2020-07-01 Nr. AB-13127-3-62-3-01162-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-1091-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01162-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 87 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namuose, būriuose Nr. 5, Nr. 13, Nr. 18 ir Nr. 21, netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi 43 kv. m ploto kamerose buvo įrengta po 20 miegamųjų vietų. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai išdužę, rėmai kiauri, elektros instaliacija netvarkinga. Gyvenamoji patalpa buvo nepakankamai vėdinama, joje kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo šalta ir tamsu. Tualetų patalpose drėgna, langai išdaužyti, veikė ne visi praustuvai. Pataisos namuose neįrengta rūkymo patalpa, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Praustis po šiltu dušu leidžiama tik kartą per savaitę ir nebuvo galimybės nusiprausti po sporto užsiėmimų.

2. Atsakovo atstovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu buvo užtikrinta. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Alytaus pataisos namuose esantis šiluminis mazgas yra kompiuterizuotas ir visą parą nepertraukiamai palaiko temperatūrą. Bendrabučio tipo patalpų miegamieji vėdinami per atveriamus langus. Po sporto užsiėmimų nuteistieji gali nusiprausti prausyklose po šaltu vandeniu, o pasinaudoti šiltu dušu suteikiama teisė kartą per savaitę. Rūkyti nuteistiesiems leidžiama tik tam skirtose vietose, kurios yra įrengtos kiemuose taip, kad tabako dūmai nepatektų į bendro naudojimo patalpas. Bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės, tačiau 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėti šio bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d. (dėl gyvenamojo ploto trūkumo, drėgmės, vėdinimo, šildymo, apšvietimo) ir nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 31 d. (dėl gyvenamojo ploto trūkumo) paliko nenagrinėtą. Kitą pareiškėjo M. Š. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2270-422/2015 pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto trūkumo, patalpose susikaupusios drėgmės, netinkamo vėdinimo, šildymo, apšvietimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. vasario 10 d. Minėtas teismo sprendimas, kaip nurodė teismas, dar nėra įsiteisėjęs. Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundą dėl minėtų aplinkybių teismas paliko nenagrinėtą (ABTĮ 105 str. 4 p.).

6. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1497-423/2017 pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto trūkumo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. sausio 31 d. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundą dėl minėtų aplinkybių teismas paliko nenagrinėtą.

7. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018 m. birželio 4 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą. Teismas skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. birželio 3 d. taikė trijų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, teismo nevertintos. Nagrinėjamu atveju teismas priėjo išvadą, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. gegužės 22 d.

8. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės) 111.1. punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl priėjo išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. – 21 būrio 3 miegamąjį, nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 7 d. – 18 būrio 5 miegamąjį, nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 5 d. – 18 būrio 2 miegamąjį, nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. – 5 būrio 1 miegamąjį, nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. – 5 būrio 2 miegamąjį. Teismas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų 21 būrio 3 miegamojo plotas 43,77 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,36 kv. m (43,77/13) ploto; 18 būrio 5 miegamojo plotas 22,19 kv. m, įrengtos 6 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,69 kv. m (22,19/6) ploto; 18 būrio 2 miegamojo plotas 34,13 kv. m, įrengtos 9 vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,79 kv. m (34,13/9) ploto; 5 būrio 1 miegamojo plotas 44,56 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,71 kv. m (44,56/12) ploto; 5 būrio 2 miegamojo plotas 44,56 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,73 kv. m (44,56/12) ploto.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ankštose gyvenamosiose patalpose buvo įrengta po 20 miegamųjų vietų, tačiau teismas nurodė, jog jokių objektyvių įrodymų savo argumentams pagrįsti pareiškėjas į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareigūnai į gyvenamąsias patalpas būtų atnešę papildomų lovų, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie nuteistųjų paskyrimus į gyvenamąsias patalpas bei miegamųjų vietų skaičių jose. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl miegamųjų vietų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

11. Pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose neįrengta rūkymo patalpa, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte. Teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad patalpoje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, ar kiti nuteistieji gyvenamosios patalpose rūkytų, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios skundo dalies nenustatė. Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto PA-436 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 teismas nustatė, kad būriuose yra įrengtos vietos rūkymui, o asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

12. Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad minėtą aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas vertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, kaip nurodė teismas, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

13. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinį apšvietimą, tinkamą oro temperatūrą (šiltuoju laiku 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC ), santykinę oro drėgmę (šiltuoju laiku 36-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc.). Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad Alytaus pataisos namų atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir nepertraukiamai visą parą palaiko temperatūrą, atitinkančią higienos normos reikalavimus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo, oro temperatūros ir oro judėjimo greičio atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra ir oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose aplinkos veiksniai, jo nuomone, buvo netinkami. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros, oro judėjimo greičio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

14. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių teismas nenustatė.

15. Pareiškėjas nurodė, kad patalpos buvo neremontuotos, avarinės būklės, langai išdaužyti, tačiau teismas priėjo išvadą, jog byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, avarinę elektros instaliaciją, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Iš Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. STPPA-8-(56.6) teismas nustatė, kad bendrabučio konstrukcinių ir inžinerinių sistemų būklė patenkinama. Statinio techninę būklę nuolat stebi statinio techninis prižiūrėtojas. Duomenų apie bendrabučio tipo gyvenamųjų ir sanitarinio mazgo patalpų avarinę būklę byloje nėra. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas nusprendė, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

III. 17. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria teismas pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, išnagrinėti ir pakeisti, pripažįstant, jog jo teisės buvo pažeistos ir priteisti 33 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas, remdamasis atsakovo atstovo duomenimis, nustatė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl gyvenamojo ploto pažeidimo yra nepagrįstos, nes pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų duomenų. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks teismo vertinimas yra šališkas, nes buvo remtasi tik atsakovo atstovo duomenimis ir teismas pateiktų duomenų nepatikrino. Pareiškėjas teigia, kad teismas, neištyręs atsakovo atstovo pateiktų duomenų, negali jų laikyti įrodymais ir jais grįsti savo sprendimo, todėl prašo bylą išnagrinėti iš esmės, t. y. patikrinti atsakovo atstovo duomenis, kviečiant į teismo posėdį asmenis, kurie gyveno kartu su pareiškėju laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Pareiškėjas, be kita ko, prašo išnagrinėti laikotarpius nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. birželio 4 d.

19. Atsakovas Alytaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

22. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išnagrinėti jo kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. birželio 4 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-417-575/2020 ir kt.).

26. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2018 m. birželio 4 d. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. birželio 3 d.

28. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2018 m. gegužės 22 d.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo į teismo posėdį kviesti asmenis, kurie su pareiškėju gyveno laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus pirmosios instancijos teisme apklausti byloje liudytojais kitus nuteistuosius, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai įvertinti remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Teiginio, kad teismas buvo šališkas, pareiškėjas nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų, nesuteikia pagrindo išvadoms, kad teismas buvo šališkas.

34. Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmetami.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys