2020-01-08 Nr. AB-293-3-65-3-00420-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-57-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00420-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. ūkio skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento procesinių teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. ūkis (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Utenos RAAD) 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. SPA-7 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 4 punktas neprieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2014 m. pradėjo eksploatuoti 2 MW galios biokuro katilinę, tikrai žinojo, kad biokuru kūrenamos katilinės yra neapmokestinamos. Tačiau nežinojo, kad pagal 2014 m. pasikeitusį teisinį reglamentavimą jis turėjo gauti taršos leidimą. Nors 2014 m. rudenį Utenos RAAD pareigūnai tikrino pareiškėją, jokių pažeidimų ūkyje nenustatė, pareiškėjo neinformavo, kad jau veikiančiai biokuro katilinei reikalingas taršos leidimas. Pareiškėjas teigė, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Pareiškėjas nurodė, jog turi visus biokuro naudojimą patvirtinančius dokumentus, 2017 m. vasario 10 d. Aplinkos apsaugos agentūra išdavė taršos leidimą, kuriame numatytos išmetimų į atmosferą normos nesiekia patikrinimo akte nurodytų kiekių, tačiau atsakovas už visą per du metus į atmosferą išmestą teršalų kiekį paskaičiavo mokestį padidintu tarifu. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta sankcija yra neadekvati ir tokia bauda reikštų ūkio sunaikinimą. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Įstatymui, nes Aprašas plečiamai aiškina sankciją numatančias Įstatymo nuostatas.

3. Pareiškėjas savo abejonės dėl Aprašo 4 punkto teisėtumo grindė tuo, kad šiuo poįstatyminiu aktu buvo nustatyta mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarka, kuri neatitinka nustatytosios Įstatyme (konkuruoja su Įstatyme nustatyta); Įstatyme nustatytas baigtinis mokesčio apskaičiavimo, taikant didesnį tarifą, sąrašas, t. y. už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, tuo tarpu Aprašo 4 punktu, šis sąrašas nepagrįstai išplėstas, nustatant, jog mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas ir tuo atveju, kai yra naudojamas biokuras, nors ir neviršijant faktiškai galimo sunaudoti biokuro kiekio, tačiau neturint taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais.

4. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 17-KD-90/2017 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris patvirtintas pareiškėjo ginčijamu Sprendimu, buvo nustatyta, jog darbo be leidimo laikotarpiu (2015–2016 m.), kai toks leidimas buvo būtinas, pareiškėjas iki nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijų, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį sudeginus biokurą. Tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, Aprašo 9 punktą ir 18 punktą. Už nedeklaruotą taršą paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą – 27 451 Eur. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka asmenys, kurie nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimą ar taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą, o šio Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodoma, kaip skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įrenginio eksploatacijai privalėjo turėti taršos leidimą, jis nuo šios datos tapo mokesčio už taršą mokėtoju. Kadangi pareiškėjas neturėjo leidimo su nustatytais teršalų leistinos taršos normatyvais, visas per 2015–2016 m. faktinis teršalų kiekis yra viršnormatyvinis, už kurį mokestis turi būti apskaičiuojamas padidintu tarifu. Atsakovas teigė, jog Įstatymo numatyta lengvata pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, nes ji yra taikoma tik leidime nustatytam teršalų kiekiui. Atsakovas akcentavo, jog teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tuo labiau, kad pareiškėjas yra užsiimantis verslu ūkio subjektas, kuris privalo žinoti, kokiomis nuostatomis vadovaujantis jis turi dirbti ir atkreipė dėmesį, kad visa informacija apie teisinį reglamentavimą, jo pasikeitimus yra talpinama atsakovo internetinėje svetainėje, naujienų skyriuje.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. J. ūkio skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimą ir juo patvirtintą mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumažino iki 13 726 Eur.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas užsiima daržovių auginimo uždarame grunte veikla, šiai veiklai vykdyti ūkio teritorijoje nuo 2014 m. kovo mėnesio eksploatuoja biokuro katilinę, kurios katilo galia 2 MW. Utenos RAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja 2017 m. rugpjūčio 28 d. pavedimu atlikti mokestinį patikrinimą Nr. 17PMP-26 pavedė skyriaus vyriausiajai specialistei patikrinti A. J. ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) tikslu atlikti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumo ir deklaravimo už 2015–2016 m. ataskaitinius laikotarpius patikrinimą. 2017 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 17-KD-90/2017 buvo nustatyta, kad A.

J. ūkyje nuo 2014 m. pavasario kūrenamas katilas „Kalvis-2000 MK“, kurio šiluminis našumas 2 MW, naudojamas kuras – medienos skiedros (toliau – ir 2 MW katilinė), kurio eksploatavimui nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turėjo būti gautas taršos leidimas, tačiau toks leidimas gautas tik 2017 m. vasario 10 d. Patikrinimo metu buvo pateikti 2 MW katilinėje biokuro (medienos skiedrų) 2015–2016 m. naudojimą patvirtinantys dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas galėjo naudotis Įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi suteikta mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių lengvata.

Tačiau neturint taršos leidimo, visas darbo be leidimo laikotarpiu išmestas į aplinkos orą teršalo kiekis, susidaręs deginant biokurą, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, yra laikomas viršnormatyviniu, ir už jį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą (Įstatymo 9 str.). Pareiškėjas už 2014–2016 m. nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijų, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį deginant biokurą. Patikrinimo metu pagal pateiktus apmokėjimo dokumentų, važtaraščių suvestinius duomenis bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Axis Technologies“ specialistų atliktų katilo „Kalvis-2000 MK“ bandymų rezultatų suvestinius duomenis, UAB „Ekometrija“ atliktos taršos šaltinio – 2 MW katilinės ir iš jos išmetamų teršalų inventorizacijos duomenis, buvo nustatytas 2015–2016 m. 2 MW katilinėje sunaudotas biokuro kiekis ir apskaičiuotas per 2015–2016 m. iš šio taršos šaltinio išmestų teršalų (anglies monoksido, azoto oksidų, kietųjų dalelių) kiekis.

Už nustatytus teršalų kiekius buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių padidintu tarifu pagal Aprašo 14 punkte nustatytą formulę – 27 451 Eur (Patikrinimo akto priedas Nr. 1).

9. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Utenos RAAD ginčijamu Sprendimu.

10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (toliau – ir Mokestis) moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), 2.10 punkte nustatyta, kad Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus atitinkantiems įrenginiams, kurių eksploatavimui iki 2014 m. balandžio 15 d. nereikėjo turėti pagal 2002 m. TIPK taisykles išduoto TIPK leidimo, taršos leidimas turi būti gautas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 1 priede nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia leidimo, tarp jų – naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio kūryklos šiluminis našumas yra lygus arba didesnis negu 0,5 MW, bet nesiekia 20 MW (2.2 punkto originali redakcija, galiojusi iki 2015 m. balandžio 1 d.). Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto redakcijoje, galiojusioje nuo 2015 m. balandžio 1 d., t. y. patikrinimo metu, nurodyta: „naudojamas kurą deginantis įrenginys, kuriame yra kietuoju kuru kūrenamas katilas, kurio nominalus šiluminis našumas yra lygus 0,5 MW arba didesnis, bet nesiekia 20 MW“. Teismas konstatavo, kad pagal nurodytąjį teisinis reglamentavimą pareiškėjas savo ūkinei veiklai vykdyti naudodamas įrenginį – 2 MW katilinę, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. privalėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka išduotą taršos leidimą. Byloje esantys duomenys patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad taršos leidimo pareiškėjas neturėjo, ir tokį leidimą pagal 2016 m. gruodžio 2 d. paraišką gavo tik 2017 m. vasario 10 d. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. buvo Mokesčio mokėtoju.

11. Teismas analizavo Įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 6 dalis, 7 straipsnio 1, 2 dalis ir nurodė, kad pareiškėjas privalėjo už 2015 m. mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją (toliau – Deklaracija) pateikti iki 2016 m. vasario 15 d., o už 2016 m. mokestinį laikotarpį Mokestį sumokėti ir Deklaraciją pateikti iki 2017 m. vasario 15 d. Teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad iki nurodytų datų pareiškėjas Mokesčio nesumokėjo ir Deklaracijos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė.

12. Teismas analizavo Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, ją detalizuojantį Aprašo 4 punktą ir nurodė, kad pareiškėjui Įstatymo nustatytu laiku nepateikus Deklaracijų, visas pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestas teršalų kiekis pagrįstai laikytas ir nuslėpta tarša, ir mokėtinas Mokestis pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas turi būti apskaičiuojamas taikant didesnį tarifą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka, Aprašo 14 punkte numatyta, jog mokėtinas Mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal šiame punkte pateiktą formulę, detalizuojant ir nuslėptos taršos sąvoką, o būtent nuslėpta tarša laikoma, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką atitinkamo teršalo kiekis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog sisteminis Įstatymo straipsnių aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog Mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013, kt.). Teismas nurodė, kad atsakovas mokestį už nuslėptą taršą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus apskaičiavo teisingai, remdamasis Įstatymo 1 priede nurodytais mokesčio tarifais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintu apmokestinamų teršalų, tarp jų ir II skyriuje nurodytų į atmosferą išmetamų teršalų, priskyrimu grupėms), Įstatymo 2 priede nustatytais tarifų koeficientais bei mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjas yra atleistas nuo Mokesčio sumokėjimo pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, todėl nei mokėti Mokesčio, nei teikti Deklaracijų jis neturėjo pareigos. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą Mokesčio lengvatą, fiziniai ir juridiniai asmenys atleidžiami nuo Mokesčio už išmetamą į atmosferą TIPK leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus. Teismas pažymėjo, kad šioje teisės normoje nustatyta Mokesčio lengvata nustatyta tik už taršos leidime (ar TIPK leidime) nustatytą išmetamą į atmosferą teršalų kiekį. Ginčo atveju pareiškėjas išduoto taršos leidimo neturėjo, taigi jam leidžiamas į atmosferą išmesti teršalų kiekis taršos leidime nebuvo nustatytas, todėl Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis jo atžvilgiu už 2015–2016 m. mokestinį laikotarpį negalėjo būti taikoma.

14. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentą, kad Mokesčio jis neturėjo mokėti dėl to, jog nebuvo informuotas apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir nežinojo, kad jo eksploatuojamai 2 MW katilinei būtina turėti taršos leidimą, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtintas principas, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad tokiu teisės aktų neišmanymu negali pasiteisinti ūkio subjektas, kuriam keliami aukšti sąžiningos verslo praktikos reikalavimai. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dar 2016 m. vasario 3 d. patikrinimo aktu Nr. (08-KD)-18 Utenos RAAD buvo konstatavęs, jog pareiškėjo eksploatuojamai 2 MW katilinei būtina turėti taršos leidimą, pareiškėjui privalu mokėti Mokestį, už 2015 m. laikotarpį privalu paskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti Mokestį, 2016 m. gruodžio 12 d. Privalomuoju nurodymu Nr. (089-KE)-2 Utenos RAAD Anykščių rajono agentūra pareiškėjui nurodė iki 2016 m. kovo 15 d. atlikti aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizaciją ir pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai, taip pat Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką taršos leidimui gauti. Tačiau pareiškėjas privalomojo nurodymo laiku neįvykdė, už aukščiau nurodytų pažeidimų įvykdymą A. J. buvo nubaustas Utenos RAAD 2016 m. gegužės 17 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje.

15. Teismas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 113 straipsnio 1 ir 3 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.) ir pažymėjo, kad ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

16. Teismas nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą mokamas už iš stacionarių taršos šaltinių išmestą normatyvus viršijantį ar nuslėptą teršalų kiekį, o šio straipsnio 4 dalies 1 punktas nustato jo apskaičiavimo tvarką. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje pateiktą normatyvo sąvoką, normatyvas – nustatyta tvarka įteisintas tam tikro teršalo kiekio, mokestiniu laikotarpiu leidžiamo išmesti į aplinką, rodiklis ir jis pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19, 192 straipsnių, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Taisyklių nuostatas turi būti įteisintas taršos leidime. Iš Aprašo 4 punkto turinio matyti, kad jame tik pateiktas lingvistinis aukščiau paminėtų teisės normų paaiškinimas, jog nesant nustatyta tvarka įteisinto leistino į atmosferą išmetamų teršalų kiekio, t.y. neturint įrenginiui eksploatuoti būtino taršos leidimo, kuriame šie kiekiai būtų nustatyti, visas išmestas į atmosferą teršalų kiekis yra nustatyta tvarka neįteisintas ir laikomas viršnormatyviniu, o už normatyvus viršijantį teršalų kiekį Mokestis skaičiuojamas Įstatymo 9 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyta tvarka. Teismas darė išvadą, jog jam nekyla abejonių dėl Aprašo 4 punkto teisėtumo.

17. Teismas, spręsdamas, ar Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte apskaičiuota taikant didesnį tarifą mokesčio suma yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2000 m. gruodžio 6 d.; 2001 m. spalio 2 d.; 2008 m. sausio 21 d.; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016) ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, nenustatyta, kad jis būtų siekęs tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas turi ir atsakovui pateikė visą biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus ir tuo atveju, jeigu būtų įvykdęs jam Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 2.10 punkte, Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas pareigas, būtų galėjęs pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta Mokesčio lengvata. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui pagal jo pateiktą paraišką 2017 m. vasario 10 d. buvo išduotas taršos leidimas, ir pareiškėjo per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius į atmosferos orą išleistas teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime nustatyti normatyvai. Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas teigė, kad Mokesčio sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šį jo teiginį, teismui nepateikė.

18. Teismas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą, nusprendė, kad 13 726 Eur Mokesčio suma pareiškėjui yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintą Mokesčio dydį sumažino iki šios sumos.

III. 19. Pareiškėjas A. J. ūkis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria skundas nebuvo tenkintas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Sprendimą, pradėti tyrimą dėl Aprašo 4 punkto atitikties Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams, o nustačius, kad Sprendimas yra teisėtas, sumažinti Sprendimu patvirtintą Mokesčio dydį.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas dalyje, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas iš dalies atmesdamas skundą, akivaizdžiai netinkamai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei ABTĮ nuostatas, aiškino Sprendimą bei netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 1 punktą bei Aprašo 4 punkto nuostatas, ko pasėkoje buvo pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas ir priimtas iš dalies neteisėtas sprendimas.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką ir išėjo už skundo nagrinėjimo ribų, tokiu būdu pažeidžiant ABTĮ 80 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas bei paneigiant proceso šalies teisę į gynybą, kas įtakojo iš dalies neteisėto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas analizuoja Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį bei teigia, jog kiekvienas iš šioje straipsnio dalyje nustatytų atvejų yra atskiras pagrindas taikyti minimą straipsnio nuostatą, o tai sudaro atskirą bylos dalyką ir privalo būti įrodinėjamas atskirai. Pareiškėjas paaiškina, kad jis Sprendimu nubaustas ne už nuslėptą teršalų kiekį, kuris pagal Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatą sudaro atskirą pagrindą šios straipsnio dalies taikymui ir privalo būti įrodinėjamas ir nurodomas atskirai, tačiau pagal kitą Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą pagrindą, t. y. į aplinką išleistą neva viršnormatyvinį kiekį teršalų, kuris ir buvo įrodinėjimo dalykas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas pabrėžia, jog nei Sprendime, nei teismo posėdžio metu atsakovas neįrodinėjo, jog nagrinėjamu atveju buvo slepiami teršalai. Sprendimo turinys neginčytinai patvirtina, jog Sprendime apskritai nėra jokių motyvų apie neva slepiamus teršalus. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas dėl nesuprantamų priežasčių, nesant nei atsakovo, nei pareiškėjo pareikštų reikalavimų ar nurodytų motyvų dėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyto kito pagrindo – teršalų slėpimas, taikymo, išnagrinėjo administracinę bylą ir teismo sprendimu nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu privalėjo būti taikytas mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą, ne tik dėl to, jog buvo viršytas leistinas į aplinką išmetamų teršalų kiekis, bet ir kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas neva nuslėpė į aplinką išmestų teršalų kiekį, kas šioje byloje iš viso nebuvo įrodinėjimo dalykas. Pareiškėjas akcentuoja, jog teismas sprendime citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose ginčo dalyku buvo sprendimai, priimti dėl nuslėpto teršalų kiekio, o ne dėl viršnormatyvinio kiekio.

22. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai aiškino Įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 1 punktą bei Aprašo 4 punkto nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai teismo sprendimo motyvams, Aprašo 4 punkto nuostatos konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktu ir aiškina plečiamai Įstatymą, kas yra neleistina, dėl ko Aprašo nuostata negalėjo būti taikoma, o Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 1 punkto taikymui nėra būtinųjų sąlygų viseto. Pareiškėjas aptaria Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtintą normatyvo sąvoką, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinti Mokesčio mokėtojai ir nurodo, kad šių teisės normų turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog, priešingai nei nurodoma teismo sprendime, minėtose teisės normose yra tik paaiškinta normatyvo, t. y. leidžiamo išmesti į aplinką teršalų kiekio rodiklio, sąvoka bei nurodoma, jog yra privaloma turėti taršos leidimus, kuriuose būtų nustatyti normatyvai, tačiau nėra aiškinama apie skiriamas nuobaudas už tokių leidimų neturėjimą ir juo labiau nėra nieko nurodoma apie mokesčio, už tokio leidimo neturėjimą, apskaičiavimą, taikant didesnį tarifą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo išvada, jog Aprašo 4 punkto nuostata, kuri numato mokesčio, skaičiuojant didesnį tarifą, taikymą už visą į aplinką išmestą teršalo kiekį tik dėl to, jog nebuvo gautas taršos leidimas (t. y. nepaisant to, kad nustatyta, jog faktinis išmestas teršalų kiekis į aplinką neviršijo leistinų normatyvų), kas nėra numatyta Įstatymo 9 straipsnyje, neva tik lingvistiškai paaiškina Įstatyme įtvirtintą normatyvo sąvoką, yra akivaizdžiai neteisinga ir nelogiška.

23. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies taikymo (žr., pvz., 2015 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1160-502/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-12-143/2015; 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-l160-502/2015), cituoja Aprašo 4 punktą ir daro išvadą, jog priešingai teismo sprendime išdėstytam aiškinimui, akivaizdu, jog Aprašo 4 punktas iš esmės numato mokesčio už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiavimo tvarką ir atveju, kai yra naudojamas biokuras (išmetamas teršalo kiekis į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą), nors ir neviršijant faktiškai galimo sunaudoti biokuro kiekio, tačiau neturint privalomo TIPK leidimo ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais. Pareiškėjas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atitinkamos poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemonės, kokiomis laikytinos ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalimi, gali būti nustatomos tik įstatymu, tokią poziciją yra išdėstęs ir Konstitucinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. nutarime. Pareiškėjas įsitikinęs, kad teismas nepagrįstai netenkino skundo prašymo pradėti tyrimą dėl Aprašo 4 punkto atitikties Įstatymo 9 straipsnio 3 daliai ir 4 dalies 1 punktui, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės aktų hierarchijos reikalavimams.

24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino šiam teisiniam ginčui nustatytų reikšmingų aplinkybių bei priėjo prie nepagrįstos išvados, jog jam Įstatymo 5 straipsnis netaikytinas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, jog prieš 2 MW katilinės eksploataciją buvo atlikti išmetamų teršalų laboratoriniai bandymai, pateikti 2015–2016 m. biokuro sunaudojimą patvirtinantys dokumentai, nustatyta, jog per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius iš biokuro katilinės į atmosferos orą išleistas teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime nustatyti normatyvai, kas patvirtina, jog išleistas iš biokuro katilinės kiekis neviršijo leidime nustatytų normatyvų. Pareiškėjo įsitikinimu, nepaisant to, kad dėl įstatymų reglamentacijos pakitimų jis neturėjo privalomo papildomo leidimo, jam turėjo būti taikoma Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta lengvata, kurios pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo Mokesčio.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagrįstai mažino atsakovo Sprendimu paskirtos nuobaudos dydį, tačiau paliktas Mokesčio dydis – 13 726 Eur yra neteisingas ir aiškiai per didelis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, į teismo sprendimo motyvą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Mokesčio sumokėjimas jam būtų nepakeliama našta. Pareiškėjas pažymi, kad turi 203 darbuotojus, todėl kiekvieną mėnesį darbuotojams išmokama vidutiniškai apie 79 000 Eur, dar 35 000 Eur – Sodrai. Pareiškėjas nurodo, jog turi ir finansinių įsipareigojimų AB „Šiaulių bankas“ už 4 899 754 Eur, šias aplinkybes patvirtina pridedami dokumentai: 2018 m. balandžio 18 d. pažyma; išrašas iš Sodros apie apdraustuosius ir pranešimai apie asmenų suteiktas žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas pagal paslaugų kvitus; paskolų bei įsipareigojimų AB „Šiaulių bankas“ sutartys, kuriuos prašo prijungti prie šios bylos medžiagos. Pareiškėjas nurodo, kad jo finansinė padėtis nėra gera, dėl ko ir 13 726 Eur teismo sprendimu nustatyta bauda būtų nepakeliama našta.

26. Atsakovas Utenos RAAD atsiliepime į pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendimo dalį, nurodydamas, kad administracinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo viršnormatyvinis teršalų kiekis. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimo turinys aiškus – Mokestis didesniu tarifu buvo paskaičiuotas už nuslėptą, nedeklaruotą taršą, tai buvo ir bylos nagrinėjimo dalykas.

28. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus dėl Aprašo 4 punkto nuostatų konkuravimo su aukštesnės hierarchijos teisės aktu. Atsakovas nurodo, kad leidimo su nustatytais teršalų leistinos taršos normatyvais neturėjimas rodo, kad atitinkamų teršalų normatyvai yra lygūs nuliui, taigi visas per 2015–2016 m. mokestinius laikotarpius išmestas faktinis teršalų kiekis, už kurį turi būti mokamas Mokestis, yra viršnormatyvinis, apmokestinamas didesniu tarifu, kuris skaičiuojamas pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 9 dalies nuostatas, kurios taip pat išdėstytos ir Aprašo 4 punkto reikalavimuose. Atsakovas pabrėžia, jog Aprašo 4 punkto nuostatos nei konkuruoja, nei išplečia, juo labiau neprieštarauja Įstatymo nuostatų aiškinimui.

29. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta lengvata negalėjo būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjas 2015–2016 m. neturėjo leidimo su nustatytais vienkartiniais bei metiniais leistinos taršos kiekiais. Atsakovas pabrėžia, jog taršos leidimas buvo gautas tik 2017 m. vasario 10 d. ir nors pareiškėjas teigia, jog 2015–2016 m. į orą išmestų teršalų kiekis nebuvo didesnis nei šiuo metu turimame taršos leidime, tačiau leidimo neturėjimas rodo, jog leistini metiniai teršalų normatyvai lygūs nuliui, o už viršijantį teršalų kiekį reglamentuotas mokesčio apskaičiavimas. Atsakovas teigia, jog Mokesčio lengvata asmeniui, gali būti taikoma tik tuo atveju, jei jis atitinka nustatytus kriterijus, viena iš būtinųjų sąlygų – leidimo turėjimas.

30. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, susijusio su Mokesčio dydžio nepakeliama našta, prašo įvertinti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtuose apmokėjimo dokumentuose pateiktą informaciją apie naudojamo biokuro pirkimą bei apmokėjimą, pabrėždamas, kad minėtais laikotarpiais buvo eksploatuojama viena 2 MW katilinė, o šiuo metu ūkyje veikia ir 6 MW katilinė, perkamas didesnis kiekis biokuro ir mokama kaina yra žymiai didesnė. Atsakovas kelia klausimą, ar per mėnesį perkamo kuro net nesiekiančio pusės mokėtino mokesčio už nuslėptą taršą kainos suma į valstybės biudžetą yra per didelė našta dideliam, sparčiai besiplečiančiam ūkiui. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas sužinojęs apie jo eksploatuojamam įrenginiui reikalingą leidimą, mokėtinus mokesčius, neskubėjo savo pareigų vykdyti, todėl pareiškėjo skundo prašymas panaikinti Sprendimą, kad jis išvengtų visiškos mokestinės atsakomybės dėl jam nustatytos pareigos nevykdymo, pažeidžia teisingumo principą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Utenos RAAD Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. tapęs Mokesčio mokėtoju taršos leidimo neturėjo iki 2017 m. vasario 10 d., laiku nepateikė Deklaracijų, todėl visą pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestą teršalų kiekį pripažino nuslėpta tarša, apmokestinama taikant didesnį Mokesčio tarifą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neabejojo Aprašo 4 punkto teisėtumu bei sumažino pareiškėjo mokėtino Mokesčio dydį nuo 27 451 Eur iki 13 726 Eur.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas ir išnagrinėjo administracinę bylą ne tik dėl viršyto leistino į aplinką išmesto teršalų kiekio, bet ir dėl nuslėptų į aplinką išmestų teršalų kiekio. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Aprašo 4 pukto teisėtumo, dėl jo atžvilgiu netaikytinos Mokesčio lengvatos bei teigia, jog net ir sumažintas Mokesčio dydis pareiškėjui yra nepakeliama našta.

34. Ginčijamu atsakovo Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad darbo be Leidimo laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), kai toks leidimas buvo būtinas, pareiškėjas iki nustatytų terminų nepateikė Deklaracijų už 2015 m. ir 2016 m. ataskaitinius laikotarpius, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už faktiškai išmestą į aplinkos orą teršalų kiekį, susidariusį sudeginus biokurą. Tuo pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas bei Aprašo 9 ir 18 punktų reikalavimus. Už nedeklaruotą taršą, patekusią į aplinkos orą per 2015 m. ataskaitinį laikotarpį sudeginus 3 340,96 t medienos skiedrų ir 2016 m. ataskaitinį laikotarpį sudeginus 3 846,53 t medienos skiedrų, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas Mokestis taikant didesnį tarifą.

35. Iš Sprendimo, jo sudedamosios dalies Patikrinimo akto, Patikrinimo akto priede Nr. 1 pateikto pareiškėjo mokėtino mokesčio taikant didesnį tarifą iš stacionarių taršos šaltinių skaičiavimo turinio bei šios nutarties 8 punkte nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjui privalomas mokėti didesnio tarifo Mokestis paskaičiuotas už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pastebėjo, jog Įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje, su kuria nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo, konstatuota, jog mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas Įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-220/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013). Šios nutarties 11 punkte nustatyta, kad pareiškėjas laiku nepateikė Deklaracijų, todėl visas pareiškėjo per 2015–2016 m. į aplinką iš 2 MW katilinės išmestas teršalų kiekis pagrįstai kvalifikuotas nuslėpta tarša, kuri apskaičiuota taikant didesnį tarifą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog Sprendimu pareiškėjas buvo nubaustas už į aplinką išleistą viršnormatyvinį kiekį teršalų, o ne už nuslėptą teršalų kiekį atmetamas kaip nepagrįstas.

37. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su Aprašo 4 punkto teisėtumu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl Aprašo 4 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams ir papildomai pažymi, kad realiai Aprašo 4 punktas pareiškėjui nebuvo pritaikytas. Pastebėtina, jog Aprašas skirtas nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo, mokėjimo ir lengvatų suteikimo tvarką, o Aprašo 4 punktas ir Aprašo 14 punktas (pritaikytas pareiškėjo atžvilgiu) reguliuoja Mokesčio apskaičiavimą esant skirtingoms faktinėms situacijoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis pripažintina nepagrįsta.

38. Pareiškėjas apeliuoja ir į Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą lengvatą, kurios pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo Mokesčio. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su šios nutarties 13 punkte išdėstyta pirmosios instancijos teismo argumentacija ir papildomai pažymi, jog nepaisant to, kad pareiškėjas turėjo ir patikrinimo metu pateikė 2015–2016 m. 2 MW katilinėje biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, reikalingus pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta lengvata, jis neatitiko (to neneigia ir pats pareiškėjas) kitos minėtoje Įstatymo normoje įtvirtintos sąlygos – neturėjo privalomo leidimo. To pasėkoje, pareiškėjas, neatitinkantis abiejų būtinųjų Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, net ir neviršijęs 2015–2016 m. mokestiniu laikotarpiu į aplinką išmestų teršalų kiekio, kuris yra nustatytas 2017 m. vasario 10 d. leidime, pagrįstai nebuvo atleistas nuo Mokesčio.

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismui net ir sumažinus pareiškėjui Sprendimu paskirto Mokesčio dydį iki 13 726 Eur, ši suma išlieka nemaža. Įvertinus šios nutarties 17 punkte išdėstytus pirmosios instancijos teismo argumentus, atsižvelgus į pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus, papildomai pateiktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami teigti, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas 13 726 Eur Mokesčio dydis pareiškėjui būtų nepakeliama našta. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo gaunamą pelną, tačiau naudojami du 2 MW ir 6 MW katilai, išaugęs sunaudojamo biokuro kiekis leidžia prieiti prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjo A. J. ūkis plečiasi. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi pareigą organizuoti savo veiklą taip, kad būtų užtikrintas jam taikomų teisės aktų reikalavimų laikymasis, šioje nutartyje nustatytos aplinkybės nekeičia pareiškėjo padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei, už kuriuos pareiškėjui turėjo būti paskirtas didesnio Mokesčio tarifas. Todėl pirmosios instancijos teismo paskirtas Mokesčio dydis paliktinas galioti (ABTĮ 56 str.).

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. ūkio apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius