29 d. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 19 d. pateikė Kauno AVPK Migracijos skyriui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą. 2016 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) iš Migracijos skyriaus gavo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2016 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi tai gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių saugumui. 2016 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nepagrindus numatomo buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo. Pareiškėjo skundą dėl 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 pareiškėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas, panaikinant Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1541900262) bei įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. 2017 m. sausio 26 d. pareiškėjui buvo įteiktas skundžiamas atsakovo sprendimas dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

8. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamą sprendimą, įpareigojantį pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, priėmė vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, bei į tai, kad nenustatytos šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

9. Teismas nurodė, kad Įstatymo 125 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę ir įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, o 128 straipsnio 1 dalyje – aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-382 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 30 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas, jeigu nenustatoma įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, būtent pastarosios Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuotos aplinkybės nebuvo tikrinamos, vertinant jas tik paviršutiniškai ir formaliai, tai sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą ir prigimtinių jo teisių pažeidimą.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais, nurodė, kad yra labai svarbu, kad asmuo, kuris inicijuoja administracinę procedūrą, žinotų vykdomų procedūrų esmę, galimas teisines pasekmes, būtų sudaryta galimybė būti išklausytam. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

11. Teismas pabrėžė, jog toks individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo, kuris įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant sprendimą jame ne tik nurodyti teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teismas vertino, kad šios pareigos atsakovas neįvykdė.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, aiškinančia, kad, jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 -2332/2011). Nors ginčijamame atsakovo sprendime yra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti, tačiau jame tik formaliai konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys. Teismas konstatavo, kad nei skundžiamame sprendime, nei su šiuo sprendimu susijusioje medžiagoje tokių priežasčių faktinis egzistavimas nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas. Teismas sutiko su pareiškėjo atstovo teiginiu, kad tokių atsakovo veiksmų paviršutiniškumą bei formalumą patvirtina visuotinai žinomų faktų apie (duomenys neskelbtini) Respubliką, kaip pavojingą valstybę dėl joje egzistuojančios teroristinės grupuotės, ignoravimas. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo grąžinimo klausimą, ne tik pats visiškai nerinko, visapusiškai ir išsamiai neanalizavo, nevertino tokių duomenų ir teisiškai reikšmingų faktų, bet neturėdamas patikimos informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) aišku dėl Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimo, tokios procedūros metu neklausė paties pareiškėjo ir neaiškino jam teisės teikti įrodymus dėl galimų grėsmių jo gyvybei ar laisvei (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Teismo vertinimu, šiuo aspektu nustatyti sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atsakovo poziciją, identifikuoti jo pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti savo teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

13. Teismas akcentavo, kad teisminio nagrinėjimo metu 2017 m. balandžio 28 d. prašymu pareiškėjas pateikė teismui leistinus, objektyvius bei pakankamus rašytinius įrodymus, neabejotinai patvirtinančius Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų aplinkybių, dėl kurių draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, egzistavimą. Pateikta informacija apie pareiškėjo gyvenimą (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje vyksta neramumai, etninė nesantaika, apie jo šeimos priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei, radikalių (duomenys neskelbtini) mirtinas atakas, nukreiptas prieš (duomenys neskelbtini), jo šeimą, šeimos perkėlimą į šalies viduje esančią stovyklą (IDPS) saugumo sumetimais, (duomenys neskelbtini) teroristų 2015 m. lapkričio 25 d. įvykdytą brolio M. O. nužudymą (pateiktas mirties liudijimas) leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jis bus persekiojamas dėl religijos (duomenys neskelbtini), jo gyvybei ar laisvei grės akivaizdžiai realus pavojus. Taigi, priešingai, nei nurodė atsakovas skundžiamame sprendime, nurodytos aplinkybės pagrindžia rimtą pagrindą spręsti apie galimai egzistuojančias Įstatymo 130 straipsnyje nustatytas sąlygas.

14. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis atsakingo valdymo (gero administravimo) principu, sprendė, kad ginčo atveju administracinės procedūros metu atsakovas, kaip valdžios institucija, nagrinėdamas dokumentus dėl pareiškėjo V. O. O. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką, sprendime tik formaliai nurodydamas Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, visiškai nerinko bei netyrė įrodymų dėl aplinkybių, draudžiančių grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką, tokiu būdu nevykdė pareigos individualiai vertinti konkrečią situaciją ir pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo atstovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą, nes nepateiktas turėtų išlaidų pagrindimas.

III. 16. Atsakovas Kauno AVPK padavė apeliacinį skundą (b. l. 132–135), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17. Atsakovas nurodo, kad vykdydamas 2017 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą, Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė naują sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai. Kauno AVPK atsirado pagrindas grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pareiškėjo atveju skundžiamas sprendimas Kauno AVPK buvo priimtas 2017 m. sausio 26 d.

Pareiškėjas į Kauno AVPK buvo kviečiamas atvykti nuo 2016 m. lapkričio 18 d., tačiau atvykti vengė, tuo nevykdydamas Įstatymo 3 straipsnio reikalavimų. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą, V. O. O. gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2016 m. spalio 30 d. yra laikomas neteisėtu, kadangi jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui. Užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, yra grąžinamas į kilmės valstybę, pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas, pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos, kadangi jam nebuvo išduotas joks teisę būti ar gyventi šalyje suteikiantis dokumentas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje reglamentuotos aplinkybės nebuvo tikrinamos, vertinant jas tik paviršutiniškai ir formaliai ir tai sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą ir prigimtinių jo teisių pažeidimą. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 130 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjus teismo nuosprendžiui yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

Todėl Kauno AVPK, priimdamas sprendimą grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką, neturėjo pareigos vertinti pareiškėjo grėsmės grįžti į (duomenys neskelbtini) Respubliką dėl jo išpažįstamos religijos. Atsakovas pažymi, kad duomenys apie galimas grėsmes (duomenys neskelbtini) Respublikoje buvo pateikti Kauno apygardos administraciniam teismui gerokai vėliau (2017 m. balandžio 26 d.), nei Kauno AVPK priėmė sprendimą dėl V. O. O. grąžinimo į kilmės valstybę, todėl atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir Aprašo nustatyta tvarka, yra teisėtas ir pagrįstas tuo metu turėtomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atsakovas nurodo, kad sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę priėmimo metu Kauno AVPK neturėjo jokių duomenų, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jis bus persekiojamas dėl religijos (duomenys neskelbtini), jo gyvybei grės akivaizdžiai realus pavojus. Teismo posėdžiuose pareiškėjas nedalyvavo, jo išsakytos pozicijos Kauno apygardos administracinio teismo priimtame sprendime nėra. Neginčijant fakto, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje veikia (duomenys neskelbtini) grupuotė (nors nėra aišku ar įrodyta, kurioje konkrečioje vietoje veikė ar veikia ši grupuotė), jokios kitos informacijos, iš kurios būtų galima pagrįstai spręsti, ar pareiškėjui kažkas gresia, teismo sprendime nėra nurodyta.

Pareiškėjo atstovo pateiktame brolio mirties liudijime neįrašyta, kad jį nužudė būtent (duomenys neskelbtini) teroristai, tai yra pareiškėjo teiginiai, nepagrįsti įrodymais ar dokumentais. Skundžiamame teismo sprendime nėra nurodyta ir V. O. O. gyvenamoji vieta užsienio valstybėje. Teismas nevertino galimybės pareiškėjui persikelti į kitą gyvenamą vietovę (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kur (duomenys neskelbtini) grupuotė galbūt neveikia. Atsakovo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai vertino pateiktus dokumentus ir faktus. 2017 m. sausio 26 d. apklausiant pareiškėją (užsieniečio apklausos lapų 25 klausimas) „ar pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti (nurodyti valstybės pavadinimą, jei nepageidauja nurodyti priežastį“, pastarasis nurodė „Ne, kadangi Lietuvoje yra šeima ir studijos.“ Vykdytos apklausos metu pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, nebuvo jokių požymių apie galimas grėsmes (duomenys neskelbtini) Respublikoje.

Atsakovo duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje nėra įregistravęs santuokos, o jo studijos Kauno technologijos universitete yra neteisėtos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, jeigu užsienietis studijuoja, mokosi švietimo įstaigoje, stažuojasi, dalyvauja kvalifikavimo kėlimo kursuose ar profesiniuose mokymuose be leidimo gyventi.

18. Pareiškėjas V. O. O. atsiliepimu (b. l. 138–142) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su apelianto nurodytais argumentais, jog Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra tinkamas pagrindas skundžiamo sprendimo panaikinimui, tokia pozicija yra itin formali. Minėtas sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjo išsiuntimas iš šalies būtų formali ir neproporcinga priemonė, pažeidžianti jo teises. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad jis priimant individualų administracinį aktą, t. y. sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, neturėjo pareigos vertinti ar nėra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų pagrindų, nes Įstatymo 130 straipsnio 3 dalis nustato, jog šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

Pareiškėjas nėra pripažintas dėl svarbių priežasčių keliantis grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nėra įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo (pareiškėjas yra įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo). Nepaisant to, kad pareiškėjas ir buvo pripažintas keliančiu grėsmę visuomenei, tačiau nesant visų Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, šis straipsnis negalėjo būti taikomas ir remiantis juo atsakovas negalėjo nerinkti įrodymų ir nevertinti galimos grėsmės pareiškėjui jo kilmės valstybėje.

Atsakovas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę priėmė neištyręs ir neįvertinęs, jog egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyti pagrindai, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti išduodamas leidimas laikinai gyventi. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas nevertinant galimos grėsmės pareiškėjui dėl jo išpažįstamos religijos grąžinant jį į kilmės valstybę, tik patvirtina tokio sprendimo formalumą ir nepagrįstumą. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai vertino aplinkybes, vadovavosi suformuota teismų praktika, tinkamai taikė ir aiškino galiojančias teisės normas dėl atsakovo priimto sprendimo formalumo ir tokio sprendimo neatitikimo viešojo administravimo (atsakingo valdymo, proporcingumo) principams, todėl priėmė teisėtą ir motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. 20-SP9-5(12.23) „Dėl V. O. O. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“, teisėtumas ir pagrįstumas.

21. Kauno AVKP Migracijos skyrius skundžiamą 2017 m. sausio 20 d. sprendimą (pastaba: pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas, teisinga sprendime nurodyta data – 2017 m. sausio 26 d. (b. l. 49)) Nr. 20-SP9-5(12.23) „Dėl V. O. O. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) priėmė nustatęs pareiškėjo neteisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktą, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas 2016 m. sausio 14 d. ir galiojo iki 2016 m. spalio 29 d., vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes, bei tai, kad nenustatyta Įstatymo 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Sprendimu pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. vasario 25 d.

22. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino nustatęs, kad atsakovas, tik formaliai nurodydamas Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, visiškai nerinko bei netyrė įrodymų dėl aplinkybių, draudžiančių grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), tokiu būdu nevykdė pareigos individualiai vertinti konkrečią situaciją ir pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidė atsakingo valdymo (gero administravimo) principą.

23. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, teigdamas, kad neturėjo pareigos vertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo grėsmės grįžti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, kadangi buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje, t. y., kad užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjus teismo nuosprendžiui yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

24. Įstatymo (redakcijos, galiojusios skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo metu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.) 125 straipsnio 1 dalyje nustatyti sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindai, tarp kurių yra šie: užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui (125 str. 1 d. 3 p.); užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (125 str. 1 d. 4 p.). Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 str. 1 d.).

25. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

26. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, kad priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.

27. Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-377-822/2017, 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (15-01)3I-1021(00424) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktais, šis Migracijos departamento sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1284-815/2018 pareiškėjo skundą tenkino, minėtą Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (b. l. 143–152). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-377-822/2017 nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėnesio iki 2016 m. spalio mėnesio ne kartą buvo baustas už šiurkščių administracinių teisės pažeidimų padarymą dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį, nes 2016 m. gegužės 2 d. siūlė kyšį pareigūnui, ši veika kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas (b. l. 99–109). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 130 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų: byloje nėra duomenų apie tai, kad jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, jis nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, o yra pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo. Taigi, pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurias turi atitikti užsienietis, kuomet gali būti nenustatinėjamos ir nevertinamos Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės. Todėl priimant Sprendimą atsakovas Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas aplinkybes privalėjo vertinti, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų bei pirmosios instancijos teismo išvadų, jų iš esmės nevertino, nors sprendime tai formaliai ir nurodė.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Taigi aiškinant Įstatymą ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas privalo būti atsižvelgiama ir į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

30. Direktyvoje grąžinimas apibrėžiamas kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

32. Pareiškėjas skunde nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad egzistuoja priežastys, dėl kurių grįžus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jis gali būti persekiojamas dėl savo religijos (duomenys neskelbtini) ir dėl to jo gyvybei ar laisvei gali grėsti realus pavojus, todėl egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos aplinkybės, pateikė dokumentus, jo manymu, įrodančius grėsmę jam ir jo šeimos nariams, įskaitant ir 2015 m. lapkričio 25 d. mirusio brolio mirties liudijimą, iš kurio matyti, kad jo mirties priežastis: „nužudytas (duomenys neskelbtini) teroristų“ (b l. 70–71). Todėl nepagrįstas atsakovo skundo teiginys, kad iš pareiškėjo pateikto brolio mirties liudijimo negalima spręsti, kad jis buvo nužudytas teroristų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad buvo rimtas pagrindas spręsti apie galimai egzistuojančias Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas aplinkybes, kurias atsakovas įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, privalėjo vertinti, tačiau nepagrįstai nevertino, nors apeliaciniame skunde ir teigia, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. apklausos metu ir nenurodė jokių aplinkybių apie galimą grėsmę jo kilmės valstybėje.

33. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu, nes nepateikti patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Pareiškėjui išaiškintina, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius