2020-11-11 Nr. AB-21150-3-61-3-04231-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2998-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04231-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo) 22 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti. Lukiškių TI-K Priėmimo skyriuje jis apie tris valandas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi visi atvykusieji (apie dvidešimt asmenų) buvo uždaryti į vieną kamerą, kurioje teko stovėti, nes neužteko vietos atsisėsti, be to, nebuvo ventiliacijos ir lango, o pasinaudoti sanitariniu mazgu pareigūnų reikėjo prašyti daugiau nei valandą. Vienvietėje kameroje, kurios plotas 1 kv. m, buvo laikomi du žmonės su daiktais, tokiu būdu buvo tyčiojamasi ir žeminamas žmogaus orumas.

Tokioje patalpoje išbuvęs dvi – tris valandas, pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti po dušu, kadangi buvo informuotas, jog nėra karšto vandens. Kamerose kratos buvo atliekamos jose nedalyvaujant nuteistiesiems, jų metu išmėtomi, supurvinami, sujaukiami nuteistųjų asmeniniai daiktai. Kamerose buvo netinkamas vėdinimas, langai maži, nesandarūs, jų rėmai supuvę, todėl buvo šalta, drėgna. Kamerose trūko šviesos dėl per mažų langų, todėl nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas, kuris taip pat buvo nepakankamas.

Dėl šalčio ir drėgmės kamerose veisėsi pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas, byrėjo dažai, rūdijo metaliniai baldai. Kamerose nebuvo spintų, lentynų asmeniniams daiktams, rūbams susidėti, asmeninius rūbus teko kameroje skalbti rankomis, nebuvo virvių skalbiniams džiovinti. Nuo drėgmės, tualeto ir tabako smarvės išplauti rūbai ilgai džiuvo bei smirdėjo. Sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, atviras, todėl pareiškėjas buvo nuolat stebimas ir fotografuojamas prižiūrėtojų per duryse esantį langelį. Sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, pasinaudojus tualetu kameroje tvyrodavo smarvė.

Kameros ir sanitariniai mazgai nebuvo dezinfekuojami, juose buvo pilna tarakonų. Nebuvo jokių šveitimo, nuriebinimo priemonių. Dušai buvo maži, ne visi dušai turėjo dušų galvutes, todėl vanduo ant galvos lašėdavo tiesiai iš vamzdžio, čiaupai buvo nulaužti, todėl nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūros, grindys dušuose buvo slidžios, be to, blogai veikė vandens nuotekų kanalizacija. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pakankamą laiką būti gryname ore, lauke, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą.

Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, smirdantys, sienos nusėtos pelėsiais, stogeliai pagaminti iš asbesto, kenksmingo žmogaus sveikatai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jose laikomų asmenų skaičių. Į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Tai atliekama vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu. Kamerų įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pasivaikščiojimas gryname ore tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 320 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, laikino laikymo kameros – tai tokios patalpos, kuriose priimti suimtieji (nuteistieji) laikomi kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau 2 valandų (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo, prieš (po) etapo, iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 12 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami jų turimi daiktai. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras ir tai nepažeidžia numatytų teisės aktų reikalavimų. Vėliau, pagal Vidaus tvarkos taisyklių 20 punktą po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Suimtieji ir nuteistieji į Priėmimo ir paskirstymo skyriuje esantį sanitarinį mazgą vedami po vieną dėl būtinybės užtikrinti izoliaciją bei dėl saugumo. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų laikino laikymo patalpų yra abstraktūs ir nepagrįsti. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl jo laikymo per mažo ploto Lukiškių TI-K Priėmimo skyriaus kameroje, pasinaudojimo sanitariniu mazgu, dušu Lukiškių TI-K Priėmimo skyriuje ir juos pareigūnai būtų atsisakę tenkinti, nėra. Todėl teismas pareiškėjo argumentus atmetė.

7. Teismas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą.

8. Teismas nustatė, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d. pareiškėjui kamerose tekdavusi kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo teiginius dėl ploto trūkumo atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktą kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) nėra nustatyti reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo atstovo, visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas arba kai jose nebuvo įrengtų sanitarinio mazgo kabinų, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu visais atvejais buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

11. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo teiginį, jog jis Lukiškių TI-K prižiūrėtojų buvo fotografuojamas per duryse esantį langelį. Todėl teismas šį teiginį atmetė kaip abstraktų ir neįrodytą.

12. Teismas, įvertinęs HN 134:2015 17 punkto nuostatas, konstatavo, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, nes kamerose įrengti langai buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra, kuri atitiko HN 134:2015 reikalavimus.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalaudavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis – šluota, samčiu, šiukšliadėže, kibiru, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universaliu valikliu, tinkančiu ir indams plauti. Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė nei 200 lx, kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 108, 109, 111, 112A, 119, 121, 122, 124, 126, 163, 169, 257, 269, 272, 275, 283, 294, 292, 325, 334, 347, 377. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 matyti, kad patikrinimas buvo atliekamas kamerose Nr. 109, 112A, 121, kuriose pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. sausio 29 d., 2018 m. balandžio 20–22 dienomis. Nustatyta, kad gyvenamosios patalpos ir jose esantys įrenginiai techniškai tvarkingi, tai atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nacionalinė visuomenės sveikatos laboratorija, atlikusi šiluminės aplinkos bei dirbtinio apšvietimo matavimus šiose gyvenamosiose patalpose, pažeidimų nenustatė. Kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas per langą, yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas. Kontrolės metu gyvenamosiose patalpose pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134: 2015 39 punkto reikalavimą pagal kurį ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Patikrinimo metu gyvenamosiose patalpose tarakonų buvimo taip pat vizualiai nenustatyta. Pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas skunde taip pat aiškiai neišdėstė su galbūt padarytais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės, blogo apšvietimo, smarvės kamerose ir sanitariniame mazge, tarakonų buvimo, laikė neįrodytais.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K dušinės buvo įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turėjo nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Lukiškių TI-K dušinėse buvo įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, privatumui užtikrinti įrengtos pertvaros, buvo grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, įrengti šviestuvai, kurie tinkamai apšvietė patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema buvo veikianti. Į dušus nuolatos buvo tiekiamas karštas vanduo, dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, detalaus higienos normų pažeidimų apibūdinimo, o tik savo subjektyvią nuomonę dėl higienos normų neatitinkančių dušų, kanalizacijos būklės, teismas šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose ir kokiais laikotarpiais kamerose nebuvo spintų, lentynų asmeniniams daiktams, rūbams susidėti, todėl pareiškėjo teiginius laikė abstrakčiais ir atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pagal galiojantį Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo aprašą, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo aprašo patvirtinimo“, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teikiama paslauga ne dažniau kaip kartą per savaitę. Tai atitinka HN 134:2015 40 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigos suteikta patalynė, asmeninė patalynė ir asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga nuteistieji gali pasinaudoti tuo atveju, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis sumokėti už suteiktą paslaugą. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151, suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės nemokamai išskalbti patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau pastaroji jam nesuteikė galimybės skalbti drabužius. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kad BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam nebuvo užtikrinta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų priskirtas prie asmenų, turėjusių teisę į ilgesnius pasivaikščiojimus. Todėl teismas šiuo aspektu pažeidimo nenustatė, o argumentus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmetė.

19. Teismas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai suimtiesiems ir nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, yra lietaus nutekėjimo angos. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelius tvarko nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. BVK 110 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose turi palaikyti ir patys nuteistieji. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad dėl šių jo teiginių pablogėjo jo sveikata, nenurodė jokio neigiamo poveikio. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Lukiškių TI-K gydytojus dėl pablogėjusios sveikatos. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių būklės, asbesto žalos laikė abstrakčiais ir atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas konstatavo, kad asmens apžiūros ir kratos Lukiškių TI-K buvo atliekamos pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, VIII skyriaus nuostatas. Dėl pareiškėjo teises bei interesus pažeidžiančio kratos atlikimo būdo pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas pats nenurodė, kad dėl šių aplinkybių būtų teikęs skundą. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, konstatavus, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, atsižvelgęs į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 320 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pinigais nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakako pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

24. Pareiškėjas R. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje kilo ginčas dėl 22 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. M. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 25 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 320 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

27. Apeliacinį skundą padavė atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

30. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, išskyrus kamerą Nr. 257. Įvertinusi pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 109 paras. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

33. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

34. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra iš esmės teisingas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir nepatogumams.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė