2013-05-09 Nr. AB-1625-3-61-3-00524-2010-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-677/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00524-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., V. K., A. K. M., A. P. ir O. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui (teisių perėmėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. B., V. K., A. K. M., A. P. ir O. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–12, 124–134, 176) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nesumokėtą atlyginimo dalį už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis: A. B. – 4 133,22 Lt, V. K. – 7 366,50 Lt, A. K. M. – 6 936,02 Lt, A. P. – 2 897,49 Lt, O. R. – 1 571,52 Lt.

Pareiškėjai nurodė, kad yra Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjai. A. B. yra Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja nuo 2005 m. balandžio 28 d., V. K. – nuo 2004 m. balandžio 26 d., A. K. M. – nuo 2004 m. birželio 3 d., A. P. – nuo 2005 m. liepos 20 d., O. R. – nuo 2002 m. rugsėjo 18 d. Esant dideliam darbo krūviui Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme ir būtinybei eiti teisėjo pareigas savaitgaliais, 2009 m. dirbo viršvalandžius ir švenčių bei poilsio dienomis. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis nustato atlyginimą už tokį darbą, tačiau šis teisinis reglamentavimas leidžia teisėjams, dirbusiems viršvalandžius ir poilsio bei švenčių dienomis, iš viso nemokėti už darbą, jei atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui nepakanka lėšų teismui nustatytuose asignavimuose, skirtuose darbo užmokesčiui mokėti. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme teisėjų viršvalandinis darbas ir darbas poilsio bei švenčių dienomis yra traukiamas į apskaitą. Pareiškėjai teigė, kad už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis 2009 m. ir paskesniais metais negavo jokio atlyginimo. Padėtis, kai už faktiškai dirbtą darbą nesumokamas atlyginimas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, nustatančiam teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis 2009 m. ir paskesniais metais jiems turi būti sumokėtas atlyginimas. Nesant kitokios teisėtos Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis tvarkos bei laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės prieš įstatymą principo, už tokį teisėjų darbą turi būti sumokėtas atlyginimas, ne mažesnis nei Darbo kodekso (toliau – DK) 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje numatytas darbo užmokestis: už viršvalandinį darbą turi būti sumokėtas 1,5 karto didesnis atlyginimas, o už darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti sumokėtas du kartus didesnis atlyginimas už faktiškai mokėtą atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 41–43, 167–168) prašė atmesti pareiškėjų skundą.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nurodė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis nustato, jog bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė išmoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininko 2010 m. vasario 3 d. rašte nurodyta, kad sumokėti vienkartines priemokas už 2009 m. dirbtą viršvalandinį darbą ir darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra galimybės, kadangi teismui skirti 2009 m. biudžeto asignavimai darbo užmokesčiui, nustatyti 2009 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, yra nepakankami, todėl, vadovaujantis paminėtomis Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatomis, tokios išmokos negalimos.

Atsakovas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 46–47) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nurodė, kad teisėjų atlyginimai yra finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Teisėjams atlyginimai yra skaičiuojami vadovaujantis 2008 m. lapkričio 6 d. priimtu Teisėjų atlyginimų įstatymu, kuriuo nustatyta nauja teisėjų atlyginimų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (3 t., b. l. 13–19) iš dalies patenkino pareiškėjų skundą. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, A. B. 1 594,56 Lt, V. K. – 1 650,72 Lt, A. K. M. – 2 783,84 Lt, A. P. – 1 588 Lt, O. R. – 1 614,08 Lt; kitą skundo dalį ir kitam atsakovui atmetė.

Teismas nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas ir nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojęs Teisėjų atlyginimų įstatymas. Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 2008 metams (toliau – Aprašas) 3 punktu, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Pavyzdinis aprašas) 3, 4, 5, 6 punktais.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iki šios dienos teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista.

Teismas nustatė, kad A. B. paskirta teisėja Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277, V. K. ir O. R. paskirti teisėjais Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1895, A. K. M. paskirta teisėja Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. birželio 3 d. dekretu Nr. 89, A. P. paskirtas teisėju Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. sausio 8 d. dekretu Nr. 333. Atsakovo pateikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjų budėjimo sekmadieniais ir švenčių dienomis grafikai, viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymos, teisėjų viršvalandinio darbo laiko, darbo laiko poilsio ir švenčių dienomis ne pagal iš anksto sudarytą grafiką bei darbo laiko švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką apskaitos žiniaraščiai patvirtina, jog pareiškėjai 2009–2011 m. budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis bei dirbo viršvalandžius.

Teismas atsižvelgė į paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo, pripažįstant Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, argumentaciją. Teismo nuomone, kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, tai teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles.

Tokia teisinio reguliavimo spraga užpildytina remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostata. Nurodė, kad Teismų įstatyme teisėjų darbo ne nustatytu darbo laiku apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas. Teismas vadovavosi valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3, 4, 5 dalimis. Teismas taip pat vadovavosi DK 193 straipsniu, 194 straipsnio 2 dalimi, 186 straipsnio 2 dalimi. Teismo nuomone, kaip tik šios teisės normos tinkamiausios nesureguliuotam teisėjų viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis budėjimo metu atlyginimo teisiniam santykiui, todėl turi būti taikomos ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Remdamasis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. VDT-151, teismas nustatė, kad pareiškėja A. B. poilsio ir švenčių dienomis budėjo 24 valandas, pareiškėjas V. K. – 24 valandas, pareiškėja A. K. M. – 40 valandų, pareiškėjas A. P. – 24 valandas, pareiškėjas O. R. – 24 valandas. Darbas poilsio ir švenčių dienomis paskirtas pagal budėjimo sekmadieniais ir švenčių dienomis grafiką bei apskaičiuotas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjams turi būti atlyginama pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą DK 186 straipsnio 2 dalyje.

Priteistinas už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką sumas teismas nustatė pagal paminėtą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pažymą: A. B. – 1 594,56 ((8 x 34,68 + 16 x 32,49) x 2) Lt, V. K. – 1 650,72 ((16 x 35,14 + 8 x 32,89) x 2) Lt, A. K. M. – 2 783,84 (16 x 36,22 + 24 x 33,85) x 2) Lt, A. P. – 1 588 (8 x 33,61 + 16 x 32,82) x 2) Lt, O. R. – 1 614,08 (8 x 35,06 + 16 x 32,91) x 2) Lt. Teismas vadovavosi DK 150 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismo nuomone, bet kuriuo atveju DK 150 bei 151 straipsniuose nurodyta, kad viršvalandiniai darbai yra galimi tik esant darbdavio, kurio funkcijas šiuo atveju kaip darbo administratorius atliktų teismo pirmininkas, sprendimui paskirti dirbti viršvalandinius darbus.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime yra įvardytos situacijos, kurioms susiklosčius galima laikyti, jog teisėjas pagal įstatymus turi skubiai atliktinų darbų, dėl to gali privalėti dirbti viršvalandžius, – tai teisėjui pavestų funkcijų, kurioms atlikti įstatymų nustatytas trumpas terminas, vykdymas. Konstitucinis Teismas išskyrė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų.

Teismo vertinimu, pareiškėjų pateiktose viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymose viršvalandinio darbo metu atlikti darbai (sprendimų ir nutarties rašymas) yra įprastinis teisėjo darbas. Kai kuriose viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymose yra teismo pirmininko suderinimo viza (2010 m. spalio 1 d., 2010 m. spalio 29 d., 2010 m. lapkričio 6 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. vasario 25 d., 2010 m. balandžio 29 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 29 d.).

Šiomis pažymomis suderintas pareiškėjos A. B. darbo pareigų atlikimas – 31 valanda, pareiškėjo V. K. – 30 valandų. Kitų pareiškėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymų, kuriose būtų teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens suderinimo viza, nepateikta, nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 25 d. raštu buvo paprašytas pateikti visus duomenis apie pareiškėjų dirbant viršvalandžius atliktas funkcijas ir priežastis. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad daugiau viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymų nebuvo sudaryta ir darbdavio pritarimo dirbti viršvalandžius negauta.

Pabrėžė, jog DK 150, 151 straipsnių nuostatose pažymėta, kad vien tik darbuotojo prašymo ar sutikimo nepakanka, viršvalandiniai darbai turi būti organizuojami, t. y. dėl jų vykdymo turi būti priimamas darbdavio sprendimas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkas nepriėmė sprendimų dėl viršvalandinio darbo vykdymo. Teismo pirmininko vizos viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitos pažymose teismas nelaikė viršvalandžių atlikimą organizuojančiu veiksmu, nes nenustatytas faktinis viršvalandinio darbo organizavimo poreikis, kuris atitiktų Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime įvardytas situacijas.

Remdamasis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, teismas nustatė, kad retas teisėjas dirbo viršvalandžius arba papildomo darbo neįtraukė į apskaitą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-43 nustatyta tvarka. Teismas nenustatė, kad pareiškėjams A. B. ar V. K. būtų nustatytas didesnis darbo krūvis nei kitiems teismo teisėjams. Atkreipė dėmesį, kad Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo skirtas reglamentuoti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaitą dėl vienkartinės priemokos, nustatytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, apskaičiavimo ir išmokėjimo, t. y. nustatė konkrečios teisės normos taikymo sąlygas, o ne apmokėjimą už viršvalandžius pagal DK nuostatas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjai neturi teisės į apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Vertindamas, ar šioje byloje atsakovas yra tinkamas, teismas atsižvelgė į tai, kad atlyginimo dalis pareiškėjams nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo. Teismo biudžetas darbo užmokesčiui sumokėti sudaromas pagal galiojančiais teisės aktais nustatytą atlyginimų dydį. Todėl teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, laikėsi savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje, priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, suformuluotos praktikos, kad teisėjams neišmokėtų atlyginimų bylose ginčo materialinių teisinių santykių subjektas yra valstybė – Lietuvos Respublika („Teismų praktika“ Nr. 27), ir tuo remdamasis neišmokėtą atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės. Teismas, be to, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 (publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 m.), 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-916/2009.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio mokėjimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą, teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o, pagal ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 26–28) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, nurodant, jog pareiškėjams atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis yra priteisiamas iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau šioje byloje svarbus pats faktas, jog nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti mokamas. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, ar Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, sudarydamas savo biudžeto projektą, į jį įtraukė lėšas, skirtas sumokėti atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Tik tuo atveju, jeigu tokių lėšų buvo prašoma ir jos nebuvo skirtos iš valstybės biudžeto, būtų galima teigti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo šis ginčas, buvo netinkamas teisinis reguliavimas. Pareiškėjams priteistos sumos neviršija pareiginės algos dydžio, todėl jos galėjo būti išmokėtos ir taikant paminėtą Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatą. Teismas netyrė šių aplinkybių, nereikalavo jokių papildomų įrodymų iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ir, nesiremdamas jokiais įrodymais, priteisė atitinkamas sumas iš Lietuvos valstybės. Remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 šiuo atveju pagrindo nėra, kadangi skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

2. Netinkamai nurodytas Lietuvos valstybės atstovas. Pareiškėjai skunde atsakovu patraukė Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nors Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2010 m. gegužės 26 d. potvarkiu Nr. 191 Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėja J. O. bei vyriausieji specialistai R. V. ir V. V. buvo įgalioti atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose nagrinėjant civilines ir administracines bylas dėl atlyginimų išmokėjimo teisėjams, tačiau pati Teisingumo ministerija, kaip juridinis asmuo, tokios teisės neturi. Teisingumo ministerija neatlieka jokių funkcijų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu teisėjams. Nurodydamas, jog darbo užmokestis priteisiamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, teismas nepasisakė dėl to, kaip ir kas turėtų apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nuo priteisiamų sumų, nes tai įprastai daro teismai. Visi asignavimai, susiję su teisėjų darbo užmokesčiu, yra skiriami biudžeto asignavimų valdytojams – teismams. Teismas atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis privalėjo priteisti iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, kuriame dirba pareiškėjai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, 2011 m. balandžio 22 d. sprendime nurodė, jog sumos yra priteistinos iš atsakovo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, kuriam priklauso pareiga sumokėti mokesčius. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą panaikino, tačiau nenurodė, kad atsakovas buvo netinkamas, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, turėjo į tai atsižvelgti.

Atsakovas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 33–34) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nurodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas, neprieštaraujantis teisės normoms ir teismų praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjų – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjų – teisės gauti atlyginimą už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis 2009-2011 m. laikotarpiu. Pareiškėjai, iškeldami šį ginčą ir prašydami teismo priteisti jų nurodytas sumas už tokį darbą, rėmėsi Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, bei DK 193 ir 194 straipsnių (2008-07-15 įstatymo Nr. X-1712 redakcija) nuostatomis apie viršvalandinio darbo ir darbo poilsio arba švenčių dienomis apmokėjimą.

Pasisakydama dėl ginčo santykių teisinio reguliavimo, kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl teisėjų dirbto viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis. Ši teisės norma specialiai skirta nurodytų teisinių santykių reglamentavimui, todėl pripažintina specialiąja, t. y. turinčia prioritetinę prieš kitų teisės aktų normas, reglamentuojančias panašius teisinius santykius, reikšmę norma, kuria būtina vadovautis, nagrinėjant šį administracinį ginčą. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, suabejojęs dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto atlygio už teisėjų viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis ribojimo konstitucingumo, 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti klausimą dėl šios teisės normos atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui ir aukščiau paminėtai Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai. Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į šį Konstitucinio Teismo nutarimą ir vadovaudamasi Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant šią bylą yra būtina vadovautis tik ta Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies apimtimi, kuri Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Taikydama šią nuostatą, kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktuali teisėjų viršvalandinio darbo bei darbo poilsio ir švenčių dienomis samprata turi būti suvokiama ir aiškinama taip, kaip tokio darbo apibūdinimas yra pateiktas pačioje šioje straipsnio dalyje, t. y. kaip darbas, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose.

Tokio darbo apibūdinimas (pažymėtina, kad atsižvelgiant į šiuo klausimu pateiktą aiškinimą, nurodytą paminėtame Konstitucinio Teismo 2011-02-14 nutarime) yra pateiktas šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje (apeliacinės bylos Nr. A756-193/2012), kurioje nurodyta, kad esminis tokio teisėjo darbo požymis (kriterijus) yra būtinumas išspręsti jam (teismams) pavestus klausimus per įstatymuose nustatytus sutrumpintus terminus (2 t., b. l. 52-64). Taigi, taikydamas šį kriterijų byloje nagrinėjamai situacijai, pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, pagrįstai nelaikė pareiškėjų nurodyto viršvalandinio darbo viršvalandiniu darbu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo prasme ir teisingai apskaičiavo pareiškėjų dirbtą darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Pažymėtina, kad pastarojo apskaičiavimo teisingumas byloje nėra kvestionuojamas.

Pasisakydama dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų, kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktualioje situacijoje, kai viena taikytinos teisės normos – Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies – nuostata (dėl teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimo) Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o kita (dėl tokio apmokėjimo ribojimo) - pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir kai įstatymų leidėjas nepašalino Konstitucinio Teismo nurodyto šios teisės normos trūkumo, yra būtina tiesiogiai taikyti aukščiau nurodytą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, o įstatymo lygmeniu – taikyti įstatymų normas, reglamentuojančias panašius teisinius santykius (ABTĮ 4 str. 6 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Teismų įstatyme teisėjų darbo ne nustatytu darbo laiku apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas, o į Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnyje nurodytą teisėjų atlyginimo sampratą apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis nepatenka. Esant nurodytai situacijai, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjams priklausantį atlyginimą (DK taikymo prasme darbo užmokesčio dalį) už jų dirbtą darbą poilsio ir švenčių dienomis, pagrįstai ir teisingai vadovavosi DK 194 straipsnio nuostatomis dėl darbo poilsio arba švenčių dienomis apmokėjimo. Pažymėtina, kad Teisėjų taryba – institucija, atsakinga už tokių priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką (Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 2 d.) – 2011 m. rugsėjo 9 d. protokoliniu nutarimu rekomendavo teismams taikyti DK reikalavimus, apmokant teisėjų viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis (Teisėjų tarybos posėdžio protokolas Nr. 38P-10-(7.1.).

Pasisakydama dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo, kolegija iš esmės pritaria argumentams dėl atsakovo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo (šiuo metu Vilniaus apylinkės teismo) tinkamumo. Tai darydama, kolegija pirmiausia pažymi, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo) ir jų gavėjų – šio teismo teisėjų. Kaip jau buvo pažymėta aukščiau, nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, jie (šie santykiai) yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Administracinių teismų praktikoje tokia situacija suponuoja atsakovo – teismo (DK taikymo prasme darbdavio) tinkamumą tokio pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Be to, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei, nors ir Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu apribotą, tokio darbo apmokėjimą (Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 2 d., Aprašo 3 p., Pavyzdinio aprašo 3 - 6 p.). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 reikšme nagrinėjamai bylai (kolegijos manymu, šios civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių), kolegija daro išvadą, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Vilniaus miesto apylinkės teismas. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinkamai turi būti pakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad pareiškėjams priteisiamos sumos: A. B. – 1 594,56 Lt, V. K. – 1 650,72 Lt, A. K. M. – 2 783,84 Lt, A. P. – 1 588,00 Lt ir O. R. – 1 614, 08 Lt yra priteisiamos iš atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys