2017-12-06 Nr. AB-22859-3-61-3-03363-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2735-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03363-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 18 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų: 1) Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2016 m. kovo 15 d. (už 91 dieną) – 6 916 Eur; 2) Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. kovo 16 d. (už 500 dienų) – 38 000 Eur; 3) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. kovo 16-17 d. (už 1 dieną) – 76 Eur.

2. Pareiškėjas teigė, kad šių įstaigų kamerose jis buvo laikytas netinkamomis sąlygomis: jose nepakako ploto, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai (nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros oro šalinimo sistemos, neužtikrintas privatumas), dėl mažų langų buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, nepakako dirbtinio apšvietimo, ventiliacijos, vasarą būdavo karšta, o žiemą šalta, buvo drėgna, purvina, parazitų, kameroms reikėjo remonto. Į įstaigas atvykę asmenys nebuvo patikrinami medikų, neįrengtos sanitarinės švaryklos. Pareiškėjas nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, rankšluosčiais, kitu minkštuoju inventoriumi. Išduoti čiužiniai, kitas minkštasis inventorius buvo purvini, jų būklė netinkama. Šiukšlių konteineriai stovėjo prie gyvenamųjų kamerų langų, skleisdavo nemalonų kvapą. Lukiškių TI-K pirmojo ir trečiojo korpuso kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjui sudaryta galimybė tik 1 valandą pasivaikščioti kiemeliuose, juose buvo šiukšlių, nebuvo šiukšliadėžių, jie nebuvo valomi, laistomi, stogeliuose buvo asbesto.

3. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Klaipėdos AVPK paaiškino, jog pareiškėjas areštinėje laikytas nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 3 d. (periodiškai). Minimalaus ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu tam tikrais laikotarpiais galėjo būti pažeisti, bet nežymiai. Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota dviem etapais (1999 m. birželio mėn. ir 2005 m. vasario mėn.), pripažinta tinkama eksploatacijai. Pareiškėjo teiginius dėl šalčio, drėgmės ir netinkamos aplinkos paneigė Klaipėdos apskrities visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai. Sanitariniai mazgai atskirti nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengti unitazai, šalto vandens tiekimo ir atskiros oro šalinimo sistemos, praustuvės, veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Pareiškėjui leista 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Areštinėje laikomi asmenys privalėjo nuolat rūpintis patalpų švara ir tvarka, tam jiems išduotos būtinos priemonės. Buitiniai parazitai Klaipėdos AVPK kamerose kontroliuojančių institucijų nebuvo pastebėti. Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), bendruomenės slaugytojas apžiūri ir įvertina sulaikytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar policijos areštinės asmenys apžiūrimi tik šių asmenų pageidavimu. Sanitarinės švaryklos įrengimas atitiko reikalavimus. Asmenys tualetiniu popieriumi, minkštuoju inventoriumi aprūpinti tinkamai, minkštasis inventorius išduodamas švarus, dezinfekuotas. Pasivaikščiojimo kiemeliai prižiūrimi, valomi, jų stogeliuose nebuvo asbesto.

5. Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje laikytas nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. kovo 15 d. (periodiškai). Pareiškėjui tekęs kameros plotas nuolat kito ir ne visuomet buvo mažesnis nei minimalus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro nustatyti nežymūs higienos normų pažeidimai nesudarė pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus dėl nepakankamo šviesos pateikimo į patalpas, drėgmės, šalčio, ventiliacijos, nes tokie kamerų įrengimo reikalavimai susiję su rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai nenumatė reikalavimo visiškai atitveri sanitarinį mazgą. Sanitariniai mazgai nuo kameros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Į sanitarinio švarinimo patalpas asmenys siunčiami nustatyta tvarka. Asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai. Asmenys privalėjo rūpintis švara ir tvarka kamerose, tam jiems išduotas reikalingas inventorius. Buitinių parazitų naikinimas, patalpų dezinfekcija įstaigoje atliekami nuolat. Asmenys aprūpinami tualetiniu popieriumi, minkštuoju inventoriumi, išduodami patalynė, čiužiniai skalbiami, dezinfekuojami, sudarytos sąlygos skalbti drabužius.

7. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2016 m. kovo 15 d., o 2016 m. kovo 16 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Pareiškėjui užtikrintas minimalus plotas. Lukiškių TI-K sudarytos galimybės pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti biblioteka ir kt. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat sudaryta sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Kamerose įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, stalas ir taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenims suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, higienos priemonėmis, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visuomet atliekama pirminė medicininė apžiūra.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo S. T. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, – 380 Eur.

10. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nustatyta, kad pareiškėjas 68 paras buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, kuriose jam teko nuo 4,49 kv. m iki 4,97 kv. m ploto. Pareiškėjas 39 paras ir 17 kartų dalį paros buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko nuo 2,38 kv. m iki 3,16 kv. m ploto. Kadangi pareiškėjui tekusį plotą mažino lovos ir kiti baldai, tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį laiko, pripažinta, jog jis Klaipėdos AVPK areštinėje ir Šiaulių TI laikytas sąlygomis, pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus plotas.

11. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Klaipėdos AVPK paaiškino, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, jie įrengti kamerų kampe taip, kad nebūtų galima asmens, esančio tualete, stebėti per duryse įrengtą stebėjimo langelį, o sanitariniuose mazguose įrengti unitazai, šalto vandens tiekimo bei atskira patalpų oro šalinimo sistemos, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimus, tačiau neužtikrino visiško asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

12. Šiaulių TI teigė, kad sanitarinis mazgas kamerose nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida, tačiau nepateikė durų ar užuolaidų įrengimą patvirtinančių įrodymų. Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpos atitvertos nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose veidrodžių, spintelių (lentynėlių) higienos priemonėms susidėti ir atskiros oro šalinimo sistemos nebuvo, tačiau, kadangi Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga, o atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose įrengimas buvo susijęs su rekonstrukcijos darbais, šis higienos normų reikalavimas jam netaikytinas.

13. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose veidrodžių, spintelių (lentynėlių) higienos priemonėms susidėti ir atskiros oro šalinimo sistemos nebuvo, tačiau Lukiškių TI-K reikalavimas sanitariniame mazge įrengti atskirą oro šalinimo sistemą taip pat netaikytinas.

14. Dėl apšvietimo teismas atkreipė dėmesį į Klaipėdos ir Šiaulių visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuoti Higienos normos HN 37:2009 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., pažeidimai dėl natūralaus apšvietimo ir dirbtinės apšvietos. Pripažinta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, Šiaulių TI ne visuomet laikytas sąlygomis, atitikusiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus kamerų apšvietimui, tačiau Lukiškių TI-K atžvilgiu pareiškėjo skundo teiginiai nepasitvirtino.

15. Dėl ventiliacijos, temperatūros, drėgmės kamerose teismas pastebėjo, kad visuomenės sveikatos centrai atitinkamai Klaipėdos AVPK areštinėje, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K kamerose pažeidimų dėl šių pareiškėjo nusiskundimų nenustatė, išskyrus reikalavimo dėl drėgmės pažeidimą Šiaulių TI kameroje Nr. 54 (pareiškėjas joje laikytas nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d.).

16. Dėl kamerų remonto teismas pažymėjo, jog iš Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto matyti, kad Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 23 (pareiškėjas joje laikytas 2015 m. rugpjūčio 10-13 d.) sanitarinio mazgo pertvaros apdaila buvo sunkiai valoma ir dezinfekuojama (iškritusios dvi apdailos plytelės), tai neatitiko Higienos normos HN 37:2009 6 ir 27 punktų reikalavimų. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 54, 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte – kamerose Nr. 100 ir Nr. 103 (pareiškėjas jose laikytas 2014 m. rugsėjo 19-25 d., nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. spalio 30 d. bei nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. liepos 16 d.) nuo lubų biro tinkas, todėl skundo teiginiai dėl netinkamos Šiaulių TI kamerų sienų, lubų ir grindų būklės laikyti pagrįstais. Kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 108, kurioje laikytas pareiškėjas, nenustatė, skundo teiginiai šiuo aspektu atmesti.

17. Dėl sveikatos patikrinimo, sanitarinių švaryklų įrengimo teismas akcentavo, jog iš pareiškėjo asmens sveikatos kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjui jo buvimo Klaipėdos AVPK metu buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Byloje nebuvo duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų skundęsis nesuteikta galimybe Klaipėdos AVPK areštinėje pasinaudoti asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjo sveikata buvo patikrinta atvykus į Šiaulių TI 2014 m. rugpjūčio 27 d., jam laikymo Šiaulių TI metu buvo nuolat teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems visada atliekama pirminė apžiūra. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo vieną parą – 2016 m. kovo 15-16 d. Tai, kad pareiškėjui 2016 m. kovo 16 d. buvo atlikti sveikatos tyrimai, patvirtino įrašai asmens sveikatos istorijoje. Pareiškėjo sveikata buvo tikrinta ir 2016 m. kovo 18 d., jau būnant Vilniaus pataisos namuose. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad į Klaipėdos AVPK, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K atvykę asmenys nebuvo patikrinami medikų, laikė abstrakčiais ir neįrodytais. Aplinkybes, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K buvo įrengtos sanitarinės švaryklos patalpos, patvirtino byloje esantys duomenys.

18. Dėl patalpų švaros, pelėsio teismas iš visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktų nustatė, kad Šiaulių TI kamerose buvo pelėsis. Kita vertus, Klaipėdos AVPK areštinės, Šiaulių TI, Lukiškių TI-K patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo valomos tinkamai, jose buvę asmenys aprūpinti valymo inventoriumi. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, patys tardymo izoliatoriuose, policijos areštinėse laikomi asmenys turėjo rūpintis patalpų švara ir tvarka. Pareiškėjas dėl neišduotų valymo priemonių į atsakovo atstovus nesikreipė, todėl skundo teiginiai dėl nešvarių, nevalomų gyvenamųjų patalpų atmesti.

19. Dėl buitinių parazitų teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovai nurodė ėmęsi priemonių ir nuolat atliekantys patalpų dezinsekciją, deratizaciją. Tai patvirtino, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad buitinių parazitų įstaigose pareiškėjo buvimo jose metu nenustatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo atmesti.

20. Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, minkštuoju inventoriumi teismas akcentavo, jog iš Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Klaipėdos AVPK areštinėje laikomas minkštasis inventorius buvo tinkamos būklės, švarus, dezinfekuojamas. Šiaulių TI pateikė pareiškėjo aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninę sąskaitą, kurioje nurodytos pareiškėjui išduotos asmens higienos priemonės bei minkštasis inventorius. Iš kameros kortelės matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo aprūpintas ir minkštuoju inventoriumi, ir higienos priemonėmis. Tinkamą Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K išduodamo minkštojo inventoriaus būklę, jo dezinfekavimą patvirtino Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažyma, visuomenės sveikatos centrų patikrinimų aktai. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, minkštuoju inventoriumi, jo būklės buvo nepagrįsti.

21. Dėl šiukšlių konteinerių teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiose Klaipėdos AVPK, Šiaulių TI ar Lukiškių TI-K kamerose šiukšlių konteineriai galbūt buvo pastatyti arčiau nei 20 m iki kamerų. Pareiškėjui jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje, Šiaulių TI ar Lukiškių TI-K metu tuo nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovams tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas juos vertino kaip neįrodytus.

22. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas pabrėžė, jog pareiškėjas neginčijo fakto, kad jam buvo sudaryta galimybė 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nebuvo pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Klaipėdos AVPK, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K įrengti įvairaus ploto kiemeliai, bet pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kurioje iš įstaigų ir kurie kiemeliai buvo netinkamos būklės. Atsakovo atstovai teigė, jog kiemeliai prižiūrimi tinkamai, valomi. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Klaipėdos AVPK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliai išvalyti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, atitiko higienos normų reikalavimus. Todėl šie pareiškėjo nusiskundimai buvo neįrodyti. Be to, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K veikė 2001 m., todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punkte įtvirtintas draudimas nuo 2001 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose) jiems netaikytinas. Iš Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukcijos įvertinimo akto matyti, kad Klaipėdos AVPK patalpas leista eksploatuoti, todėl jų konstrukcijose negalėjo būti asbesto.

23. Dėl aliarminio iškvietimo teismas atkreipė dėmesį į Lukiškių TI-K paaiškinimą, jog aliarmo signalizacijos mygtukai kamerose įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos sugadino. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Todėl šie pareiškėjo teiginiai vertinti kaip deklaratyvūs ir atmesti.

24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas tik vieną parą buvo laikytas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje sanitarinis mazgas neatitiko reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K patyrė neturtinę žalą. Tačiau dėl suėmimo sąlygų visumos Klaipėdos AVPK areštinėje ir Šiaulių TI pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsakovo atstovai nurodė, kad, esant perpildytoms kameroms, stengtasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, asmenims suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, užsiimti kitomis veiklomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 500 Eur dėl laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK ir 380 Eur dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI.

III. 25. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti ir pripažinti, jog buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

26. Klaipėdos AVPK nuomone, minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 56 paras, pažeidimai nežymūs, ne nuolatinio pobūdžio. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, kaip tai numatyta Higienos normos 37:2009 20 punkte. Pareiškėjas nenurodė dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo patyręs nepatogumų, o teisės aktai nereikalavo sanitarinį mazgą įrengti atskiroje patalpoje (tam, kad kameroje esantys asmenys neužuostų tualeto smarvės). Tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros, savo aukščiu siekiančios vidutinio žmogaus ūgį, ir galimybės visiškai pasislėpti už durį, užuolaidos ar pan.) yra neišvengiama sulaikymo pasekmė, susijusi su jo esame, tikslais bei saugiu vykdymu. Asmuo, esantis tualete, gali pasinaudoti kameroje esančiu audiniu (120-130 cm aukščio širma, užuolaida), galinčiu padidinti privatumo lygį. Kadangi Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijose, patvirtintose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 (toliau – ir Instrukcijos), nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016 ir Nr. A-476-858/2016).

27. Klaipėdos AVPK taip pat pažymi, kad pastato vėdinimo, natūralios ir dirbtinės apšvietos sistemų pakeitimui yra būtina atlikti pastato rekonstrukcijos darbus, todėl šios neatitiktys nevertintinos kaip pažeidimai. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nenustatė netinkamos kamerų sienų būklės ir tik pastebėjo, kad iš pertvaros buvo iškritusios dvi plytelės, todėl teismas šį pažeidimą konstatavo nepagrįstai. Be to, patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 2 d., kai pareiškėjo kameroje jau nebebuvo. Pareiškėjas yra sveikas, jauno amžiaus (iki 44 m.), turėjo galimybę miegoti atskiroje lovoje, mažiausias jam tekęs plotas buvo 4,49 kv. m, jis galėjo laisvai judėti tarp baldų, todėl teismas šiuo atveju nepagrįstai pripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, atlygintina pinigais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo jam priteisti vidutinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį) žalos atlyginimo dydį.

28. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

29. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, o nurodytas žalos dydis niekuo nepagrįstas.

30. Pareiškėjas S. T. atsiliepimu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31. Pareiškėjas pastebi, kad analogiškose bylose yra priteisiamas ir žymiai didesnis neturtinės žalos atlyginimas nei priteista nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

34. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 3 d.) pareiškėjas 68 paras buvo laikytas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2016 m. spalio 18 d. tarnybinis pranešimas „Dėl S. T. skundo“, II t., b. l. 106-107), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Nors Klaipėdos AVPK teigė, kad minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 56 dienas, tai neatitiko jo paties pateiktų duomenų, jis savo skaičiavimo metodikos nenurodė. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu Klaipėdos AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto) kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

35. Pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimą tuo aspektu, kad areštinės kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko minimalaus natūralaus apšvietimo koeficiento ir dirbtinės apšvietos normos, numatytų Higienos normos HN 37:2009 21 punkte. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas patalpose (išskyrus mokymo klases) nenustatytas, bet, pagal 14 punktą, bendra dirbtinė apšvieta turėjo būti ne mažesnė nei 200 lx. Tiek Higienos normos HN 37:2009 2 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Reikalavimas užtikrinti minimalų natūralaus apšvietimo koeficientą, kiek tam būtina padidinti langų angas ar atlikti panašius veiksmus, yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikytinas. Pareiškėjas pakankamo natūralaus apšvietimo neužtikrinimą siejo išskirtinai su mažu langų dydžiu, juose įrengtomis grotomis, bet nenurodė, kad langų stiklas buvo neskaidrus, nešvarus. Kita vertus, Klaipėdos AVPK nepaaiškino, kodėl dirbtinei apšvietai užtikrinti buvo būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl dirbtinės apšvietos atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti Higienos normos HN 37:2009 2 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 3 punktą. Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo buvo nustatytas nepagrįstai.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Klaipėdos AVPK naujų aplinkybių dėl pareiškėjo laikymo areštinėje, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

37. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje 68 paras teko nuo 4,49 kv. m iki 4,97 kv. m ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto (1,2 kv. m)), ilgiausias nepertraukiamas laikotarpis – 8 dienos, pareiškėjas laikytas su 2-3 asmenimis. Kitu metu pareiškėjui teko iki 9,15 kv. m ploto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo nežymiai suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pakankamas dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo pertvaros apdaila viršuje buvo sunkiai valoma ir dezinfekuojama. Iš byloje esančių duomenų (asmens sveikatos istorija, I t., b. l. 30-60; II t., b. l. 3-91) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

39. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, privatumo naudojantis tualetu, tinkamo dirbtinio apšvietimo ir sąlygų lengvai valyti ir dezinfekuoti sanitarinį mazgą. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

40. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs orumo pažeminimą, stresą, diskomfortą ir kitus nepatogumus. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Klaipėdos AVPK ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

41. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 6 916 Eur suma už laikymą netinkamomis sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Klaipėdos AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje, šio teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 500 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė kai kurias materialiosios ir proceso teisės normas, nebuvo pagrindo priimtą teismo sprendimą panaikinti ar keisti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Klaipėdos AVPK, atstovaujančio atsakovą Lietuvos valstybę, apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė